Aidai.eu Apžvalga

VINCO KRĖVĖS KŪRYBA LIETUVIŠKOSE SCENOSE

ĮŽANGINĖS IR ASMENIŠKOS MINTYS APIE VINCĄ KRĖVĘ, MŪSŲ DRAMATURGIJOS PRADŽIĄ IR APIE TAUTINIO TEATRO GIMIMĄ

Klasikai tėra tik primityvi literatūra. Jie priskiriami tai pačiai klasifikacijai, kaip primityvus mechanizmas, primityvi muzika bei primityvi medicina.
Stephen Leacock

Vincas Krėvė — savaimingas, galingas ir išskirtinas lietuvių literatūros žmogus. Vardas, kurio garsą aidai šimtaskambiai neša į ateities tolius.

Vienodas bangavimas kėlė šį rašytoją draminės išraiškos ir poetinio epo sūkuriuose, supo istorinių Dainavos šalies svajojimų padebesiais, panėrė naujon dainon ir dar nesakyton pasakon, čiurleno jam Dzūkijos šiaudinėse pastogėse gyvųjų sielų lyrika, įsakė grimzti į filosofinį išsprendimą. Didelis talentas turi milžinišką apimtį, o dydžio jis siekia neeiliniu matu. Todėl tampa net bauginąs. Ir jo nepalyginsi kitų asmenų pavyzdžiais.

Atnešęs jaunučiukėn mūsų literatūron didingus veidus, galingus vaizdus, neeilines mintis ir nelauktos poezijos svaiginantį žavesį, Vincas Krėvė vadovėliuose buvo apšauktas klasiku. Ir ne ta tik prasme, kad taptų pagerbtas kaip pavyzdinis, pasižymėjęs ir pripažintas rašytojas, bet greičiau, kaip savo žodį jau prataręs, klasicizmo mene atstovas. Vadovėlių sudarytojai buvo nelakios vaizduotės vyrai. Tartumei, romantiškoji Šarūno drąsa ir dvasia mūsiškės rašliavos daigų tarpe atrodė kaip savąjį amžių atgyvenęs priimtyvas — siaubingai iškilnus, bet naujam laikotarpiui jau nebeturįs gyvo atskambio. Bet kritikai ir vadovėlių sudarytojai retai tenumato ateitį.

Bėgo metai. Rašytojas Vincas Krėvė, atitrukdamas nuo profesoriavimo ir dekano pareigų, nuo vidaus (ir ne vidaus) politikos, nuo publicistikos ir mokslinių darbų, nuo redagavimo ir korektūrų tikrinimo, dovanojo Lietuvai naujus kūrinius. Ir parodė, kad išaugo tokiu kūrėjo ūgiu, kuris artinosi prie genijaus sąvokos. Deja, — iki genialaus žmogaus, kuris savęs pilnai neatskleidė.

Rašytojas Krėvė slėpė savo viduje neįkainojamą turtą: draminio intensyvumo, veiksmingo rašymo galią. Teatrui specialiai mažai ką tedavęs, jis visada bus reikalingas scenai (— ir filmui). Ir gal ne vien lietuviškiems tų metų plasnojimams.

Pasąmonėje kyla keista analogija: Vincas Krėvė ir . . . Victor Hugo. Žmogiškomis savybėmis ir kūryba tiek skirtingi, jiedu turi artimų bruožų: abu — mintytojai, romantikai - realistai, mažųjų žmonių bičiuliai, mėgėjai—politikai, nepalaužiami patriotai ir emigrantai. Tik prancūzui V. Hugo nusišypsojo laimė mirti savoje tėvynėje ...

Nors ir Vincas Krėvė, manau, pakartotų Victor Hugo žodžius: "Duoti pirmenybę partijos disciplinai prieš sąžinės balsą? Ne!"

*

Lietuviškoji dramaturgija pradiniais ir nedrąsiais ropojimais stiebėsi į du tikslus: į tragedijos (psichikai artimesnes) viršūnes ir į savosios būties scenoje pavaizdavimus. Istorinės perspektyvos fone atgimdavo Margio, Živilės kar-žygiškumo ir pasiaukojimo legendos. Buities nuotaikose — ponų ir mužikų socialinis santykiavimas ar Blindos pasaulio lyginimas susiėjo su Amerikos pirty aktualia tematika ir nukrypdavo į tautinio gyvenimo negerovių retorinį pašiepimą. Romantika ir atsargus realizmas buvo anos pradinės mūsų dramaturgijos gairės ir pamatų stulpai. Bet jau netrukus Vincas Krėvė, nors ir rusų kalba, rašys tragediją Skirgaillo, pradės draminėmis priemonėmis sekti ilgą senų laikų pasaką apie Šarūną, Dainavos valdovą. Ir Krėvė atiduos duoklę romantikai, bet atskleisdamas, išmokslinimu paremtą, vaizduotės lakumu ir gaivalingu kūrybos temperamentu kurstomą, retą rašytojo talentą. Ir tuo būdu mūsų raštija žengs tikresnius žingsnius į draminės literatūros akiračius.

Tautinis teatras, kaip ir gimstanti dramaturgija, negavo pergyventi kitoms tautoms būdingų evoliucijos etapų. Lietuviškos scenos gi^ mimas pasireiškė pervartos, revoliuciniu, spontanišku būdu. Istorijos bėgyje esame turėję Lietuvoje italų baleto bei operos teatrus, rimtos studijos yra parašytos apie lenkų teatrą mūsų žemėje, daug dešimtmečių Vilniuje tvėrė rusų teatras. Daug dar kas buvo, tik ne savo, bet svetimo.

Meninis lietuvių teatras Lietuvoje, lygiai kaip ir mėgėjų, pradėjo gyventi staiga, nepasirengus, tik palankaus atsitiktinumo ir pasiryžimo dėka. Tai buvo improvizacinis veiksmas, laimingų aplinkybių ir entuziazmo atmosferoje davęs gerų vaisių.

Kiekvienas Europos istorijos šimtmetis Į teatrą atnešdavo naujoviškos dramaturgijos rūšį ir skirtingus interpretacijos stilius. Savame teatre šios palaimos ir pamokų lietuvių tauta nėra pergyvenusi. Babelio bokšto nuotaikose, savuoju kultūros kraičiu menkai besidžiaugiant, atsitiktinumo skoliniais besiremiant, pradėjo veikti Lietuvos meninis teatras. Evoliucijos gerybių pas save neužtinkant, net ir mūsų mėgėjų scenos atsiekimai pasirodė nedaug naudos benešą: prieškarinis repertuaras naujo žiūrovo netenkino, savanoriai — scenos mėgėjai pastoviam darbui scenoje nebuvo pasiruošę, jo pabūgo, (na, ir netiko), trumpo buvo su vaidint:nais veikalais, teatrui stigo lššų . . . Smulkmenų neprimenant, belieka teigti: menini teatrą Lietuvoje kuriant (kalbu apie Dramą) Įvyko savaimingas, be jokios paveldėjimo reakcijos, procesas.

Netolimos praeities ir emigracinės dabarties teatrologai ir savosios scenos istoriios škicuotojai visada lyg užmiršta vieną svarbųjį kiekvieno teatro elementą — žiūrovą. Lietuvos ksimų ir miestų, lygiai ir lietuviškų oazių svetimose šalyse, priešnepriklausomybinių laikų žiūrovai buvo veikiamas tautinio atbudimo. Jį svaigino išsilaisvinti bandžiusi gimtoji kalba, stimul'avo praeities heroika. Stebuklui įvykus ir Lietuvos valstybei atsikūrus, naujieji miestiečiai buvo veikiami jau kitokių psichologinių motyvų. Tasai naujasis žiūrovas (labai negausus!) nusisuko nuo patriotinės (jam jau pažįstamo?) tragedijų tematikos, kiek suvirpęs nuo romantines dramos svajingo jausmingumo, pasirodė šalt"s rusiško prieškarinio gyvenimo scenoje pavaizdavimui, liko abejingas vakarų Europos dramaturgijai Buržuazinio gyvenimo lopšeliuose visos tautos yra linkusios melodramos kutuliams, kritikuojančiam tikrovės kreivam veidrodžiui, virškinimą palengvinančiam juokui. Tuo gali būti iš dalies aiškinamas ir Vilkolakio satyrų pasisekimas (kiek jos lietė politines ir visuomenines nauiienas). Dėl to buvo vaidinamos prancūziškos lengvos komedijos (farsų publika nenorėjo!). Vėliau žiūrovus traukė (beveik dėl tos pačios priežasties) Petro Vaičiūno, miesčioniškumui reveransais lydimi, aštresnėmis aktualijomis perpinti, talentingi scenos fejerverkai.

Aktualumas, tematikos aiškumas, neįparei-gojąs mąstyti repertuaras — toks buvo pirmųjų (gal ir vėlesniųjų) žiūrovų savajam teatrui diktatas. Publiką sujaudino Maironis "Kęstučio mirtimi", Čiurlioniene — "Aušros sūnumis". Ir tuo metu i Kauno teatrus atėjo Vincas Krėvė. Tams pačiame 1923-24 m. sezone Tautos Teatras pastatė savąją Šarūno versiją, o Krėvė Valstybes Teatrui įteikė l'etuvišką Skirgiilos originalą.

I Lietuvos scerą įžengė du veikalai, kuriuose emocijos buvo iškeltos anapus tikrovės, kur griaudė—žaibavo bauginančių aistrų audros. Po Putino "Valdovo sūnaus" žiūrovas- scenoje pirmą sykį pergyveno savosios prasmingos draminės literatūros kūrinius.

Bet publika liko vistik menkai patraukta Tautos Teatre sekama "Šarūno" pasaka. O "Skirgailos" vaidinimuose Valstybės Teatre jieškojo aktualijai smaigliu. Tokiomis aplinkybėmis ir tokioje atmosferoje didysis rašytoias Vincas Krėvė susigimiriavo f u jaurąia lietuviškąja scena.

"Skirgailos" pastatymas valstybes teatre
Tik viename taške (nors dėl skirtingit priežasčių) buržuazija ir intelektualai sutaria: jie nenori scenoje matyti klasikines tragedijos.
Théophile Gauthier

Kai Vinco Krėves — ret du kūriniai pirmą sykį ir beveik tuo pačiu metu tapo inscenizuoti Kauno scenose, Lietuva teturėjo vien saujelę intelektualų, o lietuviškoji buržuazija c7ar lopšelyje tesispardė.

Vincas Krėvė
Lituvos Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto 1925 - 1928 m. laidoje (centre šviesiu drabužiu).

Tenka priminti, jog nuo metu buvo ypatingai iškilusios dvi rašytojų rsmenvbės: Maironis ir Vincas Krėvė. Pirmas — vainikavęs patrirt'-nių siekimų emocijas, buvo iškėlęs tautiškumo vėliavą, gi antras — šalia patriotines romantikos, pasidarė visuomenes akyse liberalinių tendencijų vėliavnešys. Ir kai scenoje "Kęstučio mirtimi" debiutavo Maironis, tų pačių 1924 m. spalio 12 d. tame pačiame Kauno Vastvbės Drėmos teatre įvyko Vinco Krėvės "Sk;rgailos" premjera. Maironio tragedijos kiek filminio pobūdžio spektaklis, su didžiais kunigaikščiais bei kitokia pompastika (su gyvais arkliais scenoje imtinai) publikos buvo sutiktas, kaip patriotinių nuotaikų manifestas. O tuo tarpu "Skirgailos" pirmame vaidinime dalis žiūrovų buvo nusiteikė įvykdyti prieš viešpataujančią partiją . . . opozicijos demostraciją. Vilkolakis karo komendantų jau buvo atpratintas liesti politines temas, o publika dar tebetroško jų "aktualijomis" pasismaginti. Ta pati žiūrovų dalis jieškojo netgi progų viešai įrodyti savo partijai ištikimybę bei jos obalsiams pritarimą. Tuo, mano galvojimu, gali būti aiškinama diametraliai priešinga Maironio ir Krėvės scenoje reakcija. Atoveikis tikrai buvo skirtingas: po "Kęstučio mirties" spektaklio žiūrovai iš teatro į namus keliaudavo pakilusioje ir giedrioje nuotaikoje (nepaisant, kad akivaizdžiai įsitikino, jog kunigaikštis Kęstutis tapo niekšiškai pasmaugtas), gi po "Skirgailos" vaidinimo pilietis buvo lyg ir verčiamas mąstyti, todėl kelionėje į savo pastogę neturėjo progos ypatingo smagumo rodyti. "Skirgailoje" buvo tragedijos didybė. O didybė žmones kaikada baugina (nuo jos nori pabėgti ne vien buržuazas ir intelektualas).

Vincas Krėvė
"Jaunųjų Teatro" grupėje 1930 m. (sėdi penktas iš kairės).

Statistika rodo, jog Maironio "Kętučio mirtis" susilaukė visų lietuvių autorių veikalų vaidinimais pralenkiantį rekordą ir buvo Kaune ir išvykose vaidinta per keletą metų, o "Skirgaila" pirmame pastatyme teturėjo tik 15 spektaklių. (Vaizdui paryškinti, gal reikia priminti, jog irgi B. Dauguviečio režisuota ir tais pačiais 1924 m. vaidinta Šekspyro tragedija "Otelio" išlaikė vos 8 spektaklius, o to paties autoriaus 1933 metais M. Čechovo įvykdytas "Hamleto" dekoratyviai puošnus pastatymas publikos galėjo sutraukti tik 14-ai vaidinimų). Pagal aną metą, turint prieš akis dar negausius žiūrovus, publikos susidomėjimo ir kasos pajamų požiūriais "Skirgaila" pasirodė itin sėkmingas scenos veikalas. O meninė šios tragedijos vertė, neabejoju, dar iškils, nes į ją dar per mažai buvo nukreiptas dėmesys. (Paminėtinas nelauktai mirusio Algirdo Jakševičiaus "Skirgaila" susidomėjimas ir, deja, neįvykdytas veikalo antrasis pastatymas).

Kauno Valstybės Dramos teatras, laikotarpiu matuojant, nors ir turėjo išskirtiną ir pranašesnį sąstatą, bet trupė buvo dar nedidelė. Pilnu tekstu jau dėl šios aplinkybės "Skirgaila" negalėjo būti vaidinamas, nes vaidmenims būtų neužtekę interpretatorių. Todėl veikalas buvo sutrumpintas ir (ne vien sceniniais sumetimais) gerokai subraukytas. Be to, (tai mano asmeniška nuomonė!) buvo sumelodramintas ir todėl tragedijos savumų nustojęs. Stabmeldystės ir krikščioniškos psichologijos konfliktas dėl aplinkybių buvo sušvelnintas. Pirmaujančiu intrygos. stū-mekliu labiau pasidarė režisoriaus pamėgta "trikampio" tema (Skirgaila, jo žmona Duonutė ir jaunas kryžiuotis Kelleris). Vokiečių ir lenkų politiniai pasiuntiniai buvo sumenkinti, šios antraeilės intrygos siūlai bemaž nukirpti ir jųjų scenos, kaip teatre sakoma, "suvestos" iki minimumo. Savaime išnyko ir anų delegacijų piktos bei geros intrygai intencijos. Ir net triukšmą sukėlęs kunigo Skarbeko vaidmuo scenoje teturėjo visiškai nedaug teksto.

Baigiant apie pastatymą, drįstu manyti, jog "Skirgaila" Kauno Valstybės teatre tebuvo sudauguvietintas Vinco Krėvės veikalas. Tragedija buvo sumenkinta (dėl ko, aišku, kalta ir bendroji mūsų pažanga ir anąsyk dar menkoki meniniai bei medžiaginiai ištekliai). Kitoje vietoje bandau papasakoti ) apie Vinco Krėvės teatro atžvilgiu toleranciją. Ir "Skirgailos" atžvilgiu V. Krėvė labiau negu kuris kitas mūsų rašytojas visiškai pasidavė teatrinės virtuvės netikėtumams ir scenos dažnai nenumatomiems reikalavimams, režisoriaus nepalenkiamai dik'a^ūrai ir politinių vėjų pūstelėjimams.

Šešiolika "Skirgailos" vaizdų buvo, berods, suspausti i keturis veiksmus ir porą paveikslų. Praeitį vien "iš atminties" atgaivinti neįmanoma, o dokumentacijos niekur užtikti nepavyko.
Tragedijai vaidinti reikalingi specifiniai aktoriai, vadovaujamuose vaidmenyse gal net autoriui kongenialūs. Gistrioniškais pakaitalais Vinco Krėvės, kaip ir kiekvieno didelio meistro, neatskleisi. Tai jau įrodė šio autoriaus kitų veikalų pastatymai ar ištraukų iš jų sceninės interpretacijos.

Petras Kubertavičius, Skirgailą vaidindamas, davė labai ryškų, atmintiną vaizdą. Mano supratimu, jis sukūrė retą vaizdo formą. Bet režisoraus buvo atimtos progos parodyti Skirgailoje žmogų. Imkim nors ir apsvaigusio ir vis tebegeriančio kunigaikščio tokią būtiną sceną. Kubertavičiaus Skirgaila, atstovaudamas valstybingumui ir pagonybės sentimentui, tegalėjo rodytis tik kaip žiaurus ir pavydus valdovas. Tokių žiaurių ar žiaurumui bei klastai linkusių personažų tam pačiam Kubertavičiui per ketvertą metų teko suvaidinti net keletą. ("Valdovo sūnus", "Jiolė" ir t.t.) Nenustabu, kad, negavęs turinio, aktorius tegali tenkintis tik forma. Jei atminsime, jog repeticijoms buvo skiriama tik porą savaičių laiko, Kubertavičiaus vaidmeny laimėjimas buvo tikras.

Spektaklio programos ar bent spaudoje apžvalgos neturėdamas, visų dalyvių išvardinti negalėsiu. Tikrai žinau, kad Duonutę vaidino Ona Rymaitė (prieš tai jau suvaidinusi daug panašių rolių). Lydos nelaimingos kunigaikštytės vaidmens interpretavimas buvo lygus, nemenkos draminės įtampos, bet iš kitų Rymaitės rolių gal neišskirtinas. Riterį kryžiuotį Kellerį (autoriaus remarka: jaunas, gražus) sukūrė Borisas Dauguvietis, parodęs imponuojantį ūgį ir gražią figūrą. Jis buvo vyriškas, temperamentingas, bet ne tas Kelleris, kuris išeina iš "Skirgailos" puslapių ir kuriam pavaizduoti reikėtų gal ilgus metus aktoriaus jieškoti. B. Dauguvietis buvo jau gerą dešimtmetį svetimose scenose dirbęs, matė gerų pavyzdžių, turėjo provincijos rusų teatruose įgyto patyrimo ir buvo akims patrauklus. Nors jo, Marijos garbei tarnaująs riteris, pasirodė pernelyg "žemiškas", neįdvasintas (Veikalą režisuodamas, jisai vaidmenį sau ir "pritaikė"). Nors šiaip B. Dauguvietis buvo pakankamai įspūdingas.

Butrimą, berods, vaidino Juozas Laucius, Oligą — Tėfa Vaičiūnienė(?), o dvi mažažodes merginas Nelė Vosyliūtė ir, rodos, Alė Žalinkevičaitė.

Tyčia į galą nustūmiau personažą, kuris sukėlė "audrą" ir dėl kurio ir man asmeniškai teko turėti sielvarto. Tai kunigo Skarbeko, lenko dvasininko vaidmuo, kurį premjeroje vaidino Jurgis Petrauskas. Pastarasis žiūrovuose jau buvo įgavęs 100^ komiko reputaciją ir publika jautė pareigą juoktis dėl kiekvienos jo tartos replikos. Ir tikrai, ištroškusi linksmybių teatro auditorijos dalis, garsiu juoku lydėjo J. Petrausko žodžius, o kita, politinei pramogai linkusi, publikos dalelytė garsiai plojo. P. Kubertavičiaus pagoniškoms mintims. Viena tų pavojingų replikų pasirodė Skirgailos frazė: "Tu visur kaip juodas kranklys pastoji man kelią. Kur tu, ten nepasisekimas. Tuoj išginsiu iš čia jus visus, svetimą lizdą pamėgusius". Tai ir porai kitų replikų nepasigailėjo katučių partiniai opozicionieriai. O J. Petrauskas juo labiau stengėsi būti iškilmingesnis ir rimtesnis, savųjų žiūrovų akyse darėsi vis juokingesnis. Rytojaus dieną prabilo spaudos partiniai organai. Laikrašty protestavo autorius, grasindamas išimti "Skirgailą" iš repertuaro, savo pasipiktinimą spaudoje pareiškė ir Balys Sruoga. Ir čia . . . ištiko mane nesmagumas: Teatro direktorius Liudas Gira įsakė ekspromtu suvaidinti krikščioniškos psichologijos kėlėją kunigą Skarbeką. Netgi be repeticijos! Per porą metų jau buvau suvaidinęs net kelis dvasiškius, įvairių išpažinimų, įvairaus amžiaus, įvairios socialinės padėties! Be pasiruošimo pasirodyti tokiame "pavojingame" vaidmeny atrodė tikras siaubas! Isteriškai išsiderėjau, kad tevaidinsiu tik du spektaklius, kol bus paruoštas kitas aktorius. Gira turėjo sutikti, nes pagrasinau baigti su visais teatrais ir su visais jų direktoriais. Atėjo vaidinimo valanda. Ir, besigrimuojant, mane ištiko tikra isteriką (vienintelė visoje karjeroje!). Išėjau scenon, Skarbeko lūpomis paguodžiau nelaimingąją Oną Duonutę. Publika jokių priešiškų veiksmų nerodė. Scenon atėjo Kubertavičius ir prasidėjo krikščioniškojo įsitikinimo ir pagoniško nusistatymo susidūrimas. Žiūrovai nedemonstruoja, sėdi sau ramūs, klausosi (susikaupę ar iš nuobodumo, kas juos supras?). Vėliau, kai kunigo Skarbeko vaidmeny pasirodė Ipolitas Tvirbutas, publika, kurioje jau nebebuvo kurstytojų ir fanatikų, Skirgailos ir Skarbeko žodines dvikovas sekė taip pat be entuziazmo ir be demostracijų. Išvada: kiekvienam vaidmeniui reikia j ieškoti tinkamesnio aktoriaus.

"Skirgailos" apipavidalinimu (dekoracijų ir kostiumų eskizai) Kauno scenoje debiutavo architektas Vladas Dubeneckis, reto skonio ir talento žmogus. Kaip žinoma, "Skirgailos" veiksmas vyksta Vilniaus Augštojoje pilyje ir Šventaragio klony (vienas paveikslas). Autorius sugestijoja 10 scenovaizdžių. Kauno pastatyme jų tik gal tebuvo keturi. Visi jie buvo efektyvūs, tik gal techniškai mažiau tobulai atlikti. Kostiumams pagal eskizus pagaminti stigo lėšų, buvo pasiūti tik moterims, vyrams — iš senų pritaikyti. (Puikūs eskizai paslaptingai iš V. Teatro archyvų vėliau dingo!)

Norėtųsi pasiūlyti pagalvoti apie laiką ir sąlygas, kada V. Krėvė draminiai veikalai pirmą sykį pasirodė mūsų meninėje (ar tokia būti jau pasiryžusią) scenoje. Lietuvoje teatras ir anuomet ir vėliau nebuvo skiriamas siauroms kultūringų žiūrovų grupėms, bet turėjo aptarnauti ir skoniu ir dvasiniais reikalavimais įvairiaspalvę auditoriją. Šalia retų bei pretenzingų intelektualų (: eretai svetimomis mintimis spaudoje rodžiusių vos užgimusiam savajam teatrui kelius ir klystkelius), parterio kėdėse sėdėjo vos išsikepę buržuazai, iš kaimų atslinkęs jaunimas, svetimų meno dievų garbintojai ir . .. savo amate mažai dar nusimaną, bet tulžingi vertintojai. Masė nedidelė, tačiau jautri, ambicinga ir bendrumoje jaunatviškai paviršutiniška.

Tie lietuviškojo teatro neofitai lėmė repertuarą, nuversdavo nuo augštųjų pjedestalų meniniu požiūriu vertingesnes premjeras, reikalavo — vieni grynojo, europinių tradicijų ar rusiško madingo modernizmo meno, kiti scenoje laukė pramogos, dar kiti jų patriotinių išgyvenimų pakutenimo, vėl dar kiti virpėjo ilgesiu dar negimusiai savajai dramaturgijai (kurioje nestigtų gyvenimiškų aktualumų, būtų pliekiama neteisybė, o gal prasišmugeliuotų ir vilkolakiškai drąsi satyra).

Tokia žiūrovų ir teatro bendrame kubile— fermentacija kitose tautose truko šimtmečiais, gi lietuvių tauta ją panorėjo įgyvendinti per dešimtmetį. Šią aplinkybę gal dar ryškiai pabrėžia trumpokos lietuviškos sceninės praeities apžvalgininkai ar mūsų teatro tariamieji istorikai-mėgėjai.

Dvidešimtasis -šimtmetis kur kas energingiau, negu kiti istorijos laikotarpiai neša ne tik gyvenime, bet ir mene neįsivaizduotinus perversmus. Jei anksčiau dešimtmečiai meno principuose pagimdydavo svyravimus, tai mūsų epochoje sukrėtimus jau sukelia penkmečiai. O kiekvienas praėjęs dešimtmetis yra ne vien iš mados išnykęs, bet daugeliu atžvilgių atrodo archaiškas. Vis ateina naujo turinio, naujų formų, intepretacijai pagilinti technikos priemonių palaima.

Kiek mūsiškių dramaturgų šiandien savo kūryba yra jau atgyvenę?! Jie nebeįdomūs nei kaip literatūra, nei kaip sceniniam veiksmui žaliava. Bet ar Vinco Krėvės kūryba nebus stipri ir aktuali ir ateity? Todėl, kad joje yra gyvenimo teisybės gilus pavaizdavimas, prasmingesnė estetinė išraiška, išskirtino protavimo ir stipraus talento prasiveržimas. Tuos kūrinius mums atidavė išminties bičiulis, turėjęs valstybininko smegenis ir karštą patrioto širdį — žmogus, pasižymėies ypatybėmis, kuriomis išsiskiria didieji pasaulio rašytojai.

(Bus daugiau)

Sukurta: Kretingos pranciškonai