Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DOKUMENTAI IŠ VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Rabikauskas   

Academia et Universitas Vilnen-sis. Išleido Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Tautų Draugystės ordinų Valstybinis V. Kapsuko universitetas ir Lietuvos TSR Centrinis valstybinis istorijos archyvas. Redagavo Redakcinė komisija: J. Kubilius (pirm.) ir kt. Vilnius, Mokslas, 1979. 76 psl. ir 11 įklijuotų dvigubo lapo dydžio, spalvotų reprodukcijų. Tiražas: 3000 egz. Kaina: 2,30 rb.
Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus iškilmių proga Lietuvoje buvo išleistas šiandieniniam Vilniaus universitetui būdingas dokumentų rinkinys, kuriuo norėta pažymėti svarbesniuosius universiteto istorijos etapus. Jo paskirtis — aiškina leidinio pratarmėje universiteto rektorius prof. J. Kubilius — ne akademinio pobūdžio leidinys, "bet tam tikra suvereninė knyga, turinti tikslą populiarinti mūsų Almae Matris istoriją". Ši knyga daugiausia ir išdalinta iškilmėse dalyvavusiems kviestiniams svečiams, taip, kad pačioje Lietuvoje daug kas jos nematė, nei buvo lengva ją nusipirkti.

Žinoma, teko dokumentus atrinkti. Iš viso jų paskelbta tiktai 18. Jie išdėstyti chronologine tvarka, be jokių kitų padalinimų: 6 yra iš "jė-zuitinio" laikotarpio, 1 — Vyriausios Mokyklos, 2 — "caristinio" ir 9 —
"komunistinio" laikotarpio; nė vienas iš paskelbtųjų dokumentų neprimena "lenkiškojo" laikotarpio. Skaičių proporcija jau šį tą pasako, ko nė aiškinti nereikia.

Vis vien, nežiūrint leidinio šališko ribotumo, istorikui jis yra kai kuriais atžvilgiais tikrai naudingas. Jame randame 5 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių privilegijas (1578 ir 1579 m. suteikiančias Vilniaus jėzuitų kolegijai universiteto teises; 1641 m. įsteigiančią teisės ir medicinos fakultetus; 1736 m. patvirtinančią Vilniaus universiteto teises; 1758 m. suteikiančią universiteto vaistinei viešosios vaistinės teises) ir pop. Grigaliaus XIII universiteto įsteigimo bulę. Kiekvienam iš šių 6 dokumentų šalia perrašyto jo originalaus teksto duodamas taip pat jo vertimas į lietuvių ir rusų kalbas. Svarbiausia, pridedama jo spalvota reprodukcija; kai kurių iš jų, pvz. pop. Grigaliaus XIII bulės, ji čia skelbiama iš viso pirmą kartą. Knygos didelis formatas (33x23,5 cm) įgalino įklijuoti 46x33 cm dydžio, per pusę sulenktus, stipresnio ir baltesnio popieriaus lapus ir juose reprodukuoti dokumentų originalus, jų per daug nesumažinus. Taip karaliaus Stepono Batoro 1579 m. balandžio 1 d. privilegiją čia užteko  sumažinti tik  per pusę,  kai kitur paskelbtose fotokopijose (pvz. knygoje "Vilniaus universitetas", Vilnius 1966, psl. 12) ją matome sumažintą net keturis kartus, tiesiog jau nebeįskaitomą.

Šešių pirmųjų dokumentų originalus tekstas (lotynų kalba, išskyrus tik karaliaus Augusto III 1758 m. privilegiją, kuri parašyta lenkų kalba), aplamai imant, nurašytas gana gerai, nors laikomasi kažkokio pasenusio, Vakarų mokslo pasaulyje seniai atgyvento publikacijos metodo. Tiktai popiežiaus bulės pats pirmasis žodis kažkodėl perrašytas GRAEGORIUS, kai originale yra GREGORIUS. Net "tamsiuose" viduramžiuose to vardo niekas nerašė su AE, nes nuo pop. Grigaliaus Didžiojo (mirusio 604 m.) laikų visi mokyti ir mažiau mokyti žmonės skaitė jo religinius raštus ir žinojo, kaip tiksliai rašyti šio garsaus popiežiaus vardą. Atrodo, pats likimas nenori, kad nepakankamas humanistinis išsilavinimas, kuris dabartinėje Lietuvoje, laikui bėgant, vis aštrėja, bandytų kaip nors pasislėpti: jau pačiame pirmajame žodyje "yla išlenda iš maišo". Taip pat vienas netiksliai perskaitytas žodis psl 20, eil. 26), kur vietoje originale esančio "Scholarium" rašoma "Scho-larum", gerokai sumaišo teksto prasmę. Yra dar įvairiose bulės vietose keletas kitų, prasmės žymiai nepakeičiančių    nurašymo   klaidų, bet pačioje jos užbaigoje jau primaišyta originale nesančių sapaliojimų. Perrašant datą Dat(um) Rom(a)e apud Sanctumpetrum, anno incarna-tionis dominic(a)e millesimo quin-gentesimo nono, (die) tertio (ante) k(a)l(endas) Novembrįes), pon(ti-fica)tus n(ost)ri anno octavo, ji papildyta žodžiais "die" = dieną ir "ante" = prieš. Nėra abejonės, kad tuos išsireiškimus reikia šioje vietoje prileisti, bet žodžiai "die" ir "ante" paprastai nerašomi ne tik viduramžių ir naujesnių laikų popiežių dokumentuose, bet jau ir senovės romėnų raštų datose. Todėl juos pažymėti, perrašant dokumento tekstą, ne tik nereikalinga, bet ir klaidinga.

Visiškai nesuprasti po bulės tekstu pasirašę asmenys. Vienas buvo "Ant(oniu)s Lanfredinus", kuris čia padarytas "Anti(ste)s Lanfredinus" ir lietuviškame ir rusiškame vertimuose tapo "vyskupu", "episkop", tarsi visi, net ir senų tradicijų lotynistai būtų galvoję ir rašę lietuviškai. Iš tikrųjų mes žodį "vyskupas" laikome asmens titulu ir sakome "vysk. Valančius". Lotynai ir daugelis kitų tautų to nežinojo ir nežino; jie žodį "vyskupas" vartoja ne su pavarde, bet drauge su vietovės, kurios kas yra vyskupu, pavadinimu; pvz. "episcopus (arba "antistes") Parisiensis" — "Paryžiaus vyskupas". Taigi jau vien ši apylinkė turėjo sulaikyti leidinio sudarytojus nuo sutrumpintai parašyto vardo "Ant(oniu)s" klaidingos interpretacijos. Apie popiežiaus kurijoje įvairias pareigas ėjusį Antaną Lan-fredinį žr. mano studiją "The Foundation of the University of Vilnius", Rome 1979, psl. 51, išn. 162. Ten pat paaiškinta, kas yra tas "Summator", kurį vilniškiai vertėjai padarė "vyriausiuoju kunigu", "pervosvjaščenik". Tai nuo XV a. antrosios pusės sutinkamas paprastas popiežiaus kurijos valdininkas, į kurį reikėdavo kreiptis, jei kas norėdavo gauti bulę ne per kanceliariją, o kitu keliu. Šį valdininko tarnybinį pavadinimą lietuviškai reikėtų rašyti "sumatorius". Minėtasis A. Lanfredinis buvo kaip tik tokio sumatoriaus pavaduotojas.

Ir antrasis ten pasirašęs asmuo vertėjų neteisingai pakeltas į kardinolus. Jis pasirašė "Cae. Glorie-rius", tai yra Cezaris Glorieri, vienas iš popiežiaus sekretorių (žr. minėtą mano studiją, psl. 51, išn. 161). Jis niekuomet nebuvo kardinolu, netgi tas pats popiežius jį 1584 m. griežtai nubaudė — pašalino iš kurijos. Jo, kaip brevių sekretoriaus, parašas šioje bulėje liudija, kad Vilniaus įsteigimo dokumentą paruošė ir išdavė popiežiaus sekretariatas, ne kanceliarija. Taip pat ir bulę parašiusio kaligrafo parašas ant užlenktos apatinės pergamento dalies turi būti "I. Brouhe", o ne "L Bronhe". Taip jis pasirašė kitose bulėse, taip jo pavardė nurodyta Vatikano archyve išlikusiame šios bulės koncepte.

Kitaip ir būti negalėjo: visų kultūringų kraštų viduramžių šaltinių tyrinėtojams gana įprasta, eilinė popiežiaus dokumentų interpretacija, patekusi į apie tai nenusimanančių rankas, išėjo kažkoks graibstymasis patamsyje, kažkokia sapaliojimų mišrainė. Tai dar labiau išryškėja, pažvelgus į tos pačios bulės vertimus. Lietuviškasis ir rusiškasis vertimai yra panašūs, taip, kad sunku pasakyti, katras katruo rėmėsi. Bet abiem galioja priežodis: Aklas aklą vedė, ir abu į duobę įkrito. Teisybę sakant, nėra jau taip lengva išversti ano meto popiežiaus kurijos dokumentus: juridinės formulės, įvairios klauzulės būna taip susipynusios, kad tiktai įgudęs specialistas gali jas išnarplioti. Sunku būtų čia paaiškinti daugybę vertimo netikslumų: reikėtų perrašyti kone visą išverstą tekstą ir šalia duoti naują, teisingą vertimą. Bet ir patys vertėjai būtų galėję geriau atlikti savo uždavinį, jei jie būtų konsultavę tuos, kurie su šiais dalykais yra susipažinę, juos studijavę. Bet tokie bažnytinės lotynų kalbos žinovai, kanonų teisės specialistai Lietuvoje yra daugiausia kunigai, vadinasi, "parijai" — suteptieji, kitos rasės piliečiai; o komunistinis leidinys juk turi būti švarus švarutėlis . . .
Tai tiktai vienas, didžiai svarbus, bet sykiu ir nelengvas tiksliai suprasti bei išversti dokumentas. Karalių privilegijos nesudarė tiek keblumų:  jos  buvo   ne  kartą jau lenkų išleistos ir išverstos. Be to, ir jų terminologija mažiau svetima Lietuvos istorijos tyrinėtojams. Tačiau ir čia yra kai kurių vertimo netikslumų. Pvz., 1579 m. privilegijoje lotyniškas "ad Regum et Principum munus pertinere . . ." išversta tiesiog "karalių ir kunigaikščių pareiga", būtų buvę tiksliau "tarp ... pareigų". Arba ten pat sakinys "Valerianus Episcopus Vil-nensis ... in Vrbe nostra Magni Ducatus Lituaniae Vilna professo-res . . . accersitos collocasset" išverstas "Vilniaus vyskupas Valerijonas . . . pasikvietė į mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus miestą . . . profesorius . . ."; būtų tiksliau: ". . . pasikvietęs įkurdino mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste Vilniuje . . .", nes originale yra svarbus veiksmažodis "collocasset" — "patalpino, parūpino sąlygas apsigyventi"; o tas veiksmažodis lietuviškame ir rusiškame vertimuose kažkodėl nutylėtas (šiuo atžvilgiu geriau išverčia "Liet. ist. šaltiniai" I, psl. 241). Nenorėdamas būti skaitytojui įkyrus, visų vertimo netikslumų neminėsiu, nors jų vien 1579 m. privilegijoje esu pasižymėjęs apie dešimt. Panašiai yra ir su kitais, ypač iš lotynų kalbos verstais dokumentais.

Dar viena keistenybė stebina kiekvieną, kuris pavarto šį leidinį. Kai popiežiaus bulės ir kitų dokumentų perrašoma ir išverčiama visas tekstas be jokių praleidimų, visų penkių karališkųjų privilegijų kažkodėl praleistos kelios pirmosios eilutės: karaliaus vardo ir titulų vietoje padėti tiktai taškeliai. Lietuviškame vertime pradedama žodžiais "Šiuo mūsų raštu skelbiame . . ." (lotyniškai: "Significamus". .), kurių originale reikia ieškoti jau kokioje trečioje eilutėje. Taip ir lieka mįslė, kodėl bijota nurašyti ir išversti pirmąsias dvi eilutes? Leidėjai to dalyko niekur nepaaiškina. Galima tiktai spėlioti. Kaip visiems žinoma ir iš leidinyje pridėtų dokumentų reprodukcijų matyti, į Lenkijos karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių titu-laciją įeidavo ne tik "Rex Poloniae, Magnus Dux Lituaniae", bet ir "Rus-siae, Prussiae, Masoviae, Samogi-tiae . . .   Princeps".   Matyt,  kokiam mažai ką nutuokiančiam cenzoriui, bet uoliam politrukui užkliuvo tas "Russiae . . . Princeps". Kaip tai kažkoks Lenkijos karalius galėjo save vadinti Rusijos kunigaikščiu! Išbraukti tokius titulus! Pasakyta — padaryta. Nesvarbu, kad tai seni, Vilniaus universiteto istorijai reikšmingi dokumentai; nesvarbu, kad visame pasaulyje šaltiniai išleidžiami tokie, kokie yra, jų nekoreguojant. O tas cenzoriaus "pasipiktinimas" galėjo atsirasti tiktai iš jo kvailumo, t.y. nežinojimo, kad šiandieninė Rusija anų laikų šaltiniuose beveik visuomet buvo vadinama Moschovia (iš čia atsirado ir lietuviškasis "maskolius"), o Russia reiškė Kijevo sritį, kuri nuo 1362 m. priklausė Lietuvai, o po Liublino unijos — Lenkijai. Kai apie XVI a. vidurį ėjo klausimas apie Ivanui Žiauriajam karaliaus titulo suteikimą, Lenkijos karaliaus pasiuntiniui Romoje buvo nurodyta pasirūpinti, kad Ivanas IV nebūtų vadinamas "Rusijos, bet Maskovijos karaliumi, nes Rusija visuomet priklausė mūsų protėviams" ("[non] Russiae rex, sed Moschoviae, maiorum enim nostro-rum Russiam semper fuisse" — žr. H.D. Wojtyska, Papiestwo — Pols-ka, 1548-1563, Lublin 1977, psl. 344). Iš to matome, kad Lenkijos karalių bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių titulatūroje įterptas "Rusijos . . . kunigaikštis" tegalėjo reikšti tą Rusijos dalį, kuri "visuomet priklausė mūsų protėviams", kurią gediminai-čiai Algirdas ir Kęstutis įjungė į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Vienaip ar kitaip, šitokios manipuliacijos oficialiame aukštųjų mokslo įstaigų leidinyje akivaizdžiai parodo, koks stiprus ten turi būti nepakantumas nepatogiai, kad ir klaidingai suprastai, tiesai. Verčiau apsijuokinti prieš visą mokslo pasaulį, kad tik lietuviškai ir rusiškai niekas neskaitytų, jog Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis buvo taip pat "Rusijos kunigaikštis".

Iš "pojėzuitinio" laikotarpio iki 1919 m. leidinyje išspausdinti trys tekstai ir aprašytas 250 m. nuo universiteto įsteigimo jubiliejaus medalis, kurio duodamas taip pat spalvotas atvaizdas. Tekstai čia perspausdinami iš kitur (1773 m. seimo nutarimas įsteigti Edukacinę Komisiją ir "Kuryer litewski" 1828.VII.2 numeryje spausdintas 250 metų universiteto jubiliejaus aprašymas) arba paimami iš archyve esančių nuorašų (1803 m. caro Aleksandro I pasirašytas Vilniaus universiteto patvirtinimo aktas). Leidėjai čia caro Aleksandro I dokumentą visai teisingai vadina "Vilniaus universiteto teisių patvirtinimo aktu". Nes daug kas iki pat mūsų dienų klaidingai tvirtina carą 1803 m. Vilniaus Vyriausiajai mokyklai suteikus universiteto vardą (Liet. tar. encikl. I: "Aleksandras I") arba tą mokyklą pavertus universitetu (Vilniaus universitetas, Vilnius 1966, psl. 69; Enc. Li-tuanica, V, psl. 554), išsireiškimai, kuriais duodama suprasti, jog tiktai nuo 1803 m. Vilniuje veikęs tiesiogine žodžio prasme universitetas. Caro dokumentas betgi kalba labai aiškiai: "... radome tinkama užtikrinti šiuo mūsų aktu visiems laikams gyvavimą senovinio Vilniaus universiteto, įkurto 1578 m., atnaujinto 1781 m. . . ." Taip caras pripažįsta universitetą gyvuojant jau nuo 1578 m.; ką jis šiuo aktu suteikia, yra tiktai imperatoriškojo universiteto vardas ir naujas jo statutas.

Likusieji 9 dokumentai — tai yra pusė viso rinkinio — yra iš "komunistinio" laikotarpio, ir visi išduoti ne tautos, ne valstybės, bet vienos gyventojų grupės, komunistų partijos vardu. Nedaug ką tereiškia, kad kartais akto pradžioje nurodoma "Liaudies komisarų taryba" arba "Ministrų taryba", nes kituose aktuose, kuriuose, be to, dar minima ir Aukščiausioji taryba, ir partijos vadovybė, Komunistų partijos Centro komitetas visuomet stovi pirmoje vietoje ir Ministrų taryba tiktai trečioje, tuo tarsi norint pabrėžti, kad visos kartais šalia Centro komiteto minimos institucijos yra ne kas kita, kaip tos pačios partijos pasireiškimas.
Taip čia randame Lietuvos ir Baltarusijos Liaudies komisarų tarybos 1919 m. kovo 13 d. nutarimą "carinės reakcijos uždaryto Vilniaus universiteto sienose įkurti visuotinį Darbo universitetą". V. Mickevičiaus-Kapsuko Vilniuje pasirašytas dekretas rusų kalba publikuojamas iš ano meto laikraščio "Komunirf1" 1919 m. kovo 15 d. numerio. Nieko nesakoma apie jo originalą ar autentiškas kopijas, kai kitais atvejais (pvz. 1803 m.) nurodoma, kad originalas dingęs. Taip ir kyla savaime minčių, kad čia galbūt kas dar slepiama.

Bet ir pats laikraščiu remiantis publikuotas dekretas yra liūdnas ir tęstinei Lietuvos universiteto istorijai tiesiog svetimas epizodas. Dekretą išdavė ne lietuvių tautai atstovaujanti vyriausybė, bet Maskvos įsakymu sudaryta Lietuvos ir Baltarusijos Liaudies komisarų taryba. Jis parašytas ne lietuvių, o rusų kalba, nors rašoma, kad duotas Lietuvos sostinėje Vilniuje. Juo nesirūpinta atkurti senąjį, garbingąjį Lietuvos universitetą, bet jo vietoje ("uždaryto universiteto sienose") "įkurtas naujas, neaiškaus tipo "visuotinis Darbo universitetas".

Visa laimė, kad šis dekretas labai trumpai tegaliojo: "Nespėjo pradėti darbo ir tarybinis Vilniaus universitetas. 1919 m. balandžio 19-21 d. Lietuvos sostinė buvo okupuota Pilsudskio vadovaujamų Lenkijos kontrrevoliucionierių legionų, ir visi Tarybų valdžios sumanymai ir darbai buvo nutraukti" — rašo L. Vladimi-rovas (Vilniaus universiteto istorija, II, Vilnius 1977, psl. 154).
Sunku būtų reikalauti, kad tik svarbesnius universiteto etapus pažy-mintis leidinys skelbtų atgimusios Lietuvos vyriausiojo organo Lietuvos Valstybės Tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. nutarimą nuo 1919 m. sausio 1 d. atgaivinti Vilniaus universitetą. Jo atidaryti tuokart nebeteko, nes į Vilnių įsiveržė Sovietų Rusijos Raudonoji armija, ir Lietuvos vyriausybė 1919 m. sausio 2 d. turėjo trauktis į Kauną.

Reikšmingesnis universiteto istorijai buvo tų pačių 1919 metų rugpjūčio 28 d. Lenkijos vyriausybės galvos J. Pilsudskio dekretas, kuriuo buvo atkurtas Vilniaus universitetas ir jam suteiktas karaliaus Stepono Batoro vardas. Nors tuo dekretu Vilniaus universitetas tapo įrikiuotas į okupacinės Lenkijos universilBl^ skaičių ir tarnavo lenkų inli n i ii jis buvo neabejotinas -er. siteto tęsinys; tai pabrėžė met pat* atgaivintojo universiteto pavadinimas. Bet galų gale jis buvo ir liko svetimas mums, lietuviams, ir dėl to būtų galima suprasti šio dekreto nutylėjimą mūsų aptariamame leidinyje.

Bet nežinau, kaip paaiškinti, kad tylima apie nepriklausomos Lietuvos seimo 1939 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriuo buvo suformuota to paties Vilniaus universiteto teisinė padėtis Lietuvos valstybėje. Lietuva perėmė iki tol veikusį Stepono Batoro universitetą ir pavadino jį Vilniaus universitetu, kuris Lietuvos vyriausybės jau buvo atgaivintas 1918 m. gruodžio 5 d. Ne kitokį, o šį, Lietuvos seimo tuomet įteisintą universitetą vėliau perėmė, tęsė ir tebetęsia Lietuvos okupantai. 1940 metų vasarą niekas nekalbėjo apie kažkokį Darbo universitetą Vilniuje, o veikė toliau tie patys Lietuvoje buvusieji Vilniaus ir Kauno universitetai, kad ir sovietinių okupantų palaipsniui apvalomi bei pertvarkomi. Panašiai elgėsi nuo 1941 m. vasaros nacistiniai okupantai, kol 1943 m. pavasarį abu universitetus uždarė. Sugrįžusi sovietinė valdžia nieko naujo neįvedė, o tik "atnaujino Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų (Vilniaus Valstybinio universiteto ir Kauno Valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto) veikimą" — kaip skelbia 1944 m. lapkričio 13 d. LTSR Liaudies komisarų tarybos nutarimas. Taigi dabartinis Vilniaus universitetas yra to paties 1918 m. Lietuvos Valstybės Tarybos atkurto ir Lietuvos Respublikos seimo 1939 m. iš naujo įteisinto universiteto tąsa. Todėl būtinai reikėjo įdėti vieną katrą iš šių dokumentų, kaip naujausio universiteto istorijos etapo pagrindinį teisinį žymenį.

Bet tai, ką randame šiame leidinyje, pabrėžia visai kitą dalyką. Lietuvių tautos atnaujintą ir visai tautai turinčią tarnauti aukštojo mokslo įstaigą pasiglemžė viena, svetimųjų primesta partija. Akivaizdžiai tą dalyką paliudija šeši paskutinieji aptariamojo leidinio "dokumentai". Jie visi išduoti pirmiausia Lietuvos arba visos Sovietų Sąjungos komunistų partijos vardu (du iš jų iš tiesų tenurodo Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą; bet partijos Centro komitetas, kaip matyti iš kitų aktų, visuomet stovi virš Aukščiausiosios Tarybos). Tie "dokumentai" — tai įvairios universitetui suteiktos puošmenos: ordinai, vėliavos, sveikinimai, garbės raštai. To išdava —gremėzdiškas oficialusis universiteto pavadinimas, kurį perrašėme pradžioje, nurodydami šios knygos leidėjus. Garbingos, jau keturis šimtmečius peršokusios Vilniaus universiteto istorijos kelyje jie neturi jokios reikšmės. Sugrįžęs į laisvos lietuvių tautos rankas, jis atsikratys visų tų "puošmenų", kaip keliu bėgantis šunytis nupurto jį aptėškusius purvus, ir šių pigių blizgučių neliks nė žymės.

Išvadoje galime pasidžiaugti, kad šimtmetinis Vilniaus universiteto jubiliejus davė sveikintiną mintį ir puikią progą paskelbti svarbiausius universiteto 400 metų kelio liudininkus — popiežių, karalių ir kitų atsakingų autoritetų jam suteiktas privilegijas, įvairius raštus. Pridėtomis kai kurių, ypačiai seniausių dokumentų spalvotomis reprodukcijomis labai mielai pasinaudos istorijos tyrinėtojai, — turės prieš akis originalių dokumentų vaizdą ir tekstą, nereikės jų ieškoti po kartais ne taip lengvai prieinamus archyvus. Ir kiti, vien perspausdintieji tekstai, būdami vienas prie kito, lengvins jų studijas, juose vartojamų terminų tarpusavio palyginimą. Bet, kaip matėme, leidinyje noromis nenoromis prasikiša ir stambių trūkumų. Leidėjai, žinoma, stengėsi, kiek sugebėjo, rinkinį paruošti kuo geriausiai. Tačiau jis, išeidamas toks, kokį jį iš tikrųjų matome, tapo savotišku Vilniaus universiteto esamos padėties liudininku.
Beieškant išryškėjusių defektų šaknų, galima jas visas suvesti į tris. 1) Didelis visuotinio humanistinio išsilaisvinimo smukimas: nebepaste-bimos lotynų kalba skelbiamuose tekstuose    paprasčiausios    klaidos, nebesuprantamos specifinės (šiuo atveju kanonų teisės sąlygotos) sąvokos, nesiorientuojama diplomatikos (ypačiai popiežių dokumentų) klausimuose, ir t.t., ir t.t. Ir kituose kraštuose šie dalykai ne visuomet yra lygiai intensyviai puoselėjami, bet kiekvienas save gerbiąs Vakarų Europos universitetas (į jų tarpą reikia įskaityti ir Lenkijos universitetus) būtų daugelio šių negerovių išvengęs. 2) Pašalinės, dažniausiai mokslo reikaluose nieko nenutuokiančios cenzūros slegianti našta. Ji tiktai kliudo laisvą mokslinės minties vystymąsi ir kartais privelia keistų nesąmonių, dėl kurių turi rausti pats universitetas ir už kuriuos jis verčiamas atsakyti. 3) Pretenzijos visai tautai tarnauti skirtą mokslo įstaigą paglemžti vienos grupės, vienos partijos naudai. Ši negerovė gal daugiausia pakenkė ir šiam leidiniui, kuris kitose sąlygose būtų savaime išėjęs geresnis ir pilnesnis.

Bet, nesustodami prie dabartinio Vilniaus universiteto dirbtinai pri-glaistyto paviršiaus ir žvelgdami giliau į jo sveikas gelmes, į jame besidarbuojančius ir mokslo žinių besisemiančius taurius mūsų tėvynės sūnus ir dukras, taip pat žinodami, kad ir šiandien jis teisiškai ir logiškai tebesiremia laisvosios Lietuvos teisėtų atstovų valios aktais, galime pagrįstai džiaugtis visu geru, kurį iš jo gauna mūsų tauta. Negerovės, trūkumai, blogis yra daugiausia atnešti iš kitur, primesti, tautos nesiklausus, jai nenorint, jai prieštaraujant. Nes ne Lietuvos ir lietuvių naudai atsijojami dėstytojai ir studentai, atsižvelgiant į jų partinę ištikimybę ir politinį patikimumą, apribojamos mokslo disciplinos ir šališkai nustatomos jų programos, net nepriimami studentų mokslo darbai, jei jie nėra parašyti rusų kalba. Tai skaudina lietuvio širdį, ir jis nekantriai laukia tos dienos, kada pats galės laisvai tvarkytis savame, senove garbingame ir jam taip reikalingame universitete.

Paulius Rabikauskas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai