Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATGIMIMO PAVASARIS AR SUNYKIMO RUDUO PDF Spausdinti El. paštas
Praslinkus dvejiems metams nuo antrojo pasaulinio karo, Paryžiaus kardinolas Emanuelis Suhard parašė pastoralinį laišką, kuriame metė klaikų klausimą: ar šių dienų Bažnyčia ir aplamai visas religinis gyvenimas eina žaliuojančio pavasario, ar mirštančio rudens keliu? Augimas ar žlugimas?

Kardinolo iškeltasis klausimas ir gilus jo svarstymas nuskambėjo ne tik Prancūzijoje, kurios gyvenimo religines-visuomenines problemas jisai gvildeno pirmoje eilėje, bet rado atgarsį ir kituose katalikiškuose kraštuose, nes atsakymas į šį klausimą, kaip taikliai pastebėjo J. C. Murray , S. J., pateiktas ne prancūziškas, bet katalikiškas.2

Laiško pradžioje kard Suhard prisimena praėjusio karo palikimą — griuvėsius ir pelenus, kurie užklojo miestus, dailiuosius pastatus, amžiais statytąsias katedras, ir pastebi, kad šios degėsių ir vėjo žarstomų pelenų krūvos yra akivaizdus simbolis, palydįs praeitin vieną istorijos klodą ir pradedąs naują, deja, nerodantį prisikėlimo ar dvasinio atgimimo ženklų. Tasai naujasis istorijos laikotarpis ir vertė kardinolą klausti: augimas ar žlugimas?

Kiek vėliau vokiečių jėzuitas tėv. Jonas B. Lotz , nagrinėdamas dabartinio dvasinio gyvenimo charakteringuosius bruožus, tvirtina, kad mūsų dienos esančios pažymėtos nihilizmo ženklu, kuris, it klaiki šmėkla, esąs panūdęs visus išvesti į nieką.'5 Todėl šis stebėtojas, panagrinėjęs nihilizmo esmę ir jį auginančias šaknis, jieško priemonių, kurios padėtų iš nihilistinės beprasmybės išvesti žmones į gyvenimą, turinti prasmę ir duodantį atsakymą į didžiuosius klausimus.

Mūsų gi minty toj as dr. A. Maceina naujajam istorijos klodui priskiria apostaziją kaip būdingąją savybę: "Naujasis žmogus yra ne stabmeldis, bet apostatą. Jam Krikščionybė yra nebe naujiena, kaip stabmeldžiui, bet seniena, kurią jis turįs pergalėti tiek savyje, tiek savo kuriamame gyvenime. Nusigrįžimą nuo Krikščionybės naujasis žmogus pergyvena kaip naują pradžią".4

Visi čia paminėti svarstymai vieną patvirtina, kad jų autoriai stovi prie sunkiai sergančio ligonio lovos, tik dar nesutaria, kokiu vardu tą ligą pavadinti.

Kol vėlesni laikai suras tinkamą vardą šiai ligai pavadinti, šiose eilutėse mūsų dienų dvasinio gyvenimo nuotaikas norime pavadinti nihilistinėmis, kurios matyti visose gyvenimo srityse, ir kurios veda žmoniją prie beprasmybės krantų. 0 kaip tą dvasios ligą pažinti? Kokios priemonės padėtų ją nugalėti?

Viešasis nihilizmas
J. B. Lötz, S. J., atidengdamas nihilizmo grėsmę, pastebi, jog nihilizmas esąs dviejų rūšių: atvirasis bei viešasis, ir pasalusis, kuris nejučiomis, iš pasalų ėda mūsų dvasią.

Viešojo bei atvirojo nihilizmo šalininkai ir jo propagandininkai į nihilizmą taipgi žiūri kaip į ligą, sunkią ir nepagydomą, kurią heroiškai ir drąsiai reikia pakelti. O to nihilizmo nuotaikų pilna visur.

Nihilizmas švaistosi mūsų pačių tarpe. Senesniais laikais jis vis dar nedrąsiai bandė įkelti koją istorijos vežiman, dabar gi jau visai drąsiai ir įžūliai lenda visur. Anksčiau nihilizmo pėdsakų galėjai sutikti Dostojevskio romanuose, kur išniro rusiškieji anarchistai. Gražią ateitį jam skelbė Nietzsche, sakydamas: "Nihilizmas jau stovi prie pat mūsų namų durų. Ir iš kur ateina tasai svečias nebuvėlis" (Wille zur Macht). Šiandieną jisai jau peržengė mūsų namų slenkstį ir mėgina sėstis pačion krikštasuolėn.

Nihilizmas laužiasi į visas gyvenimo sritis. Jo pinkles menui parodė Sedlmayer knygoje "Verlust der Mitte"; literatūroje grožinė Sartre kūryba alsuoja nihilizmu, tas patsai Sartre nihilizmui tiesia kelią fiolsofijoje, atstovaudamas kairiajam egzistencializmo sparnui.

O kaip šią nihilizmo ligą pažinti, kada ja susergama? Ji prasideda ten, kur subyra žmogiškąją būtį palaiką pagrindai. Žmogiškosios gi būties pagrinduosna yra padėta tiesa, moralinės vertybės ir gyvenimo prasmingumas. Įdomu tat žvilgterėti, į ką nihilizmas pavertė šiuos pagrindus.

Nihilizmas atmetė ne tą ar kitą tiesą, bet tiesą aplamai. Atsisakius tiesos ar galių ją pažinti, nihilistai pasitenkina virtine nesuderinamų nuomonių ar hipotezių, gi širdies gilumoje juos pačius ėda neviltis priartėti prie tiesos.

Panašiai atsitiko ir su moralinėmis vertybėmis, be kurių žmogus liaujasi žmogum buvęs. Pasak nihilistų, moralines vertybės nesančios žmogiškosios būties būtinybė, esą galima ir be jų išsiversti. Jie žengia dar toliau ir mėgina žmogų perkelti "anapus gera ir bloga", girdi tik tuomet žmogus pasijusias laisvas ir net pačiame blogyje atrasiąs džiaugsmo bei pilnatvės. Taip nihilistai sustatė naują "vertybių lentelę" ir moralinėje suirutėje leido žmogui paikai ištarti: "O kodėl gi ne?"

Susvyravus tiesai ir moralinėms vertybėms, tamsion naktin nugrimzdo ir gyvenimo prasmingumas. Amžinybės bei anapusinio gyvenimo pradus nihilistai iškeitė į trapius ir praeinamus siekimus ir taip žmogų privedė prie beprasmybės pakriaušio, kur Nietzsche dar mėgina savuosius guosti ir pataria tvertis už vadinamos "likimo meilės" (amor fati), padedančios ištverti heroiškai tragiškose minutėse.

Nuslydus nuo tiesos, moralinių vertybių ir gyvenimo prasmingumo, nebeišvengiamai pradėjo blukti ir žmogaus paveikslas, kol pagaliau jisai visai prapuolė. Žmogus dar bando neva save surasti, atskleisti, tačiau netrukus jis pats pasimeta ir nebežino, kas jis nė kur atsidūręs. Žmogaus paveikslas prarado ryškiuosius bruožus — jo veidą apniaukė netikrumas, klaikuma ir beprasmybė.

Tikrasai žmogaus paveikslas; kalbąs apie žmogų kaip apie laisvą ir atsakingą asmenį, nešiojantį dargi savyje dieviškąjį panašumą, subyrėjo kaip tik tada, kada nihilistai atmetė tikrą, asmeninį Dievą. Po to, aišku nuoseklumo vardan, teko nubraukti ir tiesa, ir moralinės vertybės, ir gyvenimo prasmingumas, kurie lyg smulkučiai upeliai subėga į platųjį Dievybės vandenyną. Todėl mūsų dienas taip šiurpiai nusiaubė Nietzsches žodžiai: "Dievas mirė"...

Mūsų laikais žmogaus santykis su Dievu, kaip teisingai pastebi dr. A. Maceina, darosi vis neigiamesnis: "Bedievybės mintis yra mėginama paversti norma ir pagal ją statyti objektyvinę istorijos sąrangą. Nietzsches bepročio numestas žemėn žibintas yra pakeltas pirmoje eilėje komunistinio žmogaus; bet ne tik jo vieno, nes bedievybė dabar yra visuotinis reiškinys".

Taip pat nihilizmas, kuriam nieko nebeliko švento, brangaus ir prasmingo, mėgina įminti savo pėdas mūsų laikams ir kaip didis pavojus, artinąs gyvenimą į kard. Suhard iškeltąją sunykimo grėsmę, grūmoja Rytams ir Vakarams. Jis yra viešas, atviras, matomas visiems, kurie tik akyliau stebi mūsų dienas ir tą ligą, kuri jas kamuoja.

KUN. JONAS PETRĖNAS,
spaudos darbininkas ir visuomenininkas, miręs praėjusių metų  gruodžio 17 d. Brooklyne.

Velionis buvo gimęs 1911 m. balandžio 7 d. Gulbinų kaime, Biržų apskr. Baigęs Biržų gimnaziją, jstojo j Kauno kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1935 m. Dirbo pastoracijoje, buvo Linkuvos gimnazijos kapelionas. Pirmosios okupacijos metu rusų kalintas, antrajai artėjant, pasirinko tremtj. Didžiąją jos dalį praleido Freiburge. Studijavo Freiburgo, Romos, Vašingtono universitetuose. Atvykęs j JAV, nuolatiniam apsigyvenimui pasirinko Brooklyną.

Kun. Jonas Petrėnas visą amžių dirbo jaunimo organizacijose ir spaudoje. Bendradarbiavo daugelyje laikraščių bei žurnalų. Porą metų redagavo jaunimo žurnalą "Ateiti". Paskutiniu laiku buvo kunigų žurnalo "Lux Christi" redaktorius, čia spausdiname jo straipsnį, atsiųstą "Aidams" prieš mirtį.

Pasalusis nihilizmas
Gydytojas, stovėdamas prie ligonio lovos, nori apčiuopti ir tą paprasta akim nematomą aplinką, kuri vargina ligonį ar padeda keroti matomiems, fiziniams skausmams.

Tokie atvira akim neįžiūrimi pavojai ir nuotaikos graužia ir dabartinį dvasios gyvenimą.

Jonas B. Lotz, S. J., trokšdamas šitą iš pasalų mus tykojantį priešą demaskuoti ir parodyti jo spendžiamas pinkles, vadina jį pasaluoju nihilizmu ir sako, jog ir gerieji krikščionys, aiškiai ir drąsiai apsisprendę už Dievą ir jo tvarką, tėra tik idealinio gyvenimo pusiaukelėje, jeigu jie karčiais žodžiais rašo ir pasmerkia viešąjį nihilizmą, o nemato kaip pasalusis priešas sukasi sau gūžtą ir keroja Bažnyčios viduje.6

Pasalusis nihilizmas ar jo nuotaikos, pradedančios apnikti net ir uoliųjų Bažnyčios kovotojų dvasią, reikia manyti, buvo tos ūkanos, kurios 1953 m. šv. Tėvui Pijui XII mažino Prisikėlimo švenčių džiugesį ir vertė jį į velykinius linkėjimus įpinti rūstų įspėjimą: "Šiandieninis pavojus yra teisiųjų pavargimas".

Prof. Juozas Brazaitis, nešdamas šitą popiežiaus perspėjimą lietuviškajai visuomenei, pažymi, jog ir lietuviuose pradeda reikštis pavargimas veikti, norėti ir galvoti; šita dvasinė mažakraujystė, atimanti lietuviams ryžtą veikti, norėti ir galvoti, įvairiais vardais ir šūkiais prasimuša aikštėn mūsų spaudoje, oranizacinėje veikloje, kultūrinio darbo plotuose, kur vis garsia oasigirsta pasyvaus kvietizmo balsai: "jūs būkite garsūs veikėjai, planuokite ir posėdžiaukite, tik palikite mane ramybėje"...7

O kuo gi pasižymi tasai pasalusis nihilizmas, kurio vieną atošvaistę, teisiųjų pavargimą, nusakė Pijus XII?

Žmonės, pagraužti gudriai užsimaskavusio nihilizmo, dar išpažįsta tiesą, tačiau toji tiesa jau nebeperskverbia visos jų žmogiškosios būties. Užuot atvirai ir drąsiai stovėję tiesos pusėje, šitie žmonės leidžiasi vis toliau nuo tiesos nuvedami, kol pagaliau abejonės ir netikrumas apraizgo jų protus. Jie dar pakalba apie gyvenimo ar krikščioniškosios doktrinos vertybes, tačiau atrodo, kad ir jos esančios tokia didelė ir sunki našta, kuriai pakelti nebepakanka jėgų.

Pasalusis nihilizmas išpažįsta anapusinio gyvenimo prasmingumą, tačiau šio gyvenimo praeinamumas juos taip tvirtai, kaip aną pasakų Guliverą, siūleliais pririša prie žemės, kad ir toji amžinybės žvaigždė pasidaro prigesusi, nebeviliojanti, juk taip gera ir malonu šliaužti žemės gyvenimo paviršium...

Priblėsus amžinybės liepsnelėms, pasalojo nihilizmo išpažinėjai pagalvoja, ar beverta tiek daug aukotis ir ryžtis išlaikyti savyje žmogaus paveikslą, atmušantį dargi dieviškąjį panašumą. Gal Dievas be reikalo taip žmogų išaugštino, iškėlė į tokią augštą malones gyvenimo pakopą ir tiek daug iš žmogaus reikalauja šitą paveikslą apsaugoti nuo dulkių? Todėl pradedama bandyti nusileisti į žemesnę pakopą, nebesibijoma to kilnaus žmogiškojo paveikslo kiek ir apžaloti, kad tik žmogaus didingumas taip rėkiančiai į jį nebeprakalbėtų.

Pasalusis nihilizmas iš savo namų dar neišgujo Dievo, vienok tai toli gražu nebe tas gyvasis ir galingasis Dievas, kurio tik vienas vardas sukrečia sielos gelmes, kuris veda jo gyvenimą, lydi jo dienų pirmutinį ir paskutinį žingsnį. Kiti gi jau atviriau ir drąsiau bando Dievo vardą apeiti, išvengti: jie išdrįsta dieviškąjį sostą palikti tuščią, jo vieton pasodindami švelnesnius, ne taip jau ausį rėžiančius vardus.

Pasislėpusiųjų nihilistų galvosena apie krikščionybę kur kas įdomesnė. Teisybė, jie dar pripažįsta, kad Bažnyčia parodo daug gražių ir heroiškų darbų, kad joje yra narių, drąsiai nešančių Kristų per istorijos tikrovę, tačiau daugelį jau apima paviršutiniškumas, ideologinis pasimetimas ir netikrumas. Tai ypač išryškėjo praėjusio karo metu, kuris vertė ne tik saugotis fizinių ginklų pavojaus, bet pareikalavo ir aiškaus ideologinio apsisprendimo. Tokios ideologinės grumtynės tebevyksta ir dabar, nors fiziniai ginklai ir aprimo. Šios ideologinės grumtynės, kaip pastebi prof. Simas Sužiedėlis, visada yra žiauresnės ir pavojingesnės už grynai politinį ar net imperialistinį karą, mat, jose reikia stvertis galingų ir išbandytų ideologinių ginklų.8

Ideologinis pasimetimas ir netikrumas aptemdo ir žmonių galvojimą apie krikščionybę. Jie pradeda giliau nebesuvokti jos esmės, kuo ji geresnė ir pranašesnė už kitas, taip sumaniai peršamas pažiūras. Tokie Bažnyčios nariai nebetrokšta jų būtį perkeičiančios dieviškosios malonės, pradeda ilgėtis kitokio gelbėtojo, galinčio veikiau jiems padėti, imama j ieškoti net bendradarbiavimo bazės su komunistine ideologija. Nenuostabu, kad tokie balsai pasigirsta net iš katedrų, kuriose dėstoma krikščioniškoji doktrina.

Tokio galvojimo paplauta krikščionybė paskum atneša ir keistų nuomonių apie Bažnyčios instituciją. Bažnyčia jau nebėra toji dieviškoji institucija, kuri per laiko tėkmę neša Kristų, kurioje vyksta nuolatinis dieviškojo Sūnaus įsikūnijimas, o tik paprasta, žmogiška organizacija, nors ir atliekanti gražių ir nuostabių darbų.

Bažnyčios bendruomenės nariai, paveikti tokių minčių, užgožėjančių krikščioniškojo gyvenimo didingumą ir skaidrumą, ima mėginti eiti savu tikėjimo keliu, kuriame ypač svetimas dogminis tikrumas ir sakramentinis gyvenimas. Juk ar nebūtų geriau, jei tikėjimas nebūtų įstatytas į aiškius, neginčytinus dogmų rėmus, ar nebūtų lengviau ir smagiau keliauti, jei pavyktų nusikratyti nelengvu sakramentiniu gyvenimu?

Pasalusis nihilizmas, šitaip įsitvirtinęs šalia ar net pačioje Bažnyčioje, lieka panašus į gaisrą, kuris pamažu rusena ir naikina visą, ką tik sutinka. Dabarties gyvenimo sąlygos tokiam gaisrui ypač palankios, mat, kiti dar neišdrįsta stoti viešoje bei atvirojo nihilizmo pusėje ir ardyti žmogiškąją būtį palaikančius pagrindus: tiesą, moralines vertybes ir gyvenimo prasmingumą.

Dvasios pavasario belaukiant
Tokiame fone nuaidėjo anas klaikusis kard. Suhard klausimas: atgimimo pavasaris ar sunykimo ruduo? Augimas ar žlugimas? Į  jį reikia mums patiems atsakyti, apsispręsti ir jieškoti priemonių, kurios prašalintų kard. Suhard laiške iškeltąją sunykimo grėsmę, padėtų nugalėti nihilistinį mūsų dienų nusiteikimą, apie kurį svarsto tėv. J. B. Lotz, S. J., ir parodytų kelią atkritėliams atgal į krikščionybę, nuo kurios nusigrįžimą dr. A. Maceina laiko būdinguoju dabarties bruožu.


K. Ž0R0MSKIS   KRISTUS IR ŠV. PETRAS

Sugrupavę minėtųjų svarsty to jų siūlomas priemones, jas čia taip galėtume nusakyti, būtent: tikinčiųjų tikėjimas, dvasingas apaštalavimas tarp atkritėlių, veiklus krikščionybės tiesų taikymas gyvenimui, pagaliau — pasitikėjimas Kristumi, vedančiu gyvenimo upę stebuklingais keliais.

Visos čia paminėtos priemonės išplaukia iš krikščionybės, kuri yra vienintelė ir pati pajėgioji kovotoja su nihilizmu. Krikščionybė atvėrė žmogaus dvasiai gyvenimo platybes ir gilybes, jį žmogiškąją būti perkeičia dieviškąja malone — ji viena tegali sugrąžinti žmogų nuo beprasmybės krantų, kur jį atvedė nihilizmas ir paliko nevilčiai, netikrumui ir netikėjimui. Kitos pažiūros, kaip sumaniai jos bebūtų peršamos, nėra pajėgios stoti kovon, mat, tarp jų ir žmogaus dvasios platybių nėra atitikmens, jos nepersiskverbia ligi transcendencijos krantų ir todėl negali išvesti žmogaus iš beprasmybės gyvenimo.

Vienok šis tvirtinimas, kad krikščionybė yra vienintelė ir pati pajėgioji kovotoja su nihilizmu, atsitrenkia į dabarties nuotaikas, kuriose krikščionybė nebeteko to pasitikėjimo, kuriuo ji yra žėrėjusi kitais dvasinių suiručių laikais. Todėl ir kovos su nihilistinėm apraiškom sėkmingumas sutampa su klausimu, ką daryti, kad krikščionybė atgautų žmonėse pasitikėjimą ir atsakytų į didžiuosius klausimus, kuriuos iškelia gyvenimas.

1.    — Kaip kitados žydai laukė iš Kristaus stebuklų, o graikai ženklo naujojo mokslo tikrumui įrodyti, taip dabarties nihilistai ar apostatos laukia iš krikščionių gyvo tikėjimo liudijimo, aiškiai jiems šnekančio: "šitas žmogus tiki ir iš tikėjimo gyvena: žiūrėkit, tikėjimas yra galia, kuri remia ir palaiko to žmogaus gyvenimą".

Jeigu patristinės literatūros kūrėjams pakako sutriuškinti heretiškuosius mokslus ar apologetiniu būdu atremti priekaištus, daromus krikščionybei ar jos išpažinėjams, jeigu vidurinių amžių žmogų, apniktą neaiškumų ar abejonių, pakako pasiųsti į bibliotekas ir panerti jį storųjų tomų studijose, tai šių dienų žmogus, ištrenktas iš tikėjimo kelio, atsakymo jieško gyvose krikščionių širdyse: "ar dar yra žmonių, mokančių gyvai, paprastai ir nuoširdžiai tikėti? ar tasai jų tikėjimas tikrai yra didžioji jėga, teikianti jiems gyvenimo atramą ir atnešanti prasmę?"

Dabarties žmogus, genamas pašėlusio tempo ir panertas dienos rūpesčiuose, nebeturi laiko nė noro vartyti storus tomus, gilintis, aiškintis abejones — jisai stebi ir vertina praktiškus, konkrečius atvejus ir iš jų darosi išvadas. Ir tuos pačius nihilistus ar atkritėlius iš krikščioniškojo kelio dažnai išbloškė ne ilgos studijos ar traktatai, bet realūs, konkretūs gyvenimo įvykiai, jų pačių išgyventos bėdos ar nelaimės. Juos į tą kelią atgal sugrąžinti tegali tik konkretus, gyvas tikėjimo paliudijimas, nešamas gyvųjų krikščionių.

Didysis dabarties šauksmas ar prašymas ir yra tasai, kurį "Amžiname žyde" išreiškė Bern. Brazdžionis: "Atimk, Viešpatie, tikėjimą iš lūpų, o netikėjimą iš širdies!" Reklaminis ar išpūstas lūpų tikėjimas turi užleisti vietą gyvajam širdies tikėjimui, kuris yra ne kalbos, ne bibliotekų knygos, bet iš Dievo išmelsta malonė.

Konkretus nihilisto susitikimas su krikščioniu, tikrai ir nuoširdžiai gyvenančiu iš tikėjimo, leidžia jam pastebėti dar ir tokį reiškinį, kad tikėjimas nėra bėgimas iš gyvenimo, kuris žmogui yra duotas, o tik jo atbaigimas ir įprasminimas. Vienybė su Dievu neliepia gyvenimo prakeikti ir greičiau iš jo pasišalinti, bet pastato žmogų į patį gyvenimo sūkurį ir atveria jam patį sunkiausią uždavinį — nusilenkti Dievui ir Dievuje save surasti. Tai yra pats sunkiausias darbas, dažnai ir tikinčiajam atnešąs juodų dienų, bandąs išmušti jį iš dvasios pusiausvyros, bet tikintysis nepasitenkina lengvu pasukimu į nieką, į paneigimą savosios būties, tačiau jis jieško atsakymo ir šviesos tikėjime, kurs ir juodą naktį moka nužerti viltinga šviesa.

Nihilistas ar apostatas, šitaip susitikdamas su gyvojo tikėjimo liudininku, lieka panašus Į Chestertono "Orthodoxy" knygos kapitoną, kuris, nepatenkintas savo kraštu, išplaukia jieškoti ir užimti naujų žemių, o netrukus vėl atsiduria toje pačioje Anglijoje, kuri dabar jam išrodo tokia miela, šilta ir artima. Ir nihilistas, pasinėręs beprasmiškuose j ieškojimuose ir klaidžiojimuose, susitikęs su tikinčiuoju, atsiremia į jaukų, malonų, ramų tikėjimo gyvenimą, atnešantį jo sielai pragiedrėjimą ir ramumą.

2.    — Antroji priemonė, galinti atnešti atgimimo pavasarį, kard. Emanuelio Suhard laiške yra pavadinta dvasinguoju apaštalavimu tarp atkritėlių. Šitoji kardinolo mintis pagimdė kunigų darbininkų misiją (Paris Mission), iš jos išsaugo Lisieux mieste tokiai misijai parengti kunigų seminarija.

Nesileisdami į šio naujojo misijų bandymo nagrinėjimą, viena tenorim priminti, kad kard. E. Suhard išryškintoji mintis apie katalikiškojo veikimo prigimtį ir tikslus tinka ir visų kraštų katal. akcijos darbininkams, būtent: katalikiškasis veikimas savo esme yra gyvenimo tėkmėje bevykstąs dieviškojo gyvenimo perteikimas. Tą darbą dirba Bažnyčia, vadovaujama hierarchijos, tam pačiam darbui talkina ir katalikiškasis veikimas, globojamas ir prižiūrimas tos pačios bažnytinės hierarchijos narių.9

3.    — Veiklus krikščionybės tiesų taikymas gyvenimui padeda gražion sutartinėn suvesti amžinąjį Evangelijos turinį su besikeičiančia jos skelbimo forma, metodais ir būdais. Krikščionybė turi pasitikti žmogų, gyvenantį šioje ir šių laikų tikrovėje. Ji turi duoti atsakymą į ypatingąjį laiko balsą, kurį kardinolas M. Faulhaber vadindavo Dievo balsu, — jį reikia išgirsti, suprasti ir tinkamai reaguoti.

Linksmoji naujiena, prašokstanti laiko ir vietos ribas, turi įsivilkti į šios dienos rūbą, įsilieti į šių dienų žmogaus kraują, kad jis pažintų ir suprastų, jog Evangelijos tiesos nėra dulkėmis apnešta praeitis, bet istorijos tikrovėje bevykstąs žmonių atpirkimas, jų perkeitimas ir rengimas amžinybei. Tik tokia krikščionybė tegali atgauti žmonėse pasitikėjimą ir nuo beprasmybės atvesti juos ligi transcendencijos, kurios gyvo pajutimo dabar žmonės yra nebetekę.

Veiklus tiesų taikymas tekančiam gyvenimui bet gi negali žmonėse išdildyti ženklų, kuriuos jų širdy įrėžė amžinybės mintis. Šitą amžinumo ir pastovumo troškulį nori pakeisti pašėlęs gyvenimo pažangėjimo tempas. Pažangėjimas, greitas keitimasis, įvairiausi gyvenimo bangavimai taip žmogų įtraukia savan sūkurin, kad paskiau jisai nebetenka pusiausvyros, nebemoka pastovių ir amžinų dalykų atskirti nuo nuolat besikeičiančių — jis nebetenka masto, padedančio apspręsti amžinus dalykus ir nuolat besikaitaliojančius.

Kovoje su nihilizmu, kuris amžinus siekimus iškeitė į praeinamus pogeidžius, svarbu žadinti žmonėse pajautimą, kad ne viskas praeina, keičiasi, bet yra ir amžinų tiesų, į kurias suplaukia kasdienybės įvykiai, tylieji amžinybės šaukliai.

4.    — Kovos sėkmingumą su nihilizmu ar apostazija, pagaliau, nulemia tikrasis žmonių apsisprendimas už Kristų, kurio žodžiai mūsų laikams skamba lyg koksai rūstus perspėjimas: "Be manęs nieko negalite padaryti" (Jon. 15, 5). Be Kristaus žmonija pati pavirsta į nieką ir esti nuplaunama nihilizmo verpetų, todėl ir kovą prieš nihilistines nuotaikas, kurios graužia viešai ar iš pasalų žmones, tegali laimėti žmonių pastangos ir darbai, kuriuos atpirktosios žmonijos vadovas Kristus paverčia dieviškosios malonės įrankiais ir krikščionybės lauką atnaujina žaliuojančiu pavasariu.

Ar žmonija apsispręs už Kristų ir sulauks atgimimo pavasario, ar ji pasuks sunykimo keliu ir atsitrenks i katastrofą, kurią dr. A. Maceinn vadina valytoja, galinčia išvesti dabartinį pasauli iš bedievybės,1" ir buvo tie klaikūs spėliojimui, vertę švento atminimo Paryžiaus kardinolą Emanuelį Suhard pastoraliniame laiške klausti: augimas ar žlugimas?

1)    Angliškas vertimas James A. Corbett, Growth or Decline. South Bend-Montreal, 1948. Įžangos žodis parašyt. John Courtneu Murray, S. J. šiuo vertimu čia ir naudotasi.

2)    Growth or Decline, įžangoje.

3)    Pig. Der heutige Nihilismus und seine Ueberwindung: Stimmen der Zeit, n. 12(1951-52) 411—425.

4)    Naujoji stabnieldybė: I Laisvę, n. 4(1954) 49.

5)    Ten pat, 48—49.

6)    Ten pat, 414 ss.

7)    Pavargimo grėsmė: I Laisvę, n. 4(1954) 1—9.

8)    Plg. Ateitininkai lietuvių tautos egzistencinėje kovoje: Aidai, n. 8(1954) 338.

9)    Growth or Decline, 62-63.

10)    Plg. Naujoji stabmeldybė: Į Laisvę, n. 4(1954) 49.

Vilniaus katedros detalė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai