|
|
Parašė STASIUS BŪDAVAS
|
IŠTRAUKA IŠ SPAUSDINAMOS KNYGOS "RŪSTI SIENA"
Pavargęs ir vėlybas ruduo buvo užgulęs jau visus žemės kraštus.
Naktis iš lėto sukosi Į dieną - tokia paniurusi, tingiai žiūrėdama pro tirštus debesų blaks-tienus, vis dar lūkuriuodama ir kažko abejodama. O iš debesų dribo sniego ir lietaus mišinys. Visas lapkričio mėnuo buvo permirkęs purvu ir lietaus žliaugtimi.
Tačiau prieš patį rytą lietus ir sniegas kiek sulėtėjo.
Ateinančią dieną Jurgis Bertašius pasitiko tomis pačiomis užmurusiomis akimis. Visą naktį jis nebuvo suglaudęs blakstieno. Kai vakare sudribo į lovą, taip iki pat ryto ir pratįsojo ant dešiniojo šono. Jo akys buvo įsikibusios į nublyš-kusį lango keturkampį, kuris dabar vis labiau švito ir platėjo.
Per visą tą laiką jis girdėjo tiktai lietaus taškenimą į lango stiklus. O dabar ten matė jau ir sniego dribsnius, kurie tuoj tirpo ir skubėjo žemyn kaip vingrūs kirminai.
Kitame kambaryje krenkšėjo dėdė Bonifacas Šukys. Senis taip pat nemiegojo. Jis dažnai atsikeldavo, peržingsniuodavo kelis kartus grindis, neskubėdamas sugrįždavo atgal ir vėl nuvirsdavo ant lovos. Tada ir jo senė suknirkš-davo, pasakydavo kelis žodžius ir nutildavo. Prieš pačią aušrą senis sulėtino kosulį ir ėmė kažką bumbėti savo pačiai. Jo balsas buvo lėtas ir gilus, sukapotas į sakinius, sunkiai sunkiai kylančius, tartum iš kokio gilaus kubilo.
Jurgis iš pradžios dar klausėsi, pagaudamas čia vieną, čia kitą žodį, bet paskui nusibodo. Jo akys vėl įsikibo į lango keturkampį, žiūrėjo ir žiūrėjo ten, kur vis aiškiau lindo rudens rytas. Ten jis pamatė ir dangaus kraštą, primurmė-jusį juodų debesų. Buvo aiškiai matyti šlapdriba, kuri leidosi žemyn, tartum sudraskytos skaros balti gabalai, nuolat užtaškydami lango stiklus.
Ne, jis jau nebegalėjo ilgiau tįsoti lovoj. Tada paspyrė antklode savo ilgomis galūnėmis ir ta nušliaužė žemyn, supliūkšdama ant grindų. Vis dėlto jis dar neskubėjo. Atsilošė aukštielnikas ir surietė kelius. Po to pasuko galvą į sienos pusę ir kažko lūkuriavo. Abu seniai už sienos buvo jau aptilę, tik kada nekada Šukys dar nusikrenkšdavo.
Dabar Jurgis metė abi kojas į šoną ir plačiomis pėdomis prisiplojo ant grindų. Jo sunkūs ir stambūs kaulai įlenkė vieną lentą, jog ta net sugirgždėjo. Žengė jis žingsnį ant kitos, ir po jo kojomis vėl sucypė, sudejavo.
Jis nusižiovavo visa plačia burna ir atmetė į šonus rankas, kaip kokias šakas, tartum pasiruošęs kažką apkabinti. Tuoj pat sutraškėjo rankų kaulai, nusimesdami nakties tingulį. Kairiuoju delnu jis suvėlė tirštus geltonus plaukus ir, mindamas lentą po lentos, nuslinko prie lango.
Hemai ten buvo platūs, tik žemai nusmukę. Jis perlinko pusiau ir įkišo galvą į tarpulangę. Naktis baigė jau visai nueiti už miško, kuris pailgu gniužulu gulėjo pačiame laukų gale, apsi-miglojęs ir pavargęs. Ant jo viršūnės buvo nusėdę debesys, savo pečiais prilaikydami kitus, tokius pat tirštus ir rūsčius kamuolius. Čia pat už lango rudavo žolė, apdrėbta patižusiu sniegu, o kelių žingsnių krypavo į kiemo vidurį dvi pro-važos, skendėdamos vandens latakuose.
Dar kiek pasižvalgęs tarpulangėj, Jurgis išsitiesė, nusvyravo prie lovos ir vėl krito į ją. Kurį laiką jis tik niurnėjo, vėlė savo tirštus plaukus, o veidas vis labiau raudo. Po to neskubėdamas užsitempė kelnes, užsitraukė kojines ir įsilipo į ilguosius batus. Vėl jis nuėjo prie lango ir ten perlinko pusiau. Jo akys visa jėga prilipo prie pamiškės, kur dabar aiškiai buvo matyti eglių viršūnės, siūbuojančios čia į rytus čia į vakarus. Nuo tų viršūnių jo akys nuslydo žemyn ir įsikibo į sodybą. Tai jo tėvų sodyba! Tik kelios vienišos trobos, atsitūpusios po augštais medžiais.
Jurgis staiga išsitempė ir pagyvėjo. Greitai ėmė traukti į save orą, net šniokšdamas. Paliko langą ir vaikštinėjo iš vieno kampo į kitą, net grindys dejavo. Tačiau ilgai jis ten nežinguliavo. Tuoj nutraukė švarką nuo vinies ir savo ilgom rankom įlindo į jo plačias rankoves. Čia pat vikriai pagriebė kepurę, užmetė ant padrikusių plaukų ir atsargiai įslinko virtuvėn.
— Ale kur taip anksti susibaudei?—paklausė Šukys už kamaros durų.
Jurgis buvo kaip kurčias ir vis toliau slinko prie durų.
— Išeinu, dėde valandikei, — murmtelėjo
Jurgis — ilgai nebūsiu, pasisukinėsiu ir vėl namo parsirasiu.
— Tai ir vėl užsidegei, Jurgiuk, — knirk-telėjo ir senoji, — ale tai žmogus, negali pakentėti, kol orai pasitaisys. Turbūt vėl bėgi savo trobų paveizdėti?
— Je, teta, noriu pamatyti, kaip ten atrodo, — ramiai atsakė Jurgis ir sustojo virtuvėj.
— Juk nepabėgs tos trobos, — įsiterpė Šukys, — kam čia taip užsidegti, visuomet jas atrasi. Tik paveizėk į lauką, koks ten sumišimas. Kipšas, ir tas savo vaikų į tokį orą nevarytų...
— Ne, ne, dėde, taip nešnekėk, — atsigavo Jurgio balsas, — šiandien aš nebijau nei kipšo nei oro, pačiam carui liežuvį išraučiau, jei tik prieiti galėčiau.
Tai gražiai nušnekėjo, — vėl atsiliepė senė, — Jurgeli, Jurgeli kada tu suvaldysi savo burnelę? Vis tas ciesorius ir ciesorius...
— Ne, ne, teta, jau nemislyk manęs per-šnekėti. Jau koks užgimiau, toks ir pasiliksiu.
Ir nedovanosiu aš tiems kipšams, visą gyvenimą guldysiu galvą už teisybę, neleisiu, kad ruskiai mano trobas smardintų... Pamatysi, teta...
— A, Jurgiuk, šneki kaip ant vėjo, — pertraukė jį Šukys, — ir ką tu padarysi tokiai g:.lybei, tik pirštus nusisvilinsi...
— Ir padarysiu, dėde, pamatysi, kad padarysiu, — nenusileido Jurgis ir jau suko prie durų.
— Tai palauk, dar nebėk kaip užsidegęs, — kamaros tarpdury išdygo senis visas baltas savo lininiuose apatiniuose, — ateik pas mus, visi trys kaip žmonės pašnekėsim.
Jurgis jau nieko nebesakė, tik apsigrįžo ir įslinko pas senius. Numetė kepurę and lovos ir savo plačia nugara atsirėmė į lango briauną.
— O ką aš turiu daryti, dėde, ką turiu?— kalbėjo jis nuleistu balsu, — juk nedaliu visko palikti, kaip stovi... Negaliu, dėde, ir niekuomet negalėsiu.
— Jurgiuk, gal taip blogai nebus, — pasu-
ALBERTAS VESČIŪNAS PEISAŽAS (Aliejus, 1958)
ko senė galvą į jo pusę, — gal burliokai dar nepasigrobs tavo trobų. Žmonės dabar visaip seiles taško, neklausyk, ką svietas šneka. Tik pamislyk, tiek metų ciesoriui tarnavai, tokius gražius popierius parsinešei.
— Ką čia tie popieriai, teta, aš spiaunu ant popierių, — išsitiesė Jurgis, — trobų man reikia. Mamą, tėvuką, seserikę turi man sugrąžinti... O tie popieriai, tai tik pasišluostyti, prastai šnekant... — karšta raudona banga išsipylė per visą veidą, akys pasidarė didelės ir drąsios, oda išsitempė, net drebėjo rodos, ji trūks ir apsilies kraujo lataku.
— Kam čia dar šnekėti, Jurgiuk, — vėl atsiliepė senoji, perbraukdama drėgnas akis paklodės kraštu, —juk mes tave kaip savo vaiką suprantam. Argi galim užmiršti tą baisią dieną, sergėk, Pone Dieve. Gyvulėlis, ir tas krauju apsipiltų, pamatęs tokias nedorybes. Sustyrę veizėjom, savo akim matėm, kaip iš trobos išplėšė tavo mamunėlę su papuniuku, o paskui ir Agotukę ištraukė. Suraišiojo visus kaip kokius žvėrelius ir išlakino į svieto tolybes. Plepėjo žmonės, kad į Siberiją, ale kas ten gali žinoti. Norėjom arčiau pribėgti, dar kokį žodį pasakyti, ale kur tau, stūmė atgal maskoliai kaip nelabieji, nė burnos neleido atidaryti...
— Ale už ką, už ką, teta? — pertraukė ją staiga Jurgis.
— Nu, kam dar klausti, Jurgiuk, juk sakėm šimtą kartų šnekėjom, — prisidėjo ir Šukys, — perbėgo per sieną kažkoks žmogus iš Prūsų pusės ir, kaip koks Dievo pražvelgimas, užlipo maskoliui tiesiai ant galvos. Juk atsimeni, pasakojom, kam čia dar ir šnekėti. Maskolius nutvėrė tuoj tą pabėgėlį ir susikibo abu iš paskutiniųjų. Daužėsi kaip levas su vilku. Ale tas žmogus nebuvo išvėsęs. Lamdė, laužė maskolių kone pribaigdamas. Ir kai jau pamatė, kad nieko nebus, sukruvino, uždusino ir paliko be dvasios. Ir tada pasileido tiesiai į taviškių trobas. Teisybė, į pačias trobas nebėgo, tik smuko kaip driežas į daržinę ir norėjo ten pasislėpti. Ale kur tu biednas žmogus pasislėpsi. Sukilo pasijudino žandarai su maskoliais kaip vanduo, apspito visa ruja daržinę ir ėmė pyškintis, pats žinai, jau šnekėjom. Anasis gerai pylė iš daržinės ir nugnybė kelis žandarus. Paskui kažkaip ištrūko į laukus, pasileido į miško pusę, ir išgaravo tarp eglynų.
— Ale kodėl, dėde, kodėl prie maniškių prisikabino? — Jurgis jau degė.
— Jurgiuk, leisk man šnekėti, — sulaikė jį Šukys, — o paskui puolė apsiputoję į trobas ėmė kratyti visas kerčias, nė vienos dulkės nepaliko nepačiupinėję. Ir kaip tik Dievo pražvelgimas, matyt pakliuvo ant tokios nelaimingos valandos — maišiuką su lietuviškom knygom atrado. Tavo papuniukas ką tik buvo iš Prūsų parsinešęs. To maskoliams tiktai ir bereikėjo. Šoko kaip smakai prie tavųjų ir nepaleido... Ale juk pats žinai, Jurgiuk, jau kelinta kartą vistą patį ir tą patį šnekam...
— Ne, ne, dėde, taip aš nepaliksiu, — šoko vėl Jurgis, — tegul visas svietas pusiau per-sprogs, tegul kažinkas atsitiks, o aš ruskių vis-tiek į savo trobas neįsileisiu... — dėjo jis kepurę ant galvos ir skubėjo prie durų.
— Jurgi, palauk, kur leki taip užsidegęs, — rėkė Šukys, — sustok. Nemislyk, kad su ruskiais taip lengvai apsidirbsi. Su tokiu liežuviu tik pats save susiėsi.
—Ruskiai patys greičiau susies, pamatysi, dėde, tik atmink, — ir jis jau dėjo delną ant durų rankenos.
Tada iš lovos pašoko senoji, nubėgo prie jo vienuose marškiniuose ir įsikabino abiem rankom:
—Jurgeli, tai ko taip užsidegei? Nesigraužk, jau kiek kartų tau sakiau. Eik geriau prie stalo, duosiu ką nors perkrimsti, gal lengviau pasidarys. Juk nelaikys per amžius toj Siberijoj. Praeis ruskiams piktumas ir vėl paleis į namus.
— Ne, ne, teta, nevalgysiu, nesiūlyk. Jeigu jau nutariau eiti, tai ir eisiu, tamsta manęs ne-peršnekėsi, savo žodžio nemainysiu, mane gerai jau pažįsti.
— Per vardą Dievo, — dejavo senoji, —tai iš kur šiandien toks užsispyrimas?
— Jurgi, turėk kiek nors proto, —prisidėjo vėl Šukys, —tik mesk akį pro langą, nosies į tokį orą negali iškišti.
— Nešnekėk, dėde, sakiau, kad nešnekėk, — Jurgis tvirtai užspaudė kepurę, užvertė švarko apikaklę ir išlėkė į kiemą.
Šlapdriba apkibo jo galvą ir pečius. Jis su-verė visas švarko sagas ir plačiais žingsniais nustypčiojo į daržo pusę. Dabar vėjas metėsi į jo pusę ir ėmė plakti veidą. Jo ilgieji batai įsilipo į vagas ir žliurgsino vandens klanus.
Jurgis skubėjo, taškė į šonus vandenį ii nurvą, ir netrukus pasiekė pievos kraštą. Čia jis captelėjo sutrenkė kelis kartus kojas ir šiek tiek nusitaškė molius nuo batų galų.
Dabar jis ėjo jau tankesniu žingsniu, tvirtai akimis įsikibęs į pamiškę, kur iš tolo buv matyti nedidelės susitraukusios trobos. Ir ks" sodyba atsirado čia pat, Jurgis viską užmiršo. Jau nebejuto, kai šlapias sniegas apkibo jo skruostus, kai vėjas atgal laužė jo ilgą kūną. Jis tik ėjo ir ėjo. Kurį laiką jis nebematė net savo trobų, tartum tą akimirksnį būtų jas kas nors pasiėmęs ir kitur nusinešęs.
Ir staiga jo širdy pašoko naujas jausmas, tartum smagus paukštis. Netikėtai jis vėl prisiminė aną dieną, dar ankstybą rudenį, kai jį traukė ir nešė namo tas saldus ilgesys. Grįžo jis tada iš tolimų kraštų, pačių Rusijos gelmių. Bent kartą buvo pasibaigę tie baisūs metai caro kariuomenėj. Ir skubino jis tada namo nebeatsi-grįždamas. Buvo širdimi ir akimi įsikibęs į vakarų pusę. Jo vaizduotėj švytėjo gyvas ir meilus paveikslas. Ten pačiame Prūsų pasienyje, buvo atsirėmę du nedideli ūkininkų viensėdžiai, geru tarpu atšokę vienas nuo antro — tai jo tėvų ir dėdės Bonifaco Šukio, kuris čia gyveno su pačia vieniši ir pavargę, nes Dievas buvo pamiršęs juos apdovanoti vaikais.
Sugrįžo Jurgis, įsikibo tą saulėtą rudens dieną į tėvų vartus ir sudrebėjo širdis. Burna net prasižiojo iš skausmo. Sodybos kiemas buvo tuščias, tartum išgrandytas, durys ir langai užkryžiuoti lentomis. Ir tada jis viską suprato...
Vėl jis pajuto šlapdribą, kuri šaltais latakais bėgo jam už kaklo. Čia pat buvo ir griovys, pritvinęs vandens. Jis šoko per jį staigiu ir plačiu žergimu, parkrito anoj pusėj, abiem rankom įsikibdamas į permirkusį molį.
— Ne, maskoliai čia nekirmys, — ištarė jis garsiai, — su Dievo ar šėtono padėjimu aš juos išspirginsiu, — ir vėl užsidegė jo veidas, nes kraujas ten mušo visom gyslom.
Greitais žingsniais šoko jis į kiemą ir tuoj pat sustojo, tartum būtų jį kas nutvėręs už abiejų rankų. Sodyboj buvo tyla, baisi tyla. Pirmą kartą jis čia pajuto šiurpą. Trobos atrodė kaip išmirusios, langai su durimis akli ir kurti. Jis įsiklausė, laukė iš ten kokio nors balso, nors krapštesio. Nebuvo ten nei balso, nei krapštesio. Tik išgirdo nuo šiaudinio stogo teškėjo lašai. Daugiau nieko, tiktai tas vanduo, sutrukęs į lašus.
Vėl jis pasijudino ir sunkiais žingsniais pašoko ant prieangio laiptų.
—Neik, čia tau negalima, — tartum žmogaus balsas sudraudė jį kryžiškai užtvertos lentos.
Ir jis nepalietė tų lentų. Ne, jis neturėjo baimės, niekuomet čia nenusigąsdavo jo ranka, tačiau šiandien negalėjo. Pervėrė jį baisus graudulys, tartum geležiniais pirštais sugniaužė, ir jis atsitraukė nuo durų, užtvertų lentomis.
— Ne, ne, aš neleisiu jiems bjauroti savo namų! Ne, neleisiu, to nebus!... —jo balsas nutrūko ir stambus kūnas sudrebėjo nuo galvos ligi pėdų.
|
|
|
|