|
|
Parašė FAUSTAS KIRŠA
|
Veiksmas vyksta Lietuvos sostinėje. Miša — svarbių reikalų komisaras. Maša — jo žmona.
MAŠA. Tavęs, Miša, aš pradedu nebesuprasti. Visi tave vadina liūtu, o kartais atrodai taip sukritęs, kaip sužeistas žvirblis, tik koja paspirti.
MIŠA. Tiesą kalbi, Maša. Dažnai taip jaučiuosi, būdamas ne tarnyboje. Kartais net tarnyboje susimąstau. Žinai, širdis, o gal ir smegenys susimaišo.
MAŠA. Aš gyvenu širdimi ir į politiką nekreipiu dėmesio. Ne mano reikalas. Pasaulio nepakeisiu.
MIŠA. O man galvon lenda mintis, kad ir pasaulį galima pakeisti. Tai yra ne patį pasaulį, bet žmonių širdis...
MAŠA. Palauk. Tik neįsivelk vėl į kokias pinkles. Ramybės nebus. Aš nepriešinga, bet atsargi. Vėl imsite galvas kapoti.
MIŠA. Kas reikia, tai reikia, Maša. Žmonija gyvena galvų kapojimu, kad likusios galvos lengviau gyventų.
MAŠA. Tavo žodžiai mane gąsdina. Dabar susitvarkėm ir tebūnie taip.
MIŠA. Taip galvodamas, aš pats nusigąstu, bet užsidarau savyje. Visą reikalą Dievas maišo...
MAŠA. Kaip Dievas? Komisaras, kaip liūtas, o Dievas maišo. Nesuprantu.
MIŠA. Taip, mieloji Maša, viskas gerai, tik Dievas trukdo. O gal jis yra? Ką į tai gali atsakyti? Aš stengiuosi Dievą užmušti ne paveiksluose, bet širdyje. Štai koks reikalas.
MAŠA. Neskaityk jokių knygų, gyvenk įsakymais, kaip kiti daro, daugiau ir medalių gausi.
MIŠA. Knygos, tai knygos. Velniai jas griebia. Knygos būtų nereikalingos, jeigu nebūtų širdies. Paklausyk. Paimu vieną knygą — yra Dievas. Suvelta, aptemdyta — vieni rūkai. Paimi kitą knygą — nėra Dievo. Taip pat suvelta, aptemdyta — vėl rūkai. O čia reikia trečios knygos — širdies knygos, žmogaus išpažinties ir teisėjos. Trečioji knyga yra mano širdis ir kovojantys smegenys. Štai kas yra. Aš jaučiu, kad kažkur yra teisybė, tik per giliai paslėpta. Kalu, kaip kirviu akmenį, bet žiburio nėra, tik dulkės. O gerai žinau, kad žiburys turi būti. Tikrai jis yra.
MAŠA. Tu mane gąsdini. Pats gerai žinai, kad kiekvienas pilietis, patyręs apie pavojingus galvojimus, privalo pranešti kam reikia. Bet aš esu ištikima, to nepadarysiu. Aš pati, ką pagalvoju, ne viską tau pasakau. Nereikalinga. Maža kas ateina į galvą. O tu tokiu galvojimu jau sergi.
MIŠA. Gerai sakai, Maša, sergu. Bet su liga prie viešųjų daktarų nesikreipsi. Tikrai žinau, nepagydys. Tik pablogins.
MAŠA. Nuo tos ligos geriausi vaistai — miego vaistai.
MIŠA. Moteriai taip. Tik ne komisarui, kur reikia daryti sprendimus. Štai tau puslapis, kaip sakiau, iš trečiosios knygos. Įsivaizduok. Sėdi išdidus komisaras, apsaugotas tvirtais įstatymais ir dar tvirtesniais durtuvais. Ateina geri, ištikimi jaunuoliai, kurie neskaito jokių knygų. Jie elgiasi taip, kaip iš viršaus tarta: klausyk ir vykdyk, kaip įsakyta. Ir jie, tie jaunuoliai, atveda banditą. Banditas aprašytas ir dokumentuotas: aiškiai sušaudyti. Betgi aš žinau, kad tai ne banditas, kaip priimta suprasti žodį — banditas. Tas banditas taip pat jaunuolis. Aš gerai žinau, kad jis pasiryžo mirti dėl savo krašto, dėl savo tėvų žemės dėl savo miškelių ir berželių, kur jis augo. Visi žino, kad jis kovoja dėl jų pamėgtos laisvės ir dėl tų, kurie jau žuvo. O mes jį laikom banditu ir sušaudome.
MAŠA. Tai ką, čia tu nori vaidinti Kristų?
MIŠA. Kada j ieškom tiesos, mes visi Kristuje. O čia suplaktas Kristus ir Marksas su Leninu. O tiesa yra kažkur viena, aptemdyta. Ir aš čia vartau trečiąją knygą — širdies knygą. Kas kaltas? Ar tas, kas duoda įsakymą, ar tas, kuris pasirašo sprendimą, ar tas, kuris sušaudo? Aš galvoju, mieloji Maša, kad čia visi kalti. Jeigu tu prisidedi kuriuo nors būdu prie žmogaus nužudymo, esi kaltas. Žmogaus kraujas tave persekioja. O žmogus yra žmogus. Jis pašauktas gyventi. Ir nori gyventi. Gyvenimas yra gražus. Ir tu, Maša, gyvenimu džiaugies ir bijai, kad gyvenimo džiaugsmas nevirstų skausmu ir nusidėjimu.
MAŠA. Mane stebina, kaip tu pasidarei komisaru, būdamas toks romantikas. Beveik moteriškas.
MIŠA. Kad nebūčiau tavo vyras, užsigau-čiau. Nėra žmogaus be romantiško jausmo .Bet yra žmonės užkietėję ir sužvėrėję, geriau pasakius, aptemę vieni išdidumu, kiti kvailumu. Ir nieko negalvoja. Jei galvotų — verktų. Užpila akis baime dėl savo likimo ir alkoholiu. Juk reikia kas nors daryti, kad valstybė nesugriūtų. Ar blogus ar gerus, bet valstybė turi turėti pamatus. Štai koks reikalas. Jeigu tu esi aparato grandis, neturi rūdyti.
MAŠA. Bet tu, mielas Miša, esi dvilypis. Man lengviau, aš galiu galvoti ir šiaip, ir taip. Tai tik vėjo pūtimas. O tu vienaip galvoji, kitaip sprendi. Tai baisu.
MIŠA. Tikrai taip, mieloji Maša, jaučiuosi, kaip ant kryžiaus. Didžiausia kančia, kokią aš pažįstu, būti dvilypiu žmogumi. Vinį kalu tiesiai, o ranka dreba. Ir atsiveria mano trečiosios knygos lapai. Tiesa, lapai sunkūs, hieroglifais parašyti, bet jie veikia, kaip magiškos šmėklos sparnai. Ir širdį degina. Ir veidą raukšlėmis nudažo, lyg mirtinai dantį skaudėtų. O dvilypis gyvenimas neatstoja. Kai eina raišas žmogus, visi mato. Kai esi dvasioj raišas, niekas nemato, nei juokias, nei paguodžia.
MAŠA. Pagaliau nėra čia ko graužtis. Visi taip daro, visiems vienas teismas bus. Ir tu ne-išimtis.
MIŠA. Tai dar baisiau. Jau tu čia kalbi, mieloji, apie pragarą, apie pragarą žemėje, šventoje žemėje. Pragaro, apie kurį elgetos kalba, gal ir nėra. Bet pragaras žemėje, tarp mūsų gyvųjų, tikrai yra. Ir mano širdį degina pragaro, tik pragaro ugnis.
MAŠA. Būk sąžiningas — ir baigta.
MIŠA. O, sąžiningumas! Aš nežinau, kas yra sąžinė. Raštininkai sąžiningai raštus parašo. Šnipai sąžiningai banditus sugaudo, o kiti sąžiningai juos sušaudo. O banditai sąžiningai savo pareigas atliko. Nežinau, kurios čia sąžinės laikytis. Sąžiningam būti pagal raidę ir sąžiningam būti pagal protą, — jau turime dvi sąžines. O sąžinė turėtų būti bendra visiems ir privaloma. Jeigu apskritai yra sąžinė. Nei pinigų birža, nei karai sąžinės nežino. O ant jų valstybė laikosi. Ir vėl tenka vartyti trečioji knyga. O ten skaičių nėra: yra tik žmogiška linija, o gal ir dieviška linija. Ant tos linijos ir supiesi, kaip peteliškė ant smilgos.
MAŠA. Aš tave užjaučiu, Miša, bet aš nesu angelas, kad gelbėčiau.
MIŠA. O ne, Maša, tu esi man tikras angelas, tik ne Dievo angelas. Angelai augštai, o žmogus šliaužioji žeme ir kirminus maigai. Ir aš ir tu tarp savęs angelai, o žeme eidami vabalėlius maigom. Jeigu Dievas būtų toks, kokio mes reikalaujame, jis būtinai ateitų mums į pagalbą. Dievas nei skustas, nei barzdotas. Jis net ne politikas. Jis gal šviesa, o angelai — spinduliai. Kai apsidangstai iš visų pusių — ir šviesos nėra, nė spindulėlis nepralenda. O ar mes neapdangstome savo galvos visokiomis teorijomis, prasimanymais, išdidumu, ištvirkimu? Kovojame dėl kitų. O kas gi yra tie kiti? Ar tie, kuriuos sušaudome, ar tie, kurie laukia sušaudomi?. Tie, kurie augščiausiai stovi, garsiausiai šaukia, kovoja dėl kita? Ne, mielasis Maša, jie velniškai meluoja. Jie turi galvoje kitą mintį: silpnieji turi kovoti, kad augštieji išsilaikytų savo vietose. Štai koks apgavimas, velniškas apgavimas, pragaro slastai. Liūdniausia, kad ne visi tai mato. Jei kuris mato, užsimerkia, nes kartais mirktelėjimas gali išduoti. Mes su žmonėmis elgiamės, kaip su daiktu, kurį kiekvienu atveju galim į šiukšlių dėžę išmesti. Štai aš tau paminėsiu vieną vokiečių poetą-filosofą Novalį, jis rašė: "Pasaulyje yra šventovė ir toji šventovė yra žmogaus kūnas. Nieko nėra šventesnio kaip ši tobuliausia forma. Nusilenkimas prieš žmones yra Apreiškimo pagarbinimas kūne. Mes paliečiame dangų, kada uždedame ranką ant žmogaus kūno." Gal ir be reikalo skaitau tokias knygas.
MAŠA. O, o, o!...
MIŠA. Tavo — o, o, o!... — Maša, protingiausia pastaba, ką aš girdžiu. Rimtais įrodymais velnio iš odos neiškratysi. Reikia juoko. Minias užkrėsti juoku, kad mirtų iš juoko. žinai, Maša, prieš juoką niekas negali atsilaikyti. Išjuoktas auksas virsta pelenu, kaip Don Kichotas: išjuoktas riteris virto juoko pavyzdžiu. Didžiausi tironai mėgo cirkus ir šokėjus. Jie visaip juokės iš nugalėtųjų. Kaip tai žema! Bet jie mirtimi baudė, kas juokėsi iš jų. O tironai užmiršta, kad kiekviena nukirsta galva pagimdo dešimtį priešiškų galvų. Dėl to visi tironai trumpalaikiai. Ir valdovai ir valdiniai gyvena baimėje. Baimė — mistiškas reiškinys. Kai baimė virsta heroizmu, prasideda revoliucija. Žmonės pradeda sportuoti mirtimi...
MAŠA. Vėl apie mirtį. Gana. Nusidraikei pasakojimais. Į darbą pavėluosi.
MIŠA. Tavo tiesa, Maša. Gal ir perdaug. Juk žinai mūsų tautos prigimtį: išsipasakoji — lengviau būna. Pasipasakojimas ne vien girto
privalumas. Nekreipk j tai daug dėmesio: tai mano sapnai, o už sapnus niekas nebaudžia. Po atvertų minčių lengviau sprendimus išvesti. Lyg ir ne vienas kenti, bet keli. O laikas viską suėda, nuvalo. Gal tas, kuris pasaulį tvarko iš augščiau, laiko mostu visas nuodėmes nubraukia. O ką žinai, Maša? Ar galima kartu tikėti ir netikėti? Arba taip arba ne. Ir grimsti į trečiąją knygą...
MAŠA. Ir vėl pradedi iš pradžios...
MIŠA. Taip, taip, Maša, užmirštu. O pasikalbėjome kaip elgetos prie cerkvės. Ir lengviau. Dievas neatėjo, nematėme. Marksas su barzda šmėstelėjo. Tik jausmas, kad kažkas yra augščiau už žmogaus kumštį, duoda dvasinio poilsio ir saldaus skausmo. Tu, Maša, šypsaisi? Ir aš šypsausi. Dangaus prie žemės nepritrau-kėm. Bet lengviau, nors žemė nepasikeitė. O rytas gražus. Saulutė, kaip gyva, kiekvieną žolelę kutena. Paukšteliai gieda... ką — romantiška?... Na, man tikrai laikas eiti į darbą ir tvirtus sprendimus daryti... Užmiršk, mieloji Maša, apie ką mes čia kalbėjome. Ne visuomet žmogus stiprus: paslysti ne tik kūnu, bet ir jausmais... Na, sugniaužk kumštį, Mykolai Andriejaus vaike!.. Lik sveika, Maša! Karštai bučiuoju. Šiandien pietų nepavėluosiu. Išsisuksiu iš draugystės. Bet vyno bonką pietums tai jau parūpink. Lik sveika.
JADVYGA PAUKŠTIENĖ PRIE EŽERO (akvarelė)
|
|
|
|