Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAIRONIS MANO ATSIMINIMUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYSK. ANTANAS DEKSNYS   
1. Pirmasis susitikimas su Maironiu.
Devynioliktojo amžiaus lietuviai kunigai-po-etai mane ėmė džiuginti ir žavėti dar gimnazijos suole. Strazdelis, Baranauskas, Vienažindys buvo kilę iš to paties Rytų Aukštaitijos kampelio. Jų sukurtos dainos skambėjo po kaimus ir laukus kaip savos — žmonių, o ne iš knygų išmoktos. Lietuvių literatūros pamokos papildė žinias apie tų dainų kūrėjus.
Maironis tuo metu dar buvo tolimesnis, pažįstamas tik iš lietuvių literatūros pamokų, jo sukurtų patriotinių eilėraščių, deklamuojamų vakarėliuose, ypač iš "Pavasario Balsų". Kadangi šis poetas tebebuvo dar gyvųjų tarpe, kaip ir Jakštas, norėjosi juos kada nors sutikti.

Pirmasis mano pasimatymas su gyvu Maironiu įvyko 1926 metų rudenį, nuvykus laikyti egzaminų į Kauno Metropolijos kunigų seminariją. Nors ir turėdami gimnazijoj išeito mokslo pažymėjimus, visi kandidatai į klierikus turėjo laikyti egzaminus iš kai kurių dalykų. Baigusieji gimnaziją taip pat privalėjo būti patikrinti, ar pakankamai žino lotynų kalbą.

Ir štai, paskirtą valandą, į egzaminų salę įeina trys egzaminatoriai ir susėda prie apdengto stalo. Egzaminams vadovauja pats Maironis, bet beveik visus klausimus stato būsimasis lotynų kalbos mokytojas Tėvas Benediktas Andriuška. Šių egzaminų metu mano akys daugiausia buvo nukreiptos į Maironį, sėdintį viduryje ir atidžiai žvelgiantį pro pensnė akinius į iššauktą kandidatą. Kai mane iššaukė, prisiartinu prie stalo ir imu skubiai atsakinėti į gana lengvus klausimus. Gale egzaminatorius pareikalauja išskaičiuoti kiekinius numerius. Ir čia, atrodė, "suklupau". Vietoj ąuattuor, įterpiau "ąuatre". Maironis tik nusišypsojo ir pastebėjo, kad tai prancūziškai; paskui, pažvelgęs į kitus egzaminatorius, leido eiti sėstis. Tas pirmasis pasimatymas su Maironiu man pasiliko atmintyje, kaip su tėviškai maloniu asmenim susitikimas.

2. Maironis — mano mokytojas ir profesorius.
Mano įstojimo į Kauno Metropolijos Kunigų seminariją metais (1926) jaunuoliai, baigę šešias gimnazijos klases, būdavo priimami į I-ąjį filosofijos kursą. Baigę IH-ąjį kursą, jie gaudavo abi-tūrą (išlaikydavo egzaminus) ir kaip klierikai būdavo įmatrikuliuojami į Teologijos - Filosofijos fakultetą teologijos studijoms. Bet atvykusieji iš gimnazijų su abitūros pažymėjimais prarasdavo vienus metus — būdavo priimami tik į III-ąjį filosofijos kursą. Tačiau jie neturėjo lankyti visų pamokų, t. y. dalykų, išeitų gimnazijoje, bet tik filosofijos, lotynų bei graikų kalbų ir dar pasaulinės literatūros pamokas.

Pasaulinės literatūros kursą dėstė pats rektorius Maironis. Klierikai buvo pasidarę šapirografuotus jo dėstomų pamokų skriptus. Tai buvo savotiškas profesoriaus partojamas pasaulinės literatūros vadovėlis, kurį "iškalus" galėjai susipažinti su pasauline literatūra. Bet tai buvo daugiau žinomesnių poetų ir rašytojų biografijos su trumpais paaiški-

Maironis tarp Kauno kunigų seminarijos profesorių 1928 m. Iš kairės sėdi: kan. K. Paltarokas — vicerektorius, Maironis — rektorius ir prel. B. Cėsnys. Iš kairės stovi: B. Andriuška, S.J., J. Gruodis, S.J., kun. M. Morkelis, kun. S. Ūsoris, kan. J. Meškauskas, prel. T. Brazys, kun. J. Petrošius

nimais apie autorių stilių ir kryptį. Mums, abiturientams, buvo tekę su kai kuriais rašytojais plačiau susipažinti ir, atsakinėjant pamoką, kai ką iš "savęs" papildyti. Maironis, tų priedų beklausydamas, imdavo drebinti savo galvą, lyg klierikas kokią hereziją skelbtų, ir, išklausęs "papildymo", vieną kitą kartą davė pastabą, kad nuo jo dėstomo dalyko nėra reikalo nukrypti į šalį.
Pasaulinės literatūros kursas, dėstomas Maironio, mano atsiminimuose nepaliko ko nors žavinčio. Kas kita buvo vėliau, per aštuonerius semestrus klausyti Maironio, dėstančio moralinę teologiją. Pirma jis dalyką išaiškindavo lotynų kalba, kaip to reikalavo Studijų Kongregacijos instrukcijos, o po to, svarbesnes mintis ir išvadas pakartodavo lietuviškai. Kadangi tai buvo vadinamas ordinarinis (ne spekuliatyvinis) kursas — ruošti kunigus parapijų sielovadai, Maironis į spekuliatyvinius moralinius klausimus paskaitose nenuklys-davo. Bet jis pateikė mums, būsimiems kunigams, stiprius krikščioniškosios moralės mokslo pagrindus.

3. Maironis — seminarijos rektorius.
Kasdien klierikai matydavo Maironį, laikantį mišias prie šalinio altoriaus seminarijos šv. Jurgio bažnyčioje maždaug tuo pat metu, kai dvasios tėvas laikydavo mišias prie didžiojo altoriaus. Bet kasdieniniame seminarijos valdymo vyksme jis buvo nematomas. Viską tvarkė ir seminarijos gyvenimo taisyklių vykdymu rūpinosi vicerektorius su prefektu.

Maironis ir gyveno ne seminarijos rūmuose, bet savo atskirame name (Maironio rūmuose) už seminarijos sodo. Kasdien po pietų jis grįždavo namo tuo pačiu sodo taku. Kadangi tuo laiku būdavo klierikams laisvoji popietinė valanda ir jų pasivaikščiojimas sodo takais, jie Maironį pagarbiai praleisdavo — padarydami taką laisvą. Rektorius praeidavo neskubėdamas, savu pusrečiu žingsniu, klierikų neprakalbindamas. Ir klierikai nedrįsdavo jo rimties drumsti, išskyrus vieną kitą atsitikimą, kai būdavo reikalas rektorių "sutrukdyti".

Metuose buvo dienų, kuriomis Maironis pasirodydavo didžioje auditorijoje, valgykloje kaip seminarijos šeimininkas. Tokių progų būdavo keletas: Maironio - prel. Jono Mačiulio vardadienis,  akademiniai paminėjimai, klierikų rengiamos pramogos — vaidinimai, šv. Cecilijos diena — seminarijos choro šventė ir mokslo metų pabaigtuvės. Tada Maironis pasirodydavo kaip garbingas ir rūpestingas mokslo bei auklėjimo įstaigos šeimininkas, bet daugiau stebėtojas negu kalbėtojas. Tik mokslo metų pabaigoje, prieš klierikus išleidžiant atostogų, Maironis pasakydavo svarbią kalbą, kurią vadindavome "konferencija". Joje jis duodavo patarimus, kaip klierikai turi elgtis atostogų metu: ką veikti ir ko nedaryti, kad nenukentėtų būsimo kunigo orumas.

4. Maironis seminarijos pramogose.
Visai kitas Maironis mums pasirodydavo, kai su klierikų ekskursija, dažniausiai mokslo metų pabaigoje, išvykdavo kur nors į užmiestį. Viena tokia laivu ekskursija mano atmintyje pasiliko labai gyva. Tai turėjo būti Vytauto Didžiojo metais (1930) ar metais anksčiau.

Pasamdytu laivu nuplaukėme Nemunu ir Nevėžiu už Raudondvario į Kauno kunigų seminarijos ūkį. Jaunų vyrų "dūšios", pagavusios prabėgančių vaizdų grožį ir pajutusios pavasarinių medžių kvepėjimą, panorėjo savo išgyvenimą išsakyti dainomis. Tą dieną, laivui plaukiant Nevėžiu, mūsų aukštabalsiai tenorai, Šermukšnis, Katinas ir Astrauskas, užtraukė "Lietuva brangi, mano tėvynė". Maironis, stovėdamas prie kapitono kajutės, lyg ir norėjo įsijungti į jaunų vyrų chorą, bet pasiliko atokiau ir susimąstęs klausėsi savo paties jaunystėje sukurtų posmų, kurie dabar, jaunų širdžių ir balsų kartojami, sklido pievomis ir laukais. Ir kai Nevėžio pakrantės išgirdo sau skirtą posmą — "Ten susimąstęs tamsus Nevėžis,/ Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; Banguoja vagą giliai išrėžęs;/ Jo gilią mintį težino Dievas" — Maironio akyse sužibo ašaros. Ir tuo laiku mes pajutome bei supratome, kad tas, visada rimtas, atrodąs šaltas ir tik protu besivadovaująs bei valia tvardąs savo gyvenimą mūsų rektorius, širdimi dar nėra pasenęs. Tą pavasario valandą Maironis lyg atgimė — tapo jautrus, kaip jaunuolis, momento grožį išgyveno. O gal jis tuo metu pajuto džiaugsmą, girdėdamas savo auklėtinių įvertinimą ne vien už moralinius dėsnius, jo skelbiamus paskaitose, bet ir už tą patriotinę poeziją, kuria jis alsavo jaunystėje.

O tada, apie 1930 metus, buvo šnekama, buvo ir rašoma, kad Maironis esąs jau atgyvenęs . . . Gal kur kitur Maironis ir buvo laikomas atgyvenusiu, bet ne Kauno kunigų seminarijoje. Čia jis buvo gerbiamas kaip rektorius, vertinamas kaip profesorius ir mylimas kaip Lietuvos atgimimą išpranašavęs dainius. Kadangi seneliui (tada mums jis taip atrodė) patiko mūsų dainos, mes dar daugiau jų, jau beveik liaudies meliodijomis virtusių, išdainavom.

Maironis mėgdavo klausytis klierikų choro giedojimo katedroje, bet jam taip pat patikdavo ir klierikų dainavimas seminarijos rūmuose. Po vakarienės kasdien būdavo laisva valanda. Dauguma klierikų ją skirdavo "balsų pratybai". Vieni jų lavinosi gregorianiniame giedojime, kiti, susispietę būreliais, dainavo liaudies ar poetų sukurtas dainas.

Apie 1929 metus, paskyrus seminarijai dvasios tėvu kun. dr. Augustiną Šimkų, vakarinės dainos pamažu nutilo. Mat kun. Šimkus, baigęs prancūziškos dvasios seminariją, pats piktinosi, kad klierikai dainuoja apie mergelę lelijėlę; be to, seminaristai galį papiktinti Kauno gyventojus, kai pro atvirus rūmų langus sklindąs "baisus bliovimas". Todėl jis per konferencijas ir pamokslus buvo klierikams uždraudęs tokias "nešventas" dainas dainuoti. Maironis, žinodamas ar nežinodamas, kad toks naujas įstatymas buvo paskelbtas, dalyvaudamas tais metais šv. Cecilijos dieną seminarijos chorui pagerbti suruoštoje vakarienėje, savo sveikinimo kalboje išsireiškė: . . ."būdavo anksčiau klierikai dainuodavo, būdavo linksmi, jų dainos skambėdavo . . . , o dabar, kas jums pasidarė, kad jūsų dainos nutilo . . ."

Mes supratome, kad šioje srityje Maironis yra mūsų užtarėjas ir Lietuvos būsimiems kunigams nestatė puritoniškų moralės varžtų, kokias dainas dainuoti ar nedainuoti. Mes, klierikai, lavinom savo balselius, dainuodami ne tik liaudies sukurtas, bet ir Strazdelio, Vienužio, Baranausko, Vinco Stonio ir paties Maironio — kunigų parašytas ir muzikų sukomponuotas dainas. Nežinau, ar prieš Maironio rektoriavimą Kauno seminarijoj skambėjo lietuvių daina, ar ne. Bet esu įsitikinęs, kad Jonas Mačiulis-Maironis, tapęs seminarijos rektorium, įvedė maldas (poterius) gimtąja kalba. Jis tikriausiai paskatino ir būsimuosius Lietuvos kunigus išmokti gerai dainuoti, kad vėliau parapijose ir daina žadintų bei stiprintų tautos atgimimą.

5. Netekus to "balto" Senelio.
Vos metams praslinkus po mano atsisveikinimo su Kauno Metropolijos seminarija ir jos vadovybe, pasklido liūdna žinia, kad pirmomis atostogų dienomis mirė Maironis. Nebuvo girdėta, kad jis prieš tai būtų sirgęs. Visa tauta jo liūdėjo, bet labiausiai mes, kunigai — jo auklėtiniai. Taip norėjau dalyvauti jo laidotuvėse, bet, būdamas tik vikaras Panevėžio katedroje, negavau tos privilegijos.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai