|
|
Parašė ANTANAS GUSTAITIS
|
BENDRAI
Bendrai mes maikėjam, bendrai mes vaikėjam,
Vieningai nukeikiam, kurs griauna ar kuria,
Bendrai mes į priešą kiek pasišokėjam
Ir vėl kišam galvas į bendrą kepurę, —
Bendrai mes, tautiečiai, ne šuns vėdarai,
Jei taip išsireikšti bendrai.
Bendrai apsirašę, bendrai atsiprašę,
Vėl vyras į vyrą, petis gi į petį
Už bendrą teisybę, už didžią ir gražią.
Vanojam viens kito vėl kailį tą patį, —
Vienam tenka grūdas, kitiem tik švendrai.
O laurų vainikas — bendrai.
Bendrai susidėję, bendrai nusidėję,
Vėl vienas prieš kitą parpuolam ant kelių.
Vėl meilė didėja, aidėja idėja,
Vėl šypsos žvaigždelės, kaip akys vaikelių,
Vėl beldžias į langą dvynukai gandrai, —
Mums didina šeimą bendrai.
Bendrai užsigėrę už bendrą gerovę,
Apverktam Šešupę, rūtelę ir svirtį,
Ir neša mus vėjai, iš kojų išrovę,
Ir stumia mus žmonos į lovą numirti, —
Ir lieka tėvynei tiktai skudurai
Visų patriotų bendrai.
TEATRAS
Jei vakar aš Dzeusas, o šiandien tik latras-,
Bučiuotą bičiulį šunim vadinu,
Atleiskit man kaltę: pasaulis — teatras,
Ir aš tik tautietį gerai vaidinu.
Pastatęs ant stalo stiklinį žvėryną,
Mokyklos draugus ir kaimynus malu,
Išdėstau jiems glušo teisybę, tą gryną,
O pastangos tuščios — kai mes po stalu.
Atgimęs vėduos vėl Živilę už rankos.
Geidžiu įsikūnyt valdovu į ją,
Vėl ilgai po šypsenų uždanga trankos
Bumbulis dundulis vienoj širdyje.
Glaudžiuos vėl prie šilko žavingos kanarkos,
Tarp gėrio ir blogio nemigęs plakuos, —
Ir lieka iš ryto tik lūpos kaip tarkos
Ir svetimos plunksnos poeto plaukuos.
Tik jeigu Šarūnu reik veržtis į kovą,
Žygiuoti į priekį už laisvę visų, —
Tai šoku, kaip liūtas įtūžęs, į lovą,
O lovoje — Vytautas pančiuos esu.
Aš kartais norėčiau vaidinti Kudirką,
Kaip gaudesiu varpo maskolių vijau,
Parodyt, kaip tvojom jį šakėm ir kirka,
Tik vienas už tautą numirti bijau . . .
LAIŠKAS "KARALIŲ IR ŠVENTŲJŲ AUTOREI
Dėkingas Jums už posmų rimtį.
Už ritmą, rimą, žodį lygų, —
Už tai, kas verčia mus atgimti
Ir vėl naujai gyvent iš knygų.
Aš išskaičiau ten meilės meną,
Jausmuos Barboros viltį Stasės,
Ir šiandien net many gyvena
Drauge karalius ir šventasis.
Karalius ten, kur nėr pavojų,
Kur smilko man garbės kodylą,
Kada prieš šventąjį kovoju,
Kol jo net kontūrai sudyla.
Karalius, kai veržiuos valdyti,
Vaidint Šarūną ar Jogailą,
Šventasis, kai greta Aldytė,
O apgautos Jadvygos gaila.
Esu, -karalius tarp veikėjų,
Kada geriu, kalbu, flirtuoju.
Arčiau namų — staiga menkėjų
Ir prie. žmonos virstu šventuoju.
Karalius, kol veidai apvalūs,
Neleidžia geismas nusidėti —
Šventasis, kai, plaukam nubalus,
Nėra troškimo nusidėti.
|
|
|
|