Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ KILMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. VINCAS VYČINAS   
Kadangi baltai (ypač lietuviai ir latviai) priklauso indoeuropiečių tautoms, jų kilmės klausimas neišvengiamai susiduria su pastarųjų kilme. Žiūrint iš kitos pusės, kadangi daugelis tautų priklauso indoeuropiečių grupei, bandymas nustatyti indoeuropiečių kilmę sykiu yra bandymas surasti indoeuropiečių bendrą kilmę bei tėvynę.

Svarstymai, liečia bendrą indoeuropiečių tėvynę, prasidėjo jau prieš šimtmetį su viršum ir vis dar tebesitęsia, nepajėgdami pasiekti galutinio atsakymo. Yra trys pagrindinės gijos, kurios nusako pirminę indoeuropiečių tėvynę: a) Indiją, b) šiaurės Europą, ypač Skandinaviją, ir c) pietryčių Rusiją. Įvairių mokslo žmonių gana išsami apžvalga yra pateikta James Mallory straipsnyje, pavadintame "Indoeuropiečių problemos istorija", Indoeuropiečių studijų žurnalo pirmo tomo pirmame numeryje (The Journal of Indo-European Studies, Vol. I, No. 1).

Didžioji šių mokslininkų dalis yra lingvistai; tačiau daugelis yra archeologai.
Pats žodis "indoeuropiečiai" nukreipia mūsų dėmesį į Indiją, labiausiai į senovinę Indiją, tikriau — į jos kalbą, vadinamą sanskrito kalba. Ir iš tikrųjų buvo didelė dalis mokslininkų, kurie laikė Indiją indoeuropiečių tautų protėvyne. Nežiūrint to, daugumas mokslininkų, užuot laikę Indiją indoeuropiečių tėviškės lopšiu, labiau buvo linkę laikyti ją indoeuropiečių tautų viena iš šakų. Minėtame straipsnyje Mallory cituoja R.G. Latham, kuris 1851 metais yra pasakęs: "Būtų kur kas logiškiau kildinti indoeuropiečius iš srities kur nors netoliese nuo Lietuvos, užuot kildinus visas europiečių kalbas iš Azijos". (Ten pat, p. 28).

A. Pictet, kuris 1859 metais parašė Les Ori-gines Indo Europėenes, yra tinkamas atstovas, ar geriau — tinkamas pavyzdys, grynai lingvistiniu būdu nustatyti pirminės indoeuropiečių tėviškės vietai. "Jo metodas", anot Mallory, "buvo palyginimas įvairių panašių bei giminingų žodžių,' vartojamų tos pačios kalbų šeimos, prieš joms išsiskiriant; pavyzdžiui, palyginimas anglų 'bireli', vokiečių 'Birke', lietuvių 'beržas', senovės slavų 'breža' ir sanskritiško 'bhurja' (tark 'burža') nurodo, kad pirminiai indoeuropiečiai ištardavo tą žodį 'bhergh' (tark 'berž'). Tuo būdu tenka logiškai prileisti,  kad šis medis buvo randamas ankstyvųjų bei pirminių indoeuropiečių kaimynystėje." (Ten pat, p. 29). Pagal Picteta. ši vieta buvo Baktrija.

Archeologinį šios problemos supratimą apsprendžia akmens įrankiai, ginklai, puodų gamyba, įvairiausi papuošalai ir visų labiausiai žmonių laidojimo būdas. Viso to panašumas neabejotinai išreiškia  visų  šių  tautų  bendrą  kilmę.

Su XX-uoju šimtmečiu visų indoeuropiečių tautų europinė kilmė buvo kaskart labiau ir labiau pabrėžiama. Tilak (1903) tvirtai buvo įsitikinęs, kad prieš ledynų gadynę Europoje, kada klimatas buvo švelnus ligi pat šiaurės ašigalio, kaip tik ši sritis sudarė pirminę indoeuropiečių tėviškę. Ši sritis kaip tik atrodo ta, iš kur yra kilusios svarbiausios šių žmonių fiziologinės žymės:  baltaodžiai,  šviesiaplaukiai  ir mėlynakiai.

F. Knauer, vokiečių lingvistas, 1912 metais pareiškė, kad PIE (protoindoeuropiečių) kilmės vieta buvo pietryčių Rusija. Jis savo teoriją parėmė bemaž tik vienu vieninteliu žodžiu: sanskrito "rasa" (beje, čia verta įterpti, kad tai lietuviškas žodis, kuris turi aiškų ryšį su vandenimis). Sanskritiškai "rasa", kaip kad persiškai "raha", reiškia "vandens tėkmę". Pagal Knauerį, ši tėkmė reiškė ne ką kitą, o Volgą. Be to, pagal jį, kaip tik iš šio žodžio kilo rusų tautos vardas. (Ten pat, p. 41.)

Vokiečių archeologai (pradedant 1930 metais) užginčijo, kad IE (indoeuropiečiai) galėjo kilti iš pietryčių Rusijos, nes šitos srities tautos šimtmečiais ir net tūkstantmečiais buvo nomadai — stepių tautos. Pagal Walter Schulz, PIE tautos jau 2500 metų prieš Kristaus gimimą nebebuvo nomadiškos (klajojančios) tautos. Šeimoje jos laikėsi patriarchato; iš vario gaminosi ne vien ginklus, bet ir namų apyvokos rakandus; be to, laikė prijaukintus arklius ir gaminosi vežimus. Buvc gerai susiorganizavusios, karingai bei valdingai nusiteikusios, nors jokiu būdu nepasižymėjo mongolišku žiaurumu. (Ten pat, p. 47.)

Čia tenka pabrėžti, kad kai kurios to laiko tautos, kai indoeuropiečiai pirmi, pasaulio istorijos scenoje, buvo palyginti konservatyvios; būdamos užpultos ag tautų, jos per trumpą laiką pasidavė jų valdžiai. Pagal T. Sulimirskį (1933 . maždaug 2500 metą (o gal ir anksčiau!) prieš Kristaus gimimą buvo žymus klimatinis pasikeitimas, "nuo kurio išdžiūvo centrinė ir pietryčių Europa ir virto stepėmis". (Ten pat.) Tai buvo priežastis tautų judėjimui, kuris plačiai išplito ir kurio dėka daug tautų turėjo prisiimti įsiveržėlių valdymo tvarką bei dėsnius. Pagal Sulimirslcį, šitos tautos sunaikino Troją ir buvo priežastim hetitų pasirodymui Anatolijoje (apie 2000 prieš Kristų). (Ten pat).

Skirtingumo žymė tarp tautų, kurios yra valdingos, ir tų, kurios prisiima valdingųjų valią bei tvarką, pasireiškia jų namų apyvokos kultūroje, ypač jų puodų bei jų papuošalų gamyboje. Valdingos bei viešpatingos tautos laikėsi vadinamosios virvelinės keramikos kultūros. Šitos tautos buvo agresyvios ir linkusios keliauti į tolimus kraštus, siekdamos pergalės ir įgyvendinimo savos tvarkos pasyviuose, ramiuose ir taiką mėgstan-, čiuose kraštuose, kurių tautos pasižymėjo liniji-ne keramikos kultūra. Pastarosios rūšies žmonių bei tautų žymės bei ypatumai "pasireiškė pastebima stoka ginklų ir taikia ūkininkų kultūra. Visų labiausiai jų deivės Motinos bei deivės Žemės idealai neužginčijamai sukliudė juos laikyti indoeuropiečiais." (Ten pat.)

Gustav Neckel, Schulzo bendralaikis, kurio pagrindinės idėjos ką tik buvo išreikštos, parėmė jį (Schulzą), pabrėždamas, kad PIE tautos, t.y. tautos, kurios laikydavosi virvelinės keramikos kultūros, sykiu buvo raitelių tautos, nežiūrint to, kad jos buvo šiaurinės Europos kilmės. Iki to laiko didžiuma mokslininkų teigė, kad indoeuropiečiai, būdami raiteliai, turėjo būti atėjūnai iš-rytinių stepių. (Ten pat, p. 48.) Jis pabrėžė, kad arklys, išgraviruotas Persepolyje, be jokios abejonės, "buvo vakarinis ir jokiu būdu ne stepių arklys". (Ten pat, p. 48.) Be viso to, Neckel "surinko didelę gausybę literatūrinių įrodymų . . . kad senovės vokiečiai buvo geri raiteliai". (Ten pat.)

Buvo ir daugiau mokslininkų, ypač tarp vokiečių, paskiausiame dešimtmetyje prieš antrąjį pasaulinį karą, kurie manė, kad Europa (ypač šiaurinė) buvo PIE tėviškė. Tokie, pavyzdžiui, buvo Hans Seger ir Fritz Flor. Pastarasis taip pat kreipė daug dėmesio į šiaurės Europos arklį. Be to, pagal jį, "būtų neįmanoma, kad šviesiaplaukiai, mėlynakiai arijai būtų galėję kilti iš srities, kur gyveno mongoloidai, altajiniai turkiški raiteliai, skirtingi rasiškai, savo protavimo būdu, kultūriškai ir dvasiškai." (Ten pat, p. 48.) Scha-chermeyer ir Hauer taip pat net nė nekėlė klausimo, ar IE tautos galėjo būti kokia nors kita negu šiaurinė rasė.

Minėtų mokslininkų argumentacija neįtikino visų šiuo klausimu besidominčių. Dėl to vėl radosi  gerai  pagrįstų  nuomonių,  teigiančių,  kad IE tautos kilo iš pietryčių Rusijos. Uhlenbeck, pavyzdžiui, manė, kad IE tautos atsikraustė iš pietinės Rusijos, iš uralinių Kaspijos stepių. Panašiai galvojo ir Trubetzkoy; remdamasis kalbiniais argumentais, jis  sprendė,  kad  Uralo  kaukazinė IE kilmės sritis buvo kur nors bendroje srityje tarp ugrofinų ir Kaukazo tautų. (Ten pat, p. 50.)

Stuart Mann (1943 metais), tyrinėdamas įvairių IE tautų legendas, pasakas, prietarus, papročius, apeigas ir šokius, priėjo išvadą, kad PIE (protoindoeuropiečių; "proto" čia reiškia "pirmykščių") tėviškė ar kilmės vieta buvo šiaurės rytų Europa.
Pagal Ernst Meyer (rašiusį 1943 metais), PIE buvo sėslūs, užuot buvę nomadais. (Ten pat, p. 51.) Jis teigė, kad nomadai nelaikė kiaulių; jie neturėjo nė bičių. Sustiprintos vietovės bei kaimai, jų puodų gamyba bei įvairiausi namų apyvokos daiktai, vario vartojimas — visa tai reiškia sėslų gyvenimo būdą. Be viso to, dar vietovių vardai šiaurinėje bei vidurinėje Europoje buvo indoeuropietiški; tai aiškiai paženklina šitas sritis kaip PIE tėviškę.

Šitos pažiūros bei argumentacijos, pakaitomis laikydamosi šiaurinės Europos pietvakarių Rusijos, tęsėsi per keturiasdešimtuosius ir penkiasdešimtuosius metus; jos vis dar tęsiasi ir nėra išspręstos.

Šešiasdešimtaisiais metais nauja PIE tėviškės teorija susilaukė dėmesio vertos svarbos. Tai centrinė Europa, ypač Dunojaus sritis. Vienas iš tos teorijos atstovų buvo Bosch-Gimpera (1961). Bet labiausiai pasižymėjusi ekspertė Dunojaus pro-istorėje yra Marija Gimbutienė, pasaulinio masto archeologė Europos tyrinėjime — ypač baltų ir vidurinės Europos sričių.

Pagal Gimbutienę per labai ilgą laikotarpį (nuo maždaug 7000 pr. Kr. ligi 3500 pr. Kr.) tęsėsi vadinamoji antikinės Europos civilizacija, apėmusi plačią sritį, centralizuotą maždaug viduriniame ir žemutiniame Dunojuje. Ta sritis apėmė abi Egėjo jūros puses; į ją taip pat įėjo Balkanų bei Adrijos sritys (be jau minėtų Dunojaus sričių), taip pat ir Tisza, rytiniai bal-kanai ir Moldavija su vakarine Ukraina (Maria Gimbutas "Old Europe", The Journal of Indo-European Studies, Vol. 1, No. 1, p. 9).

Antikinės Europos kultūra pasižymėjo vadinamosios linijinės keramikos puošmenimis. Šios kultūros žmonės gyveno sėslų žemdirbių gyvenimą. Jų dievybės buvo vaizduojamos ant jų kultinių vazų ar ant šventyklų sienų, kartais ir ant molinių figūrų. Deivė Motina buvo jų žymiausia dievybė. (Ten pat, p. 11.) Jų bendruomenės buvo matriarchalinės. Karalienė buvo valdovė. Motinos pavardė išlikdavo po vedybų ir būdavo perduodama iš kartos į kartą. Jauniausioji duktė (kaip artimiausia motinai) paveldėdavo karūną ar ūkį. Šios tautos turėjo savo raštą, kuris buvo vartojamas   religiniame   rituale.1)

Ši gerai išvystyta civilizacija buvo palaipsniui sunaikinta iš Kaspijos stepių įsiveržusios patriarchalinės tautos, vadinamos kurganais (pilkapių kultūros žmonėmis). Pirmiausia jie pasirodė 4000-aisiais metais prieš Kristų, o 3500-aisiais jie visiškai sunaikino visą senąją Europos imperiją. Kurganų kultūros gyventojų atsiradimą galima įrodyti remiantis jų skirtingu laidojimo būdu. "Kurganų kultūros tauta pasireiškė pavieniais kapais, giliai įkastais. (...) Jų kapai buvo aprūpinti titnaginiais ginklų bei strėlių galais. Tai reiškia, kad prie lavono buvo dedamos ietys, lankai, svaidomieji ginklai (ant grandinių), titnago peiliai ir kirvukai. Figūrėlės, vaizduojančios arklių galvas, išpjaustytos iš pusiau brangių akmenų (. . .), irgi buvo dažnai užtinkamos kapuose." (Ten pat, p. 15.)

Senovės europiečiai pastatė monumentalius architektūros pastatus mirusiesiems. Senojoje europiečių civilizacijoje buvo mirusiųjų dievinimo ženklų. (Ten pat.)

Pagal Mariją Gimbutienę, karingieji pilkapių kultūros žmonės buvo indoeuropiečiai, ir jų tėviškė turėjo būti pietryčių Rusija, arti Kaukazo, kuri neabejotinai (pagal Gimbutienę) buvo pirmykščių   indoeuropiečių   (PIE)   tėviškė.

Po visų pateiktų duomenų tenka iškelti klausimą: ar tikrai pilkapių kultūros žmonės buvo indoeuropiečiai? Norint į tai atsakyti, tenka padaryti trumpą apžvalgą istoriškai užfiksuotų įvairių   indoeuropiečių   tautų  judėjimo.

Nėra jokios abejonės, kad, maždaug pradedant 2400-aisiais metais ar gal žymiai anksčiau ir baigiantis 1400-aisiais metais prieš Kristų, buvo didelės reikšmės tautų judėjimas, pradėtas indoeuropiečių ir pergalingai jų vedamas. Tik vėlesnėje to judėjimo fazėje dorėnai užplūdo Graikiją, lotynai — Apeninus, keltai — dabartinę Europą ligi Atlanto, Čia gal būtų pravartu konkrečiau paminėti, kad mums istoriškai geriau yra žinomi indoeuropiečių užkariavimai, pasireiškę sunkiausiomis dorėnų kovomis ties Troja, negu mikėnų. Šių skirtingų kultūrų esminė žymė buvo ta, kad mikėnai buvo matriarchališki, o dorėnai — patriarchališki. Tik dėl to šita kova buvo žūtbūtinė kova. Tai nereiškia pergalėtojų pranašumo (kultūriškai), bet tik faktą: kas pergali, tas yra teisus. Šita niekuo nepagrįsta nuomonė išliko ligi mūsų laikų.

Mikėnų kultūra žydėjo šimtmečius, o gal net ir tūkstantmečius, kol ją sunaikino dorėnų gaujos. Dingo jos pastatai, vazos ar kitos apčiuo-piamesnės kultūrinės apraiškos. Pastatų, vazų, statulėlių bei kitų kultūrinės reikšmės nuotrupų yra išlikusių. Gi mažai apčiuopiamos kultūrinės ypatybės, kaip, pavyzdžiui, jų socialinis bei bendruomeninis tobulumas arba jų valdovių humaniškas valdingumas, yra istoriškai dingę.2 Nėra abejonės, kad mikėnų kultūra, būdama apsupta vandenimis, ilgiau išlaikė savo nepriklausomybę negu kitos senosios europinės imperijos dalys. Ji buvo sunaikinta ne kurganų, bet už juos gerokai vėlesnės, labai karingos ir neabejotinai indoeuro-pinės dorėnų tautos. Žinoma, buvo ir daugiau, sakyčiau, tos imperijos "salų" (sričių), išsilaikiusių ar išlikusių nuo kurganų užkariavimų, pavyzdžiui, Troja Mažojoje Azijoje ar Etruskija Apeninuose. Trojos mūšiai, labiausiai išgarsinti istoriškai, nebuvo kultūriškai svarbiausi. Galutinis mat- ( riarchalinės sistemos sužlugdymas Europoje dėka patriarchalinių indoeuropinių tautų greičiausiai įvyko mikėnų kultūros kritimu Graikijoje ir etruskų Apeninuose. Maždaug tuo pat laiku centrinė Europa buvo paglemžta keltų pergalingos indo-europinės tautos, kurios vardas "keltai" reiškė "iškilniuosius" ar "iškeltuosius").

Visi minėti užkariavimai buvo vėlesnė indoeuropiečių įsiveržimo fazė, kuri (kaip jau minėta) prasidėjo nevėliau, bet gal dar anksčiau negu 2400 metais pr. Kr. Ji truko 1000 metų, ir tik tada visa Europa prarado matriarchalinę valdymo sistemą   ir   tapo   patriarchaline.

Be minėtų trijų indoeuropinių tautų, aiškiai žinomų Europos ankstyvoje istorijoje, buvo ir daugiau, kurios jokiu būdu neprilygo anoms, būdamos savo skaičiumi gerokai mažesnės, bet, nežiūrint to, jos rado vietą Vakarų istorijoje, nors buvo lokalizuotos Mažojoje Azijoje. Pastarųjų svarbiausia buvo hetitų tauta, be to, frigai, trakai, luvijai,  ilirai,  likai  (lugai),  ir panašiai.

Svarbiausios Europą nukariavusios indoeuro-pinės   tautos   sykiu   su  minėtomis   mažesnėmis tautomis pasireiškė kiek vėlesnėje indoeuropiečių antplūdžio fazėje.  Šių tautų antplūdžio didysis smūgis, labai galimas dalykas, iv; 2400-uosius metus pr. Kr., gal keliais šimtmečiais  anksčiau.3  Šitie ankstyvieji  į  Europą veržę indoeuropiečiai iš tikrųjų nebuvo j liai, nes jie pilna to žodžio prasme buvo europiečiai. Iš esmės, remiantis lingvistiniais duomenimis, indoeuropiečiai nebuvo raiteliai, nors jie ir laikė ir labai vertino arklius. Jie vartojo dviračius vežimus. Kad jie buvo žemdirbiai, rodo įvairiose indoeuropinėse tarmėse naminių gyvulių bei įvairių javų pavadinimai. Jų socialinė bei valdymosi sistema buvo patriarchalinė. Jie statėsi keturkampės formos rastinius namus. Keleto šeimų pastatai sudarė sodžius su artima savitarpio bendrija.

Šitos išviršinės bei apčiuopiamos mūsų protėvių fizinio gyvenimo žymės, kaip ir bendrai visų tautų, visos žmonijos, jokiu būdu nėra esminės. Religija (nesvarbu, ar ji yra priimtina ar atmestina žymiųjų antropologų) yra pats esmingiausias   tautos   gyvenimo   bruožas.

Kalbant apie indoeuropietišką religiją, tenka pasakyti, kad ji buvo gamtinė. Sunkiausia čia, gvildenant mūsų protėvių religiją, suprasti, kad vadinamoji "gamtinė religija" jokiu būdu nėra beprasmis absurdas! Indoeuropiečiai ir, labai galimas dalykas, sykiu ir mūsų protėviai tikėjo į dangaus šviesulius, pirmoje eilėje į saulę, kurios simboliška reikšmė yra neišsemiama. Ji ankstyvo žmogaus mentalitete reiškė bet kokį kūrybingumą, bet kokią jėgą ar pagaliau bet kokią realybę teikiančią visumos srovę; ji buvo, kiek to laiko interpretavimo apystovos leido, dieviškoji visuma. Pagrindinis (saulės) simbolis buvo atstovaujamas ar interpretuojamas ir kitų, antrinių, šitos realybės atspindžių. Tai buvo aušra, perkūnas, audra, ugnis, vanduo, žemė ir kitos gamtos realybės, kurios priartino dieviškumą iki pat indoeuropiečių namų slenksčio. Mūsų pasąmonės gelmėse kadaise mūsų turėta religija, trukusi tūkstantmečius, tebėra gyva. Nesvarbu, ką mes dabar apie t begalvotume, ji priklauso prie mūsų dvasinės konstitucijos. Atmesdami ją, mes būtume išdavikai — išdavikai savo paties gelmių! Istoriškai vėlyvos tautos religinės pažiūros, kokio svarbumo jos mums beatrodytų — reikalauja mūsų tautinės egzistencijos ištikimybės joms.

Po šitų pastabų tenka grįžti prie mūsų rutuliojamos temos. Jau minėti hetitai nebuvo vienalaikiai su dorėnais bei italikais (užkariavusiais Etruskiją). Jie buvo gerokai ankstyvesni. Jų bend-ralaikiai. ar. tikriau, jų bendrininkai, buvo tautos, kurios peržengė Kaukazo kalnus ir pasiekė Mezo-potamiją: žydinčią Babiloniją (šiaurėje) ir taip pat kultūringą Sumeriją (pietuose). Šitie nepaprasto karingumo indoeuropiečiai buvo persai, medai, kasitai, čiatai, ir labiausiai Egipto istoriją įtakoję mitanai.

Kadangi pastarosios indoeuropinės tautos neturėjo jokių dievus vaizduojančių figūrėlių ir kadangi jos garbino saulę (aukščiau pateikta prasme), šumerai vadino juos "saulės žmonėmis"; tai šumerų kalboje pažodžiui reiškė "barbarai".4) Vėliau šis žodis pas graikus įgijo "svetimšalio" prasmę, ir palaipsniui šitokia prasme jis buvo perimtas bemaž visų Vakarų valstybių kalbų.
Kaip visos kitos indoeuropinės tautos, taip ir minėtosios buvo žemdirbiai (prieš joms pasklin-dant naujų gyvenimo erdvių ieškoti). Jos laikė arklius, bet nebuvo raiteliai. Turėjo gana tobulai pasigamintus dviejų ratų vežimus. Jų kalbose žodžiai "šernas", "vilkas", "beržas", "ąžuolas" ir daugelis kitų buvo bendri su mažomis variacijomis. Joms ne tik buvo žinomi aiškiai besi-skirią vasaros ir žiemos sezonai, bet net ir jų realybės interpretacija didele dalimi rėmėsi šituo skirtumu. Visos šitos užuominos neabejotinai pasitarnauja nustatymui šitų tautų branduolio kilmės vietos — jų tėviškės. Tenka pasakyti, kad ši vieta buvo vidurio (ir iš dalies šiaurės) Rusija, įimant Pabaltijį. Stoka bendro žodžio pažymėti jūrai reiškė, kad jos nebuvo pajūrių gyventojai.5)

Prieš konkrečiau paliečiant baltų tautų kilmės hipotezę (jei ir ne logiškai pagrįstą faktą), tenka padaryti čia pastabą, liečiančią kurganus: jie nebuvo indoeuropiečiai jau tik dėl to, kad buvo raiteliai, kad buvo stepių žmonės, kad jie nebuvo kūrybingi (jie tik naikino, plėšė, degino ir paliko už savęs smilkstančius griuvėsius, kai tuo tarpu visi indoeuropietiški užkariautojai greit savo kūrybingumu prilygdavo nukariautoms kultūroms ir dažniausiai jas pralenkdavo) ir pagaliau, kad jie nedegino savo mirusiųjų.
Mirusiųjų deginimo faktas, esminis indoeuropiečių tautoms, per neapdairumą nebuvo pabrėžtas kalbant apie šių tautų religinius papročius. Panašus neapdairumas buvo ir kalbant apie arijus, istoriškai reikšmingą indoeuropiečių tautą, kuri maždaug tuo pat laiku, kai jos broliškos tautos (persai, medai, iranėnai, mitanai ir kiti) prasiveržė per Kaukazą ir užplūdo Mezopotamiją ir jai artimas vietas, padarė reikšmingą įtaką tos  srities  tautų  formavimesi.

Didelė arijų dalis (šis žodis reiškė "kilmingieji"), galimas dalykas, susidūrę su Babilonijos stipriu pasipriešinimu, pasuko į pietus, nukariavo Indiją ir įsteigė ilgai klestėjusią sanskritiškai kalbančią imperiją. Kita "kilmingųjų" (arijų) dalis, perėjusi Kaukazą, pasiekė Viduržemio jūros pakraščius ir, čia pasistačiusi valtis ir laivus, užpuolė Egipto deltą. Egipto kronikose jie buvo vadinami "baltaisiais laukiniais". Jie buvo saulės garbintojai. "Saulė jiems buvo aukščiausios dievybės ženklas; šis auksinis diskas buvo gyvastingumą ženklinantis simbolis".6 Saulės garbinimas, be abejo, paženklino šituos žmones kaip atvykėlius iš šiaurės. Taip pat tai reiškė ir faktas, kad jie buvo vadinami baltaisiais (blondinais ir mėlynakiais).

Vietos stoka neleidžia čia išvystyti prielaidos, kad tarp indoeuropiečių ir egiptiečių buvo reikšmingas panašumas. Abi tautos garbino saulę. Egiptiečių aukščiausia dievybė Ra reiškė saulę. Greičiausiai ne aukščiau minėtu laiku, bet gerokai anksčiau dar ankstesnė indoeuropiečių įsiveržėlių banga nukariavo egiptiečius ir, kaip ir visada, vėliau kūrybingai vystė jų kultūrą, darniai asimiliuodama ją su savąja. Panašiai jie pasielgė Graikijoje, Apeninuose ir vėlesniame Europos užkariavime didžiojo tautų kraustymosi metu ir dar vėliau vikingų  invazijoje.

Didysis tautų kraustymasis įvyko maždaug tarp IV ir VI šimtmečių po Kr. gimimo. Tautos iš šiaurės su tomis pačiomis fiziologinėmis ir dvasinėmis ypatybėmis, kaip ir ankstesnės indoeuropietiškos tautos, palaipsniui užkariavo visą Europą. Žymiausios šių tautų buvo gotai, frankai, vandalai.

Vikingai buvo vėliausia indoeuropiečių banga, pergalingai užplūdusi Europą. Žmonių skaičiumi ji buvo gerokai mažesnė negu IV-VI šimtmečio Europos užkariautojai. Todėl ir jų socialinė ir kultūrinė įtaka Europoje buvo daug ribotesnė. Matyti, kilę iš Skandinavijos pusiasalio, vikingai įsteigė Danų imperiją, perorganizavo Angliją, įsteigė Normandiją ir ilgokai klestėjusią Sicilijos valstybę. Taip pat jie įsteigė Islandiją ir bandė kolonizuoti dalį Labradoro Amerikos žemyne. Pastarasis vikingų žygdarbis baigėsi žlugimu — išnykimu.
Šiek tiek detalizuočiau peržvelgę indoeuropiečių socialinius bei kultūrinius palikimus, ypač turėdami dėmesyje Europą (dėl to, kad mūsų čia rutuliojama tema reikalauja šitokio detalizuoto peržvelgimo), dabar daug trumpiau, tiktai keliais sakiniais, čia paminėsime vadinamąsias "stepių tautas" tik tam, kad pabrėžtume jų nekūrybingu-mą ir tuo pačiu jų "neindoeuropietiškumą", lygiai reiškiantį ir jų "nebaltiškumą".

Stepių tautos be išimties yra mongoloidai. Jie pasižymi karingumu, destruktyvumu ir žiaurumu. Palieka rūkstančius užkariautų tautų kultūrinius griuvėsius ir niekada nieko jų vietoje nesukuria; jų kultūros neišsivysto bei neišsitobulina. Tokie, pavyzdžiui, buvo hunai su Atila, totoriai su Tamerlanu ir, labai galimas dalykas, ir kur-ganai. Pastarieji nedegino savo mirusiųjų ir neatstatė senosios europinės imperijos. Jie tik grobė ką rado, apiplėšė imperijos šventyklas, viską naikino ir žudė. Jeigu kurganai ir nepasitraukė iš didžiulės senovės europinės imperijos srities, jie vis dėlto davė jai istorinę užbaigą, netęsdami jos kultūros arba nesukurdami jos vietoje naujos.

Nežiūrint to, kad kurganai užkariavo ir pavergė daugelį tautų, priklausiusių senajai europinei imperijai, tenka padaryti išvadą, kad kai kurios iš jų ištrūko iš jų replių ir paspruko (jau esu minėjęs mikėnus ir etruskus panašiose sąlygose). Dalis kitų ištrūkėlių masiškai pasiekė Pabaltijį ir, laikui bėgant, gavo baltų vardą. Yra geografinių vardų, daugiausia upių, į pietryčius ir taip pat į pietvakarius nuo baltų tautų dabartinių sričių, kurie pažymi šių tautų kelią. Tokie vardai, pavyzdžiui, yra Sula, Ūža, Dunojus. Būdinga, kad pastaroji upė yra labai gerai žinoma lietuvių (ir galbūt latvių) tautosakoje. Lietuvių liaudies dainose Dunojus yra labiau žinomas ir minimas negu Nemunas, didžiausia upė Lietuvoje. Stai gerai žinomas posmelis vienoje mūsų liaudies dainoje:
Anoj pusėj Dunojėlio
Lankelė žaliavo.
Grėbė pulkas mergužėlių
Ir gražiai dainavo.

Viename iš geriausiai žinomų M butienės archeologinių veikalų, "Die Bestaitimg in Litauen" (Lietuvių laidojimo būdai. Tubingen 1946, 131-mame puslapyje), yra iškeliamas labai svarbus ir įdomus istorinis faktas. Lietuviai laidodavo savo mirusiuosius nuo neatmenamų laikų. Gi pradedant V-uoju šimtmečiu po Kristaus, staiga pradėjo juos deginti. Pirmiausia jie tai darė rytinėje, o vėliau ir vakarinėje Lietuvoje. XII šimtmetyje jau visas kraštas degino savo mirusiuosius. Su krikščionybės įvedimu vėliau ir tuo pačiu su religinių papročių pasikeitimu kraštą-palaipsniui vėl  grįžo prie mirusiųjų  laidojimo.

Grįžtant prie V-ojo šimtmečio drastiško laidojimo būdo pasikeitimo, tenka pasakyti, kad toks pakeitimas nieku būdu nėra "demokratiškai" ar kuriuo nors kitokiu žmonių sprendimu hykdomas. Laidojimo papročiai visada yra iš c! nusistovėjusio religinio kulto bei papročių- Jie visada yra susiję su religija, su dievų tvarka. Šito laidojimo būdo pasikeitimas lietuviuose ir latviuose gali būti aiškinamas indoeuropiečių nukariavimu pirmykščių baltų tautų. Kaip žinome, didysis tautų kraustymasis kaip tik ir vyko tuo laiku (V-ame šimtmetyje, savo ankstesnėje fazėje).  Lietuviai ir latviai,  būdami tolimuose pakraščiuose nuo tuo laiku istoriškai žinomos Europos dalies, galėjo būti užkariauti nepastebimai — tarsi likdami istoriškai neužregistruoti ar neužfiksuoti tuolaikinės  Europos  kronikose.

Remiantis tuo, kas buvo ligi šiol pasakyta, tenka padaryti čia pateikiamas išvadas. Lietuvių ir latvių turima dvilypė charakterio sąranga (pasyvumas su taikingumu ir judrumas su agresyvumu) yra išdava matriarchalinės senovės europinės imperijos kultūrinių paveldėjimų susiliejimo su patriarchalinių indoeuropiečių kultūriniu įnašu. Persikėlę į Pabaltijį nuo Padunojų, kurganų stumiami, lietuvių ir latvių protėviai ilgai pasilaikė paveldėtus religinius bei kultūrinius papročius. Castarieji papročiai buvo deivės Žemynos matriarchalinio valdymo papročiai. Lygiai, kaip senovės europinėje imperijoje, Marijos Gimbutienės teigimu, tuolaikinės kapinės, tiek Paduno-juose, tiek Pabaltijyje, buvo grupinės (padermių), apsuptos akmenų ratu. Indoeuropietiški užkariautojai įvedė savą Perkūno ir dangaus dievų religiją ir tuo pačiu mirusiųjų deginimo kultą. Vis dėlto, kaip paprastai, jie nesunaikino ir aklai neatmetė senųjų tautos papročių ar kulto, bet, priešingai, jie juos išvystė, ištobulino ir asimiliavo su savaisiais. Šituo būdu susiformavo baltų prieškrikščioniška kultūra. Deivė Žemyna likosi aukštoje pagarboje. Dažnai ji darė vyriausios dievybės įspūdį (tautosakoje). Iš kitos pusės, Perkūnas buvo laikomas didžiuoju dievu; jis buvo dievų ir žmonių valdovas visai panašiai, kaip Dzeusas Graikijoje.

Žinome, kad baltų prieškrikščioniška religija ir kultūra yra analogiškos senovės Graikijos religijai bei kultūrai: mikėnų ir dorėnų dievai susiliejo ir sudarė harmoningą dievų panteoną. Be to, svarbiausia, jų susiliejusios kultūros pasireiškė itin produktyviai visose kultūrinėse srityse: architektūroje, skulptūroje, lyrikoje, dramoje, filosofijoje ir taip toliau. Baltų tautos negalėjo išvystyti savo kultūros didžiam žydėjimui. Esant nepalankioms geografinėms bei istorinėms aplinkybėms, šitos tautos turėjo panaudoti visą savo energiją savo žemių gynimui.

Čia tenka paminėti, kad atvykėliai nuo Padunojų nebuvo vien tik lietuviai ir latviai, bet ir prūsai, sūduviai, jotvingiai, sėliai, latgaliai, kuršiai ir pan.

Anksčiau, negu padunojiečiai (visos minėtos gentys) pasiekė Pabaltijį, čia gyveno ugrofinai (estai ir suomiai). Atvykėliai (mūsų protėviai) pastūmėjo juos toliau į šiaurę — į jų dabartines žemes. Galimas dalykas, kad ugrofinai, prieš apsigyvendami Pabaltijyje, savo proistorę turėjo visiškai skirtingą nuo lietuvių ir latvių. Kokia ši praeitis galėjo būti, negaliu atsakyti, nebūdamas su ja susipažinęs. Viena man žinoma prielaida yra gana aiški: jie kadaise turėjo būti Azijos kilmės: be to, jie istoriškai patvirtintai turėjo užėmę gerokai didesnius plotus negu jų dabartiniai. Didelės jų erdvės, kaip ir mūsų protėvių, buvo paglemžtos rusų.

Nežiūrint estų kultūrinio bei proistorinio skirtingumo nuo lietuvių ir latvių, jų geografinės (netolimos ir tolimos) istorinės praeities sąlygos priartino juos prie mūsų — prie lietuvių ir latvių. Tačiau svarbiausios yra ateities perspektyvos: jos jung.a estus su lietuviais ir latviais kaip brolius su broliais. Estai yra baltai, kaip ir mes: mūsų realistiškai artima praeitis, mūsų dabartis ir mūsų ateitis yra ta pati. Pagaliau, kai net ir didelės europinės tautos siekia vienybės dėl iš esmės tų pačių aplinkybių, tai ir mes, trys palyginti mažos Pabaltijo tautos, turime jungtis. To negana! Dar geriau, kad ir suomiai, taip pat ir švedai, norvegai ir danai sudarytume politinį vienetą. Su tokiu vienetu būtų daug daugiau skaitomasi, ir galimybės išlikti laisviems taptų dešimteriopai geresnės, nes rusai visada bus rytuose ir visada žiūrės į vakarus.

1    Gal čia pravartu paminėti, kad pas lietuvius dažnokai yra išlikę vadinamieji parapsichiniai tarsi prisiminimai. Daugiausia jie pasireiškia sapnuose — apie Dunojų ar pa-dunojus (taip pat tautosaka, jau dabar įrodyta, turi ryšio su sapnais). Retesni įvykiai yra apsilankymas tose vietovėse mūsų tautiečių, kurie būna jų apstulbinamai paveikti, kaip kadaise matytų. Panašų išgyvenimą aš (ypač mano žmona) turėjau Moldavijos paupiuose 1944-1945 metais.
2    Tik mitų prasmės išrutuliojimas, remiantis išlikusiais, daugiausia akmenyje iškaltais simboliais, svarbiausia atliktas genialaus mitologo J. Bachofeno, atskleidė mirusią senosios europinės imperijos kultūrą, kuriai istorija liko akla. Net ir Bachofenas tepažino tos didžiosios imperijos paskiras provincijas, bet ne ją savo visumoje.
3    Lietuvių Enciklopedija, VIII, p. 489.
4    Otto Zierer, Das Bild der Jahrhunderte, Vol. I, p. 14.
5    Lietuvių Enciklopedija, VIII, p.p. 484-485.
6    Otto Zierer, Das Bild der Jahrhunderte, Vol. I,   p. 37.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai