Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GYVENTŲ DIENŲ PRISIMINIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   
PROF. VIKTORAS BIRŽIŠKA: Gyventų dienų prisiminimai. Nidos knygų klubo leidinys Nr. 102. 1980 m. 109 p.
Šio nedidelio veikalo autorius buvo jauniausias iškilios Biržiškų brolių trijulės narys. Kaip Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, taip ir Viktoras buvo plunksnos žmogus, nors ne toks derlingas, kaip abu vyresnieji. Jis spaudoje reiškėsi nuo 1906 metų kaip publicistas. Atskira knyga 1936 metais Kaune išėjo Viktoro Biržiškos atsiminimų iš Vilniaus (1920-1922 laikotarpio) veikalas "Neužgijusios žaizdos". Nepriklausomos Lietuvos dienomis dėstė matematiką Kauno universitete, o vėliau — Vilniaus, ir išleido keletą stambių veikalų iš šios srities. Tarp jų yra "Matematiškosios tikimybių teorijos pagrindai" (1930), kone šešių šimtų puslapių tomas. Redagavo keletą matematikos   vadovėlių   gimnazijoms.

"Gyventų dienų prisiminimai" turi antrinį vardą: Raudonajame Petrapilio pragare 1918-1920.
1950 metais jie buvo spausdinami liaudininkų ideologijos laikraštyje "Lietuvių kelias", kurį Waterbu-rio mieste leido Mykolas ir Alena Deveniai. Laikraščiui sustojus, nutrūko ir Viktoro Biržiškos atsiminimai. Iš tikrųjų gaila, kad jis negrįžo prie tokios retos ir svarbios medžiagos.

Šioj knygoj atsiminimai pakartoti iš "Lietuvių kelio", pradžioje davus įžangą, trumpai nusakančią autoriaus gyvenimą, jo raštus ir šio veikalo pobūdį.
Leidinys įdomus ir vertingas keliais atžvilgiais. Iš pirmų rankų patiriame ir apie mažiau girdėtą autoriaus  specialybę  ir darbą,  būtent:
"Bolševikų revoliucijos metu gyvenau Petrapily ir dirbau trijų ginklų rūšių fabriko direktorium... Tad savo kailiu man teko beveik trejis metus, kol grįžau į Lietuvą, kaip įkaitas, sukeistas į bolševiką iš Panevėžio kalėjimo, pajusti ir pergyventi šio pirmojo bolševikų viešpatavimo periodą, jų pačių vadinamą "karinės revoliucijos bolševizmu" (p. 21).

Šie žodžiai atskleidžia istorinį knygos svorį: Viktoras Biržiška savo akimis matė spalio revoliucijos įvykius, buvo jų liudininkas ir pats vos gyvas išliko. Jį šiek tiek apsaugojo ginklų fabriko direktoriaus postas, o dar labiau — pažintis su komisaru Leonidu Krasinu. kuris tada su Leninu ir Trockiu buvo galingiausi revoliucijos viršūnėje. Beje, fabrike jo žinioje buvo pusšešto tūkstančio darbininkų ir pusė tūkstančio tarnautojų.

Kaip fabriko direktorius, jis turėjo leidimą vaikščioti ir naktį draudžiamu laiku. Kartą jį sulaikė patrulis, nuvedė į komendantūrą, kur jam pareiškė, kad jo dokumentai esą suklastoti. Netrukus jį nuvarė į teismą, kur tik retas likdavo gyvas. Biržiškai paskutinę minutę pavyko telefonu susisiekti su jo fabriko darbininkų komitetų pirmininkais, kurie jį užtarė ir atvažiavę pasiėmė.

Patsai revoliucinio teismo vaizdas yra vienas iš ryškiausių ir klaikiausių knygos paveikslų. Štai trumpa ištrauka:
"Teismo" procedūra buvo nepaprastai trumpa, suprastinta ir greita. Kiekvieną arčiausiai ties staliuku išrikiuotą teisiamųjų šešetą iš eilės apžiūrėdavo komisijos "trojkos" (trejeto) teisėjai nuo kojų iki galvos. Beveik kiekvienas apžiūrimasis išgirsdavo trumpą apibūdinimą ir pirmininko lemiančią pastabą: "... Pažiūrėkite, koks snukis, ir dar neblogai apsirengęs; aišku, buržujus: tad sušaudyti..." Nelaimingas pasmerktasis išvedamas į koridorių, po kelių minučių išgirsdavom šūvį ir griūvančio žmogaus kūno garsą" (p. 95).

Knygos įžangoje skaitome: "Viktoro Biržiškos atsiminimai parašyti jam būdinga šnekamąja kalba ir todėl po tiek metų tebeskaitomi su įdomumu". Beliktų pridurti, kad drauge yra tai ir istorinės vertės dokumentas bei liudijimas.
Aug. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai