|
Parašė LIDIJA ŠIMKUTĖ
|
Kęstutis Zapkus : Argolio vaizdas iš lėktuvo (1980) Akrilis ant popieriaus. 28 in x 81 in
LAIPTAIS AUGA RYTAI
Ruduo.
Grįžau namo.
Laiptais auga rytai,
Nuaidėję Gregorianiški choralai
sklaisto tikrovę.
Viskas tylu,
Namai maži ir
Rūbai ankstūs.
Man einant, verkė laiptai,
Skundėsi nueitas takas,
O paliktas žvilgsnis kartojo
Giesmių Giesmę:
Sugrįžk, sugrįžk, Sulamita . . .
DELNŲ LIŪDESYS
Vyno skonis
Vilgo prakaito rūgštį.
Delnų liūdesyje
Slypi keršto ašmenys,
Kraujo lašas
Sugriauna
Pašventintų namų pamatus.
Kieme: melancholiškos dainos,
sutrūnijęs daržas.
Imbiero kvapas
ir
Laikrodžio tiksėjimas,
Kambaryje.
BŪTI UGNIMI
Tavo balsas balta ugnimi
uždegė dieną —
kupiną džiaugsmu,
spindinčią
nykstančiom spalvom.
Tarp kalbančių spyruoklių,
Noriu kopti aukštyn,
Ir šauktis,
Geltonos,
Raudonos
Ugnies.
Būti ugnimi,
Mylėti, tikėti,
Džiaugtis ir kentėti.
DĖMĖ
Tylos šešėlis praskleidė rytą,
Palaidojęs vakaro nerimą.
Ištirpęs sapnas,
Paliko kartėlį lūpose
ir sąmonėje dėmę.
Mano tyla pasislėpė tavyje.
Nykūs žingsniai nuaidėjo
tarp išdilusių namų ir gatvių.
Nublankęs žodis
Kaustėsi krūtinėj
Nerasdamas supratimo.
Bet tyla, tyloj tylėjo.
PO MĖLYNĖS ANTKLODE
Atsigaivinusi skaidriu vandeniu,
Užmiršusi viską,
Rašau eiles po mėlynės antklode.
Širdyje plasnoja paukščiai,
Kraujuje tykšta žuvys,
Kūnas — žodžio ieškanti
Mintis.
Norėčiau būti vaisius sode:
be dienų ir be naktų.
Norėčiau numest geismus,
kaip gėlės numeta žiedus.
Norėčiau prinokti,
prisipildyti visatos nektaru.
NEŽINIA
Diena, prasidėjusi vaikų klegesy,
Suskilo beviltiškame vakare.
Palikau siauras gatves,
liūdną saulėleidį,
apskarusį mėnulį.
Seku nežinią, alkį,
pavojų.
Imk peilį.
Atpjauk man riekę laiko.
Noriu maitinančios dienos
Iš tavo rankų.
KĘSTUTIS ZAPKUS FIKTYVI JŪRA (1960) Akrilis ant popieriaus 20 in x 81 in
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
