Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SIDABRINUKAS IR AŠ PDF Spausdinti El. paštas
ANDALŪZIŠKA ELEGIJA

PRATARMĖ
Ši trumpa knyga, kurioje linksmybė ir liūdesys yra lyg dvynukai, lygiai tokie pat, kaip Sidabrinuko ausys, buvo rašoma... ką aš žinau, kam? .. . kam rašome mes, poetai? . . . Dabar, skirdamas ją vaikams, neatimu nei nepridedu nei kablelio. Kaip puiku!

Kur yra vaikų, ten tebesitęsia aukso amžius, sako Novalis. Kaip tik šiame aukso amžiuje, kuris yra lyg iš dangaus nukritusi dvasinė sala, gyvena poeto širdis, ir ji jaučiasi ten taip gerai, jog didžiausias jo troškimas būtų niekad iš ten neišeiti.

O, palaimos, gaivumo ir laimės sala, vaikų aukso amžiau! teatrandu tave visuomet savo gyvenime, skausmo jūroje, ir tavo dvelkimas tesuteikia man savo lyrą, augštabalsę ir kartais beprasmę, lyg vyturėlio čirenimas baltuose užtekančios saulės spinduliuose!

SIDABRINUKAS
Sidabrinukas yra mažas, plaukuotas, švelnus; toks minkštas iš viršaus, jog atrodo visas iš vilnos, be kaulų. Tik juodo gintaro veidrodžiais spindinčios jo akys yra kietos, lyg du juodo kristalo vabalai.

Jį paleidžiu, ir jis eina į pievą, ir švelniai glamonėja savo drungnu snukučiu, vos vos jas paliesdamas, ružavas, žydras ir geltonas gėlytes. Tyliai jį pašaukiu: "Sidabrinuk!" ir jis atitrep-sena savo linksma ristele — atrodo, lyg juoktųsi kažkokiu idealių varpelių skambesiu.
Valgo, kiek jam duodu. Jis mėgsta gintarines moskatelio vynuoges, violetines fygas su savo kristaliniu lašeliu medaus . . .

Jis švelnus ir lipšnus, lyg koks berniukas ar mergytė . . . bet stiprus ir kietas viduje, lyg akmuo. Kai joju ant jo sekmadienį toliausiomis kaimo gatvėmis, švariai apsirengę ir oriai vaikščiojantys žemdirbiai sustoja į jį pažiūrėti:

— Jis iš plieno . . .

Iš plieno. Taip, iš plieno ir sidabrinio mėnulio kartu.

ANGELUS
Žiūrėk, Sidabrinuk, kiek rožių krenta iš visų pusių: mėlynos, baltos, bespalvės rožės . . . Atrodo, lyg visas dangus virstų rožėm ir kristų žemyn. Žiūrėk, kaip prisipildo rožėm mano kakta, pečiai, rankos . . . Ką aš veiksiu su tiek rožių?

Gal tu žinai, iš kur kilus ši gležna augmenija, — aš to nežinau, — kuri kasdien sušvelnina peisažą ir palieka jį pridengtą švelnia rožine, balta, melsva spalva, — rožės, ir vėl rožės — lyg kokiam Fra Angelico paveiksle, kuris atsiklaupęs tapė didybę?

Atrodo, lyg iš septynių rojaus balkonų būtų metamos rožės žemėn. Lyg lengvas ir vos, vos nuspalvintas sniegas, rožės sutupia ant bokštų, stogų, į medžius. Pažiūrėk — visa, kas buvo aštru, per savo papuošalą sušvelnėja. Dar, ir dar, ir dar rožių . . .

Atrodo, Sidabrinuk, kad kol skamba Angelus, mūsų gyvenimas. praranda savo kasdieninę jėgą, ir kita vidinė jėga, kilnesnė, pastovesnė ir skaistesnė, liepia kilti viskam lyg palaimos šaltiniams, augštyn į žvaigždes, kurios jau užsižiebia tarp rožių ... Ir vėl rožės . . . Tavo akys, Sidabrinuk, kurių tu nematai ir kurias nuolankiai keli į dangų, yra lyg dvi gražios rožės.

SUGRĮŽIMAS
Grįžome abu iš kalnų, apsikrovę: Sidabrinukas majoranu, o aš — geltonom lelijom.
Buvo balandžio pavakarė. Visa, kas vakaruose truputį anksčiau spindėjo lyg auksinis veidrodis, dabar virto sidabriniu — lygia ir švi-tinčia kristalinių lelijų alegorija. Po to didžiulis dangaus skliautas tapo permatomu safyru, besikeičiančiu į smaragdą. Aš ėjau namo liūdnas . . .

Jau atšlaitėje, žibančiomis porceliano plytelėmis apvainikuotas kaimelio bokštas įgavo paminklinę išvaizdą užslenkančius prieblandos skaidrume. Iš arti jis atrodė lyg tolumoj mato
ma Giralda, ir mano didmiesčių nostalgija, paaštrėjusi su pavasariu, jame rado melancholišką paguodą.

Sugrįžimas... kur? iš kur? kokiam tikslui?... Tačiau lelijos, kurias nešiausi, pakvipo dar stipriau beprasidedančios nakties malonioj vėsumoj; jų kvapas buvo dar daugiau įsiskverbiantis, bet kartu ir sunkiau pagaunamas — kvapas, kuris plaukė iš nematomo žiedo, susidedančio vien iš kvapo, ir svaigino kūną ir dvasią vienišoj sutemoj.

O, mano siela, sutemos lelija, tariau.

Ir staiga pagalvojau apie Sidabrinuką, kurį, nors jis ir žingsniavo po manim, buvau pamiršęs, kaip ir savo kūną.

BALANDŽIO IDILIJA
Vaikai nuėjo su Sidabrinuku prie alksnių upokšnio, ir dabar jį atlydi, bėgantį ristele, tarp beprasmių žaidimų ir nesulaikomo juoko skambesio, visą apkrautą geltonom gėlėm. Ten apačioje juos sulijo — anas pralekiantis debesys, akimirksniui pridengęs žalią pievą savo auksiniais ir sidabriniais siūlais, kuriuose, lyg raudanti lyra, sudrebėjo vaivorykštė. Ir virš permirkusios asiliuko vilnos dar tebelašnoja sušlapę geltonieji varpeliai.

Gaivi, linksma, jausminga idilija! Net ir Sidabrinuko prunkštimas skamba švelniai po su-lijusia saldžia našta. Kartas nuo karto jis atgręžia savo galvą ir pasiglemžia gėles, kurias jo snukutis pasiekia. Sniego baltumo ir geltoni varpeliai vienam akimirksniui pakimba tarp baltai žalsvų putų ir paskui keliauja į jo pakinktais apjuostą pilvuką. Kas galėtų, kaip tu, Si-dabrinuk, valgyti gėles ... ir jos jam nekenktų!

Įgaidžių pilna balandžio popietė! . . . Žvilgančios ir gyvos Sidabrinuko akys atspindi savyje ištisą saulės ir lietaus valandą, kuriai baigiantis, virš šv. Jono lauko pasimato į lietaus siūliukus išsiskaidantis kitas rausvas debesiukas

VAIKAS IR VANDUO
Didelio dulkėto, negailestingai saulės kepinamo kiemo nederlingoje sausroje, kur kaip palengva neitum, visas iki akių prisipildai smulkučių dulkių, matosi vaikas ir fontanas, kiekvienas iš jų su savo siela laisvoj ir nuotaikingoj grupėj. Nors ten nėra nei vieno medžio, į jį įeinant, širdis prisipildo vieno vardo, kurį akys kartoja išrašytą Prūsijos mėlynumo danguj didelėmis šviečiančiomis raidėmis: oazė.

JUAN RAMON JIMENEZ (g. 1881), Nobelio laureatas 1955 m., laikomas vienu iš žymiausių dabarties poetų ispanų kalba. 1917 m. jo pasirodęs "Sidabrinukas" yra geriausia eilėraščių prozoje knyga ispanų kalba ir yra susilaukusi nepaprasto pasisekimo ispanų kalbos kraštuose.

San Francisco kieme priešpietis jau pasiekė savo vidurdienio kaitrą, ir jos tvankumoj apmiręs kalnas įgauna alyvmedžių spalvą. Saulė šviečia vaikui į galvą, tačiau jis, pasinėręs vandens stebėjime, to nejaučia. Atsigulęs ant žemės, jis laiko savo ranką po gyva versme, ir vanduo jo delne pastato virpančią vėsumu ir gracija pilį, kurią jo juodos akys stebi užkerėtos. Jis kalba pats sau, patraukia nosį, kita ranka pasikaso tai čia, tai ten tarp savo skudurų. Pilis, vis ta pati, bet atnaujinama kiekvieną akimirksnį, retkarčiais susiūbuoja. Ir tada vaikas dar daugiau susikaupia, prisispaudžia prie žemės, pasineria visas savyje, idant net jo kraujo pulsavimas, kuris, pajudindamas vieną lašelį, pakeičia tokį jautrų kaleidoskopo paveikslą, neatimtų iš vandens jo pirmykštės netikėtai užkluptos formos.

Sidabrinuk, nežinau, ar tu suprasi tai, ką aš tau sakau, bet šis vaikas laiko savo rankoje mano sielą.
 
DRAUGYSTĖ
Mes gerai sugyvenam. Aš jam leidžiu eiti, kur jis užsimano, o jis mane visuomet nuneša ten, kur aš noriu.

Sidabrinukas žino, kad einant pro Coronos pušį, aš mėgstu prisiartinti prie jos kamieno ir jį paglostyti, ir žiūrėti į dangų pro jos didžiulę ir permatomą viršūnę; jis žino, kad mane džiugina takas, vedantis pro pievas į senąjį šaltinį; kad man atrodo šventė žiūrėti į upę nuo pušim apaugusios kalvos, savo lieknu miškeliu primenančios klasiškus gamtovaizdžius. Jei kada ramiai užsnūstu ant jo nugaros, pabundantį mane visuomet pasveikina vienas iš šių mielų vaizdų.

Aš elgiuosi su Sidabrinuku, lyg su kokiu vaiku. Jei kelias esti akmenuotas ir jam darosi sunku, nulipu, kad jam būtų lengviau. Jį bučiuoju, jį apgaudinėju, jį įtūžinu . . . Jis supranta, kad aš jį myliu, ir nesiskundžia manimi. Jis toks panašus į mane ir toks skirtingas nuo kitų, kad pradėjau tikėti, jog jis net ir sapnuoja tą patį, ką ir aš.

Sidabrinukas man atsidavė, lyg aistringa jaunuolė. Jis neprotestuoja prieš nieką. Žinau, kad esu jo laimė. Jis vengia net asilų ir žmonių . ..

MIGDYTOJA
Angliakasio dukrytė, graži ir paišina lyg moneta, rudai spindinčiom juodom akim ir tarp suodžių krauju raudonuojančiom lūpom, sėdi ant plytos prieš savo lūšną ir migdo broliuką.

Gegužės valanda virpa ore, deganti ir tyra, lyg saulės širdis. Spinduliuojančioje tylumoje girdėti verdant puodas, užkaistas laukuose, gyvulių žvengimas Caballos ganyklose ir jūros vėjo džiūgavimas eukaliptų tankumoje.

Jautriai ir švelniai, angliakasio duktė dainuoja:

Mik, mano vaike,
piemenės palaima, užmik...
Tyla. Vėjas medžių viršūnėse . . .
... o užmigus mano vaikui,
migsiu ir aš ..

Vėjas . . . Sidabrinukas, tykiai žingsniuojantis tarp išdžiūvusių pušų kamienų, pamažėle prisiartina . . . Paskui jis išsitiesia ant tamsios žemės ir, besiklausydamas motinos dainos, užmiega, lyg vaikas.

DŽIOVININKĖ
Ji sėdėjo tiesi, išbalusiu, permatomu veidu, lyg nuvytusi balta kvapni gėlė, ant savo vargingos kėdės išbaltintoje šaltoje kamaroje. Gydytojas jai liepė išeiti į laukus, kad gautų šio šaltojo gegužio saulės, bet vargšė nepajėgė.

— Vos nueinu iki tilto, — man pasakojo, — matot, ponaiti, čia pat šone, uždustu ir nebegaliu . . .

Vaikiškas, silpnas ir trūkčiojantis jos balselis plaukė toks pavargęs, kaip kartais vasaros vėjo dvelkimas.

Aš jai pasiūliau Sidabrinuką pasijodinėjimui. Kaip sušvito juoku, užsėdus ant jo, tas numirėliškas ryškių bruožų veidelis, kuriame matėsi tik juodos akys ir balti dantys!

Mums einant pro šalį, iš tarpdurių lindo moteriškių galvos į mus pažiūrėti. Sidabrinukas žingsniavo pamaži, lyg žinodamas, kad neša trapią plono stiklo leliją. Mergaitė, su savo baltu, lyg Montemayor Marijos, rūbu, sujuostu rando-na juosta, visa pasikeitusi nuo karščio ir vilties, atrodė lyg angelas, kuris žengė skersai kaimelio, artindamasis į pietinį dangaus pakraštį.

PAKELES GĖLE
Kokia tyra, Sidabrinuk, ir kokia graži ši pakelės gėlė! Pro ją praeina visos bandos — jaučiai, ožkos, kumeliai, žmonės, — o ji, tokia švelnutė ir gležnutė, tebestovi tiesi, lengvai vio-' lėtinė savo vienišame kampelyje, neužsikrėsda-ma niekuo netyru.

Kiekvieną dieną tu ją matai toj žaliuojančioj vietoj, kur mes pasukam į takelį atšlaitės pradžioje. Tai ji turi šalia savęs paukštelį, kuris pakyla — kodėl? — mums besiartinant; tai ji būna pilna, lyg maža taurė, tyro vasaros debesio lietaus; tai vėl leidžia save iškuopti bitei ar pasipuošia plasnojančia peteliške.

Ši gėlė gyvens tik keletą dienų, Sidabrinuk, nors jos prisiminimas gali likti amžinu. Jos gyvenimas bus lyg viena tavo pavasario diena, lyg mano gyvenimo pavasaris. Ko aš neduočiau rudeniui, Sidabrinuk, už šią gėlę, tam, kad ji kasdien būtų paprastu ir nepraeinančiu mūsų gyvenimo pavyzdžiu!


A. TAMOŠAITIS  PAKLUONĖS

ŠULINYS
Šulinys! Koks gilus šis žodis, Sidabrinuk! kaip jis žalsvai juodas, gaivus, skambantis! Atrodo, kad tai žodis, kuris besisukdamas tol gręžia tamsą žemę. kol atsiduria Į šaltą vandenį.

Žiūrėk, fygos medžio kamienas puošia ir kartu išveda iš pusiausvyros šulinio svirtį. O viduryje, pasiekiama ranka, tarp maurais apaugausių plytų išsiskleidė mėlynai, stipriai kvepianti gėlė. Truputį žemiau kregždė turi susukus savo lizdą. Dar toliau, už sustingusio šešėlyje prieangio, matyti smaragdinė pilis ir ežeras, kuris pyksta ir skundžiasi, jei į jo tylumą paleidi akmenį.  Gi pačioj pabaigoj — dangus.

(Ateina naktis, ir šulinio gilumoje užsižiebia mėnulis, pasipuošęs plasnojančiomis žvaigždėmis. Tylos! Gyvenimas keliais išėjo tolyn. Pro šulinį siela išsprunka į gilumą. Pro jį lyg ir matyti kitas prieblandos krantas. Ir atrodo, kad iš jo burnos tuoj išlįs gigantiška naktis, visų pasaulio paslapčių valdovė. O, ramus ir magiškas labirinte, vėsus ir kvepiantis parke, užburta magnetiška sale!).

—    Sidabrinuk, jei aš kurią nors dieną įšoksiu šin šulinin, tai padarysiu ne norėdamas nusižudyti, tikėk man, bet kad greičiau pasiekčiau žvaigždes.

Sidabrinukas suprunkščia, ištroškęs ir neramus. Iš šulinio pakyla išgąsdinta, tyliai plasnojanti kregždė.

JI IR MES
Sidabrinuk, gal ji važiavo... — kur? — tuo juodu, saulėj blizgančiu traukiniu, kuris virš mūsų skubėjo savo iškeltais bėgiais šiaurės link, įsirėždamas baltuose debesyse.

Aš buvau su tavim apačioj, banguojančiuose geltonuose kviečiuose, mirguliuojančiuose tartum kraujo lašeliais raudonom aguonėlėm, kurioms liepa jau bruko peleninius vainikus ant galvučių. O mėlynų dūmų debesėliai — atsimeni? — akimirksniui užtemdė saulę ir gėles, beprasmiai slinkdami begalybėn.

Akimirksniui praregėta šviesi, juodai pridengta galvutė! Ji buvo tartum iliuzijos portretas prabėgančiuose traukinio lango rėmuose.

Gal ji kartais pagalvojo: "Kažin, kas tas juodai apsirengęs žmogus ir tas sidabraspalvis asiliukas?"

Kas gi jie bus, jei ne mes! Tiesa, Sidabrinuk?

MĖNULIS
Sidabrinukas ką tik baigė gerti du kibirus vandens su žvaigždėm iš kiemo šulinio ir pamaži, išsiblaškiusiu žingsniu tarp augštų saulėgrąžų grįžo tvartan. Aš jo laukiau tarpduryje, atsirėmęs į išbaltintą staktą ir apsuptas švelnaus heliotropų kvapo.

Viršum pašiūrės, sudrėkusios nuo rugsėjo atolydžio, miegojo tolimi laukai, skleisdami stiprų pušų kvapą. Didelis juodas debesys, lyg milžiniška višta, padėjusi aukso kiaušinį, pakabino virš kalvos mėnulį.

Ir aš tariau mėnuliui:

. . . Ma sola
ha ąuesta luna in ciel, che da nessuno
cader tu vista mai se non in sogno".
(bet danguj tik šis mėnulis, kurio dar
niekad niekas, nebent sapne, nematė
krentant žemyn).

Sidabrinukas žiūrėjo į jį atsidėjęs, mikštai karpydamas viena ausim. Pasižiūrėjo paskendęs mintyse į mane, ir papurtė kitą . . .

IŠGĄSTIS
Vaikai vakarieniavo. Lempa užsisapnavus skleidė savo rausvą šviesą viršum sniego baltumo staltiesės, ir raudonos geranijo.s su obuoliais, kurie atrodė lyg nudažyti, ryškiu, aštriu džiaugsmu nuspalvino šią paprastą nekaltų veidų idiliją. Mergaitės valgė lyg moterys, vaikai šnekučiavo tartum vyrai. Iš kambario gilumos, duodama mažyčiui savo baltą krūtį, į juos žiūrėjo jauna, graži, šviesiaplaukė motina ir šypsojosi. Už lango, išeinančio į sodą, kietai ir šaltai virpėjo šviesi žvaigždėta naktis.

Staiga Blanca pašoko ir spruko, kaip silpnas spinduliukas, į motinos rankas.  Iš karto užstojo tyla, o paskui, krentančių kėdžių triukšme visi nulėkė paskui ją, staigiam balsų sąmyšyje išgąstingai žiūrėdami į langą.

Tas kvailutis Sidabrinukas! Prispaudęs prie lango savo baltą galvą, kurią šešėlis, stiklų spindesys ir baimė pavertė milžiniška, jis žiūrėjo, ramus ir liūdnas, į jaukiai apšviestą valgomąjį.

KELIAS
Kiek lapų prikrito pereitą naktį, Sidabrinuk! Atrodo, lyg medžiai būtų atsistoję žemyn galva, atsukdami savo viršūnes žemėn ir iškėlę dangun šaknis, trokšdami jame prigyti. Pažiūrėk į šį alksnį: jis atrodo lyg Liucija, virve vaikščiojanti cirko mergaitė, kai ji, paskleisdama ant kilimo savo liepsnos spalvos plaukus, iškelia suglaudus augštyn savo lieknas, gražias kojas, pilkame triko dar ilgesnėm atrodančias.

Dabar, Sidabrinuk, paukščiai, tupėdami ant plikų šakų, mus matys, tarp auksinių lapų, taip, kaip mes juos matydavom pavasarį tarp žalių. Kokia sausa, nuvalkiota giesmė virto apačioje daina, kurią lapai pirmiau dainavo viršuj!

Ar matai laukus, Sidabrinuk, nuklotus sausais lapais? Kai sugrįšim čia sekantį sekmadienį, nebematysi jų nei vieno. Aš nežinau, kur jie miršta. Turbūt, paukščiai, besimylėdami pavasarį, jiems išdavė paslaptį šios gražios ir slaptos mirties, kurios neturėsim nei tu, nei aš, Sidabrinuk . . .

ŽIEMA
Dievas dabar sėdi savo stiklo rūmuose. Tuo noriu pasakyti, kad lyja. Sidabrinuk. Lyja. Ir paskutiniai rudens palikti žiedai atkakliai tebesilaikantys ant savo bekraujų kotelių, apsikrauna deimantais. O kiekviename deimante — dangus, stiklo rūmai, Dievas. Pažiūrėk į šią rožę — ji savo viduje turi kitą rožę iš vandens, ir kai ją papurtau — matai?, — iškrinta naujas spindintis žiedas lyg jos siela, ir ji lieka suvytus ir liūdna, kaip ir manoji.

Vanduo tikriausiai toks linksmas, kaip saulė. Pažiūrėk, jei netiki, kokie linksmi laksto po ii vaikai — stiprūs ir nudegę, basom kojom. Pažiūrėk, kaip visi žvirbliai čirškiančiu staigiu sūkuriu susimeta gebenėn, — savo mokyklon, pasak tavo gydytojo Darbon, Sidabrinuk.

Lyja. Šiandien neisim į laukus. Tai diena, skirta apmąstymams. Žiūrėk, kaio teka stogo vamzdžiais vandui. Pažiūrėk, kaip nusiplauna pajuodavę, bet dar truputį paauksuotos akacijos, kaip vėl pradeda plaukiot griovyje vaikų laivelis, vakar Įstrigęs tarp žolių. Pažiūrėk, kokia graži šį akimirksnį silpnai sušvintančioj saulėj vaivorykštė, kuri išlenda iš už bažnyčios ir miršta, lengvai nuspalvindama dangų, šalia mūsų.

MIRTIS
Radau Sidabrinuką išsitiesusį savo šiaudų guolyje, liūdnai žvelgiantį savo minkštom akim. Priėjau prie jo, jį paglosčiau, jam šnekėdamas, ir norėjau jį pakelti. . .

Vargšas visas staigiai sujudėjo, bet liko gulėti su viena sulenkta koja . . . Nepajėgė . . . Tada ištiesiau jo koją ant žemės, jį dar kartą švelniai paglosčiau ir pakviečiau jo gydytoją.
Senasis Darbon, vos jį pamatęs, nulenkė savo bedantę burną iki pat kaklo ir papurtė virš krūtinės, lyg laikrodžio švytuoklę, savo krauju pritvinkusią galvą.

— Nieko gero, tiesa?

Nežinau, ką jis atsakė. Kad vargšas buvo bemirštąs . . . Nieko . . . Kad kaž koks skausmas... Kad kaž kokia bloga šaknis . . . Žemė tarp žolių . . .

Vidurdienį Sidabrinuko jau nebebuvo. Jo vatinis pilvukas buvo išsipūtęs, lyg žemės rutulys, ir jo kojos, sustingę ir bespalvės, kilo į dangų. Jo garbiniuotas kailis atrodė lyg senų lėlių medžiaginiai peruksai, kurie virsta liūdnomis dulkėmis, per juos perbraukus ranka.

Paskendusiame tyloje tvarte, sumirgėdama kiekvieną kartą, kai ją paliesdavo pro langą įsiskveribantis saulės spindulys, ėmė skrajoti graži trispalvė peteliškė.

ILGESYS
Sidabrinuk. tu mus matai, tiesa?

Juk tu matai, kaip taikingai juokiasi tyras ir šaltas sodo šulinio vanduo, kaip paskutinėj dienos šviesoj darbščiosios bitelės laksto apie žaliai violetinį rozmarino krūmą, kurį dar tebesilaikantį ant kalvos saulė apgaubia rausvo aukso spindesiu.

Sidabrinuk. tu mus matai, tiesa?

Juk tu matai, kairj raudona senojo šaltinio ikalne eina skalbėju asiliukai, pavargę, šlubuodami ir liūdni begaliniame skaidrume, sujungiančiam žemę ir dangų į vieną spindintį veidrodį.

Sidabrinuk. tu mus matai, tiesa?

Juk tu matai vaikus, dūkstančius tarp laukinių krūmu, kurių šakos aplipę žiedais tartum lenr?vU baltu, raudonris taškučiais išmargintų, peteliškių spiečium.

Sidabrinuk, tu mus matai, tiesa?

Sidabrinuk, juk tu tikrai mus matai, ar ne? Taip, tu mane matai. Ir man atrodo, kad aš tave girdžiu. Taip, taip, skaidrioje prieblandoje, švelnumu pripildydamas visą vynuogynų slėnį, girdisi tavo švelniai liūdnas prunkštimas . . .

MELANCHOLIJA
Šį popietį nuėjau su vaikais aplankyti Sidabrinuko kapo Pina sode, po apvalia tėviška pušimi. Aplinkui balandis buvo papuošęs drėgną žemę didelėmis geltonomis lelijomis.

Kažkur augštai čiulbėjo kikiliai, ten, žalioj viršūnėj mėlynuojančio dangaus skliaute, ir jų smulkus, virpantis, džiaugsmingas čiulbesys sklido šilto popiečio auksiniame ore, lyg šviesus naujai gimstančios meilės sapnas.

Vaikai, vis baugiau besiartindami, paliovė šūkauti. Tylūs ir rimti, savo spindinčiom akim jie man davė baigščius klausimus.

—    Sidabrinuk, mano drauge! — tariau žemei, — jei tu dabar esi, kaip aš galvoju, dangiškoje pievoje ir nešioji ant savo gauruotos nugaros jaunus angelus, gal mane jau užmiršai? Sidabrinuk, sakyk, — ar dar prisimeni mane?

Ir tada, lyg atsakydama į mano klausimą, lengvutė balta peteliškė, kurios anksčiau nebuvau pastebėjęs, ėmė nepaliaujamai, lyg kokia s'e-1T, sprajoti nuo lelijos prie lelijos . ..


SIDABRINUKUI, MOGUER DANGUJE
Mielas ristuk Sidabrinuk, mano asilėli, kuris tiek kartų nešei mano sielą—tik mano sielą! — anais tankiais lazdynų, dedešvų ir skirpstų takais, tau skiriu šią knygą, kuri kalba apie tave ir kurią dabar jau ir tu gali suprasti.

Ji skiriama tavo sielai, kuri jau ganosi rojuje, nuo mūsų Moguer gamtovaizdžių sielos, kuri, turbūt, taip pat su tavim pakilo viršun; ji neša, raitą ant tavo kartoninės nugaros, mano sielą, kuri, kildama augštyn pro žydinčius erškėčius, tampa kasdien geresne, taikingesne, tyresne.

Taip. Aš žinau, kad kai pavakaryje lėtas ir susimąstęs, palydimas volungių čiulbesio ir apelsinų žiedų kvapo vienišam apelsinų medžių lauke, aš artinsiuosi prie pušies, kuri tau mirusiam dainuoja lopšinę, tu, Sidabrinuk, laimingas savo amžinų rožių pievoje, matysi mane sustojant prie geltonų lelijų, kurios išdygo iš tavo išsisklaidžiusios širdies.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai