Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZYS ŠAPALAS — "ŽIDINIO" ORGANIZATORIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   

Kadangi tautiškai gyvoji mūsų vyresnioji karta pasiekė mirties retinamą amžių, visą laiką laikraščiuose skaitome likusiesiems draugų užuojautas. Daugiau pasireiškusieji, nors ir tik savo kolonijose, pagerbiami ir nekrologais, iškeliančiais jų nuopelnus. Kitaip yra su tėvynėje mirštančiaisiais: arba išvis jie nutylimi, žiniai mūsų nepasiekus, ar tik keliomis eilutėmis paminimi, dažnai netgi be mirties datos. O tarp jų yra asmenų, kurie verti atsisveikinimo ne tik pora eilučių. Vienas tokių yra neseniai miręs Kazys Šapalas. Ypačiai dera jį prisiminti mūsų žurnale, kaip savo pirmtako, nepriklausomybės metais ėjusio kultūros žurnalo "Židinio", pagrindinį iniciatorių ir pirmąjį faktinį redaktorių (vyr. redaktoriaus "dešinę ranką").

Kilimo Kazys Šapalas yra suvalkietis. Gimė 1903 m. Vartų k., Miko-liškio valsčiuj, Marijampolės apskrityje. 1923 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją ir stojo į prieš metus atidarytą Lietuvos universitetą. Teologijos-filosofijos fakultete studijavo istoriją ir sociologiją. Universiteto baigimo diplomą gavo 1927 m. rudenį. Šakių "Žiburio" gimnazijos direktorius 1929-1940 m. Pirmuoju bolševikmečiu perkeltas į vieną Kauno gimnazijų, ten ir pasiliko; už pedagoginius nuopelnus gavo nusipelnusio mokytojo vardą. K. Šapalas pasižymėjo kaip geras mokytojas ir rūpestingas auklėtojas (kaip pedagogą ir žmogų platėliau jį apibūdino V. Liulevičius Drauge, 1982. XII. 21-23).

Mirė Kaune 1982 rugsėjo 14, eidamas septyniasdešimt devintuosius metus. Mirtis ištiko nelauktai. Po tulšies sunkios operacijos vasarą ilsėjosi Palangoje. Grįžo į Kauną rugsėjo 13 d., vėlai vakare išsiliejo kraujas smegenyse (apopleksija) ir kitądien vidurdienį mirė. Palaidotas Kauno Romainių kapinėse rugsėjo 16 d. Laidotuvėse gausiai dalyvavo artimieji, giminės, kolegos mokytojai, buvę mokiniai.

Ateitininkas iš gimnazijos metų, Kazys Šapalas aktyviai reiškėsi ir studentuose ateitininkuose. Reorganizacinėj Palangos konferencijoj 1927 m., ateitininkų sąjūdį perorganizavus į federaciją ir jos vyr. vadu išrinkus prof. St. Šalkauskį, K. Šapalas buvo išrinktas šios federacijos pirmuoju generaliniu sekretoriumi. Šias pareigas ėjo vienerius metus. Ateitininkų federacijos to meto atsišaukimai pasirašyti ir K. Šapalo.

Žymiausias Kazio Šapalo nuopelnas, kaip minėta, buvo iniciatyva suorganizuoti katalikų kultūros žurnalą Židinį. Kiek reikėjo darbo ir vargo, jis pats aprašė Židinio dešimtmečio sukakties numeryje Straipsniu "Kaip pradėjo eiti Židinys" (Židinys, 1934, Nr. 12, p. 465-468).

Židinio leidimo mintis kilo studentuose ateitininkuose ir jiems artimuose vyresniuose inteligentuose. Jau 1923 m. studentai ateitininkai ryžosi leisti savo laikraštį, bet dėl lėšų stokos ryžtas ir liko tik sumanymu. Tais pačiais 1923 m. sustojus Draugijai, kurią nuo 1907 metų buvo leidęs prel. A. Dambrauskas-Jakštas, iškilo reikalas imtis naujo kultūros žurnalo leidimo —ir būtent tokio, kuris "pavaduotų Draugiją, o drauge galėtų kelti ir studentams rūpimus klausimus". Studentų ateitininkų centro valdybos iniciatyva 1924 m. pavasarį buvo sušauktas pasitarimas šiuo reikalu. Pasitarime dalyvavo doc. dr. V. Mykolaitis-Putinas ir studentų ateitininkų atstovai Kazys Šapalas ir Jonas Matulionis. Aptarus žurnalo pobūdį (panašus į Draugiją, bet su studentams skiriamu akademinio gyvenimo skyriumi), buvo priimtas ir V. Mykolaičio-Putino pasiūlytas Židinio vardas. Galutinai klausimas buvo sprendžiamas studentų ateitininkų konferencijoj Kaune 1924 rugsėjo 11 d. Žurnalo klausimas sukėlė karštų ginčų. Niekas neneigė tokio žurnalo reikalingumo, bet daugelis abejojo, ar bus galima ištesėti. Vis dėlto dauguma pasisakė už žurnalo leidimą ir vyr. redaktoriumi išrinko dr. V. Mykolaitį-Putiną. Kazį Šapalą į Židinio redakciją delegavo Studentų ateitininkų centro valdyba.
Savo atsiminimuose K. Šapalas konstatuoja: "Vos tik pradėjusi darbą, redakcija pajuto, kiek daug realaus pagrindo turėjo tie, kurie abejojo, ar pajėgs žurnalas išsilaikyti". Nors ir buvo kreiptasi į daugelį, medžiaga neplaukė, kaip laukta. "Medžiaga pirmajam Nr. buvo surinkta su dideliu vargu. Bet ir su kitais Nr. Nr. nebuvo geriau . . . Kaip pirmam, taip ir kitiems Nr. Nr. bendradarbiai patys beveik nė vienas raštų nesiuntė. Raštai reikėjo prašyte išprašyti . . . Dažnai atsitikdavo, kad žurnalą reikėjo duoti spausdinti, o dar nebuvo medžiagos. Dėl tos priežasties žurnalas nuolatos pasivėlindavo išeiti. Medžiagos trūkumas labai varžė redakciją. Jai dažnai reikėjo dėti į žurnalą ne tai, kas tiko, bet ką gavo, nes pasirinkimo nebuvo".

Pirmasis Židinio numeris išėjo prieš pat 1924 m. Kalėdas. Apimtis buvo kukli — 84 puslapiai. Po beveik tiek pat puslapių (80) išėjo ir kiti keturi numeriai. Likusius tų metų (1925) numerius jau reikėjo jungti: iškart du (Nr. 6-7), o paskui net penkis (Nr. 8-12).

Paskutiniųjų penkių numerių nepajėgta skyrium išleisti ne tik dėl medžiagos stokos, bet ir dėl to, kad pritrūko lėšų. "Su lėšomis buvo dar blogiau, negu su raštais. Pirmo numerio išplatinta apie 700 egzempliorių, o kitų tik apie 500. Iš prenumeratos surinktų lėšų pakako apmokėti tik trijų numerių spausdinimo ir ekspedicijos išlaidos". Veltui buvo tikėtasi paramos iš švietimo ministerijos: į savo prašymą vyr. redaktorius dr. V. Mykolaitis nesulaukė nė atsakymo (nors tuo metu vyriausybė jau buvo nebe koalicinė, o vienų krikščionių demokratų rankose). "1925 m. gegužės mėnesį Židinys pergyveno rimtą krizę ir vos nenustojo ėjęs". Padėtį išgelbėjo prof. kan. Pr. Kuraičio paskola ir studentų būrelio surasti ke-liosdešimt naujų prenumeratorių, surinkti keli šimtai litų aukų. Tomis lėšomis buvo apmokėtos Nr. 4 ir 5 išlaidos. Nr. 6-7 išleisti 2000 litų davė Katalikų veikimo centras. Jungtiniam Nr. 8-12 išleisti 1700 litų paskolino ateitininkų sendraugių centro valdyba.

"1925 metų balansas nebuvo labai džiuginantis, — rašo K. Šapalas. Dėl nereguliaraus ėjimo žurnalas buvo netekęs skaitytojų pasitikėjimo ir, pasibaigus metams, niekas jo nenorėjo užsisakyti. 1926 m. pradžioje kilo labai rimtas klausimas Židinį leisti, ar sustabdyti. Redakcija ir administracija svyravo ir nieko nesiryžo daryti. Baigėsi sausio mėnuo — pats geriausias laikraščiams platinti laikas, — o apie Židinį nieko nebuvo girdėti. Daugelis jau manė, kad Židinys mirė, arba rengiasi tai padaryti".
 
Tokiomis aplinkybėmis, "pirmiesiems Židinio organizatoriams sujudus", imtasi gelbėjimo akcijos. Sudarytas naujas trijų asmenų redakcijos ir administracijos kolektyvvas pradėjo intensyvią akciją, į kurią buvo įtraukta spauda, ateitininkai studentai ir net moksleiviai. Kai 1926 m. sausio pabaigoje žurnalas turėjo vos apie dešimtį prenumeratorių, tai vasario mėnesį jau buvo apie 800, kovo mėnesį — apie 1200, metų pabaigoje — apie 1500 prenumeratorių. K. Šapalo liudijimu, daugiausia naujo administratoriaus Simo Zarecko nuopelnas, kad "Židinys" atsistojo ant tvirtų pagrindų. 1928 m. prenumeratorių skaičius peršoko 2000 ir vis toliau augo. Nebereikėjo paramos iš šalies. Drauge plėtėsi ir žurnalo apimtis. 1925 m. du pusmetiniai tomai apėmė 660 puslapių, o 1935 m — jau 1204. Paskutinysis    XXXI tomas, išleistas 1940 m. pirmąjį pusmetį, turėjo 686 puslapių, tad metų komplektas artėjo prie 1400 puslapių. Įsijungiant jaunajai intelektualų kartai, nebereikėjo skųstis nei medžiagos stoka, nei jos kokybe.

Savo atsiminimuose Kazys Šapalas nepateikia duomenų, kiek ilgai jis talkino Židinio vyr. redaktoriui, kiek vėliau padėjo spręsti iškilusius krizinius klausimus. Bet aišku, kad ne iš šalies sėmė žinias apie Židinio pirmųjų metų sunkumus, bet ir pats dalyvavo išeities ieškojime.

Kazys Šapalas liko ištikimas savo katalikiškajai pasaulėžiūrai. Liko ir katalikiškos spaudos rūpintojėlis.
Juozas Girnius
 
Kazio Šapalo laidotuvės Kaune
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai