Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSIMINIMAI APIE BALĮ SRUOGĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. Spaudai paruošė ir išleido VANDA SRUOGIENĖ. Chicago, 1974. XIV+552 psl., be to, 31 psl. iliustracijų.

Mirus Baliui Sruogai, prof. M. Biržiška rašė jo žmonai: "... suprantame, jog Tamsta įveiksi savo skausmą ir stosi prie naujo savo dvasinės pareigos darbo — rūpintis, kad ne tik Balio Sruogos litaratūrinis palikimas ir vardas būtų ateičiai išsaugotas, bet kad ir pats Balys mums visad liktų mielas ir brangus — mums, ne tik mažam artimųjų būreliui, bet ir visai gyvai Lietuvai, kuri myli ir brangina žmogų, ne vien vertina plunksnos darbininką, nelyginant kokį profesininką (...) Balys negali mums likti nekrologiškai šabloniškai nulaižytas, bet turi išlikti mūsų jaunimui, mūsų šviesuomenei, mūsų tautai visu savo kūrybiniu ir dvasiniu ūgiu"(p. 473).

Aišku, nieko nebūtų reiškęs toks paskatinimas, jei pati paskatintoji nebūtų to reikalo jautusi. Istorikė V. Sruogienė buvo savo vyrui ne tik dvasinė atrama, bet ir kūrybinio darbo talkininkė (tur būt, retam rašytojui tiek teigiamo poveikio turėjo žmona, kaip V. Sruogienė savo vyrui). Buvo natūralu, kad ji iš pat pradžių pradėjo rūpintis atsiminimų apie B. Sruogą kaupimu. Pirmieji atsiminimai buvo gauti jau 1948 m., paskutinieji — 1973 m. Taigi, rūpintasi ištisus dvidešimt penkerius metus. Kaip pratarmėj pasisakoma, "norima buvo šiuo leidiniu atžymėti 25 metų sukaktį nuo Balio Sruogos mirties,, (p. XIII). Gražiai paminėta!

Knygoje sutelkta apie 70 bendradarbių (pratarmė mini apie 100 asmenų, matyt, priskaičiavus laiškų autorius ir kitus žinių teikėjus). Dalis medžiagos surinkta iš spaudos — knygų ir žurnalų bei laikraščių. Bet daug daugiau yra specialiai šiam leidiniui parašytų atsiminimų. Dviem atvejais pravesti pasikalbėjimai, kur nebuvo vilties sulaukti atsiminimų raštu. Žodžiu, kiek buvo įmanoma, tiek ir buvo stengiamasi kuo visapusiškiau apžvelgti B. Sruogos asmenį? jo gyvenimo įvairius tarpsnius ir darbo sritis.

Bendrą biografinę B. Sruogos apybraižą pateikia A. Rūko straipsnis (1-26, iš "Šviesos", 1948), o jį jau seka individualūs atsiminimai. Daugiausia vertingos medžiagos duoda pačios V. Sruogienės straipsniai apie B. Sruogos tėvų ir jų pačių šeimą (29-42 ir 122-164). Taip pat itin šiltai savo tėvą — "Balį" nupiešia duktė D. Sruogaitė-Bylienė (165-200).

Visi atsiminimai rikiuojami chronologine tvarka, kad B. Sruogos asmuo mums atsiskleistų jo gyvenimo tėkmėje. Prisimena jį mokslo draugai B Panevėžio realistinės gimnazijos, o vėliau iš Petrapilio ir Maskvos studijų metų. Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi pradžioje B. Sruogą regime besirūpinantį satyriniu "Vilkolakio" teatru, besidarbuojantį Meno kūrėjų draugijoj, redaguojantį oficiozą "Lietuvą". Gyvą B. Sruogos vaizdą iš Mūncheno studijų meto duoda E. Mūller-Kampo atsiminimai. Nuo studijų nuovargio B. Sruoga gaivinosi išvykomis į Alpes. Kaip liudija keli atsiminimai, jis Alpią nepamiršo ir vėliau — iš Lietuvos į jas organizavo ekskursijas. Įterpiami apie B. Sruogą ir jo dukters draugia ir namo savininko, ir tame pačiame name gyvenusio asmens atsiminimai. Kaip profesorių, B. Sruogt vaizdžiai charakterizuoja P. Orintat-tės apybraiža "Valstietis iš Vabalninko" (222-232, iš kn. "Liepalotų medynuose"). Santykius su teatru ryškina St. Pilka (246-258, str. iš „Aidų", 1947, Nr. 12), V. Radauskienė iš dalies V. Rastenis, St. Santvarai. L. Dovydėnas. Iš kolegų profesoriai pateikė apie B. Sruogą atsiminima P. Jonikas, Pr. Skardžius, V. Maciūnas. Ypač gausūs atsiminimai apie B. Sruogos vadovautą teatro seminarą, kurių pateikė P. Andriušis, D. Čibas, Č. Grincevičius, V.A. Jonynas, R.Giedraitis-Spalis, K. Bradūnas, A.Nyka-Niliūnas, ypačiai plačiai Ant. Gustaitis (372-391) ir J. Blekaitis (392-426, iš dalies perredaguotas str. iš "Metmenų", Nr. 24, 1972). Ši atminimų dalis yra bene geriausia nušviečianti B. Sruogą ir kaip žmogų ir kaip profesorių, sugebantį apie save sutelkti jaunimą ir jam įkvėpti entuziazmą. Kokiomis gūdžiomis aplinkybėmis B. Sruogai teko gyventi okupaciniais metais ir būti nacių įkalintam, pasakoja pati žmona. Iš Stutthofo kaceto pateikia atsiminimų drauge ten kalėjusieji M. Mackevičius ir H. Blazas.

Atsiminimus papildo laiškai (417-518). Pirmiausia duodama po B. Sruogos mirties (1947) jo draugų žmonai ir dukteriai rašytų laiškų ištraukos, Cituojama iš Vc. ir M. Biržiškų, Vydūno. V. Krėvės, F. Kiršos, VI. Šilkanskio ir kt. laiškų. Toliau ištraukomis iš laiškų duodamos "nuotrupos žinių iš Lietuvos" apie B. Sruogą, grižusį tėvynėn. Ypač graudu skaityti paties B. Sruogos laiškus žmonai, rašytus iš Stutthofo kaceto 1943-45 m. (493-507). Pagaliau pateikiami B. Sruogos laiškai savo Lietuvos bičiuliams M. Nemeikšaitei ir dr. J. Neneikšai (508-518), kurie atspindi jo nuotaikas paskutiniaisiais gyvenimo metais. Knygą užbaigia kai kurie išnašų pobūdžio paaiškinimai, trumpos žinios apie atsiminimų autorius ir juose minimus asmenis, B. Sruogos kūrinių bibliografija.

Redaguoti tokio pobūdžio monografiją buvo nelengvas uždavinys: kaip išbalansuoti per 70 autorių, kad jie to paties nekartotų. Pratarmėje įsakmiai pripažinta, kad "nesykį pasitaikė pakartojimų ir digresijų", kad ypač nusižengta proporcijai" (būtent: "Apie kai kuriuos faktus, būdo bruožus rašyta pakartotinai, o apie kitus, net svarbius — vos užuominomis tarta". Iš tiesų, greičiau reikia nustebti, kad tik tiek nedaug pasikartojimų ar digresijų pasitaikė. Redaktorė akylai žiūrėjo, kad jų būtų išvengta, kiek tik buvo įmanoma.

Žinoma, ne visi atsiminimai lygios apimties, dar labiau nelygios vertės. Koks trejetas-ketvertas autorių naudojosi proga daugiau apie save negu apie B. Sruogą parašyti. Nieko, pvz., apie B. Sruogą neatskleidžia ir Alg. Gustaičio atsiminimai, nes tesužinome, kad šis autorius paliko Profesoriui peržvelgti du savo vaidinimus, kurie dingo B. Sruogą suimant. Daug balasto yra ir V.A. Mantauto gana ilgame rašinyje (202-220), B. Sruogą pažinojusio tik kaip savo vienmetės draugės Dalios Sruogaitės tėvą. Neturint ko daug pasakyti apie B. Sruogą, leidžiamasi į kartų skirstymą, savo giminės istorijos pasakojimą ar tik paprastą jo kūryba domėjimąsi.
Malonu pastebėti, kad korektūros klaidų mažai tėra. Varduose bei pavardėse pasitaiko viena antra klaida. L. Dovydėno atsiminimuose (gana skystuose) Pr. Būdvytis kažkodėl vis vadinamas Budvydžiu (303-304). Aktoriaus Palubinsko inicialas yra ne A. (p. 267), o J (Juozas). Prancūzų rašytojo Julės Romains pavardei nukirsta s (p. 79). Goethe visur tik taip rašomas, o ne Gothe (p. 78, ne korektūros klaida, nes dukart kartojama). V. Mykolaičio-Putino atsiminimus apie B. Sruogą iš Mūncheno studijų meto (p. 103) geriau tiko cituoti ne iš "Vienybės", o iš paties Putino raštų (VII, 270-271).

Dail. A. Kurausko talka užtikrino knygos skoningą apipavidalinimą. M. Morkūno spaustuvė savo darbą taip pat švariai atliko. Knygą malonu į ranką paimti, tinka ji ir dovanoms.

Veikalas gausiai iliustruotas. Iliustracijos — 70 nuotraukų — ne tekste išblaškytos, bet sutelktos vienoj vietoj, paskutiniuose dviejuose knygos lankuose (tik portretinė nuotrauka įdėta prieš tekstą). Nuotraukoms parinktas ir kitoks popierius. Ar gelsvas popierius nenublankino nuotraukų, nedrįstu spręsti.
"Šiuo leidiniu pirmoje vietoje norėta nušviesti Balio Sruogos asmenį — ne tiek jo kūrybą, apie kurią turima gana gausi literatūra" (Pratarmė, p. XIII). Knyga savo uždavinį įvykdo — iš visos atsiminimų mozaikos spalvingas B. Sruogos asmuo vaizdžiai iškyla. Juozas Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai