Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTARAGIO MALŪNAS SCENOJE PDF Spausdinti El. paštas
Spalio mėnesį Čikagos ir Detroito lietuviai turėjo progos susipažinti su Montrealio lietuvių dramos teatro pastatytu K. Borutos "Baltaragio malūnu".

B. Pūkelevičiūtę ir K. Veselką reikia pagirti už drąsą inscenizuoti mūsuose neįprastą ir daug kam negirdėtą skaitytinę dramą, šis Montrealio teatro inscenizavimas nėra įprastinis, čia nebuvo stengtasi įvesti veiksmą ir sukurti prieš akis vykstančio gyvenimo iliuziją. Žiūrovą veikė pats autoriaus žodis. Veikalo dalyviai reiškėsi ne tiek kaip aktoriai, bet daugiau kaip deklamuotojai ir rašyto žodžio interpretatoriai. Tuo režisoriai įvedė į mūsų sceną naują stilių. Jie, tiesa, nėra pirmieji, bandą mūsų tarpe tą naujcvę, bet jie pirmieji plačiau supažindino mūsų visuomenę su šia dramos forma.

"Baltaragio malūnas" pasirodė šiam reikalui puiki medžiaga: ši legenda yra kiek nejaukaus ir baladiško pobūdžio, turi daug veiksmo, daug tiesioginio dialogo, daug galimybes sudialoginti posakojimo formą, daug poetiškumo ir ištisų lyriškų įtarpų. Veikalas visur lieka grynai meninėj plotmėj ir nėra sudrumstas propagandinių šūkių.

Scenai pritaikytas veikalas yra kiek sutrumpintas, bet jo koloritas, nuotaika ir net tekstas yra rūpestingai išlaikyti. Paties autoriaus pastabos ir svarstymai buvo vykusiai įmontuoti pasakotojo kalboje.

Dekoracijų tebuvo minimumas: Čikagoje žiūrovai fone matė stilizuotą malūną. Detroite nė tos aplinkos užuominos nebuvo, ir žiūrovai jcs visai nepasigedo. Skiriant tiek dėmesio žodžiui, ir aktoriai buvo parinkti daugiausia pagal jų balsą ir balso kolorite ar intonacijoj slypinčias galimybes. Aktoriams scenoj sėdint ant tam tikslui pritaikytų kėdžių prieš pultus su atverstom knygom, balso ekspresingumui, išraiškingumui ir intonacijai buvo skirtas ypatingas dėmesys. Aktoriams būnant vienoj vietoj, visa akcija ir emocijos buvo perduotos balso moduliacija ir gestais. Dialogo metu kalbančiojo atsikreipimas į partnerį ir saikingos pantomiminės priemonės įnešė į veikalą daug gyvumo ir judrumo. Kai kurių kitų režlsorių vartojamas santūrus metodas, daug dėmesio neskiriant intonacijai, šiam veikalui nebūtų tinkamas, nes būtų nustota daug
gyvumo. Grimo tebuvo mažai ir rūbai buvo palikti kasdieniški ir įprastiniai, įvedant gal tik lengvas užuominas apie aktoriaus atstovaujamą rolę. Taip Marcelės jaunystė ir linksma pasaulėžiūra atsispindėjo jos šviesioj suknelėj, Uršulės prietaringa ir davatkiška buitis buvo nurodyta juoda skara, o iš po švarko raudonuojąs Pinčiuko megztinis buvo vienintelė jo pragariškos prigimties užuomina. Sceninių efektų V. Lapinas panaudojo mažai ir saikingai.
Obuolmušių žirgų žvengimas, trumpi švilptelėjimai, palydį kokį ners Pinčiuko nepaprastą veiksmą, audra ir žaibavimai veikalo gale visur išryškino ir pagyvino vaizduojamą sceną. Gal galima buvo daugiau ir jėgingiau įvesti visų aktorių choru kalbamas pastabas dramatiškais momentais, kuris čia atstovauja graikų tragedijos choro tradiciją, lyg rūstus likimo balsas. Cia reikėtų pastebėti, kad veikalo intryga pasibaigė su entro veiksmo užuolaida. Trečias veiksmas pasakoja, kas atsitiko su svarbiausiais veikėjais ir dėl to scenoje skambėjo mažiau dinamiškai, negu knygoje. Pati dramos prigimtis reikalauja veiksmo, intrygos ir konflikto.

Net ir statant didžiausius reikalavimus, spektaklis buvo stiprus ir kultūringas. Nors ir nevisi aktoriai yra profesionalai, niekur nesijautė mėgėjiškumo. Montrealiečiai visur darė darnaus ir gerai susigyvenusio kolektyvo įspūdį. Išskyrus pasakotoją, aktoriai ne tiek reiškė savo asmeninę rolę, kiek bendrą, visus jungiantį veiksmą. Dėl to autoriaus žodis skambėjo su didele jėga ir vientisumu.

Kalbant apie atskirus aktorius, pirmoj   vietoj   reikėtų   paminėti J. Akstiną, kurio relė buvo didžiausia ir atsakingiausia. Jis buvo lyriškas, tikras savimi, laisvas ir turįs daug seno kaimo pasakoriaus šiltumo ir gaspadoriško tėviškumo. Jo natūralūs, sakytum, iš š rdies plaukią mostai, rami kalba, .vengianti balso pakelinio, pypkės kimšimas, nulipimas nuo scenos j publiką, jieškant klaidžiojančio Girdvainio, viiur derinosi su pasakojamu siužetu ir buvo viena iš svarbiausių veikalo vientisumo prieža .čių. Su ypatinga jėga nuskambėjo jo baigm nis lyriškas monologas, kur riba tarp legendos ir gyvenimo, rodės, galutinai išnyko ir leido suprasti Lietuvoje vykstantį gyvenimą.

Henrike Nagio Baltaragis buvo žmogiškas ir įsijaustas. Jo ypatingai geras ir išraiškingas balsas pridavė rolei daug svarumo. Gal vietomis relkojo įvesti daugiau tragikos ir baladiškumo, nes Baltaragis juk ir yra pati tragiškiausia legendos figūra.

Jurgos (B. Pūkelevičiūtė) rolė inscenizuotame veikale buvo gana maža, bet gaivalinga ir nerami. Jos išdidumas, nepasiekiamumas ir tragizmas buve gerai pabrėžti.

Leonas Barauskas sukūrė jaunatvišką, savimi pasitikintį Girdvainį, kuris žuvo besiekdamas savo pamiltų, už viską pasaulyje svarbesnių žirgų. Buvo galima iš anksto nujausti, kad jo emociška ir nepažabota prigimtis užsimerks prieš realybę, nepastebės galimos laimės su Jurga ir nuves ji į neišvengiamą tragediją.

Uršulės rolė buvo viena iš didžiausių, ir Bronė Malaškiene stengėsi sukurti gyvą ir gyvenimišką charakterį. Jos rolę gal reikėjo sukurti mažiau realistišką, daugiau sušaržuoti, daugiau pabrėžti jos keistumą ir tikėjimą prietarais. Reikėtų gal prislopinti ir jos klek per natūrališką, džiūgavimą, pasakojant, kaip ji plakė ją išvežusį Pinčiuką.

Kazys Veselka sukūrė naivų, kvailą ir lengvai apgaunamą Pinčiuką, kuris yra ir tingu3 ir šiaip niekam tikęs, panašiai kaip anas pasakų velnias, kurį gudrus ūkininkas visuomet apgauna. Jo rolė buvo atlikta gerai, tačiau reikėtų truputį daugiau užakcentuoti jo galybę, nes Borutos Pinčiukas visgi yra pavojinga figūra.

Šešelga (Vytautas Sabalys) pasirodė kaip neapsisprendęs, bailus apgavikas, kuris viską lengvai aukoja asmeniškam pelnui. Korimo scenoje jo vaidyba ir pantomimiški sugebėjimai buvo klasiški. Jam, rodės, iš tiesų trūko oro ir jis bejėgiškai tiesė kaklą į viršų, nors užsirūstinę kaimiečiai nepajudėjo nuo savo kėdžių ir net pačios virvės visai nesimatė.

Vaclovo Kerbelio Raupys buvo gyva charakterinė rolė. Vogimas jam yra savotiškas pragyvenimo šaltinis, tegu kitiems ir nepriimtinas, dėl to ir jo nesugebėjimas pavogti Girdvainio žirgų be velnio pagalbos jam atrodo kaip profesinė nesėkmė. Tuo jo rolė buvo labai žmogiška, aktoriaus gerai suprasta ir perduota.

Marcelės rolė šiame veikale nėra didelė, bet labai sunki Ji ne tiek egzistuoja savyje, kiek Baltaragio mintyse. Baltaragio ausyse nuolat skamba jos linksmas jaunatviškas juokas, bet tą persekiojantį juoko charakterį kažin ar galima objektyviai perduoti scenoje, ir dėl to Marcelės skambaus juoko reikėjo duoti mažiau, nes jis ilgainiui pradeda skambėti kiek dirbtinai. Nežiūrint tų sunkumų, ji buvo sumaniai įderinta į bendrą veiksmo vyksmą.

Klebono rolė veikale buvo sutrumpinta, ir Ričardo Simaniūkščio interpretacija buvo paprasta ir suprantama.

Režiorių vaidmuo šiame veikale buvo esminis. Jie sugebėjo sukurti vienalytį kūrinį, suderinti aktorių roles ir pabrėžti esminius momentus. Tuo "Baltaragio malūnas" tsmpa vienu pačių geriausių mūsų scenoje matytu pastatymų. Publikos reagavimas į šią naujovišką dramą buvo labai gyvas ir įrodė, kad rašytojas ir režisorius nebūtinai turi nusileisti iki vadinamojo "publikos lygio", lyg publika nesugebėtų priimti giliai kūrybiško ir meniško žodžio. Jis kaip tik įrodė, kad reikia jieškoti meninės tiesos, o ne pigių efektų ar tiesioginių visiems priimtinų moralizavimų.

Mcntrealio lietuvių dramos teatras, panašiai kaip ir kitos teatrinės grupės, žada vykti ir į kitas tolimas vietoves gastrolėms. Panašios gastrolės dažnai neatneša jokio finansinio pelno grupei ir, reikia manyti, juos verčia tai daryti meilė scenai, savotiškas idealizmas ir jaunatviška dvasia.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai