AVE MARIA
Graudžia širdim su vakaro varpais šaukiu:
Ave Maria, Ave Maria, Ave Maria, —
Teneišklysta mano kelias iš Tavų akių,
Te meilės aukso žiedas nerūdija...
Visa būtis, visa viltis, visi sapnai,
Motin Gailestinga, Tavyje atgyja —
Tekrinta mano sodan saulės kaspinai
Meldžiu Tave aš, Ave Maria...
Iš pumpuro tegu prasikala žiedai,
Nerimas ir neviltis tegu pagimdo viltį —
Tikiu, Tu mano klaikų šauksmą išgirdai,
Padėsi žiedui saulėn kilti...
Ak, nepalik manęs Tu rudenio nakty,
Saulės ugnimi pažadink blėstančią žariją —
Pagalba Tu esi tamsoj ir nevilty,
Kančioj padėk man, Ave Maria!...
DAILIDĖ
Regiu pavasarį, kaip gulbę, nardantį širdy.
Žieduos ir saulėj tviska vandenai — —
Tik mano tėviškės dalia tokia liūdna, skurdi
Rudens šaltojoj liūtyje atšalę kiminai...
Namai į žemę smenga, tartum akmenys laukų,
Ir kerta žalią medį kirminai,
Ir sieloj, tartum prieblandoj, taip šalta, nejauku,
Ir aukuro juodoj taurėj užgesę pelenai...
Kaip saulė plieskė didelė vidurdienio viltis,
Tikėjau, kad būtis bus amžina, —
Kad nepakils, kaip šmėkla, nerimo sunki naktis,
Kad niekad, niekad neužges pavasario diena...
Ir šaukia, štai, širdis graudi, apsunkusi maištu:
Kodėlgi džiaugsmo tūkstančiai langų?
Kodėl tiek daug vilčių, nedalios purvo apneštų?
Kodėl gyvent, kodėl į nežinią nugrimst baugu?..
Dailide, Tu į dangų kylančioji stovyla,
Prakirski naują angą toj nakty, —
Ir aukso derlium, tartum bitė, apsikraus tyla,
Ir prarajon nugrims tie metai prakeikti...
PREKIJAS
Dirbtuvių kaminai į dangų meta dūmus.
Žuvėdros klykia prie iškraunamų laivų — —
Ir svaigsta gatvė nuo pirklių riksmų apdūmus,
Ir verda smuklė, kupina būtybių neblaivų...
Turgavietės tvaike prabėga amžių amžiai,
Praskrieja tūkstančiai gyvenimo dienų — —
O nebūtis sukraunamus lobius paglemžta,
Ir gelmės neatsiveria likimo vandenų...
Pirkliai išbarti šėlo prie maldyklos durų,
Dabar šventoriai vėl jų klegesio pilni — —
Dvasia, kaip elgeta, pavargo ir nuskuro,
Susidrumstė versmė giedriam šaltinio šuliny...
Ak, Tu, kuris nešei į žmones meilės ugnį,
Kurs dvasioj augštą gėrio medį sodinai —
Kada išsemsi sielvartą kančios bedugnį,
Kadagi pergalės liepsnom pradės liepsnot kalnai? —
Prekijas jau seniai širdy suskaldė kryžių,
Apsunkusi dvasia sūnų ir dukterų — —
Skėriai užpuolė žalią lauką vargšo ryžių,
Pakibo badmečiai virš sodo medžių ir kerų...
ATEIS TEISTI
O laše drumzlino vandens,
Širdžių nuodus pakalnėm tu neši, —
Bet ateis diena, į tą nepanaši,
Tu dingsi, kaip akimirka rudens.
O gėle, plieskianti ugnim,
Taurė pilna apgaulių ir slaptų! —
Su apnuoginta širdim ateisi tu,
Tamson nugrimsi veidu ir šaknim.
O medi šaltas ir kurtus,
Širdies be meilės ir tiesos pradų,
Tu prakeikta būsi Viešpaties vardu —
Ir gąsdinsi šiurpius naktų krantus.
O mano saule mylima,
O veide pilnas vylių ir dėmių! —
Ak, ateis diena, ir iš dangaus gelmių
Pradings giedra, pradings ir sutema.
VARPŲ LIEJIKAS
Vėtra daužos bokštuose ant kalno,
Apgriuvus šventovė vaiduoklių pilna — —
Ir negrįžta tėviškės sūnai palaidūnai,
Ir neskamba kloniuos varpų daina.
Barbaro širdis savy paklydo,
Ir meilės dienų nepažino vaikai —
Ak, kodėlgi, Meisteri, Tu kalvės žaizdrą,
Kaip verkiantį vaiką, nakty palikai!
Tartum uolos, dunkso piligrimai —
Atšalę, sustingę laukų akmenai —
Ir prakeiksmo burtai, kaip tamsa, nesidraiko,
Ir vasaros giesmę užgriuvo kalnai.
Girių medžiai prieblandoje merdi,
Pelėdos kvatoja senajam dvare — —
Kelkit, žmonės, kelkit! — Lai varpai vėl surinka —
Lai keliasi miegančių sielų giria.
Vėtra daužos varpinėj ant kalno,
Apgriuvus šventovė vaiduoklių pilna — —
Ak, užkurki, Meisteri, Tu kalvės žaizdrą,
Tesuskamba kloniuos varpų daina.
|