Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZYS BRADŪNAS 'UŽEIGOJE PRIE VILNIAUS VIEŠKELIO" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Stankus-Saulaitė   

KAZYS BRADŪNAS: Užeigoje prie Vilniaus vieškelio. Ateities literatūros fondas. Southfield, 1981. 110 psl. 6 dol. Premijuota Lietuvių Bendruomenės 1980 m. Literatūros premija.
Kazio Bradūno trylikta poezijos knyga "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" turi kelis skyrius: "Dievas liepė man būti", "Europos kelionių eskizai", "Poetas kunigas" ir "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio". Kiekvienas eilėraštis turi savo reikšmę ir grožį, bet kiekvienas skyrius ir visa knyga turi sudėtinę reikšmę, praturtinančią knygos formą ir tematiką.

Pirmasis skyrius "Dievas liepė man būti" pristato ir vysto bendras temas: žmogui Dievo duota gyvybė ir jos svarba, gamtos ir žmogaus sąlytis gyvybingume, mirtis, poezijos ryšys su gyvenimu ir su mirtimi. Antrasis skyrius "Europos kelionių eskizai" įdomus ypač tuo, kad parodo poeto reakciją į kitų kraštų paminklus: poetas kitaip jaučia kitų kraštų ir savojo krašto praeitį. "Poetas kunigas", trečiasis skyrius, kalba su Donelaičiu ir apie jį. Donelaičio žodis tebėra gyvas, tautos gyvybė priklauso nuo žodžio, žemė gyva per žodį, per Donelaitį ir kitus. Ketvirtajame skyriuje "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" kalbama su užeigoje sustojusiais svečiais, dideliais ir mažais. Duoną laužant, atpažįstamas ir Jis, kuris įgalina žmogų nebijoti gyvenimo ir tapti poetu, kalbančiu kitiems.

Knygoje bendrų temų ir bendrų įvaizdžių gana daug. Užeiga reiškia ne vien vietą, bet ir tėviškę, tėvynę, patį gyvenimą. Užeiga yra ir vieta, ir laikas. "Dievas liepė man būti" pirma vartojama įvadiniame eilėraštyje "Atidarau duris" (p. 5). Tame eilėraštyje Dievas liepia būti užeigoje ir tarnauti kitiems, prižiūrėti aplinką, praeiviams pasakoti "Nebūtas, bet tikras istorijas" (p. 6). Dievas taip pat liepia nebijoti gamtos staigių reiškinių ir "naktį visatos tylos" (p. 10), per viską išlaikant gyvybę. Įvadiniame eilėraštyje jau yra gyvenimo, poeto paskirties, gamtos vaidmenio ir mirties temos.

Eilėraštis "Maratono kelyje" (p. 10) kalba apie poetui ir visiems skirtą paliepimą. Poetui liepiama būti visur ir visada, viską apimti ir nešti. Poetas tai įdeda į eilėraštį, įgalinantį kitus suprasti pergalės priežastį — "Dievas liepė mums būti". Poezija tad yra surišta su gyvenimo turiniu ir prasme. Ji atveria visatą ir istoriją, kurioje gyventi ir dalyvauti Kūrėjas žmogui duoda jėgų.

Ne vien žmonėms, bet ir gamtai Dievas įsako būti. "Tylintis akmuo" (p. 22) turi savo istoriją, pasibaigiančią prie jį atnešusio sūnaus kapo "Girių gelmės užmaršty". Akmuo nejaučia — "Akmuo be kraujo" (eil. 19) arba neišsako, nerodo savo skausmo. Akmuo surištas su mirtimi ir gyvenimo didžiausiais skausmais — netekti savo tėvynės ir kito netekti mirtimi. Eilėraštyje "Niekad" (p. 25) sakoma, kad "Akmuo niekad nemiršta" (eil. 1) ir gyvena šaltas, kietas, ramus. Kadangi akmuo yra šaltas ir kietas, nepakeičiamas, jis reiškia tėvynės praradimą: "Kai numirsiu,/ Vaikai, padėkit po galva / Kietą giminės tremtį" ("Tremtis", p. 12, eil. 13-15). Mirtis yra šalta, "rankom šaltom" ("Pasislėpiau", p. 47, eil. 6). Mirčiai praeinant, jaučiamas vėsumas ("Pro lapus", p. 46, eil. 5-6). Laikas yra vanduo, potvynis ("Potvynio baladė", p. 55), užtvindąs gyvybę. Žmogaus ar žmonijos laikui pasibaigus, mirštama. Dar prieš mirtį, ta sūkurio jėga jaučiama, bet atsipeikėja-ma ("Prie Missouri auštant", p. 45

Ne vien mirtis neša kančią, viso perkirsto gyvenimo žaizda" taip pat skauda ("Odisėjas buvo nekantrus", p. 11, eil. 17). Poeto gyvenimas susijęs su mitais, su tautosaka. Jis turi Žilvino žaizdą, būdamas "primityvas — tas, kuris viską jaučia tiesiogiai ("Primityvas". p. 26). Žaizda negyja. Eilėraštyje "Prisikėlimo malda" poetas, turįs šone žaizdą, prašo Viešpaties, lyg Tomo. pa
liesti jo žaizdą ir ją pagydyti. Tai didelis prašymas, nes kaip gali žaizda pagyti, poetui negalint nieko pamiršti, o pagyti ir reiškia pamiršti.

Bet ne vien Viešpats gydo, stiprina; poezija tai taip pat daro. Poezija graži, skambi, sava ("Poezija", p. 37). Poezija išliks po mirties ("Poezijos dvasia", p. 39). Kadangi ji surišta su gyvenimu, ji yra kaip gyvenimas, ji gali jį pratęsti ("Eilėraščio atodūsis", p. 36). Poetas ir poezija sukuria smagius namus sau ir kitiems — poezija yra ir užeiga ("Pasakos pabaiga", p. 40).

Eglė Žilvino prašoma surasti jam vietą žemėje, kapuose ("Nueik", p. 61). Viskuo buvęs, poetas pradeda "būti žeme" ("Po 60", p. 50, eil. 9), artėti prie mirties, kurią jis turi iš anksto suprasti, kad ją apdainuotų, jai grožio ir prasmės ir pergalės suteiktų poezija. "Aš numečiau viską, tik mirtį,/ Kaip kūdikį, vystau dainom" ("Kai paliepsi", p. 59, eil. 7-8). Kada nors visiems liepiama "nebūti" (ten pat, eil. 1). Po žeme, tai yra, kitoje plotmėje, kurią jau pradedama jausti šiame gyvenime, visi broliškai susieina. Poetas kalba su Mačerniu ("Vytautui Mačerniui", p. 41), su Puzinu "Reąuiem archeologui", p. 33), su Katiliškiu ("Tyliau! — Tegu ilsis...", p. 51) ir su visais lietuviais, prieš jį žemėn pašauktais (pvz., "Broliškai", p. 31). "Kol vakaro saulė dar švyti", poetas į viską pažvelgia, kaip Dievo jam liepta, — "į žemę, į dangų / Ir į save" ("Kol vakaro saulė dar švyti", p. 44, eil. 10-11). Žmogaus gyvybė yra žiežirba ("Tu", p. 60), ugnelė ("Lopšinė sau", p. 62). Su mirusiais kalbamasi taip, kaip su čia pat gyvais, tais pačiais šviesiais, už mirtį galingesniais eilėraščiais, ta pačia meile.

Šitoks temų ir įvaizdžių surišimas — o jo būtų ir daug daugiau pavyzdžių — parodo, kad "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" yra poetinio meno ir gilios minties kūrinys. Daug kartų skaitant paskirus eilėraščius ir visą knygą, atsiskleidžia šio poeto įžvalga į gyvenimą ir pasaulį, jo kūrybos ir mąstysenos pradai, jo jautrumas ir stiprybė. Kadangi skaitytojas kviečiamas šalia pasėdėti, jis  įjungiamas  į  kūrybos  procesą.

Skaitytojas turi sujungti įvaizdžius, atrasti sąryšius, surasti mintį. Tuo pačiu, jis gali džiaugtis gražia ir įvairia eilėraščių forma, jų įvairiomis nuotaikomis, jų ramybe ir humoru, jų skausmu ir pergale.

Antrasis skyrius yra "Europos kelionių eskizai". Europoje poetas yra svečias, įvairiai pergyvendamas lankomas vietas. Prie sarkofago jis ateina "be niekur nieko / Ir gėlės verkiu" ("Gėlė ant sarkofago Vienoje", p. 73, eil. 7-8). "Pamestas žiedas" įjungia dukterį, kuriai skyrius dedikuotas (p. 79, 65). Cordoboj, ir kitose paminklinėse vietose tačiau "Paklydo laikas.../ Sustojo laikas" ("Cordoba", p. 80, eil. 1, 5). Šios vietos nesurištos su poeto gyvenimo eiga, su jo ir jo tautos laiku, ir ta prasme jos, nors žavios bei jaudinančios, uždaros.

Donelaičio dviejų šimtų metų mirčiai pažymėti triptikas "Poetas kunigas" yra knygos trečia dalis. Donelaitis ir jo kūryba artimai surišti su tautos gyvybe. Čia tas pats gyvybės srautas, kaip pirmoje dalyje, kaip žmogaus - lietuvio - poeto. Todėl viskas tebėra taip pat gyva ir aktualu, kaip prieš du šimtus metų. "Laikas neguli lyg akmenėlis vietoj—/ Ritas kaip saulelė per metus" (1. Donelaitis susitinka su kaimynu lietuvininku, p. 83-84, eil. 28-29). Saulė, t.y. laikas, "teka ir nusėda / Donelaičio rankose skaisti" (ten pat, eil. 39-40). Rašydamas ir kalbėdamas lietuviškai, Donelaitis amžiams tęsia tautos gyvybę.

Ketvirtoje dalyje "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" kalbama su Viešpačiu, su rašytojais, herojais, kankiniais. Paskutiniame trečiosios dalies eilėraštyje būrai "nurita nuo kapo akmenį —/ Prisikeliančiojo veidas tau pažįstamas" — jis panašus į Pričkų ir į mus" ("3. Donelaitis atsisveikina po pamaldų", p. 88-89, eil. 33-34). Kentėjęs Išganytojas ir kentėjęs, kenčiąs žmogus užeigoje supanašėja (I ir II eilėraščiai). Jie kartu stiprinasi, pirma Emaus Kristui dalinant duoną (I eilėraštis), paskui žmogui-poetui tai darant (XVI eilėraštis). Užeigoje susitinka visi — gyvi ir tie, kuriuos gyvi prisimena: Napoleonas (VI eilėraštis), iš Sibiro grįžę, krikštatėviai, vestuvininkai, turistai (XII eilėraštis) ir daug, daug kitų. Jie vienas kitą stiprina. Užeiga yra gimtinė: "Lyg ungurys į gimtinę,/ Į savo pradžią neriu" (XIV eilėraštis, eil. 1-2). Pasinerdamas į laiką ir jame surasdamas tai, kas virš laiko, žmogus--poetas patiria pilną gyvenimą, kuris yra jo ir visos tautos gyvenimas. Užeiga, pagaliau, ir yra pats gyvenimas: "Visas gyvenimas čia buvo / Tik trumpas sustojimas užeigoj" (XV eilėraštis, eil. 1-2), iš kurios išžengiama į tą vietą, kur galutinai su visais būnama (ten pat, eil. 11-12). Ungurys sugrįžta į savo pradžią, kuri yra ir jo pabaiga. "Dievas liepė man būti. Ir būsiu / Išsprūdęs iš jos [sic] rankų ungurys" (pirmas skyrius, "Pro lapus", p. 46, eil. 7-8).

Bradūno eilėraščiai sujungia subtilią mintį ir stiprų jausmą su tobula tai minčiai, jausmui išsakyti forma. Eilėraščių forma, ritmas ir rimas įvairūs, bet jie tuo pačiu vienas kitą atliepia.
Poezijos knyga Užeigoje prie Vilniaus vieškelio kyla iš poeto gyvenimo ir grįžta į skaitytojo gyvenimą.
Marija Stankus-Saulaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai