Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
BE GIMTO MEDŽIO
Poezijoj
jieškau užuovėjos,
vyšnių šakos,
kuri žydi vasario mėnesį,
ir žibuoklių
ne šito pasaulio.
Ne džiaugsmui
teko gimti šitam pasauly ir ne iš džiaugsmo
tenka leisti metus ne po savo dangum.
Galvoju,
kiek galėtiį ištverti medžio šaka be savo
gimto medžio kamieno?
Jei būčiau
Babilono karalius,
pastatyčiau tau kabančius sodus danguj, kad
laikas negalėtų išgriauti.
Pastatyčiau juos taip, kad kasdieną tave lankytų
gimto krašto saldus dvelkimas.
REFRENAS
Naktį
pavojinga vaikščiot vienam,
kai gatvelėj šviečia tik pusė
akmeninio mėnulio:
kita pusė yra numirusi ir palaidota,
ir tos pusės nereikia
iš numirusių kelti.
Ypač naktį, kai šviečia pusė graudaus mėnulio
debesų kapinyne.
(Ji turėjo Madonos plaukus ir Rafaelio angeliukų šukuoseną)
Naktį
pavojinga vaikščiot vienam,
kai didesnė gyvenimo pusė
be prasmės ir be jokio džiaugsmo yra praėjusi.
Tokią naktį tik katės vaikšto stogais
arba žiurkės
plėšikauja po kiemą.
(Ji turėjo Madonos plaukus ir Rafaelio
angeliukų šukuoseną)
LAUKINĖ ROŽĖ
Nuošalioj vietoj auga laukinė rožė
vienišo kalno
(bei ožkų laukinių)
draugystėj.
Tūkstančiui metų praėjus, rožių krūmokšnio
vietoj neliks nei šešėlio; tiktai mėnuliui
patekėjus virš kalno,
arba Grįžulio Ratams degant, ne vieną kartą
seno kalno širdis prisimins vieną vienišą rožę.
Prisimins ir ilgėsis.
|