Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SVARBUS VEIKALAS R. EUROPOS PROISTOREI PAŽINTI PDF Spausdinti El. paštas
Rytų Europcs proistorė, kad ir senokai pradėta tyrinėti, Ilgi šiol dar nėra pakankamai išnagrinėta. Per ilgą laiką muziejuose susikaupė daug gražios medžiagos, tačiau tik gana maža jos dalis moksliškai ištirta ir paskelbta. Bet vis dėlto ilgainiui, ypač paskutiniuoju metu, atsirado vertingų kasinėjimų apyskaitų ir atskirų studijų. Tačiau ištisinės ir gerai apdorotos Rytų Europos proistorės apžvalgos neturėjome.

Todėl su dideliu džiaugsmu imame j rankas pirmąją dalį dr. M. Gimbutienės veikalo apie Rytų Europos proistorę The Prehistory of Eastern Europe. Part I. Mesolithic, Neolithic and Copper Age Cultures in Russia and the Baltic Area. Cambridge 1956). Tai iš tiesų didelis darbas (IX -5- 241 psl. su 126 iliustracijomis tekste ir 50 lentelių), apimąs mezolito, neolito ir vario amžiaus kultūras Rusijoje ir Baltijos jūros srityje. Cia pabandysiu bendrais bruožais supažindinti skaitytojus su M. Gimbutienės veikalo turiniu, ypač kiek daugiau stabtelėdamas ties Pabaltijo proistoiės problemomis.

Įvade autorė apibūdina patį nagrinėjamąjį dalyką, duoda trumpą archeologiniu tyrinėjimų apžvalgą Rusijoje, Lenkijoje bei Pabaltijo kraštuose ir apibrėžia knygoje nagrinėjamą plota, kurio riba šiaurėje siekia Arktikos vandenyną bei Baltąją jūrą, pietuose—Kaspijos ežerą, Kiukazo kalnus ir Juodąją jūrą, pietų vakaruose — Karpatų kalnus ir Oderi ir šiaurės vakaruose — Baltros jūra. Apžvelgusi kūriamos sąlygas vėlyvajame ledynų ir ankstyvajame poledyniniamc laikotarpyje, M. Gimbutienė p"dalija savo darbą į šešis didelius skyrius.

I. Kultūros vystymasis ankstyvajame poledyniniame laikotarpyje. Kadangi autorės tyrinėjamasis plotas yra labai didel's, todėl, savaime aišku. ir kultūros vystymasis atskirose srityse ėio skirtingu keliu. Kūriavos pradmenims ypačiai didelės įtakos turėjo Šiaurės Europos ledynai. Kni pietinėse srityse (Ukrainoje, šiauriniame Kaukaze) žmonės jau buvo įsikūrę senajame akmens amžiuje (paleolite), milžiniški Pabaltijo, šiaurines Lenkijos ir vidurines Rusijos plotai buvo padengti ledynų ir čia nebuvo jokių sąlygų žmonėms apsigyventi. Tik ledynams ištirpus (pietiniame Pabaltijy apie 15,000-10,000 metų pr. Kr., o toliau į šiaurę dar kiek vėliau), pasirodė patys pirmieji žmones.

Palietusi augštutiniojo paleolito kultūros likučius Juodosios jūros srityje, M. Gimbutiene pradeda savo darbo apžvalgą maždaug nuo 10,000 metų pr. Kr. Tuo metu jau aiškiai apčiuopiamos dvi ryškiai išsiskiriančios kultūros sritys: Juodosios jūros (Ukraina, Pietų Rusija, Kaukazas) ir Pabaltijo, vidurines ir šiaurines Rusijos. Juodosios jūros srityje vidurinio akmens amžiaus (mezolito) stovyklos aptinkamos upių krantuose, paprastai žemesnėse vietose, negu paleolite. Ryšium su pakitėjusia gyvulija (vietoje mamutų, šiaurės elniu ir kt. atsiranda šernų, briedžių, vilkų, lapių), keitėsi ir medžiokles įrankiai, jie susmulkėjo. Tie smulkūs titnaginiai dirbiniai anksčiau būdavo įterpiami į vad. azilinės ir tardenuazinės kultūros tarpsnių rėmus, bet autore visai pagrįstai tuos iš Vakarų Europcs pasiimtus terminus pakeičai naujais: šan-Kobos ir Murzak-Kobos periodais (pagal to vardo urvus Kryme). Be titnaginių dirbinių to meto stovyklose aptinkant ir kaulinių įrankių.

šiaurės rytinėje Europoje kultūros raida yra buvusi skirtinga, čia dėl ledynų pirmieji žmones pasirodė žymiai vėliau. Anksčiausiai šiaurės elniu modžiotojų būriai pasiekė vakarinį Pabaltijį, vėliau ir Rytų Pabaltijo sritis, šiaurės elnias buvo vienas iš pačių svarbiausių medžiokles gyvulių. Apie tai liudija iš šiaurės elnio ragų bei kaulų pagaminti įrankiai. Vėlyvojo ledynų laikotarpio gale tarp Oderio vakaruose ir augštutinės Volgos bei Okos rytuose išplito vad. svidrinės kultūros titnago pramonė (kultūra pavadinta pagal vietovę Svridry VVielkie, netoli Varšuvos). Tos kultūros titnaginių dirbinių (strėlių antgalių, gremžtukų, rėžtukų ir kt.) labai apstu ir Lietuvoje. Greičiausiai tam laikotarpiui priskirtina ir žmogaus kaukolės dalis, surasta Kebeliuose, netoli Priekulės. VII-VI tūkstantmetyje pr. Kr. atšilus orui, ypačiai išsivystė žvejyba. Durpynuose (anksčiau buvusiuose ežeruose) surasta įvairių kaulinių žeberklų, jietigalių ir kt. Iš fizinių žmogaus liekanų šiam periodui priskiriama kaukolė, surasta Kirsnos upėje (Marijampolės aps.). Rytprūsiuose apie 4000 metų pr. Kr. jau turime ir keramikos liekanų.

II.    Neolitas ir vario amžius į šiaurę nuo Juodosios jūros. Šitame skyriuje M. Gimbutienė nuodugniai aprašo ligi šiol mažai tyrinėtą IV-III tūkstantmečio pr. Kr. Ukrainos ir Pietų Rusijos naujojo akmens amžiaus ir vario laikotarpio kultūrą. Autorė, naudodamosi paskutiniųjų
laikų tyrinėjimų duomenimis, ypačiai iškelia žemutiniojo Dniepro bei Azovo jūros srities kultūros raidą, čia aiškiai susekama tolydi kultūros evoliucija nuo paleolito iki III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos. Tačiau apie 2000 metų pr. Kr. iš pietų rytų į Pietų Rusiją, Ukrainą ir Kaukazą įsiveržia naujos kultūros ir kilmės žmonės. Mirusieji laidojami nebe griovio pavidalo kapuose, bet pilkapiuose ir suriesti. Augštuose upių krantuose jie telkiasi mažuose kaimuose. Namai yra stačiakampės formos. Sodybose aptinkami naminių gyvulių (galvijų, ožkų) kaulai liudija apie išplitusią gyvulininkystę. Ne tik medžiaginėje kultūroje pastebima naujų skirtingų elementų, bet ir fizinių žmonių tipas yra pasikeitęs. Ankstyvesnieji gyventojai yra buvę Cro-Magnono rasės (stambūs, plačiaveidžiai), o naujieji ateiviai — vad. rytinės Viduržemio rasės atstovai (siauraveidžiai ir ilgagalviai). Visa tai siejama su indoeuropiečių įsiveržimu į tą sritį. Tie naujieji gyventojai, kaip pamatysime, toliau veržėsi į vakarus ir išplito didžiuliuose Europos plotuose.

III.    Tripolės žemdirbių kultūra Vakarų Ukrainoje, ši darbo dalis skiriama įdomiai Tripolės kultūrai nagrinėti. Ta augšto lygio kultūra buvo išplitusi tarp Karpatų ir vidurio Dniepro. Pagal skirtingus keramikos tipus ir kitus požymius, ji skirstoma į tris tarpsnius: ankstyvąją, klasikinę ir vėlyvąją Tripolės kultūrą. Ankstyvajame tarpsnyje susiduriama su žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenimis. Būdinga dažytoji keramika, pagražinta įvairiais raštais, ir molines žmonių (daugiausia moterų) ir gyvulių figūrėlės. Klasikiniame tarpsnyje pasiekiamas augščiausias kultūros laipsnis. Dažytoji keramika yra net trijų spalvų, raštai sudėtingi, žmonės gyveno didžiuliuose kaimuose, dideliuose ir ilguose namuose. Vėlyvajame laikotarpyje, apie II tūkstantmečio pr. Kr. pradžią, Tripolės kultūra žlunga, įsiveržus indoeuropiečiams, kurie Vakarų Ukrainą pasiekė per pietinę Rusiją ir rytinę Ukrainą.

IV.    Neolitas ir chalkolitas rytinėje Vidurio Europoje, čia autorė gvildena dvi pagrindines III tūkstantmečio pr. Kr. kultūras; 1. Dunojaus, arba juostinės keramikos kultūrą, ir 2. Piltuvėlinės keramikos kultūrą.

Pirmoji kultūra atstovaujama žemdirbių ir naminių gyvulių augintojų. Ji išplitusi derlingose lioso srityse palei Dunojų ir gretiminėse srityse. Palaipsniui juostinės keramikos kultūra apėmė gana didelius plotus už Karpatų, palei Vyslą, Oderį, Elbę, Vezerį ir Reiną. Kultūros raidoje pastebima keletas fazių, žmonės telkiasi dideliais kaimais ir gyvena dideliuose namuose. Ir Vyslos žemupyje, ties Kujaviios Brasta, yra tyrinėtas didelis šios kultūros kaimas, susidedąs iš daugelio ilgų (nuo 15 iki 40 m) trapecinės formos namų. Mirusieji laidota suriesti. Antroji piltuvėlinės keramikos kultūra (pavadinta pagal piltuvėlio pavidalo puodus) aptinkama tarp Danijos ir Lietuvos. Ir ji yra buvusi žemdirbių bei gyvulių augintojų kultūra. Kultūros raidoje išskiriamos keturios grupės. Autorė plačiausiai sustoja ties rytine grupe, išplitusia išilgai Vyslą, Rytprūsiuose iki Nemuno, čia kruopščiai grupuojama keramika ir aptariamos kitos kultūros liekanos Piltuvėlinės keramikos kultūra, lygiai kaip ")r juostinės keramikos kultūra, susilaukė to paties likimo: abidvi buvo užlietos naujos gyventojų bangos, atėjusios iš rytų.

V.    Neolito pabaigos ir chalkolito kultūra šiaurės rytinėje Europoje. Šis skyrius mums yra įdomiausias, nes čia autorė analizuoja naujųjų ateviij — indoeuropiečių kultūrą ir kartu indoeuropiečiu protėvynės klausima. Kaip žinoma, indoeuropiečių protėvynės klausimas ligi šiol nėra galutinai išspręstas. Per ilgą laiką kalbininkai ir prcistorikai yra sukūrę visą eilę teorijų. Vieni mokslininkai indoeuropiečių protėvynės jieškoo šiaurinės Europos kultūros srityje, kiti — Saksonijoje bei Tiuringiioie, dar kiti — pietų rytinėje Europoje ir kt. Ligi šiol vidurio ir šiaurės Europos virvelinės keramikos kultūra (pavadinta pagal puodus, pagražintus virveliniu raštu) buvo laikoma indoeuropiečių atstove. M. Gimbutienė, išanalizavusi dabar turimą medžiagą, virvelinės keramikos kultūrą sutapatina su vad. rutulinių amforų kultūra (pavadinta pagal rutulio pavidalo amforas), o virvelinę keramiką laiko vėlyvesniu tos kultūros tarpsniu. Rutulinių amforų kultūra, išplitusi tarp Jutlandijos ir Dniepre, autorės manymu, laikytina hibridine, susidariusia iš senosios vietinės kultūros ir naujai atvykusių indoeuropiečių kultūros sudėtinių dalių. Po ilgesnės medžiagos analizės, M. Gimbutienė teigia, kad indoeuropiečiai yra atkeliavę į Europą iš pietų rytų. Indoeuropiečiai pietų rytinėje Europoje, Kaukaze, Ukrainoje ir Mažojoje Azijoje pasirodė apie III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigą. Apie 2000-18000 pr. Kr. jie pasklido ir kituose Europos kraštuose. Maždaug tuo pačiu metu indoeuropiečiai pasiekė ir Baltijos jūros pakraščius. Iš čia jie veržėsi tolyn į šiaurę, pasiekdami net pietinę Suomiją, o per Dniepro baseiną — ir miškingąsias Vidurio Rusijos sritis. Visose indoeuropiečių užimtose srityse vyravo daugiau ar mažiau vienalytė kultūra (laiviniai kovos kirviai, vieniniai kapai), tik su tam tikru vietiniu atspalviu, susidariusiu besimaišant su senaisiais atskirų kraštų gyventojais. Rytų Pabaltijy indoeuropiečiai buvo žemdirbystės ir gyvulininkystės pradininkais. Jie gyveno nedideliuose kuopiniuose kaimuose (pvz. Succase, Elbingas ir kt.). Gyvenamieji trobesiai yra buvę nedideli, maždaug 8-12 m ilgio ir 4-6 m pločio. Turime duomenų ir jų kultui pažinti, čia vyravo saulės, žalčio ir kai kurių gyvulių kultas. Turime pėdsakų ir žmonių aukojimo. Rasiškai naujieji gyventojai, kaip matyti iš kapuose surastų griaučių liekanų, yra buvę ilgagalviai su polinkiu mezokefalijai. Iš Rytų Pabaltijy įsikūrusių indoeuropiečių netrukus susidarė baltai, tiesioginiai lietuvių protėviai.

VI. Medžiotojų ir žvejų kultūra šiaurės rytinėje Europoje, šis paskutinysis skyrius skiriamas medžiotojų ir žvejų kultūrai Rytų Pabaltijy ir Rusijoje nagrinėti, čia kalbama apie ankstyvųjų gyventojų kultūrą, prieš atsikraustant indoeuropiečiams. Ta kultūra, kad ir turi daug bendrų bruožų, tačiau, būdama išplitusi dideliame plote, turi ir skirtingų elementų. Pagal tai išskiriamos trys kultūrinės grupės: Rytų Pabaltijo, Vidurio Rusijos ir rytinės Rusijos bei Vidurio Uralo. Rytų Pabaltijo grupei būdinga sukiniu (šukų pavidalo) raštu papuošta keramika. Akmeniniai ir kauliniai įrankiai tolydžiai vystosi nuo pat mezolito laikų. Gyventojai rasiškai priklauso Cro-Magnono rasei. Atvykę indoeuropiečiai juos greitai asimiliavo.

Vidurio Rusijos grupėje (Desnos, augštutinės Volgos ir Okos upyne) puodai gražinami duobučių įspaudais. Gyventojuose jaučiama didelė mongoloidinė priemaiša. Besiveržiant indoeuropiečiams į jų kraštą, Vidurio Rusijos gyventojai traukėsi į šiaurės vakarus ir pasiekė Estiją bei Suomiją. Rytų Rusijos bei Vidurio Uralo srityse vyravo Rytų Pabaltijo ir Vidurio Rusijos kultūrinėms grupėms skirtinga kultūra, tačiau puodai ir čia ornamentuojami sukiniu raštu.

Pagaliau M. Gimbutienė plačiai sustoja ties šiaurės rytinės Europos medžiotojų ir žvejų menu: gintarinėmis, titnaginėmis, molinėmis ir kaulinėmis žmonių bei gyvulių figūrėlėmis ir Onegos ežero bei Baltosios jūros srities uolų įraižomis.

Šioje trumputėje santraukoje tepaliečiau pagrindines išvadas, daugiausia susijusias su kultūros raida ir vyksmu. Platesnis medžiaginės kultūros apibūdinimas būtų jau kiek per specialus daugumui "Aidų" skaitytojų. Savo darbe M. Gimbutienė rūpestingai yra sutelkusi beveik visą tuo tarpu prieinamą medžiagą, nuodugniai ir kritiškai yra ją įvertinusi ir padariusi atsargias išvadas. Kiekvieno skyriaus gale duodama literatūra savaime kalba apie didžiulį medžiagos kiekį, panaudotą šitam darbui. Iliustracinė medžiaga rūpestingai atrinkta ir techniškai gražiai perduota. Vardų ir pavardžių rodyklė labai palengvina naudojimąsi darbu. Džiugu, kad lietuviškieji vietovardžiai įvedami į tarptautinę archeologinę literatūrą. Apskritai, darbas daro labai gerą įspūdį.

Reikia palinkėti, kad ir kitos darbo dalys netrukus išvystų dienos šviesą. Ypatinga padėka priklauso Harvardo universitetui, kurs autorei sudarė sąlygas dirbti ir davė lėšų šiam didžiuliam veikalui išleisti.

J.  Puzinas

•    Kovo 30 d. Brazilijoje mirė kun. Antanas Ausenka, vienuolis benediktinas. Velionis buvo gimęs Lietuvoje 1914 m. Vaikystėje tėvų buvo atvežtas į Braziliją, čia baigė mokslus ir įšventintas kunigu, Sao Paule be-ned'ktinų kolegijoje dėstė matematiką. Gyvai dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje — spaudoje, organizacijose, savo tautiečių pastoraciniame darbe.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai