Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAISVOS ATOSTOGOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. R.   
J. SAVASIS, Laisvos atostogos. Išleido Lietuviškos knygos klubas. 1980 m. Dailininkė Irena Mitkus. 192 p. Kaina 6 dol.
Knygoje 32 apsakymai bei novelės. Visų pirma reikia pasakyti, kad tai reta tos rūšies knyga, šiuo metu patenkanti į skaitytojo rankas.
J. Savojo šis kūrybinis darbas gana prieraišus. Gardžiuodamasis kūrybiniu patiekalu, skaitytojas be sąžinės graužimo "Laisvoms atostogoms" baigti skaityti pasiskolina ir ne iš joms skirto laiko. Tiek čia gausu moralinės, socialinės, religinės gilumos, ypač dabartinio gyvenamojo laiko, kad skaitytojas, užmiršęs visokius literatūrinius reikalavimus, godžiai leidžia pro savo smegenų filtrą, visa tai lygindamas su šių dienų realybe. Čia jį apninka liūdesys, čia pikta šypsena pasirodo jo veide, kaip ir visas žmogaus, tegu ir dabartinis, gyvenimas. Rašytojas dažnai sprendimą palieka pačiam skaitytojui, ir gėris ne visados išeina laimėtoju. Pats pasakojimo vyksmas tarsi verčia skaitytoją padaryti sprendimą pagal autoriaus rutuliojamą idėją, bet tai nėra autoriaus įkyrumas, įtai-gavimas ar pamokslininkavimas. J. Savasis toks nėra. Kuriamas vaizdas jau anksčiau įvykęs gyvenime, tik pasižiūrėk, mielas skaitytojau, kuriuose ratuose pats sėdi. Apsakymuose tiek daug situacijų, tiek daug įvairaus amžiaus, kad kažkas norėtų tai pavadinti autobiografiškumu. Tačiau jos, taip gyvai pavaizduotos, kad gali prilipti kiekvienam skaitytojui, nes juk daugumas žmonių blaškosi tose pačiose situacijose. Tai knyga, kuri, manoma, skirta "atokvėpiui", perskaitoma be "atokvėpio", be poilsio, be atvangos. Iš tikrųjų knyga skiriama ne atostogoms, ne poilsio valandoms, bet šių dienų negerovių apmąstymui, skaitoma su pieštuku ir popierium rankose.

Skaitytojui atrodo, kad rašytojas kuria vaizdus skaitytojo giliam susimąstymui. Ne visi alei vieno autoriui kūrybiškai yra pasisekę, pasitaiko ir silpnesnių, tačiau didžiuma yra meistriškos kompozicijos. Tik, įnikęs į sukuriamas situacijas, autorius kartais užmiršta ir sakinį apvaldyti, ir tinkamesnio žodžio paieškoti, pavartodamas jau senokai iš lietuvių kalbos ujamus žodžius (nudwof4-apsimesti ir kt). Ne visi apsakymėliai yra gerai autoriui pasisekę, yra ir vidutiniškumo, lengvo situacijomis žaidimo, bet yra ir tokių, kurie smigte sminga į skaitytojo širdį savo nuostabiu ir patraukliu vaizdų kūrybiškumu. Autorius žiūri į žmogaus gyvenimą įvairiaip: čia akcentuojamas moralinis momentas, čia religinis, čia socialinis, čia šiaip sau pluoštelis filosofijos.

"Angelas Sargas" nėra naujiena grožinėj literatūroj. Sąžinė juk žmogiškų nusiteikimų gėriui ar blogiui rodyklė. Jei ja nesivadovausi, kaip ir kelio nurodyta kryptim, greitai pateksi po svetimais ratais, po blogio ratais, ir gali iš po jų išlįsti labai sužalotas.
Žmogaus kovą su savo sąžine vykusiai pavaizduota žmogaus tiesiog imtynėse su dievišku jaunuoliu, kuris rizikuoja net savo gyvybe, kad tik žmogus būtų išgelbėtas iš jo laukiančių nelaimių.

Štai veikėjas užtinka Pinčiuką sėdintį ant bažnyčios laiptų. Užsimezga pokalbis.
—    Na, tai kaip sekasi? — buvo mano pirmas klausimas.
—    Ką čia sekasi... Kaskart eina blogyn. Turėčiau pakeisti profesiją, jei ten aukštai nebūtų nuspręsta, kad mūsų egzistencija, kokia ji yra, turi būti amžina, kaip amžini yra gėris ir blogis. Visatos Tvarkytojas (tu supranti apie ką aš kalbu) norėjo, kad gėris ir blogis būtų nuolatiniame konflikte, ir kartais laimėtų vienas, kartais — antras. Gėris turi baisius ginklus (bent iki šiol juos turėjo), autoritetingų pažinčių ir palaikytojų. O blogis buvo pavestas mums, angelams sukilėliams, ir mūsų geriausias ginklas buvo žmonių silpnybės, žadinamos žemiškųjų aistrų. Bet šiandien reikalai pasikeitė. Žmonės patys savo noru tapo velniais. Ir kai mes bandome juos įtraukti į pagundas, norime pasikėsinti į skaistybę, sunaikinti jų gėdą, atimti padorumą, pasirodo, kad viso to jie jau seniai neturi. Nori pavyzdžių? Štai neseniai vieną vakarą patylomis įsėlinau į vienos mergaitės kambarį. Ji atrodė tikra davatka. Maniau, kad ir lovoje mieganti su rožiniu. Pasirodžiau tokia išvaizda, kad pamatęs sukristų net Romos gladiatorius. Sukosėjau, kad ji mane pastebėtų. O ji, atsisukus, net nemirktelėjus, sako: "O, velnias!" — "Kaip tai sakai — o velnias? Argi toks paprastas dalykas pamatyti velnią?" Ir žinai, ką ji man pasakė? Eik, sako, gąsdinti kokios pasenusios davatkos. Mes, kai prisiryjame LSD ir kitų narkotikų, matome baisesnių dalykų už velnius". Ir turėjau eiti šalin, pabrukęs uodegą tarp kojų. (Psl. 14-15.)
"Nelaimingas velnias" — gilios minties pasakojimas, filosofinio pobūdžio. Čia Pinčiukas prasitaria, kad "Iš filosofų, kuriuos mes ten turime, vis ko nors galima išmokti". Pinčiuko pokalbininkas, patyręs, kad velnias filosofijoj nusimano, klausia: "O jų tenai daug?" — "... visus išskaičiuoti būtų per ilgas sąrašas." Taip jis sumini: Demokritą, pozityvistus, materialistus, Tiubingeno mokyklą ir kitus modernistus.
Skaitytojas pageidautų, kad autorius būtų leidęs pačiam Pinčiukui daugiau veikti, kalbėti, negu pats jo mintis atpasakojęs. O medžiagos plunksnai ir fantazijai — iki valios. Skaitytojui atrodo, kad autorius per skubotai su sukaupta medžiaga susidorojo. Ir kūrybinės jėgos jam čia būtų užtekę.

"Nuodėmė", kaip čia skaitytojui pateikia Savasis, nėra pirmiena mūsų grožinėj literatūroj. Sunku vaikui parinkti žodžius nusakyti savo nešvankiam elgesiui. Panašių sunkumų gali patirti ir jau paaugliai ar net suaugę. Apie tai yra net kursuojančių anekdotų. Kaip ten nutiko jaunam "nusidėjėliui", skaitytojas atsistoja šalia jo ir jo "nepasisekimą" užjaučia. Jeigu jau kunigėliui nepasisekė metodiškai perteikti vaikui išpažinties eigos, tai ką bekalbėti apie mūsų kaimo katekizmo mokytojas, kurios vaikus tik pragaru ir te-baugindavo...

Kartais mokinių išdaigos išsiplečia plačiai ir giliai, o jų laki fantazija nežino net ribų. Tačiau išdaigininkas Sabukas užsitarnauja skaitytojo atlaidumo, nes visa tai atsitiko dėl jo gyvos fantazijos, nuo kurios nukentėjo ir mažasis Mykoliukas. Dėl labai saugomos paslapties niekam nebuvo leista vaiko fantazijos pakreipti teigiama, kūrybine kryptimi.
Pamokoj apie Dantę autorius vaizduoja šių dienų italų mokyklą. Tačiau panašių esama gana gausiai ir kai kuriuose kituose kraštuose.

Kai kurie apsakymėliai lyg per skubiai išbaigti. Tik spėja skaitytoją suintriguoti, ir jau galas. "Senyje" per staigi konkliuzija: "Taip ir sėdžiu dabar už grotų dėlto, kad mylėjau senus žmones". Atrodo, kad šiuo atveju teisėjo nebūta gudraus: per lengvai patikėjo seniu ir per mažai vargšu ilgakojų. Ar nereikėjo autoriui leistis giliau į šį narkotikų biznį ir leisti nukentėti tiems, kurie tikrai kalti? Autorius, turįs tiek lakios fantazijos, galėjo ir čia pavedžioti skaitytoją po narkotikų pirklių labirintus.

"Laikrodis" palieka skaitytoją išsižiojusį. Autorius net nemėgina susekti paslapties — skambučio niekieno neskambinamo skambėjimo. O tokių "dvasiukių" pasitaiko ir Chicagoje, kur taip pat nemaža prietaringų žmonių, o skambėjimo priežastis — sugadintos elektros, einančios į skambučio aparatūrą, izoliacijos. "Dvasiukės" atgyja drėgnomis dienomis. Girdėjau savo ausimis. O būk tik truputį prietaringas — ir išeisi savo lamantus palikęs. Tad "Skambutyje" autoriui reikėjo truputį paieškoti paslapties ir neišgąsdinti jauno studento. Autorius savo pasakojimui davė kitokią kryptį, tačiau skaitytojo tam neparengė, viskas išėjo per staigiai, skubotai.

Vykusios situacijos "Netekėjusioje moteryje". Tik ir čia kažkaip skubotai persiritusi įvykių banga. Neturėta kantrybės, paskubėta, o tačiau autoriaus užsirista ant gana įdomių psichologinių momentų. Tik duoti daugiau plunksnai valios. Visos galimybės kūrėjo rankose, ir literatūrinių gabumų su kaupu. Nepažįstamų, norinčių pasižinti visų pirma laiškais, laikraščiuose pasiskelbiant, paskui susitinkant ir pagaliau vedybomis pasibaigiant, niekados netrūko. Toks kelias į vedybas seniai žinomas ir net iki šiol praktikuojamas.
Visokeriopai gabiai pateikta "Vagies" apysaka, psichologiškai pagrįsta. Tai ne direktoriaus vedybos su sekretore. Tai tikrai meniškas išradingumas: kiek čia darbščios eilinės fabrikėlio darbininkės rizikos, kiek slaptos meilės. Čia nublanksta ir siūlų sruogelių vagystė. Be šitos rizikos ji nebūtų tapusi fabriko savininko žmona. Tikslas nepateisina priemonių... Brunetės paprastai yra gudrios, gal kiek savanaudiškos...

"Nebaigtame romane" daug klaustukų. Reta gyvenimo situacija, kad žmona dėl per didelės meilės skirtųsi nuo vyro: "Jaučiu, kad aš neverta tavo meilės. Nors aš tave beprotiškai myliu, bet toliau jau nebepajėgiu gyventi tame nuolatiniame meilės sapne. Dėl to einu savais keliais, nes aš dar noriu gyventi. Neieškok manęs, nes vis tiek nerasi. Aš pradėsiu gyventi savo gyvenimą. Tavo Julija". Sunku patikėti šio laiško nuoširdumu. Ar tai nebus nuo nemylimo vyro moters pabėgimo neužgaulus pretekstas? Ar jai nenusibodo ištisų metų vaidyba? Tokia vedusiųjų situacija beveik įtikimes-nė. Dėl per didelės meilės nutrūkęs vedybinis gyvenimas nebeatnaujinamas, tačiau jau vėl kuriamas naujas romanas, kuris nežinia kuo dar baigsis.

Kiekviename rašytojo sukurtame vaizdelyje skaitytojas randa šio to netikėto. Šiuo atžvilgiu J. Savasis yra gana išradingas: ar tai būtų moralinė, socialinė, šeiminė, meilės ar bet kuri kita situacija, kurių "Laisvose atostogose" užtinkama su kaupu, nors pats rinkinio pavadinimas neatrodo, kad būtų patrauklus, nedaug skaitytojui tesakantis. Pats apsakymas "Laisvos atostogos" nėra būdingas visam rinkiniui. Yra jame apsčiai svaresnių, universalesnių problemų, ypač rinkinio pradžioj ir pabaigoj. Knygos pavadinimas galėjo būti patrauklesnis. Tokio ji ir užsitarnavo. Kad ir trumpiausiame apsakymėly nepasimesta kažkur praeity. Vis užtiksi šių laikų gyvenimo išpeša, kuo nors būdingą kuriai dar egzistuojančiai šių laikų generacijai. Tačiau jis niekaip negali praeiti tylomis pro jauniausiąją, kuri daugiausia reikalauja iš gyvenimo, neskubėdama ko nors jai teigiamo duoti.

Nuo pirmos iki paskutinės novelės ar apybraižos rašytojas pateikia net ir kaprizingam skaitytojui ką nors nauja ne tik pasigrožėjimui, bet ir susimąstymui ir atsikvėpimo momentus paverčia susirūpinimu, kodėl šiais laikais (kaip ir visais) tiek žmogaus dvasioj skaudulių, kodėl žmogaus dvasinė pažanga nė iš vietos nejuda.

Ypač krinta į akis du paskutinieji apsakymai: "Nėra vietos užeigoje" ir "Amžinas samarietis". "Nėra vietos užeigoje" autorius gana liūdnai nuteikia skaitytoją, labai gyvenimiškai pavaizduodamas, kad ir katalikai neturi meilės į vargą patekusiam žmogui. Ir negali šiuo liūdnu vaizdu netikėti, nes iš patyrimo žinai, kad taip yra šių dienų gyvenime. Laukiančiai Kūdikio Marijai ir Juozapui prieš 2000 metų nebuvo vietos užeigoje. Ir šiandieną tas pats atsitiktų. "Amžinam samariety" taip pat sprendžiamas artimo meilės — gailestingumo klausimas. Tik ir čia klausimas sprendžiamas gana prabėgomis, jeigu jau ne paviršutiniškai. Juk ir čia tiek dėkingos plunksnai medžiagos. Jis galėjo pasikalbėti ir su sužeistuoju, ir su plėšikais, kokių yra apsčiai ir mūsų aplinkoj, mūsų gyvenimo džiunglėse — pačioj Chicagoj.

Kiekvienas kūrinėlis — vis nauja realaus gyvenimo iškarpa, bet ne sustingęs atviruke vaizdelis. Kiek daug vaizdinių užuominų "Pokalėdi-niuose apmąstymuose". "Palinkėkite vieni kitiems ramybės..." Galima ranką šalimais stovinčiam ištiesti, galima nusilenkti, formaliai galima kunigo patarimą išpildyti... tačiau tai daug kam toli nuo širdies. Juk kitas kaip stulpas nepajuda ir rankos nepajudina, ir galvos nepakreipia, kaip mumija. Suprantama, nėra reikalo įvykio suvisuotinti, tačiau šiam pasisveikinimui reikia širdimi priaugti, būti bažnyčioje tik broliais ir seserimis. Jaunimas čia jau kitaip apibūdinamas, nes jis jau įpratęs ir kitaip sveikintis. O aplamai tai jau patiems skaitytojams pamokslėlis, tik gana kuklaus sukirpimo...

Aukso vainike" velnias gundytojas vėl iškyla aikštėn. Tai patraukli legenda su simboliška pradžia ir su įspūdinga pabaiga. Ar čia nebus buvęs jau mums pažįstamas Pinčiukas, sugebėjęs rasti žemėje, ką galėtų sugundyti. Ir sugundė valka-tėlį Celestiną, pastūmėjo į blogį, o prieš tai valkiojęsis po pasaulį, neturėdamas darbo, nes patys žmonės jau velniais išvirtę ir eina Pinčiuko pareigas.

Beskaitant "Laisvas atostogas" net kraujas susierzina ir ima greičiau tekėti gyslomis. Taip ir norėtųsi "Laisvas atostogas" pakeisti į "Sugadintas atostogas". Kam autorius aptingusias nuo kaitrios saulutės smegenis verčia veikti? Tai knyga, kurią paėmęs į rankas, nebelauki nei laisvų atostogų, nei laisvesnio laiko, nei atsikvėpimo. Iš tikrųjų tai retas svečias skaitytojo rankose. Kiek susimąstymo, kiek sunkiai išnarpliojamų žmogaus gyvenimo situacijų. Jis, autorius, retai kur sutinkamų tobulų atomazgų maestro. Nereikia jam ilgai rengti skaitytojo kūrinio pabaigai. Jis ją randa labai lengvai, net nelauktai. Jis nedailina sakinio, neieško įmantresnių žodžių. Dažnai pasitenkina ir ne visai vykusiu. Jam, rodos, didžiausias rūpestis — pačio apsakymėlio-noveliūkš-tės sviedimas skaitytojui: prašom, pasidžiaukite kitų patirtais vargais ar laimėjimais. Viskas paimta iš "gyvenimo" — kūrybingos rašytojo fantazijos. Verta dėl to ir truputį sudrumsti skaitytojo nerūpestingas atostogas. Autorius atsipalaidavo nuo savo kūrybinio vaisiaus, kūrybinio kūdikio. Atrodo, kad ir kūrėjas nepavargęs, ir vaisius skaitytojo rankose tikras džiaugsmas.

J. Savasis ateina į skaitytojo rankas kaip subrendęs kūrėjas. Jis puikiai pažįsta įvairias generacijas, nuo jaunųjų iki senųjų. Ilgame savo gyvenimo kely jis turėjo puikios progos stebėti ir rūšiuoti. Ir iš "piršto" išlaužti įvykiai negali pabėgti nuo gyvenimo realybės. Žinant autorių esant brandaus amžiaus, norėtųsi priminti, kad jis, ilgai nelaukęs, mums nepagailėtų ir antros "Laisvų atostogų" knygos.

Nors ir ilgame romane ar stambioje apysakoje nebūtų įmanoma sutelkti tiek gyvų situacijų, vaizdingų sprendimų, įvairiausio pobūdžio klausimų ir atsakymų, labai dažnam buvusių aktualių kelionėje per gyvenimo kemsynus. Kyla kartais klausimas, kur rašytojas yra užtikęs tokias gyvenimiškas kasyklas, kad jis sugeba žerti skaitytojui kaip iš "mieliausio ožragio". Suprantama, tai talentas, žodžio, minties ir vaizdo kasykla, kurios autorius lyg ir pagaili plačiau praskleisti parengtoms skaitytojo rankoms.
Tad galima prikišti autoriui tam tikrą kūrybinį šykštumą, per stiprų glaustumą. Jis skuba vos pradėtą novelę užbaigti, tartum tam visai laiko neturėtų. Tai didelė priešingybė mūsų nepailstantiems pasakotojams, kurie iš degtuko vežimą priskaldo, kad net reikia kartimi priveržti, pribijant, kad kilstelėjęs vėjelis gali kaip šieną po laukus išnešioti. Šimtai puslapių prirašyta, o pasakojimas nė per vėžio žingsnį nepastūmėtas. Tokia literatūrinė mada — skaitytoją taip privarginti, kad mėnesiais prie panašios knygos nesirengtų sugrįžti.

Pabaigai reikėtų pasakyti, kad sunku įspėti, ar tas basakojis atostogi-ninkas po medžio šešėliu miega, ar toliau sprendžia knygoje gyvenimiškus vaizdus bei šiaip ten užtiktas problemas. Atrodo, kad jis tikrai naudojasi laisvomis atostogomis ir vargu, ar jis bus perskaitęs autoriaus pakištas "Laisvas atostogas". O gal tokiam amžiuj ir ne daug dar rūpesčio pagal mūsų standartinį jaunimą. Daugumas veikėjų išsikaps-to iš gyvenimo pinklių. Tačiau "Seny" pagrindiniam veikėjui, ir dar vienam kitam, nesiseka. Dvejus metus pasodintas kalėjiman nekaltai, nes "mylėjo senus žmones". "Operacijoj" braunamasi į gana sunkią problemą — sena galva ant jauno kūno, subrendusio proto ir jauno kūno reikalavimai. Turi būti tinkamas derinys; neleistina, kad jaunas kūnas užvaldytų subrendusį protą, nes gali pasireikšti kūno ir dvasios disharmonija.

"Turistė" — šiame turizmo amžiuje — gana įprastas reiškinys. Pasakojimas vaizdingas, psichologiškai pagrįstas. Nereikia nė sakyti, kad autorius gerai pažįsta Romos miestą. Jo susitikimas su turiste nebyle suome skaitytoją suintriguoja. Keturiuose puslapiuose suglausti visą įvykio dramą su šypsnį iššaukiančia atomazga rodo autoriaus stiprų pasakotojo talentą.

Ir vėl norisi priekaištauti, kodėl autoriaus toks didelis užmojų glaustumas? Knygos skaitytojai ir vertintojai, kaip sakoma, bėdoj. Ir nedrąsiai norėtų autorių paklausti, net neatsižvelgdami į kitus jo atliktus darbus: Kodėl tik viena ir ne taip jau stora knyga per daugelį metų? Ar tai nėra didžiojo talento užkasimas? Kodėl skaitytojai turėjo maitintis sunkiai paskaitomais romanais, apysakomis ir stebėti begalinį ir dažnai beprasmį tūpčiojimą? Mūsų grožinė literatūra neišbrenda iš lapkričio mėnesio, kuriame tik lietus, miglos, sunkiai išvažiuojami keliai. Be dangaus ir žmonių dvasios pragiedrėjimų. Iki odos pašiurpimo, iki kaulų sausgėlos.

Knygoj nėra nė vieno pasakojimo, prie kurio nebūtų verta stabtelėti ir į jį giliau pažvelgti. Visi jie širdimi rašyti, kokį nors gyvenimo lopelį vaizduoją. Kad jie ne visi veikėjų laimingai išgyventi, kitas reikalas. Juk ir pats gyvenimas ne kitoks. Vieniems sekasi, kitiems nesiseka. Ir nežinant autoriaus gyvenimo kelio, drąsiai būtų galima teigti, kad jis giliai tikintis Dievą, didžios moralės, labai socialus, gerai pažįsta-visų dabartinių generacijų blogąsias ir gerąsias puses.

Beje, yra, nors ir ne per daugiausia, korektūros klaidų bei kitų lietuvių kalbos nuokrypų.
"Laisvų atostogų" literatūrinė kryptis — realistiškai idėjinė. Veikėjai patys stengiasi nusikalti savo gyvenimo laimę, nors jiems tai ne visuomet pavyksta. Toks jau buvusių, esamų ir būsimų kartų gyvenimas.
Pr. R.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai