Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LKM AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO PASKAITŲ SUGLAUSTOS MINTYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K.T.   

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos XII-ajame suvažiavime kun. Antano Rubšio įvadinė paskaita "Mįslinga paslaptis — Žmogaus kūrimas 'Pradžios' knygoje" gilina žmogaus prigimties ir vyro bei moters lygybės supratimą.
 
Žmogus — mįslinga paslaptis: klausimas sau ir kitiems; atsakymas sau ir kitiems. Kaip Sfinksas, kuris yra dievybės ir amžinybės paslaptingumo simbolis.

"Kas yra žmogus, kad Tu jį atsimintum, kas yra Adomo sūnus, kad jį belankytum? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir grožiu jį vainikuoji. Jis viešpatauja Tavo rankų sukurtajam pasauliui. Jam po kojų Tu visa paklojai . .    (Ps 8, 4-7).
Pradinė Šv. Rašto įžvalga į žmogų randama trijuose Pradžios knygos skaitiniuose. Jie yra dviejų skirtingų autorių, parašyti skirtingu laiku, skirtingose aplinkybėse ir skirtingu tikslu, sujungti dar kito įkvėpto autoriaus į taip vadinamą Pradžios knygą.
Dviejų senesniųjų skaitinių Jahvis-tas autorius gyveno Saliamono apšvietos amžiuje — X amžiuje prieš Kristų. Jo teiginiai: "Viešpats Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jį gyvybės alsavimu. Taip žmogus tapo gyvūnu" (Pr 2, 7); ir Adomo žodžiais: "Ši pagaliau yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno" (Pr 2, 23). Šiais posakiais autorius išreiškė žmogaus prigimties dvilypumą: tiek jo trapumą ("Iš žemės dulkių", "kūnas"), tiek jo didingumą (įkvėptas "gyvybės alsavimu"). Saliamono apšvietos metu tie žodžiai, parodą žmogaus trapumą bei iš Dievo einantį didingumą, galėjo būti taikomi pačiam Saliamonui: "Quo vadis, Saliamone?"

Antrasis vadinamas Kunigiškuoju autoriumi. Jis sukūrė viso pasaulio šešių dienų kūrimo istoriją, kurioje pats Kūrėjas vaizduojamas besiilsįs septintąją dieną (subatoje). Žmogaus kūrimas taip vaizduojamas: "Ir sukūrė Dievas žmogų į savo paveikslą. Pagal Dievo paveikslą jį sukūrė. Vyrą ir moterį sukūrė juos" (Pr 1, 27). Tie žodžiai žydų tremties amžiuje (V a. prieš Kristų) buvo taikomi izraelitams, kad duotų vilties tremtyje: 1. viltis semiama iš to, kad žmogus yra sukurtas Dievo, Jo palaikomas, panašus į patį Dievą, su savimone, kūrėjiškas; žmogaus paskirtis — prižiūrėti Dievo sukurtą pasaulį ir Jį patį garbinti, švenčiant "subatą" (kaip ir pats Dievas "subatoje" ilsėjosi).

Skaitinių kontekstas gali būti šventraštinis ir istorinis. Šventraštinis kontekstas atskleidžiamas klausimu: "Ką norėjo pasakyti įkvėptieji autoriai? Žmogus (Adam, Žeminukas) yra trapus, nes iš žemės (Ada-mah, žemės molio). Taip pat žmogus yra didingas, orus, nes įkvėptas, "gyvybės alsavimu", o taipgi savo panašumu į Dievą — laisvas rūpintis sodu, rinktis, apsispręsti. Lyčių skirtumas yra Kūrėjo sukurtas. Moteris (Išša, iš vyro) yra tolygi vyrui (Iš). Moteris ir vyras yra tapatūs prigimtimi, bet skirtingi lytimi. Gi istorinis kontekstas atskleidžiamas klausimu: Ką nori pasakyti įkvėptieji autoriai? Atsakymai atrandami, žiūrint kaip Šv. Rašto įžvalgos į žmogų, vyrą ir moterį, atliepia į šiuolaikinius lūkesčius, rūpesčius, baimes.

Žmogus — mįslinga paslaptis. Tai išreiškiama ir dabartinėje poezijoje iš Tėvynės.

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos XII-jo suvažiavimo teologijos sekcijoje kun. Augustinas Rubikas skaitė paskaitą: "Dievas nėra žmonėms šališkas (Gal. 2, 6) — Jis apsireiškia visiems".

Reikia panagrinėti, ar Dievas atsižvelgia į visus, ar Jis visiems apsireiškia. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso Bažnyčios samprata ir joje tarpusavio ryšiai.

Senojo Testamento laikais

Dievas apsireiškė ne vien izraelitams, ne vien Mozei. Jis nepamiršo ir kitų tautų. Jis kalbėjo ir kitoms tautoms. Patys izraelitai nemaža skolinosi, perdirbo ir įdėjo į Senąjį Testamentą. Pavyzdžiui, pasakojimas apie visuotinį tvaną į Senąjį Testamentą buvo perkeltas iš Mezopo-tamijos Gilgamešo epo. Ir budistų raštuose yra panašių vietų į Evangeliją. Skirtingos tautos Dievą vadino įvairiais vardais. Lietuviai davė Dievui Praamžiaus vardą. Tai vardas vieno ir to paties Dievo.

Naujojo Testamento laikais

Pirmieji krikščionys buvo įsitikinę, kad yra "visi lygūs kilnumu" ir kad pasauliečius su dvasiškiais jungia abipusė priklausomybė. "Viena ir ta pati Dvasia jus įves į visokią tiesą" (Jon 16, 13). "Pirmieji krikščionys buvo sunkte persisunkę tiesa, kad visuose gali veikti Dievo Dvasia. Tai rodo ir pirmojo Bažnyčios susirinkimo Jeruzalėje istorija, kur buvo sprendžiama, ar reikia krikščionims laikytis ritualinio Mozės įstatymo — apipjaustymo" (Ap D 15, 2-17). Tame susirinkime nutarimas buvo bendras — visos Bažnyčios, visų tikinčiųjų, ne vien apaštalų ir vyresniųjų. Jie nutarė kartu tai, "kas Šv. Dvasiai ir mums pasirodė teisinga" (Ap D 15, 28).
Tikinčiųjų visuma negali tikėdami klysti, kai nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio visuotinai sutinkama. "Sutikti" (consensum prae-bere) reiškia aktyviai sąmoningai pritarti. Tiesa yra kraitis Kristaus sužadėtinės Bažnyčios. Jos neklaidingume dalyvauja visi).
Iš to seka, kad tai, kas visus liečia, turi būti visų aptarta. Negalima vienam ar keliems tokiuose reikaluose sprendimų "daryti po skvernu" (pvz., kaip buvo Romoje padaryta lietuviškų liturginių Mišių tekstų atžvilgiu).

Parašius apie nerimą Bažnyčioje, kai kas teigė, kad Bažnyčioje negali būti nerimo, kadangi Bažnyčia esanti pats Kristus, o Kristus esąs vien taika ir ramybė. Tačiau juk Kristus ginčijosi ne tik su fariziejaus ir sadukie-jais, bet ir su apaštalais. "Kas, remdamasis ilgamete Bažnyčios istorija, galėtų teigti, kad Bažnyčioje galima apsieiti be ginčų?". Ginčų jau buvo nuo pat Bažnyčios pradžios. Pvz., Pirmajam Bažnyčios susirinkime Jeruzalėje (Ap D 15, 2-17) Paulius išėjo prieš pirmąjį popiežių  Petrą
(Gal 2, 14) ir t.t. Kai ką pasako ir "balsavimas kojomis", kai iš 80 milijonų nebažnytinių žmonių 60% galvoja, kad pati Bažnyčia jiems buvusi kliūtimi joje pasilikti, o 32% teigia, kad jie grįžtų, jai tikėtųsi, jog Bažnyčia jiems padėtų problemas spręsti.
Tarp kitų panašių prisimintinas ir toks atvejis iš Angelo Roncali, vėliau Jono XXIII, gyvenimo. Kai jis buvo Bergamo kunigų seminarijos profesorius, kun. Don Mazuoleni jį apskundė Romai, kad Roncalio, girdi, mintys, esančios pavojingos Bažnyčiai. Roma Roncalį įspėjo ir jo by-lon įrašė pastabą: įtartinas modernizmu.
Kaip reikėtų žiūrėti į žmogų Bažnyčioje?

"Dievas nėra šališkas žmonėms" (Gal 2, 3). Dievo dvasia nedaro skirtumo tarp asmenų. Dievas apsireiškia visiems. Tad kiekvienas ir turėtų būti lygiai joje vertinamas.

Tai padeda suprasti ir ši iliustracija. Kažkas susiginčijo, ar Kristus buvo žydas, ar Romos katalikas? Giliausia prasme, jis nebuvo nei žydas, nei Romos katalikas, bet visų pirma — žmogus arba, kaip Jis save vadino, "Žmogaus Sūnus". Kaip toks, jis yra susitapatinęs su visais žmonėmis, "ne tik su tais, su kuriais draugaujame ir su kuriais mielai susitinkame ir pasikalbame, kadangi jie yra vienos nuomonės su mumis".

Dievas nuo pat pradžios yra ėjęs pas visus žmones, visiems apsireikšdamas. Ir savo Bažnyčioje jis neatsižvelgia į asmenis. Jis nėra šališkas. Jis ne per kokį vieną žmogų, o per tikinčiųjų visumą kalba. Šia tiesa turėtų būti pagrįsta Bažnyčios samprata bei jos narių tarpusaviai santykiai.

Nauja teologinė kryptis jau dabar pradeda liesti svarbiąsias krikščioniškojo gyvenimo sritis. Tokia išvada kyla, klausant paskaitos, kurią skaitė kun. dr. Valdemaras Cukuras Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos XII-ojo suvažiavimo teologijos sekcijoje — Pasakojimo vaidmuo dabarties teologijoje.


Pasakojimo teologijos pradžia — vos tik prieš 10-12 metų. Ją pradėjo anglų kalba kalbantieji jauni teologai su literatūriniais gabumais. Sumi-minėtinos šios knygos kaip jos šaltiniai: Notre Dame universiteto pro f. John S. Dunne, Time and Myth: A Meditation on Storytelling as an Exploration ofLife and Death (1876; David Tracy, Blessed Rage of Order (1975); John Shea, Stories of God (1978) ir Stories of Faith (1980); prof. John Navone, Toįvards a Theo-logy of Story (1979), The Jesus Story (1979); John Navone ir Thomas Cooper, Teller of the Word; John Macąuarrie, God-Talk: An Examina-tion of Language and Logic of Theo-logy; Langdon Gilkey, Naming the Whirlwind.

Pasakojimo teologijos išeities taškas yra religinis pergyvenimas. Jiems teologija (theo-logos) yra pasakojimas arba kalbėjimas apie Dievą.

Kiekviename atpasakojime yra būdingos trys žymės: a. ryškus laiko elementas, b. pasakojimo ryšys su simbolika ir c. pasakojimas ir individo vieta jame.

a. Laiko tėkmė yra viena pačių svarbiausių žymių žmogaus pergyvenime. Pasakojimas yra gyvas procesas, kurio metu praeitis organiškai įjungiama į dabartį ir tampa pamatu projekcijai į ateitį. Sekdami savo pasakojimą, mes nejučiomis išduodame save ir savo praeities išgyvenimus.

b. Tikroji pasakojimo siela yra simbolinis bet kurio gilaus, ypač religinio pergyvenimo charakteris bei išraiška. Jis yra diametriškai priešingas racionalistinei minčiai, kuri nepripažįsta paslapties. Gi simbolinis pasakojimas atskleidžia pačias slapčiausias tikrovės gelmes, kurių neįstengia išaiškinti šaltas protas. Juk mums visiems yra tekę patirti, klausant pasakojimo arba estetinio pergyvenimo metu, kaip simboliai, sumaniai panaudoti talentingo pasakotojo, menininko ar muziko, pažadina mumyse ir iškelia slapčiausias jėgas, nuostabiausius pergyvenimus, nuveda mus į slapčiausias mūsų pačių gelmes.

c. Didžių pasakų, legendų, istorijų veikėjai yra ne abstraktūs, bet individualūs, konkretūs asmenys. O pasakojimo klausantis nejučiomis pajunta, kad pasakojimuose, jų žodžiuose bei veiksmuose nesunkiai randa pats save.

1. Pasakojimo vaidmuo pastoracijoje Žmogus yra pasakas sakantis gyvulys (vietoj mintijančio, animal ratio-nale). Kunigas privalo išmokti išklausyti pavienių jam pavestų tikinčiųjų asmeninio gyvenimo istorijas ir per jas pamažu juos įvesti į didžiąją Jėzaus - Atpirkėjo, Išlaisvintojo istoriją. Pavyzdžiui, Giovanni Papini, Francois Mauriac rašė savitą Jėzaus gyvenimą; populiarios kūrybos srityje yra Good Spell, jesus Christ, the Superstar, japonų pergyvenimams artimas rašytojo Shusaku Eno Jesu No Shagai. Jėzaus istoriją gali ir privalo atpasakoti kiekvienas, kuris turi pasakojimo dovaną.

Pasakojimo keliu, geriau negu racionaliu išvedžiojimo ar įrodymų keliu, šiandien išganymo istorija darosi prieinama plačiausioms masėms. Reikia tik paruošti ir pasiruošti tinkamai šią istoriją sekti, būtina atitinkamai auklėti pastoraciniam darbui besiruošiančius. Naujas uždavinys — išdirbti dabarčiai pritaikytą hermeneutiką ir būdus, kurti vis naujas, išganymo dramą atskiruose individuose iškeliančias istorijas.

2. Pasakojimo vaidmuo moralinėje teologijoje

II Vatikano Bažnyčios visuotinis suvažiavimas iš esmės nieko naujo nepasiūlė moralinei teologijai. Ber-nard Haring prieš 28 su viršum metų sudarė naują moralinės teologijos sistemą, paremtą gyvuoju Kristumi, Jo viską grindinčia meile — "Kristaus įstatymą". Po II Vatikano susirinkimo jis vėl iš naujo pergalvojo. Tada pasirodė jo veikalas Free and Faithful in Christ, paremtas pergyvenimu, nukreiptu į Kristų, išvengiant klasikinio moralizmo ir kazuistikos.

Dabar reikia naujos orientacijos — pagal istorinę, dinaminę žmogaus sa-visąmonę, galbūt daugiau panašią į estetinę kūrybą, meninės kūrybos modeliu. Nebepakanka asmeninio tobulumo siekti, kai jaučiamės vienas nuo kito labai priklausantys, aktyviai dalyvaują istorijoj, įpareigoti skaityti laiko ženklus, degamo momento klausimus. Moralinis įstatymas nebe-laikytinas kaip eilė pavienių direktyvų, bet kaip vis naujai iškylančių kūrybinių galimybių visuma, esmingai surišta su pasiliekančiom žmogiškom vertybėm.

Kokį vaidmenį čia galėtų atlikti pasakojimas? — Kaip priemonė, kaip naujų svarstybų įrankis krikščioniškojo moralinio gyvenimo teologijoj. Mes, tikintieji, esame nuostabios atpirkimo istorijos klausytojai, bet sykiu ir atpasakotojai savo laike ir savo vietoje, savo gyvenimu bei savo veikla. Pasakodami "dalyvaujame" paslaptyje. Duodame Dievui vaizdą, bet jis nėra vien sąvoka. Pasakodami dialoge pamažu ir kitiems atsiveriame ir patys save geriau pažįstame. Pasakojimas tam tikra prasme yra išlaisvinanti jėga.

Taip pat matosi, kad mus supančiame Dievo pasaulyje yra labai akivaizdūs sukilimo ženklai, kad nuodėmė yra neužginčijamas faktas, kad esame nuolat gundomi šiame pasaulyje gyventi tarsi jis nebūtų Dievo pasaulis. Iš šio pergyvenimo kyla pareiga ne tik žinoti, bet ir gyventi — jungtis, kartu dalyvauti tautoje, kurioj Kristus prakalba, veikia, vadovauja. Vienas svarbiųjų uždavinių — ištobulinti žmogaus patirties galias, kad jos padėtų daryti tikrus sprendimus ir likti ištikimam Mokytojui bei Jo kvietimui, t.y. išugdyti moralinį įgudimą pamatyti, koks iš tikrųjų yra pasaulis su nuodėme, pavojais ir blogiu. Žmogaus gyvenimas — nuolatinis progresas per skausmus ir pavojus tiek fizinius, tiek moralinius, kurie nevienodu pasisekimu nugalimi. Dorybės padeda nugalėti pavojus, ydos žmogų silpnina.

Taipgi matosi, kad nebebus griežto skirtumo tarp asmeninės ir socialinės etikos ir kad bus respektuojama įvairybė dorybių, įžvalgų ir gyvenimų.

3. Atpasakojimo vaidmuo liturgijoje

Eucharistinė liturgija turi tikrą pasakojimo charakterį (žr. 1 Kor 11, 26). "Kada tik valgote šią duoną ir geriate iš šios taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, iki jis ateis". Taigi, dabartyje atliekama ir dabarčiai pras mę duodanti liturgija yra surišta su praeitimi (Kristaus išganymo istorija) ir su ateitimi (Kristaus atėjimu). "Tai darykim mano (gyvam) atminimui".
Praktiškos išvados: 1. bendrija turi būti susipažinus su pagrindine krikščioniškojo gyvenimo istorija; 2. tikintieji turi būti ne tik stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai, atsiliepia į Dievo iniciatyvą; ir 3. reikia ne vien pasilikti prie liturginių tekstų supratimo, bet pereiti į aktyvų, asmeninį jų interpretavimą.

4. Pasakojimas ir Šv. Raštas

Pastarųjų 8-10 metų būvyje pastebimas naujas sujudimas Šv. Rašto studijose. Du Yale universiteto profesoriai Hans Frei ir B. S. Childs savo studijose kritiškai atsiliepia apie istorinį - kritinį metodą ir perdėtą dėmesį į "istoriją". Panašiai 1976 m. prof. James Barr pasiūlė baigti "iškasenų" mentalitetą, bandant gyventi istorinėm kategorijom, bet pažvelgti į pasakojimą (not the history but story). Krypstama į literatūrinę kritiką — į pasakojimą, kaip išraiškos formos analizę, pvz., Jėzaus palyginimus arba Senojo Testamento Jobo knygą (žr. Robert Alter. The Art of Biblical Sarrative).

Bibliniai faktai yra kūrybiniai atpasakojimai, kilę iš tam tikro pergyvenimo (juose istoriniai įvykiai atsispindi, bet nebūtinai). Istorinio -kritinio metodo neatsižadama, jis nepasmerkiamas, bet daroma pažanga tolimesnėmis studijomis. Savo esme jie yra vaizduotės kūriniai, kuriais autorius (ar autoriai) pailiustruoja ar literatūrine forma išreiškia ypač gyliai sukrečiančius, asmenį ar tanią palietusius įvykius.

Baigiamosios pastabos

Visas mūsų gyvenimas — asmeninis ir visuomeninis — yra giliausia prasme "pasaka", kurią Dieva> seka mus kurdamas, leisdamas mums atsiskleisti žiedu Jo sukurtame pasaulyje.

Šiais laikais mistikai atveria savo gyvenimo pasaką. Mintytojai pasuka nuo racionalistinio į estetinę pasakojimo formą. Pavyzdžiui, prie Van Gough paveikslo, kuriame vaizduojama pora sudėvėtų batų, filosofas Heideggeris mąsto apie viso gyvenimo prasmę. Teologas Kari Rahner rašo pergyvenimais persunktas maldas.

Dabarties gyvenimo situacija reikalauja holistinio nusiteikimo tikrovės atžvilgiu. Čia paliesti reiškiniai kviečia į tą vispusišką harmoningą žmogaus dvasinių dovanų įtraukimą į nepaliaujamą giliausių būties paslapčių lukštenimą. O kas yra tas kvietimas, jei ne mūsų asmens gelmėse paslaptingai ir nepaliaujamai mus veikianti Amžinoji Meilė, kurios kūdikiai mes esame?

Pačia giliausia prasme teologija šiandien yra ne vien "kalbėjimas apie Dievą", bet pasakojimas savo asmens gyvenimo istorijos, ją gyvenant, įsijungiant į beatsiskleidžiančią Kūrėjo bylojimo tėkmę.    K.T.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai