Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STEFAN GEORGE   
PIEMENS DIENA                   
                                 
Į LAUKĄ peržiemoję bandos bėgo;
Ir jų piemuo, ilgai nebesirodęs,
Vėl traukė  lyguma, kur upė šviečia.
Nubudę dirvos sveikino linksmai,
Dainuodami  laukai ir vėl jam šaukė,
Bet jis šypsojosi tik sau ir ėjo
Su nuojauta nauja pavasario keliais.
Jis peršoko  lazda ir upės vagą:
Sustojo  kitame  krante,  kur  auksas,
Tylios  bangos uolienoje išplautas,
Jį džiugino, ir margos, daugiaformės
Ir dailios kriauklės reiškė  laimę jam.
Nebegirdėjo jis ėriukų bliaujant,
Tik žengė sau į girią, prie griovos,
Kur upeliukai krinta tarp uolų,
Kuriomis laša samanos, ir nuogos
Šakytėm pilas tamsios bukų šaknys.
Šiurpioj tankių viršūnių tylumoj
Jisai užmigo, saulei kaitriai šviečiant
Ir vandeny greitom aukšliukėm nardant.
Nubudęs įkopė augštai į kalną;
Ir, temstant, grįžęs šventei, su malda
Jis dėjos lapų pašvęstų vainiką,
Ir į  tamsų jau debesų šešėlių
Drungnumą skverbės jo skardi daina.

SALOS  VIEŠPATS

ŽVEJAI paduoda, jog pietų saloj,
Turtingoj  alyva ir cinamonu
Ir brangakmeniais, žėrinčiais smėly
Gyvenęs paukštis, kurs ant žemės
Stovėdamas galėdavęs snapu
Nuskint viršūnę medžio ir sparnus,
Lyg  Tyro  sraigės syvais nudažytus,
Ištiesęs, nevikrus ir žemo skrydžio,
Tarytum juodas debesys atrodęs.
Dienom jis dingdavęs kažkur miške.
Bet naktį vėl nutūpdavęs ant kranto,
Žolių  ir  druskos   dvelkime   vėsiam,
Ir taip pragysdavęs, kad net delfinai,
Dainos draugai, priplaukdavę arčiau
Auksinių kibirkščių ir plunksnų jūra.
Ir šitaip jis gyvenęs nuo Pradžios.
Jį matę tik iš skęstančių laivų.
Nes kai tik pirmą kartą baltos burės
Žmonių  laivų pasukusios į salą,
Jisai užkopęs ant augštos kalvos,
Kad savo brangią žemę pamatytų,
Ir didelius sparnus plačiai išskleidęs,
Jau mirdamas dejavime dusliam.

PIRMGIMIŲ IŠVYKIMAS

LIKIMAS skyrė mums svetimoje šaly
Sau rast namus, nors ir tebesame vaikai.
Vijokliai kybo dar nuo šventės plaukuose;
Ant slenksčio motinos bučiavo mus ilgai,
Dejuodamos; seni tėvai lydėjo mus,
Kietai suspaudę lūpas, ligi pat ribos
Ir, skiriantis, jie užkabino ant kaklų..
Gražiai išdrožtas eglės lentutes, kurias,
Vienam iš mūsų brolių mirus, mesime kapan.
Mes skyrėmės lengvai. Nieks neverkė. Nes tai,
Ką darom, liekantiems palaimą neš.
Atgal Tepažvelgėm tik! vieną kartą ir po to
Į mėlynąjį tolį žengėm paguosti.
Išeiname mielai, nes tikslas toks kilnus!..
Linksmi išeinam: kelią tiesia mums dievai!

NEBEISIM šiandien jau daugiau į sodą,
Nes kaip mums kartais nelauktai ūmai,
Lengvučiam dvelksmui tepalietus odą,
Nubunda pamiršti kadais džiaugsmai,

Taip atneša atsiminimų monai
Kančias su nuovargiu — ir mums baugu.
Žiūrėk: ten po medžiu rudens lavonai
Po vėjų mūšio guli už langų!

Nuo vartų su rūdijančiom lelijom paukščiai
Pakilę skrenda prie  dengtų gazonų,
Kiti dar geria šaltą lietų baukščiai,
Drebėdami iš apleistų vazonų.

JAVŲ šnarėjimo, kūkalio melsvo,
Aguonos venkit, plūstančios krauju!
Miškuos nelaukit atminimų balso,
Takais vėl ženkit su džiaugsmu nauju.

Ir prie  raidžių  beržuos  nebesustokit:
Ranka, jas pjovus, užmiršta tebus!..
Tiktai pajuskit, kaip vardai kitokį
Jaunų kamienų girion veda jus.

Užmirškit  skausmą ir nebeatminkit
Nė kraujo, įbrėžto dygliu, nūnai.
Sausus lapus be gailesčio suminkit
Ir taip palikit užmirštus tenai!

KALVA, kur klaidžiojam, šešėly guli;
Kita, toliau, dar saulės nušviesta.
Žalsvam lankos dugne kybąs mėnulis
Dar  tik  kaip  debesio   dėmė  keista.

Keliai  į  tolumas  vedą jau  blykšta;
Sustabdo einant šnabždesys tykus:
Gal tai gilus kalnų šaltinis trykšta?
Gal paukštis migdo lopšine vaikus?

Nubudę per anksti nakties drugiai du
Dar gainiojasi po gėlių lapus.
Ežia jau ruošia, žiedlapius išskleidus,
Bežadžiam skausmui vakaro  kvapus.

NIETZSCHE

GELTONI debesys ir vėsios audros
Jau traukia virš kalvos — pusiau rudens,
Pusiau pavasario kviesliai... Ši siena
Apsupo jį, Griausmingąjį, vienintelį
Tarp  tūkstančių  kitų...  Iš  čia jis  siuntė
Paskutinius  atšipusius žaibus
Ant miesto  mirusio ir iš ilgos
Nakties išėjo į ilgiausią naktį.

Tetrypia sau kvaila minia! Nes kas gi
Medūzai durklas arba žolei dalgis!
Dar valandą tevaldo pamaldi tyla —
Kol gyvulių banda, kuri, pagyrom
Jį teršdama, tvaike puvimo tunka,
Padėjusi pasmaugti, nusibaigs —
Ir tu, kaip ir visi vadai, prieš amžius
Stovėsi su kraujuota karūna!

Išlaisvintojau, pats nelaimingiausias!
Kokio likimo jėgos tau neleido
Išvysti ilgesio šalies? Dievus
Tu kūrei vien tik tam, kad juos sugriautum?
Nei poilsiu, nei darbu nesidžiaugęs?
Tu nužudei, kas artimiausia dvasiai,
Kad vėl galėtumei geismu virpėti
Ir garsiai šaukti vienumos skausme.

Atėjo per vėlai tas, kurs tau sakė:
Nebėr kelių per ledines uolas
Ir pro lizdus šiurpių grobuonių paukščių, —
Išmok pakelti meilės rato tremtį...
Ir kai jo balsas, kietas ir skaudus,
Kaip himnas, aidi į bangas ir naktį,
Karčiai raudokite: jo siela mums
Turėjo ne kalbėti, bet dainuoti!

PORTA NIGRA

KODĖL turėjau jūsų eroje nubusti?
Aš, kurs mačiau senovės Tryro garbę,
Kai jis dalinosi garsu su Roma,
Kai degdavo plačiai atvertos akys
Prieš legionų žvangančius būrius,
Prieš šviesiaplaukius frankus cirkuos,
Kovojančius su  liūtais, rūmų  tūbas,
Ir dievą Augustą auksiniuos ratuos!

Prie Mozelio stovėjo grakščios vilos...
Ir  kokios svaigios  buvo  vyno šventės!
Mergaitės,  plazdančios  gyvybe,  nešė
Ąsočius... Vos beatpažįstu... Miglos
Imperijos griuvėsių sienas laižo;
Karstuos išniekinti šventi paveikslai;
Greta jų — barbarų urvai. Tik jie
Dar tebestovi, mano brangūs vartai!

Po  juodu praeities  šydu, išdidūs,
Jie meta panieką šimtu langų
Ir jūsų lūšnom varganom (sugriaukit
Tai, kas iš jūsų tyčiojas), ir jūsų
Žmonėm,   kurie  —  tarnai   ar   kunigaikščiai—
Visi — tik aklos, pasipūtę kaukės,
O moterys net ir vergams per pigios.
Ko verta visa tai, ką jūs taip giriat?

Kilniausia jūs praradot:  savo kraują...
Stipriau kvėpuojame net mes — šešėliai!
Gyvi  vaiduokliai!  Štai,  juokiuos  iš  jūsų
Aš, Manlius, kurs nenorėtų būti
Valdovu  jums,  kurs  vertės  tuo,  ko  jūs
Ištart nedrįstat: persų kvepalais
Ištepęs savo kūną, naktimis
Aš vaikščiojau kadaise prie šių vartų,
Kad parsiduočiau Romos samdiniams!

KARALIUS IR ARFININKAS


Arfininkas:

KUOMET ant veido mantiją užtraukei,
Aš supratau: tu ašarą slėpei
Ir panieką man, Viešpatie!
Jei šiandien Tu savo tarnui netari nė žodžio,
Iš kur tas rūstis? Nes juk tu liepei
Su dainomis jam niekur nesitraukti...
Vėl niurzgė nedėkinga tavo liaudis?
Išdidūs kunigai grasino? Ne —
Žinau: dievai tau pergalės pavydi!

Karalius:

Kadangi tykojai tu mano gėdos,
Tai ir išgirsk dabar: daugiau nei priešai,
Kuriuos tu priminei — aš juos visus
Atremsiu — naikini mane tu pats,
Iš meilės... Tad ir tujen savo dalį
Dabar turėsi nešti, tu, kurio,
Nekenčiamo, man reikia ir kuris
Nežino,  kaip jis nuodija mane.
Žaidi tu mano skydu ir kardu,
Dar tebelimpančiais nuo kraujo. Ginklus,
Kuriuos aš pražūčiai kalu, meti
Į vandenį vien žaismui. Mano sodų
Vaisius kreti, užmiršdamas, kiek daug
Jiems reikia saulėtų dienų prinokti, —
Tik kad atvėsintum sau burną sočią.
Naktų  manųjų  kančios  tau  tik  tiek:
Kad jas dainom ir šnabždesiais švaistytum.
Šventas mintis, kurios mane taip graužia,
Spalvingais burbulais ore paleidi,
Ir tuščiame garsų žaisme tirpdai
Karališką ir kilnų mano skausmą.

VASAROS SAULĖGRĄŽA

SALĖJ   slegia   mus   tvanka   nuo   žvakių
   Ir nuo rūkstančių indų;
Dramblio kaulu styro mūsų kūnai
    Kaitroje ir šešėliuos
Šventės, slenkančios lėtai, panirę,
    Puošnume,  kurs  nuo  sienų
Kybančiais lankais ir fleitom varva,
      Ir kvapniajam vyne.
Ir  staiga   išdaužia   langus   vėjas:
    Mūsų fakelai gęsta.
Mielas šiurpas perbėga per plaukus,
    Mes paliekam taures.
Velkam aslos grindiniu ir gatvėm
   Vainikus sudraskytus,
Šokio siautuly iš miesto vartų
   Prasilaužtam į kaimus;
Ryto sambrėškio ugnies pašvaistėj
   Mes išvystam pjovėjus,
Piemenis ir žemdirbius: mes puolam
    Jų pulsuojančią jėgą,
Švytinčias  sapnais akis  įsmeigę
    Į maitinančiai baikštų
Žvilgsnį gyvulio, kurs dar tik stebis
    Ir po to suliepsnoja.
Mūsų sąnariai nuogi apjuosia,
    Kaip šakytės kamienus,
Saulės nudegtus, gysluotus kūnus —
   Ir kovos maišatis
Grumstų, sutryptos žolės ir sėklų
    Sūkury susijaukia
Išgąstis ir džiaugsmas aidi gojuj —
   Tų, kur vejas ir bėga;
Rankos virpančios plaukų dar siekia;
    Kai kurie, jau ištroškę,
Vaisiais apsitaškę ir įkaitę,
    Iš sukepusių lūpų
Geria kraują stingstantį ir seiles,
    O  kiti jau bučiuoja
Keisdamiesi žiedus giminystės
    Išrinktiems ant krūtinės.

LANGAS, pro kurį kadais
Mes žiūrėjom vakare,
Spindi svetima šviesa.

Takas į vartus tebėr:
Neatsigręžei tada
Ir į slėnį nuėjai.

Mėnuo apšvietė staiga
Vingy tavo veidą, tik
Šaukti buvo per vėlu.

Sutemos, tyla ir vėl
Gaubia namą — kaip kadais.
Dingo džiaugsmas su tavim.


GEDULAS

MIŠKAI dejuoja —
Jie veltui puošės drabužiu žaliu.
Laukai taip laukė — grįšį jų pašvęsti.
Jiems šalta be tavųjų spindulių!

Silpni stiebai virpėdami siūbuoja
Šlaite, nes nėr tavęs ten.
Kas pumpurai, jei jų nekelsi tu,
Ir šakos,  jei tava ranka nepins?
Kas gėlės, jeigu jų jinai neskins?
Kam vaisiai, jei jų neragausi tu?

Jaunam miške kartoja
Braškėdami stiebai: kurio iš mūsų laukia?
Išseko ryto žaluma;
Jau guli pakirsta žolė pirma;
Nutilo paukščiai... vėjas tik kvatoja,
Ir — kirviai atsišaukia.

HYPERION

GRĮŽAU  namo:  tiek  daug  žiedų  dar  niekad
Manęs nelaukė... Gojais ir laukais
Aidėjo miegančių jėgų plakimas.
Išvydau jus užkeiktus, upės ir kalnai,
Ir jus, kuriems paveldėt saulę skirta,
Broliai. Jūsų skaisčios akys slepia
Sapnus, ir kada nors troškimai jūsų
Pavirs krauju... Mane jau traukia^ miegas;
Bet gausų žada atpildą dievai tam,
Kuriam nelemta vaikščiot Karalystėj:
Aš tapsiu karžygio kapu — žeme,
Kurios vaikai artėja tobulybėn.
SU JAIS ATEIS NAUJASIS AMŽIUS; MEILĖ,
PASAULĮ  GIMDŽIUS,  VĖL JĮ  ATGAIVINS.
Štai  jums   burtažodis  ir  ratas...   Tamsai
Atsivejant, regėjimo  iškeltas,
Matau: Jau greitai žengs brangiais laukais,
Toks lengvas, spindintis ir tikras, dievas!


ŽMOGUS IR FAUNAS


Žmogus

UPELIO  vagą perkerta  krioklys...
Tik  kas  čia  būtų tą gauruotą  koją
Nuo samanom pažliugusios uolos
Nuleidęs?  Suvelta galva ir — ragas!
Kiek  aš  medžioju,  nieko  panašaus
Neteko  giriose užtikti.  Stok!
Tau kelias užkirstas! Ir nesislėpk!
Tyroj  srovėj  matyti  ožio  koja.

Faunas

Iš to nebus naudos nei tau, nei man.

Žmogus

Iš pasakų senovės apie jus
Žinojau,  tik kad ir dabar tokių
Pabaisų nenaudingų būtų — ne!

Faunas

Išgujęs paskutinį mano gymio,
Veltui jieškotum čia kilnaus žvėries:
Graužikai tik ir kirmėlės beliko.
Įžengus tau į paskutinę tankmę,
Išdžius kas būtiniausia jums: versmė.

Žmogus

Tu mokai būdamas žemesnis. Mes
Nužudėm hidrą, slibiną ir grifą;..
Girias išskynėm. Ten, kur buvo ratstai —
Javai liūliuoja; vešliuose žolynuos
Prijaukinti galvijai ganos; miestai,
Sodybos žydi; sodai; ir miškų
Pakanka elniui ir greituolei stirnai.
Iš žemės ir vandens mes imam lobį;
Paminklai šaukia dangui mūsų žygius...
Tad ko tu nori, lūžtvių palikuoni?
Tiktai tvarka mus lydi ir šviesa.

Faunas

Tu tik žmogus...  Kur tavo  išmintis
Pasibaigia,   mūsosios  tik  pradžia.
Tu pastebi tik ribą — tą, kurią
Pažeidęs, nukentei. Jei tavo javas
Bujoja ir jei šventas medis teikia
Aliejaus,  vyno, — tu sakais tai tavo
Klasta. Bet žemės, pronaktėj tvankioj
Kvėpuojančios, negenda. Jei sujungtos,
Išira tik vienam iškritus žiedui.
Laiku — tava valdžia gera. Dabar — atgal,
Nes Fauną pamatei! Blogiausia
Tavęs dar laukia! Kai galingas protas
Pakibs debesyse, nebesuvoksi
Nei džiaugsmo, nei koktumo; nei smilties,
Nei spindulio; nei kas yra gimimas,
Nei kas yra mirtis daiktų eigoj.

Žmogus

Iš kur žinai? Dievai juk mus globoja.

Faunas

Mes tylim apie juos. Tik jūs, kvailiai,
Galvojat, kad jie patys gelbsti.
Niekad Nematėt jų!
Užgimstat ir numirštat,
Kieno jūs kūriniai nesužinoję!

Žmogus

Žinok: greit nebebus tau vietos čia.

Faunas

Greit melsies tam, kurį dabar smerki.

Žmogus

Nuodinga pabaisa  kreivu snukiu!
Jei tik nebūtum panašiai į mus
Sutvertas, tai tuojau pasiųsčiau kulką.

Faunas

Žvėris nežino gėdos, o žmogus
Nežino padėkos ir neišmoksta,
Ko jam labiausiai reik... Tarnaujam mes
Be triukšmo. Naikindami mus, jūs žudot
Save. Nes pienas trykšta tiktai ten,
Kur mūsų gauras braukia, ir žolė
Neaugs kanopos neliestam lauke.
Jei viską būtų lėmęs tavo protas,
Išnykus būtų tavo padermė,
Išdžiūvę medžiai ir javų laukai...
Tik burtų žavesy gyvybė budi.


Iš vokiečių kalbos išvertė
A. NYKA - NILIŪNAS
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai