Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIENAS IŠ NEDAUGELIO PATS SAVE PRALENKĘS PDF Spausdinti El. paštas
ANTANO VANAGAIČIO PORTRETO ESKIZINIS BANDYMAS

They were sailors, but of narrow seas,
poets, for ages without an alphabet. . .

Leah Bodine Drake

Viskas pasauly reikalinga: ir šventieji
yra reikalingi, reikalingi ir kareiviai.

George Bernard Shaw.

Su Lietuvos teatru rišami įžangos žodžiai
Lietuvos teatras savo analuose jau yra paslėpęs nemenkus vakardienos lobius. Tapusi slaptinga ir saldi, berods, dar taip netolima praeitis dabarties jau yra parblokšta ir nugalėta. Išnykusių dienų kūrybos versmė vien silpnais prisiminimais garuoja iš pažemiais kritusios buvusių žygdarbių miglos. Atminties regėjimas mato tik nublankusius, deformuotus, nors dar tebegyvus šešėlius.

Kai užmiršimo rūkas išsisklaido, iškyla neįtikėtini ir žavūs lietuviškojo teatro įvykiai. Visu ūgiu keliasi retais talentais stebiną scenos žmonės: dar gyvųjų tolima vizija ir didinga amžinybėn pasitraukusių eisena. Šioje nebūtin eitynių kelionėje ryškėja ir Antano Vanagaičio savitas ir neeilinis pavidalas.

Lietuvos teatrų žiūrovai iš scenos žmonių stabų kurti nebuvo linkę. Paplitusi legenda tapo tik operos artistas Kipras Petrauskas. Dramos teatre — ir tik kauniškės publikos malone — stabų papėdėse trumpą laiką tėra išbuvę vien Kastantas Glinskis bei Ona Rymaitė. Šiaip gi iki nesuvaldomų emocijų scenos menininkų kūryba susižavėjimo žiūrovai neiškeldavo. Lietuviškoje aplinkoje teatro žmogaus su publika susigiminiavimas atslinkdavo palaipsniui — ne ūmai, bet tik po ilgesnio ir patvaresnio kontakto. Išimtys, kad jau pirmaisiais rampos šviesoje pasirodymais aktorė ar aktorius būtų žiūrovus pavergę ar bent stipriai palenkę, buvo labai retos. Viena tokių, nedažnai pasitaikančių išimčių tapo trumpalaikis, tik keturmetį tvėręs, Antano Vanagaičio Kauno scenoje darbas. Jis bent dalį žiūrovų į save patraukė jau pačiais pirmaisiais aktoriškais pasistengimais.

A. Vanagaitis, kurio gyvenimiški akiračiai ribojosi vargonininko, chorvedžio, muzikos studento ir muzikos mokytojo darbais bei ambicijomis, į profesinę Lietuvos dar taip jauną, sceną atėjo atsitiktinai. Į Kauno teatrą jį atvedė gal smalsumas, gal talkos reikalas. Gauna pavaduoti ką tik susikūrusios operos pirmąjį suflerį Juozą Žilevičių. Ir čia štai K. Glinskis prikalba Antaną Vanagaitį užpildyti dramos taip dar negausioje trupėje spragą: suvaidinti vaidmenį, kuriam pristigo aktoriaus. Tokiu netikėtu būdu įsijungęs į Kauno Dramos Vaidyklos (taip vadinosi, vėliau Valstybiniu tapęs, teatras) darbą, Antanas Vanagaitis netrukus tampa trupės nepakeičiamu nariu ir iškyla į ryškią padėtį.

Jis pasirodė nemenko ir tikro talento žmogus, gerų paviršutinių duomenų ir individualybės aktorius. Vienintelis. iš visos Dramos Vaidyklos sudėties, buvo jau pagyvenęs Drezdene ir kiek įgavęs vakarietiškumo bruožų. Lygiai gyvenimišku patyrimu A. Vanagaitis pralenkdavo daugelį savo bendradarbių. Teatrą mėgo nepaslepiamai, aktoriaus darbas jį pavergė.

Žmogaus savybėmis Antanas Vanagaitis buvo patrauklus — maloni ne tik santykiauti, bet ir bendradarbiauti asmenybė. Pareigose disciplinuotas, nepristingąs energijos, vienu kuo nepasitenkinąs. Buvo būdingas Lietuvos fone, o sykiu ir išsiskiriąs. Mokėjo elgtis viešumoje, paisė išorę. Linkęs į humorą, santykiuose su žmonėmis nevengė išdaigų, bet tai visada būdavo tik natūrali, linksma nuotaika, be tikslo ką nors įžeisti ar pažeminti. Vengė visko, kas bet kuriuo būdu gali sukompromituoti, orumui pakenkti. Konfliktus ir nesusipratimus stengėsi išspręsti taikiomis priemonėmis. Tai buvo A. Vanagaičio būdo ypatingi bruožai.

Šios žmogiškosios savybės palikdavo įspūdį, talkininkavo santykiuose su kitais žmonėmis ir Vanagaičiui kitus palenkdavo; palankiai transliavo ir menininko pastangas bei visuomenininko ryžtą.

Jei Antanui Vanagaičiui scenos darbe stigo dar patyrimo, aktoriškos technikos, stiliuose susivokimo, visa tai išpirkdavo jo retas talentas, intuityvi menine teisybe, švelnus emocionalumas ir nuotaikingas sąmojus.

Jo Kauno scenoje sukurti personažai, ar jis vaidino George Dandiną ar Figaro ar Amerikos prekybininką Potašą, esmėje buvo lietuviškieji tipai, ne prancūzai ir ne amerikietis. Bet atlikdamas pagrindinius ar antraeilius vaidmenis Oscar Wilde ir George Bernard Shaw komedijose (Kaip svarbu būti rimtam, Atskalūnas ir Šokoladinis kareivis), Antanas Vanagaitis intuicijos ir talento pagalba jau prisiartino prie anglų charakterio, kaip kad, vaidindamas smuikininką Millerį (Klasta ir meile) rodė jau vokietį. Žodžiu, jis brendo, stiprėjo ir būtų, turbūt, Lietuvos scenoje ypatingai iškilęs, jei jo būtų neįsiurbus Amerika, kur praleido ištisus dvidešimt penkerius metus.

Dar kiek apie A. Vanagaitį, kaip apie žmogų
Kaip ir kompozitoriai Juozas Gruodis bei Stasys Šimkus, Antanas Vanagaitis nesimokė jokiose gimnazijose ar tolygiose mokyklose. Bet jisai, kaip aniedu, tobulinosi vargoninkavime, siekė muzikos gilesnio pažinimo. Tolygiai mokėsi iš gyvenimo. Jam įtakos padarė kun. Juozas Tumas, dekanas V. Mironas ir kompozitorius Juozas Naujalis. Visa tai jau yra žinoma iš A. Vanagaičio monografijos puslapių, iš pasirodžiusių spaudoje prisiminimų. Čia tik norisi priminti, jog, būdamas Valstybes Dramos aktorium, Vanagaitis tebuvo vienintelis trupėje žmogus, kuris visiškai nematė Rusijos. Ir kuris iš visų naujo amato kolegų labiausiai buvo pažinęs Lietuvą ir jos žmones.

Antanas Vanagaitis buvo ne tik savitas, bet savaip spalvingas charakteris, užbaigtas, didelės ambicijos, t. y. siekimų ir norų žmogus. Turėjo patrauklią išžiūrą, rodėsi švelnus, ramus, nelinkęs garsiau supykti, buvo kantrus, visada mandagus ir paslaugus. Jis suprato pasisekimo gyvenime techniką ir gebėjo ja sėkmingai naudotis. Kai kiti būna labiau linkę gyventi patys su savimi, Vanagaičiui maloniau buvo bendrauti su žmonėmis (ir juos sau ar kuriam tikslui palenkti). Atrodo, kad norėjo tapti išskirtiniu ir to siekė per visą gyvenimą.

Bet tuo pat metu organiškai troško, kad žmones juoktųsi. Jam tai patiko matyti besijuokiančius, pralinksmėjusius, laimingesnius. Pats jis tikrovėje jautėsi kiek vienišas, nelinksmas, susimąstęs ir susikaupęs. Apie tai atvirai prakalba menininko užsilikę dienynai.

Antanas Vanagaitis lyg ir negalėdavo pasipriešinti impulsui padaryti ką nors, kas iššauktų juoką — be rezistencijos! Nes jam patikdavo sukurti linskmas situacijas ir aplinkos pasitenkinimą.

Jisai buvo tikras kūrybos žmogus. Keldavo ir guldavo kupinas sumanymų, jo vaizduotėje skambėjo melodijos, pynėsi ir formavosi mintys. Galėjo kūrybiškai dirbti neatsikvėpdamas. Podraug nestigo jam šilto entuziazmo ir projektams įgyvendinti šalto apskaičiavimo. Buvo daug-norįs ir nemenkai galįs kūrėjas. Gal kaikuriais atvejais diletantas, bet ne bet koks, o kūrybingas ir kuklus. Ir daug dirbąs, silpnybėmis nesididžiuojąs.

Vanagaičio būde visada buvo kažkas tėviško, globoti pasirengusio. Patekęs į sceną jau trisdešimties metų slenkstį peržengęs, jis buvo trejais metais jaunesnis už K. Glinskį, bet vyresnis už kitus dramos trupės vyrus. Gal todėl visada paveikdavo kitus švelniai ir raminančiai.

Juozas Naujalis palydėjo A. Vanagaitį į gyvenimą ir vargoninkavimą, sakydamas: "Būk inteligentas, mokėk gražiai elgtis (!—St. P.). . . Pirmoje vietoje inteligentiškumas. Tikiu, kad gėdos nepadarysi". Ir Antanas Vanagaitis šiuo atveju gėdos nepadarė: išgyveno gyvenimą pamokos neužmiršęs.

Juozas Tumas Vaižgantas savo keliu paveikė A. Vanagaitį: studijuoti, gal net rašyti ir komponuoti. Bet, svarbiausia, užkrėtė lietuviškai visuomenei tarnauti. Ir šios pamokos taip pat neužmiršo.

Apie dveji metai išgyventi puošnioje Saksonijos sostinėje, ir Drezdeno konservatorija, be abejo, irgi paliko Vanagaityje savo antspaudą. Trys didžiosios įtakos, regimai, paveikė jauną vyrą, susipynė su zanavykuose, žemaičiuose ir dzūkuose įgautais įspūdžiai ir suformavo išsiskiriantį žmogų.

Jisai savo prigimtimi buvo socialus žmogus. Nežiūrint didelio veržlumo, gal net garbės ir pasisekimo nesuvaldomo troškimo, buvo par jautrus, kad ką nors įžeistų. Tačiau kuris žymesnis žmogus neturi silpnumų? Ir Vanagaitis nepakentė Juozo Vaičkaus "didybės", jaudinosi, kad bičiulis Kipras Petrauskas veda ne geltonkasę mergužėlę, o persiskyrusią moterį, skaudžiai pergyveno teismo bylą su buvusiais spaudos vienminčiais ir gal net todėl sukūrė savąją "imperiją". Didieji nebūtų ryškūs, jei neturėtų savųjų silpnybių. Bet kaip šviesai išgauti reikalingi šešėliai, charakteriui pavaizduoti negalima nuslėpti skirtingų žmogaus būdo ypatumų. Nuo to žmogus pasidaro tik pilnesnis ir įvairesnis.

Antaną Vanagaitį galima matuoti siauresniu amerikinės mūsų emigracijos mastu ar lietuviškuoju platesniu.   Pastarasis vertinimas, manau, bus tikresnis, nes kitaip žmogaus paveikslas išnyks iš deramo spindulių lūžimo ir susikirtimo centro.

ANTANAS VANAGAITIS

Antanas Vanagaitis aktorium tavęs muzikas

Žmonės turi kartu linksmai gyventi — toks yra įstatymas.

Šv. Tomas Akvinietis

You know, it is very enviable thing to be a clown.

Charles Chaplin

Apie A. Vanagaitį negalima teigti, kad jis, kaip daugelis aktorių, savo kraujuje turėjo įšvirkštus sceniškojo grimo dažus.. Bet jis dideliu malonumu užsidėjo ir keitė aktoriškas, gistrioniškas kaukes ir jas nusiimdavo tik pasilikdamas pats su savimi.

Jis niekad nebuvo mimas, galįs estradoje ar scenoje save išreikšti be žodžių. Jam buvo reikalingas žodis, žodžių lengva melodija, minčių lyriškumas, sąmojaus čiurlenimas. Ir ne bet kokio žodžio, o tik savo, lietuviško, suvalkiečių tarme tarto.

"Įasmeninta inteligencija" tapo A. Vanagaičio menininko puolamas ginklas ir skydas. Iš dalies tai buvo intymumo transliacijos paslaptis, kurios galią neretai rodo žymūs aktoriai: sugebėjimas tyliu žodžiu ir be afekcijos nugalėti skiriančią vaidintoją nuo žiūrovų, plačią ir gilią prarają (vien išgyvenimu, efekto neparemiant technikos gudrybėmis!). Jo meistriškumas visose praktikuotose meno šakose niekad nebuvo per stiprus, šią silpnybę dažnai nugalėdavo vien lyriškas kūrybos pobūdis ir pastangų didelis nuoširdumas. Ir ypatingai tuo menininkas laimėdavo sau dėmesį ir meilę.

Antanas Vanagaitis intrigavo publiką (ir klausytojus!), teikė žmonėms pramogą, juos linksmino ir kartais virkdė, bet ne vien tik sceninė ar estrados kūryba pelnė jam pripažanimą ir atnešė išgarsėjimo aurą. Prie to, manau, nemenkai prisidėjo asmens žavesys bei žmogiškieji bruožai. Ir, žinoma, įvairiose srityse pastangos ir darbai.

Nuo pat pirmųjų sceninės karjeros žingsnių A. Vanagaitis jautė ir jau žinojo, kuriuo būdu galima žiūrovams patikti bei kaip publiką pasiseks pavergti.   Jisai numanė, kad salės miniakomikus mėgsta ir kad tiems, kurie sugeba linksminti, anoje uždangos pusėje gimsta spontaniškas palankumas ir simpatija. Publika tarsi atlygina už malonias minutes ar valandas, kai skardus ir šiltas juokas ją atpalaiduoja nuo tikrovės, nuo susirūpinimų ir kartais nelinksmos aplinkos. Dėlto Antanas Vanagaitis noriai rodydavosi il comico buffo vaidmenyse, tačiau jo jautri širdis vien tik žmonių linksmintojo padėtyje gyvenimiško tikslo nematė. Savaime todėl atsirado kūrybos bei veikimo šakotumas ir kūrėsi Vanagaičio gyvenimo legenda, kai žmogus sugebėjo pats save pralenkti.

Jis temėgdavo bendrauti su rinktiniais, su įtakingais, vien su "reikšmingais" žmonėmis. Bet tuo pat metu nei galingiesiems nei turtingiesiems aklai nenusilenkdavo ir savo tvirtovės jiems neužleisdavo. Kietai laikėsi savųjų principų ir mėgo laisvę. O drauge mokėjo ir pats save pamėgti ir pamylėti. Niekad nebuvo alkanas epikūras, bet lygiai organiškai nepajėgė vergauti ar nusilenkti. Tame buvo Vanagaičio asmens autoritetas, kuris negalėjo neimponuoti.

Atėjęs scenon iš (kad kiek ir siauresnio) muzikos pasaulio, Vanagaitis, šalia aktoriaus darbo, veikia Kaune dar kaip muzikos mokytojas ir chorvedys. Be to, anuo laikotarpiu pradeda komponuoti populiariomis virtusias solo dainas ir chorams kompozicijas. Tuo pat metu sukuria dainas ir paruošia muzikinį apipavidalinimą keliems Kauno Dramos Teatro pastatymams (Kęstučio mirtis, Jiolė, Durklas ir kt.)

Amerika dvidešimtųjų metų vaizduose ir lietuviško kaimo artimas paveikslas
Palikęs Lietuvą, Antanas Vanagaitis 1924 m. birželio 24 d. su Viktoru Dineika ir Juozu Olšausku atkeliavo į New Yorką. O rugpjūčio 27 dieną Bostone jau įvyksta "vodevilio Dzimdzi Drimdzi" spektaktis, kurį lydi kelerių metų po lietuvių kolonijas kelionės. Tos išvykos-viešnagės buvo sekamos vargų ir džiaugsmų, žiūrovų entuziazmo, tarp auditorijos ir programos dalyvių reto kontakto. Į "Dzimdzi Drimdzi" įsijungia Jonas Dikinis, vėliau Bronė Dikinienė, paskui dalyviai kiek pasikeičia — vieni Lietuvon sugrįžta, kiti atvyksta. Apie patį vadevilį "Dzimdzi Drimdzi" yra jau nemažai pasakota.

Kai A. Vanagaitis atvyko į Naująjį Pasaulį, Ameriką gyveno prohibicijos linksmomis nuotaikomis ir "big boom" (1919-1929) įkarščiu. Automobiliai kasmet darėsi vis didesni ir greitesni. Iš New Yorko į Chicagą greitasis traukinys atveždavo jau bemaž per  18 valandų.  Visur skambėjo džiazo muzika. Prisiekę blaivininkai ir tie gėrė namuose darytą degtinę, džiną ar vyną, kuriuos sumanūs vertelgos (lygiai ir kaip alų) raugino rūsiuose bei kitokiose slaptesnėse vietose.

Lietuviškoje aplinkoje reiškėsi reakcija. Veikimo vadai ir laikraščių redaktoriai liūdnai pranašavo, jog po dešimtmečio lietuvybei Amerikoje teks pratarti amen! Kaip ir kiti padorūs prohibicijos gadynės amerikiečiai, lietuviai nugerda-vo (slaptai!), pasidžiaugdavo ekonominio klestėjimo perspektyvomis ir įvairiai pašnekėdavo. Pasiskirstę pagal ideologijas, neretai vieni kitiems rodė rezervuotumą. Laikraščiai priešingos srovės vadams ir pakeleiviams nesigailėjo piktų keiksmų.

Ir naujose rezidencijose ir dideliuose, greituose automobiliuose lietuviams Amerikoje buvo lyg kažko ilgu. Lietuvos savarankaus ir dar nenusistojusio gyvenimo formos rodėsi keistos. Iš užjūrio atsklinda žodžių superliatyvai, nelauktos sąvokos, skaldymosi šmėklos nesipynė į margą svajonių ir troškimų vainiką. O visiems juk buvo miela ir brangi toji tolima, bet sava maža Lietuvėlė, apleistas kaimas, savo žmonės, gimtoji aplinka! Kiekvienas troško į tą linksmą Lietuvos kūrimosi ratą įsijungti, rankomis su kitais džiugiai susikibti. O aplinkui griaudė partijų vaidų griausmai, kilo nesantaikų miglos, ir pragiedruliai šydu apsidengdavo.

Štai tokiu metu Amerikon atvyksta Antanas Vanagaitis. Aktorius-muzikas. Mėgęs santykiavimo su žmonėmis šilumą, numanąs, kas iš sodžiaus kilusiems yra artima ir įvertinęs Amerikos lietuvių patriotinį nusiteikimą. Žmogus, gebėjęs minią linksminti, mokėjęs dainas komponuoti, vargonais groti, stiprus chorvedyboje, lipšnus ir malonus santykiauti.

Jau prieš A. Vanagaitį pas Amerikos lietuvius lankėsi iš Lietuvos dainos ir scenos žmonės. Be koncertinio tenoro Juozo Babravičiaus, užkariavusio visuotinį pripažinimą, iš Kauno pagas-troliuoti buvo atvykusi trijulė — Petras Oleka, Jonas Byra ir Mykolas Leškevičius. Jau atkeliavo (su Pola Tendziulyte ir Jonu Dikiniu) "dramos tėvas" Juozas Vaičkus (tarp kitko, bandęs jungti nejungiamus daiktus, bet teatrine veikla Amerikoje įvykdęs neįtikėtinus dalykus).

Naujose sąlygose apsidairę, A. Vanagaitis ir jo bendradarbiai išėjo į gyvenimą su nelauktu, bet anuometinėse nuotaikose ypač tinkamu lietuvišku vodevilio teatru. Pirmoji vodevilio "Dzimdzi Drimdzi" keturių jaunų vyrų trupė sutiko naujus žiūrovus ir jau pirmuoju kontaktu rado kelią į susidomėjimą ir į amerikiečių lietuvių atviras širdis.

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai