|
Parašė EGLĖ JUODVALKĖ
|
baltoje saulės tyloje
senelio pirštai skaičiuoja
ant plonos grandinės karoliukais suvertas
likusias vasaras
jis niekada nebuvo jaunas
negeidė ir nemylėjo
pavasarį keisdavo vyną
vasarą cigaretes
o rudenį draugus
jis mėgo šokti
sugrubusios senelės rankos
glamžo juodos prijuostės klostę
lygina skarelę
glosto staltiesę
ji niekada nebuvo jauna
negeidė ir nemylėjo
nuo kūno balto marmuro
kaip saulės spinduliai nuo
balto audeklo
atšokdavo godūs kareivių žvilgsniai
ji negimdė vaikų
nuo stalo
į gelumbėtą vyro skraistę
byra gelsvi pyrago trupiniai
įkaitusioje tyloje
ratus aplink saulę
pradeda sukti
plėšrieji paukščiai
Rytas. Egėjas. Žvejai.
Iš gelmių išnirę žuvimis,
spurdame ant pušinių prieplaukos lentų
sidabrinėje agonijoje.
nieko nėra laikino
akmuo vanduo
meilė neapykanta
tiesa ir netiesa
skausmas ir jo nebuvimas
amžini
Vidudienis. Tyla.
Atgimstame skėrių dūzgime,
ritmingame, nekintančiame
pasitikėjimo, padrąsinimo, pagarbos garse.
mano pirštai niekuomet
nepamirš tavo veido
mano pirštai seniai
tavo veidą pamiršo
Vidurnaktis.
Mes, tūkstantmečius laukę Karaliaus Mino šokėjai,
numetę tebedūzgančius kiautus,
užvaldę bundančius jaunuolių sąnarius,
sušokam trumpą, beviltiškai žavų šokį
karališkosios žemės užgrobėjams.
Iškėlę permatomais žvynais besidengiančia rankas
per baltas gimimo putas
neriam į juodą pažįstamą gelmę
kur laukia amžini Graikijos dievai
ant rankų iškėlę
naują būties apdarą.
Rytas.
visi juokiasi
ir tu juokies
lyg cirko mergaitė
apnuoginta krūtine ir
užrištom akim
kuri šypsosi
meistro peiliuose
blizgančiam skausmui
taip ir tu
užmerktomis akimis
laimingas žengi
aštriais meilės ašmenimis
į paniekinimą ir nusivylimą
šokėjos iškviestas į sceną
nejaunas
negrakštus
skaudžiai nekaltas
tu klupdamas skubi
išmokti nemirtingo šokio žingsnių
visi juokiasi
juokies ir tu
žmogus
kurio Achilo kulnas
jo širdis
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
