Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SAULĖ IR ŽALIUOJANTIS MEDIS RELIGINIO MENO ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ž. MIKŠYS   
Pav. 1. 15 šimtm. relikvijorius Casti-glione Fiorentino. šv. Pranciškaus bažnyčia

J. Basanavičius, pirmasis lietuvių spaudoje pradėjęs nagrinėti liaudies meną1), 1912 metais parašė įžangą Lietuvių Dailės Draugijos Vilniuje išleistam A. Jaroševičiaus koplytėlių ir kryžių piešinių rinkiniui. Ši įžanga vadinosi "Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje", ir joje J. Basanavičius stengėsi parodyti, kiek šituose liaudies paminkluose mažai krikščioniškų elementų, o daug senovės lietuvių nekrokulto žymių. Šitiems paminklams forminių bei ornamentinių panašumų J. Basanavičius j ieškojo senovės tautų archeologiniuose radiniuose ir, kiek tai liečia ornamentiką, jų gausiai atrado pas graikus, romėnus, dakus, getus, trakus, trojiečius, kapadokus, prygus, karus, lydus, syriečius, ašurus ir egiptiečius.

Nors J. Basanavičius žinojo, kad išlikusios koplytėlės ir kryžiai yra iš labai vėlyvo laikotarpio ir seniausias vadinamasis stoginis kryžius Telšių parapijos kapuose (M. Brensztejn, Krzyze i kapliczki žmudzkie. Tab. II-3) yra iš 1760 metų2), tačiau tai jam nekliudė padaryti didžiausią šuolį į prieškrikščioniškus laikus tiek Prūsijoj ir Lietuvoj, tiek Europoj ir Mažojoj Azijoj, visiškai neatsižvelgiant nei į tūkstantines krikščioniškas tradicijas šiaurės vidurio Europoje, nei į galimus šitų išlikusių liaudies paminklų ryšius su jiems artimesnių šimtmečių statyba ir ornamentika. Savo straipsnyje J. Basanavičius nepasitenkino vien archeologiniais palyginimais, keliose vietose jis kėlė ir žlugdančią krikščionybės įtaką lietuvių kultūrai3).

Į tokį priėjimą prie religinių liaudies paminklų 1913 metais dėmesį atkreipė jau J. Totoraitis, recenzuodamas A. Jaroševičiaus "Lietuvių kryžius", ir stebėjosi, kad, aiškinant religinio meno paminklus, ne tik visiškai ignoruojamas religinis menas, bet dar užsipuolama krikščionybė4). Tačiau mūsų tarpe, nors jau praėjo 45 metai, niekas nesiėmė patyrinėti koplytėlių ir kryžių ryšio su religiniu menu. J. Basanavičiaus mintys buvo kartojamos savųjų ir svetimųjų5) ir archeologinė šitų paminklų interpretacija išsilaikė iki šių dienų.

Nėra abejonės, kad lietuviškų reiškinių suvedimas pačion giliausion senovėn atgimimo lai-
 


kais turėjo labai aiškią prasmę pastatyti visą lietuvišką reikalą ir lietuvišką kultūrą pačion geriausion švieson, nes ir J. Basanavičiaus straipsnio pirmieji septyni puslapiai skiriami išimtinai lietuvių kalbos bei senovės prūsų ir lietuvių kultūros iškėlimui, suminint gerus svetimųjų mokslininkų pasisakymus. Tačiau dabar laikas yra jau pilnai pribrendęs pradėti į šituos mūsų liaudies paminklus žiūrėti blaiviai (be pašalinių patriotinių minčių) ir pasistengti juos pilniau nušviesti. Ypač kad ir J. Basanavičius žinojo savo ornamentų panašumo argumentacijos ribotumą6) ir tikėjosi, kad "vis dėlto ilgainiui, be abejo, turės atsirasti koks mokslo vyras, kuris lietuvių kryžiais, savo forma ir ornamentais tiek daug naujų motyvų dai-lėn įnešančiais, plačiau užsiims ir juos tobuliau, negu man galima buvo, ištirs" (29 psl.).

Jei J. Basanavičius palyginimų daugiausia jieškojo Balkanuose ir Mažojoj Azijoj, dabartinė mūsų archeologinė koplytėlių ir kryžių interpretacija, prieš antrą pasaulinį karą Vokietijoje politiškai-patriotiškai užsiangažavusios archeologijos įtakoje, atsikreipė į vidurio ir šiaurės Europą. Ši vokiečių archeologijos kryptis, iškilusi dar prieš pirmąjį pasaulinį karą7), ėmė ypatingai kelti germaniškąją prosenovę ir aug-štinti senovės germanų kultūrą (čia matomi lygiagretiškumai su kai kuriomis lietuviškojo atgimimo pažiūromis), apsišaukė tautiniu moks-lus ir, perėjusi į rasizmą bei šiaurietiško (nor-diško) žmogaus ir jo galių idealizavimą, savo apogėjų pasiekė nacionalsocialistų valdymo laikais. Prasidėjus mėginimams atidengti vokiečių liaudies meno ryšį su germaniškąja prosenovę, nacionalsocializmo laikais ir vokiečių tau-totyra buvo apšaukta politiniu mokslu9), kuriame atkakliai buvo stengiamasi idealizuoti germaniškos ir šiaurietiškos prosenovės elementus, ignoruojant, slepiant arba iškraipant krikščionybės arba kitų ne germaniškų tautų įtaką.

Tačiau Vokietijoje švaistytis po prosenovę nebuvo taip paprasta, nes F. Adama van Schel-tema  nesistengė  įrodyti  nenutrūkstančio  liau-
 

Pav. 5. Geležinės koplytėlių užbaigęs (B-184S metų). Vaškai, Biržų apskritis.

dies meno ryšio su prosenove10) ir, žinodamas, kad liaudies menas dažnai perima jam svetimas formas, pareiškia, "kad gryna mūsų senųjų protėvių dvasia liaudies mene nebeišreiš-kiama jau todėl, kad nuolatinis ir gilus sąlytis su bažnytiniu ir miesto menu (liaudies meną) verčia be pertraukos balansuoti, skolintis ir perdirbinėti visiškai svetimas meno formas"11), o "atskirais atvejais iš tikrųjų yra sunku nuspręsti, ar mūsų liaudies mene dar tebeturima reikalo su tikru prosenovės palikimu, ar su nurodytu keliu naujai gauta forma" (t. y. perdirbant liaudžiai svetimą formą į savanaudišką)12).

Nagrinėjant liaudies meną, neturėtų būti pamirštas ir kaimo ir miesto pasaulių susidūrimas, nes tarp šių pasaulių, kiek jie skirtingi ir net vienas kitam prieštarautų, vyksta nuolatinis vertybių apsikeitimas. K. Hahmas, apibūdindamas liaudies meno esmę, rašo, kad "kaimas be skrupulų perima savo pasaulin, kas į jį iš šalies patenka — miesto kūrybą, įrankius, baldus, rūbų madas, ir tai perkeičia su tokiu tikrumu, kad atsiranda naujos ir savarankiškos vertybės, tiek forma, tiek vartojimo būdu atitinkančios pažiūrą į gyvenimą ir žmonių būdą, kas kitaip nė būti negalėtų"13). Tai ypač svarbu, aiškinant religinius liaudies meno paminklus, kurie tiesiogiai surišti su bažnyčia, joje matomais kulto objektais ir liturginiais reikmenimis.

Pav. 6. Kryžius Seredžiaus kapuose, Kauno apskr.

Čia bus pabandyta sustoti ties dviem religinio meno simboliais — saule ir žaliuojančiu medžiu, kurie, būdami prieš kaimo žmonių akis bažnyčiose, galėjo atsikartoti liaudies kūryboje, religiniuose 19 ir 20 šimtmečio liau« dies paminkluose, ir krikščionybę ir religinį meną ignoruojančių liaudies meno interpretatorių mėginami aiškinti prieškrikščioniškais radiniais, pagoniška pasaulėžiūra ir tikyba.

Ne visi, kaip gali atrodyti, pagoniški simboliai pirmųjų krikščionių buvo su pasibaisėjimu atmesti. Dalį tų simbolių jie prisitaikę vartojo toliau, suteikdami jiems naują, krikščionišką prasmę. Prie tokių simbolių priklauso saulė, kuri, buvusi visas geroves nešančios dievybės simboliu, dabar tapo Kristaus simboliu. Senojo Testamento pranašai Izaijas (LX 1, 2) ir Malachijas (IV 2), pranašaudami atėjimą Mesijo, kalba apie jį kaip "teisingumo saulę", ir jau pirmame šimtmetyje krikščionys maldai atsisuka į rytus, kas pagal Origeną simbolizuoja "sielos žvilgsnį į tikrosios saulės užtekėjimą"14). "Užtekančia saule" (oriens) Kristų vadina Tertulijonas (Adversus Valentinianos 3), Grigalius Didysis (Xpoitio in ps. poenit.-Ps 50), ir kaip Kristaus nužengimas pragaran yra

lyginamas su saulės nusileidimu, prisikėlimas lyginamas su saulės užtekėjimu. Prisikėlimui paminėti yra švenčiama pirmoji savaitės diena, kuri anksčiau turėjo saulės dienos vardą (Viešpaties diena krikščioniškai), ir Klemensas iš Aleksandrijos Kristų vadina "prisikėlimo saule" (Protreptikos VIII 84, 1. 2). Bažnyčios himnuose Kristus vadinamas "tikrąja saule", "užtekančios saulės karalium", "teisingumo saule", "išganymo saule"15), ir ta pati dvasia užtinkama viduramžiais. Šv. Pranciškus savo himne seseriai saulei ją laiko Augščiausiojo simboliu. "Tikrąja gyvąja saule" jį vadina apie 1480 metus Ulme išleistas "Pamokantis Jėzaus Kristaus  gyvenimo  aprašymas"16).

Ankstyvajame krikščionių mene saulė ir mėnulis vaizduojami kartu su Geruoju Ganytoju, Išganytojum, Kristaus krikštu, Marija ir Bažnyčia17), ji matoma viename iš seniausių nukryžiavimų  (586 metų vienuolio Rabulo siriškam evangelijų rankraštyje). Čia, kaip nukryžiavimo atributas — 12 šimtmečio evangelijos knygos dramblio kaulo viršuje yra įrašas: "ugnies saulė užtemsta danguje, nes teisingumo saulė kenčia ant kryžiaus"18) saulė išsilaiko iki mūsų dienų.

Kaip vienas mėgiamiausių baroko simbolių, saulė religiniame mene labiausiai paplinta 17-18 šimtmetyje: ji pasirodo altoriuose, o ypatingai altorių viršūnėse, viršum sakyklų su Dievu Tėvu, prisikėlusiu Kristum, šv. Dvasios karveliu, Apvaizdos akimi, Kristaus ir Marijos inicialais viduryje, o liturginiuose reikmenyse stilizuotos saulės pavidalo monstrancija išstumia iki tol išsilaikiusią gotinę ir renesansinę bokšto arba retablio19) pavidalo monstranciją. Ši naujoji monstrancija nuo 17 šimtmečio vidurio taip pamėgiama, kad perdirbinėjama visa eilė bokštinių ir retablinių monstrancijų ir į jas įtaisomi bent saulės pavidalo eucharistijai laikyti įtaisai20). Naujosioms saulės pavidalo monstrancijoms labai artimi yra saulės pavidalo įtaisai relikvijoms išstatyti. Vienas iš seniausių tokių relikvijorių išliko Italijoj ir jo skritulį su aštuoniais relikvijoms laikyti įtaisais, išdėstytais aplink centrinį medalijoną, supa vingiuojančių spindulių   lankas   (pav.   1).   Saulės
 

pavidalo monstrancijų seniausi pavyzdžiai — iš 16 šimtmečio galo —užtinkami Ispanijoj21). Čia matyti ir besikeičiantieji tiesūs ir vingiuoti spinduliai (pav. 2), ant kurių galų atsiranda rozetės (pav. 3), o 18 šimtmetyje iš spindulių lsnko prasiskverbia ištisi gėlių stulpeliai (pav. 4). Panašaus spinduliavimo pavyzdžių turime ir mūsų liaudies mene: taip spinduliai koplytėlių geležinėse užbaigose būna pasikeisdami tiesūs ir vingiuoti (pav. 5A), užsibaigia rozetėmis (pav. 5B), o geležinėse užbaigose ir puoštuose kryžiuose dažnai ir patys spinduliai virsta  gėlėmis  (pav.  6).

Beklestint barokui, saulės pavidalo monstrancijų spindulių lankas darosi vis sudėtingesnis, išauga j keleto sluoksnių ir įvairaus ilgio spindulių ratą (pav. 7) ir Prahos Loreto bažnyčios monstrancijoje (pav. 8) matome labai ankstyvą į visas puses laisvai besiveržiančių spindulių pavyzdį. Angelai, kurie gotiškose monstrancijose buvo labiau jungiami su monstrancijos   architektūra,   saulės   pavidalo   mon-

Pav. 9. Vėlyvojo baroko monstrancija. Kun-zendorfas (Vak. Prūsija), parap. bažnyčia.

Pav. 10. 1881 m. Kryžius Kuktiškių kapuose, Utenos apskr.

strancijcse nusileidžia ant dviejų monstrancijos koto atsišakojimų, ir 18 šimtmečio pradžioje šitoks monstrancijos tipas dažnai užtinkamas Vakarų Prūsijoje (pav. 9), kuri iki 1772 metų priklausė  Lenkijos valstybei. Saulės pavidalo monstrancijos su šalia klūpinčiais angelais randame ir rytų Lietuvos kryžiuose (pav. 10).

Didelis saulės simbolio pamėgimas nepaliko be įtakos kitiems liturginiams reikmenims, ypatingai altorių ir relikvijų kryžiams. Jei saulę pradžioje matome iškeltą virš kryžiaus (pav. 11), mūsų koplytėlių ir kryžių geležinių užbaigų vieton, palengva ima atsirasti spinduliai ir kryžmų susikirtimuose (pav. 12), visai galimas dalykas, kaip Nukryžiuotojo aureolės spindulių pratęsimas ant kryžiaus, nes Nukryžiuotojo galva paprastai būna kaip tik ties kryžmų susikirtimu. Šis spinduliavimas iš kryžmų susikirtimo labiausiai išryškėjo relikvijų kryžiuose (pav. 13), kur jis kartais taip sustiprėja (pav. 14), kad jame pradingsta pats kryžius (taip pasitaiko ir mūsų liaudies kryžiuose) ir relikvijų kryžius tada savo išvaizda visai prilygsta saulės pavidalo montrancijai arba relikvijoriui.

Kadangi saulė, kaip tipiškas barokinis simbolis, religiniam mene ir liturginiuose reikmenyse visuotinai įsigalėjo 18 šimtmetyje, nereikėtų nustebti, kad kaip tik šita saulė atsispindėtų mūsų 19 šimtmečio koplytėlių bei kryžių geležinėse užbaigose ir puoštų kryžių ornamenti-

koje, nes naujam turtui perimti ir atkurti liaudyje turi praeiti laiko tarpas.

Žaliuojantis medis religiniame mene yra simbolis gyvybės medžio, kuris pagal Senąjį Testamentą (Gen. 2, 9) augo rojaus viduryje. Bažnyčios tėvai jau antrame šimtmetyje jį lygina su kryžium, Kristum ir laiko išganymo simboliu, kai iš kitų rojaus medžių išskirtas gero ir pikto pažinimo medis laikomas nuodėmės simboliu ir mirties medžiu per pirmųjų tėvų nusidėjimą. "Per medį mirėme, per medį tapome atgaivinti", sako šv. Ambrozijus (Ps. 45, 3). Tą pačią mintį pakartoja šv. Augustinas: "Per medį nupuolėme, per medį buvome atpirkti; ant medžio kabėjo mirtis, ant medžio kabėjo gyvenimas (Serm. 84, 3). Šv. Ignacijus iš An-tiochijos, remdamasis kryžiaus palyginimu su medžiu, tikinčiuosius vadina kryžiaus šakomis (Ad Trall. 11), medžiu (arbor) kryžių vadina ir Bažnyčios himnai. Viduramžių legenda Kristaus kryžiaus medį kildino tiesiog iš gyvybės medžio rojuje, nes kryžius buvęs padarytas iš medžio, kuris išaugo iš gyvybės medžio sėklos ant Adomo kapo (tai simbolizuoja kryžiaus a-pačioje vaizduojama kaukolė). Šv. Bonaventūros traktatas, apie gyvybės medį, pasinaudodamas šv. Jono apreiškimu (22, 2), kryžių vaizduoja kaip lapuotą ir žydintį medį, kuris neša krikščionių sieloms dvylikeriopus vaisius.

Kryžiaus ryšiui su gyvybės medžiu iškelti, mene pabrėžiamos jo augališkos ypatybės: atsišakojimai arba šakų liekanos, augališka kryžiaus kamieno ir skersinio išvaizda. Seniausias tokio kryžiaus pavyzdys (be Nukryžiuotojo) matomas ant auksinės aliejaus ampulės Mon-zos katedroje (apytikriai iš 600 metų). Minia-tūrose nuo 970 metų22) kryžiaus augališka prigimtis išreiškiama žalia spalva. 12 šimtmetyje su kryžiaus medžio legendos išplitimu pasirodo naujas gyvybės medžio tipas: tikras medis (vėliau su žiedais ir vaisiais), kuriame kabo Nukryžiuotasis. Šitokiai gyvybės medžio formai išplisti padėjo šv. Bonaventūros traktatas, ir Pacino di Buonaguidos šv. Kryžiaus medis (pav. 15) turi 12 šakų, kuriose 47 lapais apsupti medalijonai vaizduoja prie medžio prikalto Kristaus gyvenimą: ant dviejų apatinių šakų Kristaus gyvenimas iki paskutinės vakarienės, ant viduriniųjų — kančia ir ant dviejų viršutinių šakų — Kristaus išaugštinimas. Medžio viršūnėje, virš kryžiaus įrašo, pelikanas lizde maitina savo vaikus. Be Italijos, toks kryžius — gyvybės medis labiausiai buvo paplitęs Vokietijoje, ir "Krikščioniškosios Bažnyčios arba pamaldžios sielos medyje" (pav. 16) Nukryžiuotąjį supa paukščiai — feniksas, erelis, lakštingala, papūga ir paprastas neišvardintas paukštis, kurie simbolizuoja įvairius tikinčiųjų santykiavimo būdus su Viešpačiu.

Gyvybės medis vaizduojamas ir liturginiuose rūbuose bei reikmenyse. Lusignano relikvi-joriuje (pav. 17) jis turi 12 šakų, kurių galuose yra   relikvijoms   laikyti   įtaisai.   Medžio viršūnės šakose kabo Nukryžiuotasis, o pačioje viršūnėje yra pelikano lizdas. Gyvybės medį vaizduoja milžiniškas šv. Kryžiaus altoriaus kryžius Doberano buv. cistersų bažnyčioje (pav. 18), iš abiejų pusių išpuoštas Senojo Testamento scenų reljefais (jis anksčiau buvo matomas iš abiejų pusių), iš jo kraštų auga didžiuliai lapai. Gyvybės medį matome ir mažesniuose altoriaus kryžiuose. Luccos katedros altoriaus kryžiuje (pav. 19) Nukryžiuotasis kabo žiedais išpuoštame medyje, kurio apačioje, viršūnėje ir dviejų žemyn nusvirusių šakų galuose yra iš visų pusių atviros kamaraitės su trimis evangelistais ir Dievu Tėvu (pačioje viršūnėje). Ketvirtasis evangelistas, šv. Jonas, stovi su Marija šalia medžio, kuriame viršum Nukryžiuotojo galvos yra Išganytojo simbolis — persiplėšęs krūtinę ir savo krauju vaikus maitinantis pelikanas. Šis gyvybės medžio paukštis turi savo lizdus ir mūsų liaudies kryžių viršūnėse, ir tai gali atidengti ir mūsų liau-

Pav. 14. 1760 m. relikvijų kryžius.  Dinkels-        Pav. 15. Pacino di Buonaguicla. šv. Kryžiaus medis. 14 šimtm.
buehlis, šv. Jurgio bažnyčia.                                  pradžia. Florencija, akademijos galerija.


Pav. 16. "Krikščioniškosios Bažnyčios arba pamaldžios sielos medis" (Der may der crisgloubige kirche oder der andechtige see) iš "Pamokančio Jėzaus Kristaus gyvenimo aprašymo."

Pav. 17. 1471 m. relikvijorius (pradėtas 1350 m.) Lusignano (Toskana), parapijos bažnyčia.
 
dies kryžių ryšį su krikščioniškuoju gyvybės medžiu. Varmijoje, kuri kaip Vakarų Prūsija iki 1772 metų priklausė Lenkijos valstybei ir viena Rytprūsiuose išliko katalikiška, Roesselio parapijos bažnyčios altoriaus kryžiuje (pav. 20) matome vieną iš paskutiniųjų gyvybės medžio rūšių: kryžių su du sykiu į viršų išsilenkusiomis šakomis (pirmą sykį šaka daro lanką, išaugdama iš kamieno). Varmijoje ir kaimyninėse Rytprūsių dalyse šitokie kryžiai užtinkami 15-16 šimtmečio sąvartoje23). Roesselio gyvybės medį puošia gėlės ant spiralinių stiebų, ir jis pats iškyla viršum dviejų koplytėlių, kaip jos panašiai grupuojamos ir mūsų liaudies mene.

16 šimtmetyje gyvybės medžio atvaizdai ima retėti ir galop visai pranyksta. Medis, gotiškame religiniame mene turėjęs alegorinę prasmę, baroko religiniame mene tampa eiliniu ornamentu, plačiai vartojamu altorių paveikslų ir baroko architektūrinių altorių kraštų aprėmi-nimui24). 17 šimtmečio antroj pusėj augaliniai ornamentai ima ryškėti ir taip plėstis architektūros sąskaiton, kad jie kaip milžiniškas augalinis rėmas dažnai užpildo visą altorių (pav. 21). Tokie augaliniai retabliai labai paplinta vėlyvajame baroke ir čia šalia akanto lapų rezginio matyti ištisi medžiai su kamienu, kurių šakos supa altorių paveikslus (pav. 23). Panašaus augalinių ornamentų grupavimo pavyzdžių užtinkame ir mūsų 19 šimtmečio antrosios pusės liaudies kryžiuose (pav. 22 ir 24). Juose, kaip ir baroko augalinėje ornamentacijoje, atrandame tą patį pasidavimą puošybinei ekstazei, ir tai neturėtų stebinti, jei mūsų 19 šimtmečio antrosios pusės puoštų kryžių augaliniuose ornamentuose ir jų gausoje atsispindėtų augalinė ornamentika, spontaniškai įsigalėjusi vėlyvojo baroko religiniame mene.
 

Pav. 18. 1368 m. šv. Kryžiaus altorius. Doberanas (Mecklenb.-Schwer.), šv. M. Marijos bažnyčia.


Pav. 22. 1890(?) m. kryžius žemut. Mozūriškių kaime, Raudondvario valsč., Kauno apskr.


Pav. 19. 15 šimtm. pradžios altorius. Lucca, katedra.

Pav. 23. Apytikriai 1700 m. retablis. Eslarnas (Oberpf.), parap. bažnyčia.

Pav. 20. 15 šimtm. galo (16 šimt. pradžios? ) altoriaus kryžius. Roesselis (Varmija), parapijos bažnyčia.


Pav. 21. Barokinis retablis. Reuthas (Oberpf.) Šv. Kotrynos bažnyčia.

Pav. 24. 1896 m. kryžius Betygalos kapuose, Raseinių apskr.

1.    J. Basanavičius. Apie "tautodailę" IV-je lietuvių dailės parodoje. "Viltis" Vilnius, 1910, Nr. 40-44.
2.    A. Jaroševičius. Lietuvių kryžiai. 29 psl. (iš šito rinkinio yra paimtas pa v.  5).
3.    "...įvedus Lietuvoje krikščionybę, kada fanatikai
ėmė persekioti vislab, kas buvo "pagoniška", tautiš-
ka turėjo žlugti ir žmonių dvasios kultūra" (52 psl.)
"Kaip jau augščiau minėta... mūsų krašto kultū-
ra per ilgus karus su vokiečiais, lenkais ir gudais
žymiai sumenkėjo; ją galutinai pragaišino krikš-
čionybės su visomis jos pasekmėmis įvedimas" (11
psl.).
4. "Vadovas". Mėnesinis laikraštis skiriamas dvasiškiems lietuvių reikalams. Seinai T.XIV, 1913, Nr. 53, 126psl.
5.    A. Rūkštelė. Lietuvių tautodaile. Kaunas, 1929, 60-69 psl.
D'Etchegoyen. L'évolution de l'art religieux en Li-thuanie. "Revue de l'art ancin et moderne". Paris T.XLII,1922,   Nr.   240,   289-293  psl.
V. Jungfer. Alt-Litauen. Eine Darstellung von Land und Leuten, Sitten und Gebraeuchen. Berlin-Leipzig, 1926, 71-90 psl.
6.    "Nors autoriui gerai žinoma, jog proistorijos laikais visoje Europoje viešpatavo ta pati ornamentika, bet jis čia tyčia sunaudojo tik archeologijos literatūrą apie senovės Dakiją, Balkanų pusiasalį, Graikiją ir Mž. Aziją, iš kur senovės Rytų krašto kultūra tiesiausiu keliu galėjo būt Lietuvon atnešta"(27 psl.).
7.    "Gesellschaft fuer deutsche Vorgeschicht" buvo įsteigta 1909 metais, jai pirmininkavo G. Kossinna.
8.    G. Kossina. Deutsche Vorgeschichte eine hervorragend nationale Wissenschaft. Wuerzburg, 1912.
9.  K. von Spiess — E. Mudrak. Deutsche Vokskunde als politische  Wissenschaft.  Zwei  Aufsatze.  Berlin,  1938.
10.    F. Adama van Scheltema. Deutsche Volkskunst und ihre Beziehungen zur germanischen Vorzeit. Leipzig, 1938, 9 psl.
11.    F. Adama van Scheltema, op. cit.  28 psl.
12.    F. Adama van Scheltema. Die Kunst unserer Vorzeit. Leipzig.  1936.  183 psl.
13.    K. Hahn. Deutsche Volkskunst. Berlin 1928, 18 psl. i*.
14. F. J. Doelger. Sol salutis. Gebet und Gesang im christlichen Altertum. Muenster, 1925, 164 psl.
15. F. J. Doelger. op. cit. 381 psl.
16. Gaistliche usslegong des lebes Jhesu Christi. (Hain 2146), 152 lapo antroji pusė.
17.. H. Leclercq. Dictionaire d'archeologie chretienne et de liturgie. Paris 1953 T.XV-2, 1579 psl.
18. F.X. Kraus. Real-Enzyklopaedie der christlichn Alter-thuemer. Freiburg-Br., 1886 T. II 767 psl.
19. Retabliu vadinamas architektūrinis altoriaus priestatas už mensos, kuris gali būti puošiamas skulptūra arba tapyba.
20.    Lietuviškas tokios gotiškos monstrancijos perdirbimo pavyzdys yra K. Jasėno "Renesanse Lietuvos sostinėse ir provincijoj", "židinys" Kaunas, 1933, Nr. 12 pav. 7.
21.    J. Temboury Alvarez. La orfebrería religiosa en Malaga. Ensayo de catalogación. Malaga 1948, 159 psl.
22.    R. Bauerreiss. Arbor vitae .Der "lebensbaum" und seine Verwendung in Liturgie, Kunst und Brauchtum des Abendlandes. Muenchen, 1938,  12 psl.
23. K O. Schmitt. Reallexikon zur deutschen Kunstgeschichte. Stuttgart, 1937, T. I, 1160 psl.
24. Lietuviškas pavyzdys matomas P. Galaunės "Lietuvių liaudies mene", Kaunas, 1930, pav.  132.

Straipsnio iliustracijos paimtos iš:
J. Braun S.J. Der christliche Altar in seiner geschichtlichen Entwicklung. Muenchen 1924, T. I, pav. 18,  T.  II,  pav.  15,  21.
J. Braun S.J. Das christliche Altargeraet in seinem Sein und in seiner Entwicklung. Muenchn, 1932, PAV. 2,7,8,9,12,19,20.
J. Braun Die Reliquiare des christlichen Kultes und ihre Entwicklung. Freiburg-Br., 1940, pav. 1, 13, 14, 17.
M. Trens. Las custodias españolas. Barcelona. 1952, pav. 3.
A.M. Johnson. Hispanic Silverwork, New York, 1944, pav. 4.
Ch. Guendel. Die Goldschmiedekunst in Breslau. Berlin, 1940, pav. 11.
R. Muther. Die deutsche Buecherillustration der Go-thik und Fruehrenaissance, Muenchen-Leipzig. 1884, T. II, pav. 16.
Die Kunstdenkmaeler des Koeniglichs Bayern. Muenchen, 1907, T. II-8, pav. 23.
A. Varnas. Lietuvos kryžiai. Antroji dalis. Kaunas, 1926 pav. 6, 10, 22, 24.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai