Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MEDŽIAGA MONOGRAFIJAI APIE NERĮ PDF Spausdinti El. paštas
Paminėtinos sukaktuvės
Lygiai prieš 100 metų, 1857 metų vasarą, K. Tiškevičius surengė Neriai tirti ekspediciją, perplaukė ją laivu beveik nuo versmių ligi žiočių, surinko nemaža medžiagos ir parašė tos upės monografiją.

Grafas Konstantas Tiškevičius buvo turtingas Rytų Lietuvos dvarininkas, išmokslintas žmogus ir garbingas visuomenės veikėjas, parašęs eilę darbų iš etnografijos ir archeologijos srities. Jis buvo Rusijos Archeologinės draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkas.

Neries monografiją išleido, jau po autoriaus mirties, Drezdene, emigracijoje, žymus rašytojas ir istorijos populiarizatorius J. I. Kraševskis. Didelė, graži ir įdomi knyga, išleista lenkiškai 1871 metais, vadinasi "Vilija ir jos krantai — hidrografijos, istorijos, archeologijos ir etnografijos atžvilgiu" (Konstanty hr. Tyszkiewicz, Wilija i jej brzegipod względem hydrograficznym, historycznym, archeologicznym i etnograficznym). Knyga in 4°, turi XVI + 362 psl. ir iliustruota piešinių graviūromis.

Tiškevičiaus knyga turi gyvų kelionės aprašymų, gražių reginių, romantiškų praeities studijų ir patriotišimo ir tėvynės meilės paminklas. Nedaug rastume pasaulio literatūroje knygų paskirtų kuriai vienai upei, bet ir jas Neries monografija pralenkia gražia išvaizda ir maloniu turiniu.

Kas paskatino Tiškevičiaus žygį?
Įžangoje autorius trumpai dėsto upių reikšmę žmonių gyvenime. Su upėmis supinti pirmųjų krašto sodybų atminimai ir padavimai. Jų krantuose randama pirmykščių giminių pėdsakų, seniausių sodybų liekanų, senųjų pilių bei miestų žymių. Upės buvo didysis vieškelis, kuriuo buvo gabenami krašto turtai, kuriuo gyventojai keisdavosi savo darbo vaisiais. Pagaliau, upės buvo ta jėga, kuri suko pirmuosius žmogaus pramonės įrankius.

Svetur upės gerai ištirtos, aprašytos, sutvarkytos, plačiai naudojamos.   Keleivis, patogiai plaukdamas garlaiviu, su knyga rankoje, skaito apie praeitį jo matomų, kaip panoramoje, miestų, miestelių, senų pilių ir vienuolynų, be didelio darbo mokosi krašto istorijos. Autorius gailisi, kad pas mus to dar nėra. Tiesa, turime savo upėse garlaivius, kuriuos paskatino pamėgdžiojimas ir prekybiniai reikalai. Jie sunkiai kilnoja mūsų žemės turtus, bet jais keliaująs turistas, kad ir mato krantuose senų miestų griuvėsius, apleistas pilis, nuostabias bažnyčias ir vienuolynus, mūsų brangios praeities liekanas ar mūsų prosenių pamaldumo paminklus, kurie turi įdomią savo istoriją ir ypatingai svarbius padavimus, veltui klaustų jų reikšmės. Neturėdamas iš kur pasimokyti apie matytų vietovių praeitį, keleivis gauna pasitenkinti kokia išgalvota nerimta pasaka ir grįžta iš kelionės Tepatenkintas, nepraturtinęs savo kraštotyros žinių. Dėl to mūsų žmonės nesidomi praeitimi ir niekina savo šalį.

Autorius smerkia svetimų kraštų pamėgimą. Vienas mūsiškių giriasi plaukiojęs Mississippi upe, kitas aprašo Nilo krantų stebuklus, trečias žavisi Reino krantų grožybėmis, pasakoja apie keliones nuostabiuoju mėlynu Dunojum ar žydria Ebe. Tačiau nė vienas iš pasišventusių žmonių, tikrai nė vienas neperplaukė jokios mūsų upės, nerankiojo jos praeities paminklų, nepagerbė jos krantų savo aprašymu. Puikus dalykas svetimų kraštų lankymas, bet svarbesnė piliečio pareiga yra tiksliai pažinti savo tėvynę. Tikro ir doro žmogaus pareiga yra mylėti savo tėvų žemę širdimi, mintimi ir veiksmu. O kraštui pamilti yra būtina pažinti jo praeities turtus, gamtos dovanas, įsigilinti į liaudies gyvenimą, ištirti jos būdą ir širdį.

1849 metais Varšuvoje buvo išleistas dailus Reino krantų albumas (S. H. Merzbach, Wybrzeža Renu. Wraženia i wspomnienia z podrožy). Jame litografija atvaizduoti "sutirštinti" Reino abiejų krantų reginiai, 20 puslapių, po 3 eiles puslapy. Vaizdai paįvairinti burinių laivų ir naujų garlaivių su augštais kaminais. Leidinys išverstas iš vokiečių kalbos ir išleistas su aiškiu turistinės reklamos tikslu. Jo atsiradimas paskatino Tiškevičių imtis tirti savo "Reiną"— Nerį. Jis taip rašo apie savo nuotaikas:


Neries pakrančių ūkininko šeima
(Dalis šio straipsnio graviūrų imta iš K. Tiškevičiaus monografijos "Vilija ir jos krantai etc")
 
Gražiausią 1857 metų vasaros dalį praleidau "mūsų upelių motutėje", keliaudamas ir nuolat su kaimo liaudimi bendraudamas. Re:ai įžengdavau į turtingesnių bajorų dvarus, tačiau neaplenkiau nė vienos klebonijos. Plaukdamas nuo vienos kaimo pastogės prie kitos, po kiekviena jų tyriau žmonių gyvenimo smulkmenas, jieškojau liaudies padavimų bei dainelių, tų tautos turtų, kuriuose galingai atsispindi tikras žmonių būdas. Ten nuo pirmo žingsnio radau daug senų tautos dorybių, patyriau daug svetingumo, nuoširdaus paprastumo ir atviro gerumo. Tos dorybės glūdi p 3 prastų žmonių širdyje; jų širdis yra švari, nepal:esta dirbtinumo, nepagadinta pasaulio apgaulės nuodais. Tų žmonių siela švari, rami ir iškilminga, kaip pati gamta, kurioje jie veikia. Ir kas gi būtų atnešęs blogą ar bedievišką mintį tolimų šios gražios upės vingių gyventojams, izoliuotiems nuo miestų, nuo didelių vieškelių, nuo pagadintų žmonių gaujos, kurie triukšmingai maišydrmiesi į visas puses platina gedimą? Negi si"linink"s, kuris plaukia pavasarį su rąstais, skuba su savo darbu ir praeina pro šalį, lyg tos upės banga, kuri jį neša?

Taip tebegyvena ištisos kartos ramiuose Neries krantuose. Tie žmonės taip džiaugiasi, kai kas aplanko jų namus: ir pas mane bėgo ištisos šeimos, su džiaugsmu ir juoku, nešini dovanų, kurių duoda mūsų žemė. Jie nešė man duonos, sūrio, pieno, lauko gėlių, ir dar su tokiu nuoširdžiu mandagumu! Ir už ką? Tik už tą, kad jų upe plaukiu, jų pastoges lankau, kad trokštu atkasti senovės paminklus to vandens tako, kurio krantuose jie gyvena, kuriuo naudojasi, to vandens ir tos žemės, kurie juos maitina. Kas netiki mano žodžiais — teplaukia su manim: jis grįš su pilna džiaugsmo širdimi ir susijaudinęs kartos: Graži plačioji mūsų Lietuva!

Grafo Tiškevičiaus ekspedicija
Ekspedicija Neriai tirti buvo paruošta labai rūpestingai. Specialiai tam reikalui buvo pastatyti trys nemaži laivai: žiemą jie buvo rogėmis pergabenti į Kamienio miestelį ir ten įrengti. Didžiausias laivas, su stiebu ir burėmis, buvo papuoštas herbais ir vėliavomis. Jis buvo skirtas pačiam grafui ir jo bendrakeleiviams. Antras laivas buvo numatytas matavimams ir prikrautas instrumentų. Prie jo buvo įtaisytas originalios konstrukcijos ratas, atstumams matuoti, kuris tačiau praktikoje pasirodė netinkamas. Trečiame laive įrengta virtuvė ir patalpinti maisto sandėliai.

Grafą lydėjo matininkas Šantiras, kuris atliko Neries augštupio nuotrauką ir pagamino planą upės nuo versmių ligi Kastikių, pirmos žymesnės prieplaukos, 77 km ilgio. Jis taip pat pagamino visų didesnių kliūčių laivybai, Neries rėvų planus.

Kitas bendrakeleivis buvo dailininkas Januševičius, kuris piešė Neries krantų vaizdus. Pagal jo eskizus kitas žymus menininkas Bartelsas paruošė vinjetes Neries augštupio planui ir pačiai Tiškevičiaus monografijai: dalis jų puošia šį straipsnį.

Po iškilmingo atsisveikinimo ir starto grafo flotilė nuplaukė tik  pusę kilometro ir įstrigo pirmoje seklumoje: visos pastangos prastumti laivus liko bergždžios. Laivų grimzlė pasirodė per didelė sekliai upei. Ekspedicijai teko išsinuomoti paprastą "laibą", didelę valtį, į kurią buvo perkeltas būtiniausias turtas, ir leistis be patogumų ir papuošalų į tolimą kelionę.


Miško pirkliai ir darbininkai

Autorius plačiai studijuoja Vilijos-Neries vardo etimologiją bei kilmę ir duoda padavimą apie Vilijos versmes: Vilija esą prasidėjo iš mergaitės ašarų: ji verkė prie akmens, kuriuo pavirto jos bernužis. Verkianti mergaitė (Julija, gudiškai Vuljanna) atvaizduota knygoje ir augštupio plane.

Toliau aprašomi kelionės nuotykiai, upės vaizdai, senovės liekanos, žmonės ir jų padavimai. Esama ir rimtesnių studijų, pvz. apie senovės prekyba Lietuvos upėmis. Ten duodama labai įdomių žinių apie Kauno ir Vilniaus augimą ir prekybinę konkurenciją.


Tiškevičiaus ekspedicijos laivas seklumoje


Kernavės vaizdas

Augštupy Vilija teka per lygias, žemas vietas, per pelkes ir klampias balas. Nuo Krivoznakų kaimo prasideda sausi smėlio krantai. Upes dugnas čia kietesnis. Krantuose matyti sausų pievų, kartais su vienu kitu ąžuolu ar alksniu. Pasitaiko smėlio kalvų, apaugusių pušynais ir kadugiais. Vietos žmones vadina Viliją lygia, balų upe. Nuo Ulėnų kaimo pradedant upė ir jos vaga keičiasi: krantai darosi augšti ir statūs, pasitaiko visai vertikalių šlaitų, vaga ir krantai pilni didelių akmenų. Prasideda rėvos—akmeninės seklumos, per kurias sriauniai teka vanduo. Ir Viliją čia vadina akmenuota. Rėvos, pavojingos laivams bei sieliams, eina su pertraukomis ligi žiočių. Svarbiausios rėvos vadinamos sėbrinėmis, nuo gudų žodžio sėbras, draugas. Tie sėbrai gelbėdavo laivams, sudaužytiems rėvose, ir iš to gyveno. Sėbrinių rėvų Tiškevičius priskaitė Neryje 12; be jų smulkesnių, vad. zobarų, 27. Kiekviena rėva turi savo vardą, daugiausia sielininkų gudų duotą. Atskirais vardais pažymėti visi didesni akmenys, kurie guli Neries vagoje arba prie krantų: jų garsiausias Gaidelis, Druskelės rėvoje ties Karmėlava. Autorius mini padavimus apie velnius, kurie esą gabeno akmenis oro keliais naujai pastatytai bažnyčiai griauti, ir gaidžio sutrukdyti pametė juos į upę. Legenda, girdėta apie Žadiškes, panaši i Velnio tilto istoriją ties Pažaisliu Nemune.

Legenda apie Neries versmes

Tiškevičius rūpestingai j ieškojo etnografinės sienos tarp gudų ir lietuvių. Tokia riena jis laiko Ašmenos upę kairiajame Neries krante. Dešiniajame krante jis rado gudus h gi Žeimenos. Jis rašo: Nors ir lenkiškai čia kiekvienas supranta, bet lietuvių kalba, kaip įgimta, daugiau tinka jų skoniui. Lietuvių kalba yra čia žmonių tarmė, nes visi žmonės ją savo tarpe vartoja. Toliau autorius vadina kraštą gryna Lietuva (Litwa czysta) ir aprašo žmones ir jų drabužius, griežtai skirtingus nuo gudų.

Autorius pirmą kartą išgirdo Neries vardą Grabijalų kaime, Vievio apylinkėje. Augščiau tevartojamas Vilijos vardas. Tačiau jis teisingai pastebi, kad seniau upė buvo vadinta Nerimi bent ligi Vilniaus, ką rodo Panerių kalnai ir dvarai. Taip pat teisingai jis nurodo Vilnios, Neries intako Vilniuje vardą, kuris vėliau buvo pagadintas į Vileiką.

Boriso akmuo Akmens bažnytkaimy Neries augštupy (senoji Polocko kunigaikštystes siena su Lietuva).

Įdomiai aprašyti Verkiai, Vilnius, Kernavė. Apie juos duota daug istorinių ir kitokių žinių. Vilija, kuri prasideda gudų—krivičių žemėje linksmai varo savo vandenis iš rytų į vakarus, Nemuno linkui. Ji žaidžia, lyg puošni viliotoja, tūkstančiais savo vingių, daugybėje mazgu jungiasi su savo draugėmis, kurių vandenis ji renka. Taip ji plaukia keliasdešimt mylių, pasipuošus dailiais krantais, siekia seniausią Kerniaus ir seną Gedimino sostinę, aplanko 295 kaimus ir miestelius, palengvina tarp jų prekių pakeitimą ir visuomenės santykius, teikia daugeliui žmonių būtinų gyvybei, sveikatai ir patogumui dalykų. Kartu ji nenustoja būti žymi upė, įdomi istorijos atžvilgiu ir verta darbštaus tyrimo: jos vanduo buvo daug kartų maišytas su Lietuvos priešų krauju.

Tiškevičius duoda daug įdomių ir tikslių žinių apie upę, tačiau padarė nemaža klaidų. Pabaigęs kelionės aprašymą Kauno istorija ir vaizdais, jis pridėjo Vilijos statistiką, kur nurodo vardus 55 intakų, 281 sodybos, 8 tiltų. 27 keltų, 39 rėvų, 48 akmenų, ir t.t.


Neries sielininkai
 
Tiškevičiaus nuomonė apie lietuvius
Nors grafas Tiškevičius buvo turtingas dvarininkas, jis labai palankiai rašo apie lietuvius ir jų praeitį. Štai kelios jo knygos vietos:

Nieks nemyli savo žemės nuoširdžiau, kaip lietuvis. Lietuvis myli savo žemę gaivalingai, gerbia ją, lyg dievybę: be ašarų ir liūdesio jos neapleidžia, nors kartais neturi iš jos tinkamo duonos gabalėlio. Lietuvių tautiškumas nuėjo keistais keliais Dievo piršto nubrėžtame krašto likime. Prieš keliasdešimt metų, savo krašte, Lietuvos universitete (taip autorius vadina Vilniaus universitetą, rusų uždarytą 1832 metais), kur dirbo europinio garso mokslo žmonės, geriausios valios vyrai, jų mokslo siekimuose mažiausia buvo jaučiamas krašto tautiškumo pradmuo. Ten rūpestingai studijuota senų, jau pamirštų tautų bei kalbų istorija, moksliškai disputuota apie gotus, normandus . . . Bet nieks nesidomėjo tuo, kas buvo lietuvis, iš kur jis atsirado šioje neturtingoje žemėje, kaip gyveno, kuo maitinosi, kaip vilkėjo, kokius turėjo papročius, kokį turėjo supratimą apie Dievą, kaip jį garbino, kokius turėjo visuomeninio ir politinio gyvenimo pagrindus, ir t.t.

Visai skirtinga autoriaus nuomonė apie sulenkėjusius Vilniaus apylinkių gyventojus. J;s vadina juos "czynszowa szlachta", pusb^joriais.

Neturėdami nuosavos ėmės, jie gyvena bastūnų gyvenimą, migruoja iš vietos į vietą, su ja nesuaugdami. Nėra prasmės klausti pas juos vietos padavimų ar liaudies legendų. Nuolat kilnodamiesi, jie nesutampa, su liaudimi, neįsigyja vietos papročių. Pagavę trupinių iš kiekvienos šalies, kur bandė laimę, jie susilipdo kažkokią chaotišką visumą, bet nesudaro nieko tipingo ir, pasigirdami, vadina tai pasauliniu platumu. Visai kitokie yra tikri šalies gyventojai, kurie gyvena savo žemėje nuo prosenių. Tam skirtumui tarp vietos žmonių — lietuvių ir sulenkintų atėjūnų pabrėžti autorius aprašo nuotykį, kai vienas dvarininkėlis nemandagiai pavarė jį iš savo lauko, kur Tiškevičius kasinėjo senkapius.

Kelionės romantika
Tiškevičiaus monografija, kaip XIX šimtmečio romantikos kūrinys, turi daug poetiškų gamtos aprašymų.   Paskaitykime vieną jų:

Skaisčiai tekanti iš ryto saulė užtikrino mums giedrią dieną. Tokį gražų rytą, persunktą medžių ir pakrančių gėlių aromatu, kurį maloniai įsitraukia ir smagiai alsuoja žmogaus krūtinė, tyliai plaukėm toliau su upės srove tarp jos užburto grožio krantų. Mus lydėjo miško paukščių muzika: jie pasislėpę pakrančių miškuose ir krūmuose, dainuodami savo dainelę, prisidėdavo prie vieno didelio akordo rytmetinės maldos, kurią visa gamta gieda savo Kūrėjui.

Pro mus viena po kitos slinko pakrančių sodybos. Mes lenkėm triūsiančius prie rytmetinio darbo žmones. Vanduo, sriauniai tekėdamas per akmenis, smagiai nešė mūsų laivą. Tokioje puikioje, laisvu noru pasirinktoje piligrimo kelionėje, tarp gražiausios gamtos, žmogaus siela laisvai, pilnu alsavimu, gėrisi jos grožiu. Protas, laisvas nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių, su vaiko tyrumu daugiau žaidžia, negu dirba, bendraudamas tik su mokslu ir su gamta. Tokioje aplinkumoje kartais mažiausia smulkmena kreipia žmogaus dėmesį, patraukia jo mintį, linksmina, ramina ar liūdina.

Prie knygos apie Viliją pridėtas atskiras straipsnis apie liaudies dainas ir didokas dainų rinkinys: surinkta gudiškų, lenkiškų ir lietuviškų (tik baisiai iškraipytų) dainų.

Savo darbo gale Tiškevičius reiškia kelias aktualias mintis V. Sirokomlės (L. Kondratavičiaus) išleistos 1861 metais "Nemuno monografijos" (Nemunas nuo versmių ligi žiočių) proga:

Upės istorija turi būti ištirta ir surinkta vietoje. Dėl to ji laukia tyrinėtojo, kuris, išimtinai tam darbui atsidėjęs, iš lėto nuo versmių plaukdamas valtimi, pašvęs savo darbą ir visą nusimanymą dailaus Nemuno vandenims. Kai daviau pirmą tokio darbo pavyzdį ir nugalėjau pirmas kliūtis, tikiu, kad netrukus mano pasekėjai šioje srityje sugebės atlikti tą uždavinį geriau ir tiksliau, kaip ji man pavyko. Tikėti tuo turiu teisę: juk, ačiū Dievui, mūsų Lietuvoje nestinga gabių ir geros valios žmonių!

Prieš 25 metus
1932 metais, Tiškevičiaus ekspedicijos 75 metų sukakties proga buvau parašęs eilę straipsnių mūsų spaudoje:

Lietuvos upių monografijos. Židinys, 14 (1931), No. 7, 20-29.

Lietuvos upių monografijos, II. Židinys, 15 (1932), No. 8-9 (131-145).

Neriai tirti ekspedicijos 75 metų proga. Naujoji Romuva, 2 (1932), No. 42 (94), 900-902.

Tada buvau suradęs Vilniaus universiteto bibliotekoje Neries augštupio plano originalą. Dėl didelio formato jis negalėjo būti pridėtas prie monografijos. Planas atliktas stambioje skalėje 1:48 000. Ypatingai įdomūs Bartelso piešiniai, kurie puošia planą. Tie piešiniai, išskyrus vieną — Vilijos versmes — nepateko į Tiškevičiaus veikalą, nors ypatingai tiktų prie teksto. S. Lisowski, bibliotekos saugotojas, maloniai padėjo man pasigaminti atskirų plano dalių klišes, kurias panaudojau savo straipsniams. Niekur kitur neteko jų matyti. Ir dabar čia reprodukuojami keli iš tų piešinių. Labai įdomus mastelio papuošimas: miško pirkliai derasi su gudais-darbininkais, apstoję rąstą, išilgai kurio pažymėta skalė.

Gaila, kad tuo metu nepasiryžom išversti ir išleisti Neries monografijos naujos laidos, gal net gražesnės, kaip drezdeniškė. Svajojau to sulaukti ligi 100 metų sukaktuvių. Turėjau įsigijęs tą retą ir brangią knygą. O ji tikrai verta dėmesio, kaip vienintelė tų laikų Lietuvos upės monografija.

Tiškevičiaus darbo dalis buvo išversta į rusų kalbą ir paskelbta viename Vilniaus generalgubernatoriaus oficialiame leidinyje: tikslaus pavadinimo nebeprisimenu. Būdinga, kad vokiečių hidrologas H. Keller, ruošdamas medžiagą savo plačiai dokumentuotam 4 tomų veikalui apie Nemuną, Prieglių ir Vyslą, nežinojo apie Vilijos monografiją ir apie 1857 metų ekspediciją Neriai tirti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai