Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BŪSIMOJI LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. JONAS A. STIKLORIUS   

Šio straipsnio pagrindinė tezė: lietuvių tautos ateitis bus užtikrinta tik Jungtinėje Europoje.
Pradėsiu su propozicija, su kuria, reikia manyti, visi sutiksime. Štai ji: visi geros valios lietuviai nori, kad a) lietuvių tauta būtų sveika, gaji ir stipri, jos fizinė egzistencija užtikrinta (atseit, kad lietuvių būtų galimai daugiau sveikų ir stiprių fiziškai ir dvasiškai, bet taip pat — kad niekas jų nežudytų ir netremtų į svetimus kraštus); ir b) kad lietuvių tauta augtų, stiprėtų ir tobulėtų ekonomiškai ir kultūriškai.

Jeigu ta pagrindinė propozicija mums priimtina, kyla klausimas: kokia juridinė, politinė forma geriausiai tinka šiems pagrindiniams tikslams įgyvendinti? Šiuo klausimu beveik visi esame vienos nuomonės: geriausia forma pagrindiniams tautos interesams apsaugoti yra nepriklausoma, suvereninė valstybė. Šis nusistatymas aiškus, savaime suprantamas, dažniausiai nerandame net reikalo jį nuodugniai, vispusiškai analizuoti. Jį priimame beveik kaip tikėjimo dogmą.

Nepriklausomybė tautai turi didelių, nenuginčijamų pliusų. Pirmiausia, jau nepriklausomybės simboliai — vėliava, himnas pripildo širdį džiaugsmu ir pasididžiavimu. Bet ir pati nepriklausomos
-----------------
Šis straipsnis yra diskusinis. Jame keliami klausimai — painūs, ir dėl jų gali būti įvairių nuomonių.
Dr. J. Stiklorius yra Vliko valdybos narys, bet čia reiškiama nuomonė su Vliku neturi nieko bendro.

valstybės esmė, sava vyriausybė, prezidentas, seimas, teismas, policija ir kiti valstybės organai yra didžiai reikalingi bei naudingi, kadangi jie sudaro geriausią galimybę puoselėti pagrindinius tautos interesus, o, iš kitos pusės, užkirsti kelią tiems reiškiniams, kurie interesams trukdo. Kaip ryškų pavyzdį galime paminėti nepriklausomybės pradžioje įvykdytą žemės reformą, kuria buvo įmanoma pravesti tik valstybės priemonėmis.

Pagrįstai gėrėdamiesi nepriklausomybės pliusais, kartais išleidžiame iš akių vieną minusą, kuris yra tiek svarus ir reikšmingas, jog gali atrodyti, kad jis atsveria visus pliusus. Tas minusas pasireiškia tame, kad, cituojant Prancūzijos prezidento Charles de Gaulle posakį, nepriklausomybė yra verta tiek, kiek verta už jos stovinti jėga, atseit ginklas, kariuomenė. Tą minusą mes pajutome itin skaudžiai trimis atvejais: 1938, kai Lenkija ultimatyvia forma pareikalavo iš Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo; 1939 m., kai Hitleris, grasindamas jėga, privertė mus atiduoti jam Klaipėdos kraštą; 1940 m., kai Sovietų Sąjunga sunaikino Lietuvos nepriklausomybę.

Visais trimis atvejais mūsų kariuomenė nepasipriešino ne tik efektyviai, bet net ir simboliškai. Už tai kaltinti kariuomenės ir jos vadovybės negalime, nes drausminga kariuomenė nepradeda karo veiksmų be vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado įsakymo. Ar galime kaltinti prezidentą Antaną Smetoną, tuo laiku buvusį tuo vyriausiuoju vadu, kad tokio įsakymo nedavė? Irgi negalime, nes joks vadas, turįs bent kiek sąžinės, nesiunčia savo karių į kovą, kurioje visai nėra jokios galimybės laimėti ir kur karių laukia mirtis. Laimėti visais trimis atvejais neleido labai paprastas, elementarus, bet kartu ir lemtingai reikšmingas faktas: tuo metu Lietuvoje buvo apie 3 milijonai žmonių, kai kaimyninėje Lenkijoje jų buvo daugiau kaip 30, Vokietijoje daugiau kaip 70, o Sovietų Sąjungoje net 200 su viršum milijonų žmonių. Žmonių skaičius valstybėje yri pagrindinės reikšmės, nes nuo to skaičiaus prik'auso valstybės ekonominis pajėgumas: juo daugiau žmonių, juo daugiau ekonominio pajėgumo. Nuo gyventojų skaičiaus priklauso ir karinis pajėgumas, nes yra nustatyta, kad valstybė gali paimti į kariuomenę maždaug dešimtį nuošimčių visų valstybės gyventojų. Lietuva turėjo maždaug 3-4 divizijas, Lenkija savo divizijas skaičiavo dešimtimis, o Vokietija ir Sovietų Sąjunga — net šimtais. Šių faktų akivaizdoje prezidentas Smetona nesiuntė kariuomenės į beviltiškas kovas. Ar būtų buvę tikslu pasipriešinti nors simboliškai, bent porai dienų, yra klausimas, dėl kurio nuomonės skiriasi, net susikerta. Gal simboliškas pasipriešinimas būtų padėjęs propagandinėje kovoje, tačiau aišku, kad efektyvus pasipriešinimas buvo neįmanomas tos ryškios ginkluotųjų pajėgų disproporcijos akivaizdoje.

Mums, žinoma, be galo skaudu, kad nepriklausomoji Lietuvos valstybė buvo sunaikinta šitokiu baisiu smurtu, prieštaraujančiu ne tik elementarios teisės, bet ir paprasto žmoniškumo principams. Galime mėginti guostis juridine fikcija, kuri sako, kad Lietuvos suverenumas nėra sunaikintas, o sustabdytas tik jo veikimas, ir ta fikcija palaikytina, nes ji tam tikrais atvejais gali būti naudinga; tačiau būtų negyvenimiška užmerkti akis prieš aiškų faktą, kad didžiojo negando metu nepriklausoma suvereninė Lietuvos valstybė savo pagrindinio uždavinio, apsaugoti tautą, atlikti nepajėgė.

Jokiu būdu nenorime, net negalime sutikti, kad lietuvių tautai jau atėjo galas, kad sovietinė okupacija truks tol, kol tauta bus sunaikinta. Tiesa, šiuo metu dar ne visai aišku, kada ir kokiu būdu sovietinė Lietuvos okupacija pasibaigs, tačiau nėra ankstu galvoti ir pasvarstyti, ar mes, sovietinei okupacijai pasibaigus, norėsime atstatyti Lietuvą lygiai tokioje pat formoje, kokia ji buvo iki 1940 metų, ar nereikia jau dabar galvoti apie kitas galimybes ir kitas formas.

Iliustracijai paimkime žmogų, kuris su savo šeima gyveno nedideliame, bet jaukiame namelyje, vaizdingame slėnyje, prie sraunios upės kranto. Vieną dieną užėjo baisi audra, upė pakilo ir žmogaus namelį sudaužė į šipulius. Žmogus, kuris su savo šeimos dalimi išsigelbėjo, stovi prieš klausimą, ar tą namelį atstatyti ir, jeigu taip, kur ir kokioje formoje. Jam gana aišku: jeigu namelį atstatys lygiai tokį pat, lygiai toje pačioje vietoje, turi skaitytis su galimybe, kad ateityje, anksčiau ar vėliau, gali vėl užeiti panaši audra ir nelaimė pasikartoti.
Kad šitokia galvosena ir panašūs klausimai mums neturėtų būti svetimi, matome iš istorinio pavyzdžio. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1916 birželio 30 d. Lozanos (Lausanne) mieste, Šveicarijoje, vyko lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo ir Amerikos lietuvių atstovai, o iš Vilniaus — Steponas Kairys, Antanas Smetona ir dr. Jurgis Šaulys.1 Konferencija savo nutarime pažymėjo, jog Lietuvos nepriklausomybės siekimas yra aukščiausias idealas, tačiau ji numatė ir kitokio politinio Lietuvos egzistavimo galimybes, todėl ragino jas svarstyti ir prie jų ruoštis. Tas raginimas, nors padarytas prieš 64 metus, galioja dar ir šiandien ir vertas dėmesio.

Tad ir šiame straipsnyje bus pirma pažvelgta, kaip Lietuvos valstybė nesėkmingai mėgino savo laisvę apsaugoti tarptautinėmis sutartimis ar Pabaltijo sąjunga, tada pasvarstysime galimybes įsijungti į Jungtinę Europą.

II
Mūsuose vyravo ir tebevyrauja pažiūra, kad maža, silpna valstybė gali apsiginti nuo savo didesniųjų kaimynų užmačių tarptautinėmis — tiksliau, tarpvalstybinėmis — sutartimis. Tos nuomonės visai teisingai nurodo, kad tarptautinė teisė egzistuoja jau šimtus metų, kad valstybės yra sudariusios savo tarpe net tūkstančius įvairiausių tarptautinio pobūdžio sutarčių, kad didžioji dauguma valstybių šių sutarčių laikosi.

Teisybė. Tačiau nereikia užmiršti, kad, nors yra tarptautinis teismas, jis neturi antstolio. Valstybė gali kitai valstybei kelti bylą tarptautiniame teisme už sutarties sulaužymą, teismas gali bylą spręsti, nustatyti, kad kaltinamoji valstybė yra tikrai kalta, ir padaryti atitinkamą sprendimą, reikalaujantį padėtį pataisyti. Pagrindinė problema — tarptautinis teismas be antstolio, atseit vykdomosios galios, turinčios ir teisę, ir jėgą kaltąją šalį priversti teismo sprendimui paklusti. Tad ir Lietuvai nebuvo nei tikslo, nei prasmės sutarčių laužytojams kelti bylas tame tarptautiniame teisme.

Vieną iš naujausių šios problemos pavyzdžių randame situacijoje, susidariusioje 1979 m. lapkričio 4 d. Teherano mieste, Irane (Persijoje). Ginkluotų vyrų būrys užpuolė JAV ambasadą ir paėmė apie 50 tos ambasados tarnautojų įkaitais. JAV vyriausybė iškėlė Iranui bylą tarptautiniame teisme The International Court of Justice), reziduojančiame Hagos mieste, Olandijoje. 1980 m. gegužės 24 d. teismas nusprendė,2 kad Iranas yra nusikaltęs prieš tarptautinę teisę ir privalo ne tiktai paleisti įkaitus, bet ir atlyginti JAV padarytus nuostolius. Irano reakcija į tą sprendimą buvo pareiškimas, kad sprendimas neprivalomas, kad jo nevykdysiąs.

Tad JAV-ėms liko tik ekonominės sankcijos, beveik neefektyvios, arba karas, kuris šiame atominių ginklų amžiuje praktiškai neįmanomas. Žinoma, JAV neturėjo pagrindo per daug užsigauti, nes pačios yra priėmusios "Connally reservation" (pavadintą pagal senatorių Connally, tos rezervacijos autorių), patiekiančią JAV-bėms teisę tarptautinio teismo sprendimo nepripažinti, kai jis joms nepriimtinas.

Nepriklausoma Lietuvos valstybė irgi buvo sudariusi eilę tarptautinių sutarčių su kaimyninėmis valstybėmis, mėgindama apsisaugoti nuo nedraugiškų veiksmų.
Štai tos sutartys:
1920 m. liepos 12 d. Lietuvos vyriausybė pasirašė taikos sutartį su Sovietų Sąjungos vyriausybe, kurios pirmajame straipsnyje Sovietų Sąjunga apsiėmė: "pripažinti, be jokių rezervų, Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir suverenumą, su visomis iš to pripažinimo sekančiomis juridinėmis išvadomis". 1940 m. birželio 15 d. okupuodama Lietuvos valstybės teritoriją, Sovietų Sąjunga šią sutartį sulaužė.
1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose Lietuva pasirašė su Lenkija sutartį, nustatančią demarkacijos liniją tarp kariaujančių Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių ir sustabdančią karo veiksmus, tačiau dar tą pačią dieną, Lenkijos maršalo Juozapo Pilsudskio įsakymu, gen. Lucian Želigovskio vadovaujami lenkų kariuomenės daliniai peržengė ką tik nustatytąją demarkacijos liniją ir jau spalio 9 d. okupavo Vilnių.
1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuva pasirašė su Sovietų Sąjunga nepuolimo sutartį. Tos sutarties galiojimas vėliau buvo pratęstas iki 1945 m. gruodžio 31 d. Šios sutarties antruoju straipsniu Sovietų Sąjunga įsipareigojo "respektuoti, visomis aplinkybėmis, Lietuvos suverenumą, integralumą ir teri-torialinį neliečiamumą". Okupuodama Lietuvą, Sovietų Sąjunga sulaužė ir šią sutartį.

1928 m. sausio 29 d. Berlyne Lietuvos ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras ir Vokietijos užsienio reikalų ministras dr. Gustav Stresemann pasirašė "Sutartį tarp Lietuvos respublikos ir Vokietijos valstybės sienos dalykams sutvarkyti". Šia sutartimi Vokietija oficialiai pripažino, kad Klaipėdos kraštas priklauso Lietuvai. 1939 m. kovo 23 d., okupuodamas Klaipėdos kraštą, Hitleris šią sutartį sulaužė. 1939 kovo 22 Lietuvos vyriausybė buvo priversta pasirašyti "Lietuvos respublikos ir Vokietijos valstybės sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo". Šią sutartį pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Lietuvos pasiuntinys pik. Kazys Škirpa ir Vokietijos Reicho hitlerinio režimo užsienio reikalų ministras Joachim von Ribbentrop. Šiąja Lietuvai primesta sutartimi, grasindamas karinės jėgos ryškia persvara, Hitleris atėmė iš Lietuvos Klaipėdos kraštą ir tuo sulaužė 1928 m. Voldemaro ir Stresemanno pasirašytą sutartį.

Hitleris sugebėjo sulaužyti ir 1939 sutartį. Šios 1939 m. kovo 23 d. sutarties ketvirtasis straipsnis numatė: "Sustiprinti savo nutarimui patikrinti draugišką plėtojimąsi santykių tarp Lietuvos ir Vokietijos abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos ir neremti iš trečios pusės prieš bet kurią atkreiptos jėgos vartojimo". Sudarydamas 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. dvi draugiškumo sutartis su Sovietų Sąjungos diktatorium Stalinu, kuriomis Vokietija sutiko, kad Sovietų Sąjunga okupuotų Lietuvą, Hitleris sulaužė ir šią 1939 m. kovo 23 d. sutartį.

Buvo ir kitų, bendro tarptautinio pobūdžio sutarčių, deklaracijų, pareiškimų, kalbančių Lietuvos naudai.
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, 1919 m. laimėtojai alijantai ir pralaimėjusioji Vokietija Paryžiaus priemiestyje, Versalyje, pasirašė taikos sutartį. Jos pirmąją dalį sudarė Tautų Sąjungos paktas.

Tą pačią dieną, 1919 m. birželio 28 d., buvo priimtas ir Tautų Sąjungos statutas, kurio dešimtasis straipsnis sako: "Tautų Sąjungos nariai pasižada gerbti ir saugoti prieš agresiją iš kitų valstybių pusės visų Tautų Sąjungos narių teritorinę neliečiamybę ir egzistuojančią politinę nepriklausomybę". Lietuva buvo Tautų Sąjungos narys. Vokietija į ją įstojo 1924 m., o Sovietų Sąjunga 1934 m. Hitleris, 1939 m. o okupuodamas Klaipėdos kraštą, o Stalinas, 1940 m. okupuodamas visą Lietuvą, sulaužė ir šį nuostatą.

1928 m. rugpjūčio 27 d. Paryžiuje buvo pasirašyta "Bendroji sutartis atsisakyti nuo karo, kaip tautinės politikos priemonės" (General Treaty for the Renunciation of War as an Instrument of National Policy). Šios sutarties svarbiausieji iniciatoriai buvo Jungtinių Amerikos Valstybių senatorius Frank Kellogg ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Aristide Briand, todėl ši sutartis žinoma kaip "Kellog - Briand paktas". Šalia eilės kitų valstybių, sutartį pasirašė ir Vokietija. Vėliau prisidėjo Sovietų Sąjunga (1928 m. rugsėjo 27 d.) ir Lietuva (1929 m. balandžio 5 d.). Pirmasis straips nis sako: "Aukštosios susitariančios šalys iškilmingai pareiškia savo tautų vardu, kad jos smerkia karo vartojimą tarptautinių ginčų sprendime ir atsisako jį vartoti kaip tautinės politikos įrankį savitarpio santykiuose". Sutarties antrasis straipsnis sako: "Aukštosios susitariančios šalys sutinka, kad jų tarpe iškylantieji ginčai ir konfliktai, bet kurios prigimties ar pobūdžio, būtų sprendžiami tik taikingomis priemonėmis". Ir Sovietų Sąjunga, ir hitlerinė Vokietija sulaužė šią sutartį.

1933 m. liepos 5 d. Londone buvo pasirašyta "sutartis, apibūdinanti agresoriaus sąvoką". Tarp eilės kitų valstybių pasirašė Lietuva ir Sovietų Sąjunga. Antrasis straipsnis nustato, kad "agresorius yra ta šalis, kuri arba 1) skelbia karą kitai šaliai, arba 2) savo ginkluotomis pajėgomis įžengia į kitos šalies teritoriją, nors karo ir nepaskelbusi". Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija sulaužė ir šią sutartį.

1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV-bių karo laive, Atlanto vandenyne, Placentia Bay įlankoje, prie Nevvfoundlando, JAV prezidentas Franklin D. Roosevelt ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winston S. Churchill susitiko pasitarimams ir priėmė pareiškimą, nustatantį jų pokarinės politikos pagrindines gaires. Pareiškimas buvo pavadintas Atlanto charta (Atlantic Charter). Mums įdomūs šios chartos du straipsniai: "Antra, jos (JAV ir Didžioji Britanija) pageidauja, kad nebūtų jokių teritorinių pakeitimų, neatitinkančių paliestųjų tautų laisvai išreikštą valią. Trečia, jos respektuoja visų tautų teisę pasirinkti valdymosi formą, kurioje nori gyventi; jos pageidauja, kad suvereninės teisės ir savivalda būtų grąžintos tiems, iš kurių buvo smurtu atimtos". Sovietų Sąjunga, tiesa, šios chartos nepasirašė, bet vėliau, 1945 liepos 17 -rugpjūčio 2, Potsdamo konferencijos metu, pasirašė susitarimą, įsakmiai nurodantį į Atlanto chartą. Okupuodama Lietuvą, Sovietų Sąjunga sulaužė ir šios chartos principus.

Dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip vertintini Sovietų Sąjungos net visai oficialūs pareiškimai. 1928 m. vasario 16 d., kai Lietuvos valstybė šventė savo nepriklausomybės dvidešimtmetį, tarp eilės sveikinusių valstybių buvo ir Sovietų Sąjunga, kurios užsienio reikalų liaudies komisaras Maksim Litvinov atsiuntė šitokią telegramą:3 "Lietuvos nepriklausomybės dvidešimties metų sukaktuvių proga turiu garbės Sovietų Sąjungos vyriausybės ir savo vardu pareikšti nuoširdžius sveikinimus ir linkėjimus ir toliau Lietuvos valstybei klestėti. Sovietų Sąjunga, būdama ištikima tautų apsisprendimo principams, išgarsintiems didžiosios spalio revoliucijos, su nuolatine simpatija stebi Lietuvos respublikos plėtotę ir nepriklausomybės stiprinimą, būdama tikra, kad ištikimybė taikos darbui ir toliau pasiliks abiejų valstybių vaisingo bendradarbiavimo pagrindu".

Šių saldžių žodžių ciniškumas pasidarys dar mažiau malonus, kai prisiminsime, kad jau sekančiais, 1939, metais Stalinas ir Hitleris pasirašė tas abi garsiąsias draugiškumo sutartis, kurios padėjo pagrindą Pabaltijo valstybių laisvės sunaikinimui. Tačiau pripažinkime liaudies komisarui Litvinovui lengvinančią aplinkybę, nes jis, taip gražiai išsi-reikšdamas, kartojo mintis, pareikštas jau anksčiau (1914) Sovietų Sąjungos tėvo ir kūrėjo Vladimiro Iljičiaus Lenino:4 "Tokia padėtis iškelia Rusijos proletariatui dvejopą, arba tikriau, dvipusį uždavinį: kovoti su visokiu nacionalizmu ir, pirmiausia, su didžiarusių nacionalizmu; pripažinti ne tik visišką nacijų lygiateisiškumą apskritai, bet ir lygiateisiškumą valstybės sukūrimo atžvilgiu, t. y. nacijų apsisprendimo, atsiskyrimo teisę. O ar gali būti didesnė tautybės laisvė už laisvę atsiskirti, už laisvę sukurti savarankišką nacionalinę valstybę? Visiškas nacijų lygiateisiškimas; nacijų apsisprendimo teisė; visų nacijų darbininkų susivienijimas — šios nacionalinės programos moko darbininkus marksizmas, moko viso pasaulio patyrimas ir Rusijos patyrimas". Leninas net cituoja patį Karolį Marksą, kuris pasakęs: "Nelaimė tautai, jeigu ji yra pavergusi kitą tautą".

Visos čia suminėtos tarptautinės sutartys, deklaracijos, pareiškimai ir t.t. turi du bendrus požymius: a) visos jos surašytos gražia kalba, skambiomis frazėmis; b) nė viena jų neapsaugojo Lietuvos valstybės nuo sovietines okupacijos.


Štai keletas pavyzdžių, kaip žinovai vertina tarptautines sutartis. Hitlerinio režimo užsienio reikalų ministras Joachim von Ribbentrop5 jau karo metu taip gyrėsi: "Kai pasibaigs karas, aš pasidary-dinsiu gražiai išdrožinėtą dėžę ir į ją sudėsiu visas valstybines ir kitokias sutartis, kurias aš sulaužiau, būdamas užsienio reikalų ministru, ir kurias dar sulaužysiu ateityje". Hitleris, juokdamasis, pridėjo: "Kai ta dėžė bus pilna, aš tau atsiųsiu kitą". Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle6 gana vykusiai apibūdino tarptautines sutartis, išsi-reikšdamas šitaip: "Sutartys, kaip rožės ir jaunos mergaitės, greitai nuvysta". Dr. Henry Kissinger,7 buvęs JAV užsienio reikalų ministras (Secretary of State) ir tikras tarptautinės diplomatijos ekspertas,
 
Popiežius Jonas Paulius II, kovo 25 d. šiuos metus paskelbęs Šventaisiais jubiliejiniais metais. Proga — 1950 metų nuo Kristaus mirties ir prisikėlimo. Popiežius kviečia pasaulį labiau įsigilinti į Kristaus įsikūnijimo paslaptį ir nuo besaikio ginklavimosi grįžti prie dvasinių vertybių. Šventieji jubiliejiniai metai baigsis per ateinančias Velykas.
 
yra išsireiškęs: "Yra klaida galvoti, kad galite priversti didelę, galingą valstybę padaryti ką nors tik dėl to, kad ji buvo pasirašiusi atitinkamą sutartį. Jeigu mes norėsime, tai jums padėsime; tačiau jeigu nenorėsime, tai jokia sutartis mūsų neprivers".
Sutarčių paprastai laikomasi tol, kol abi pusės yra suinteresuotos jų laikytis. Kai viena kuri pusė to intereso nustoja, pasikeitus aplinkybėms, ji paprastai nustoja ir tos sutarties laikytis.

Tad iš vai-a aiški: tarptautinės sutartys Lietuvos valstybės nuo katastrofos neapsaugojo. Jeigu kada atsistatys Europoje padėtis, panaši į 1939 metų padėtį, naujai sudarytos sutartys su agresyviais kaimynais vėl mums nepadės.

III
Šviesesni, toliau pramatantieji valstybininkai visame Pabaltijyje jau seniai žinojo, kad mažos ir silpnos valstybės, kaip Lietuva, turės didelių sunkumų išsilaikyti tarp daug stipresnių, didesnių ir agresyvių kaimynų. Jie buvo girdėję Napoleono posakį, kad tautos istorija parašyta jos geografijoje. Jie žinojo, kad profesoriaus Kazio Pakšto8 žodžiais tariant, "Kai Šveicarija charakterizuojama aukštais kalnais, Italija — meno kūriniais, Suomija — ežerais, tai Lietuvą tiktų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai". Europoje gal nėra kitos tautos, kuri būtų tiek išstatyta nutautėjimo ir svetimos kultūros pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkelėje. Juk mes žinome geografinį faktą: nubrėžę Europos žemėlapyje liniją nuo Berlyno iki Maskvos, matysime, kad ta linija veda tiesiai per Lietuvos teritoriją. Dėl to Napoleonas ir Hitleris ėjo į Rytus per Lietuvą.

Tie valstybininkai taip pat gerai žinojo Rusijos istoriją. Jie žinojo, kad carinė Rusija šimtmečiais vadovavosi idėja veržtis į Vakarus (rusai turi savo "Drang nach Westen", kaip vokiečiai turi, arba bent turėjo, "Drang nach Osten"). Bolševikai, 1917 m. įkopę Rusijos valdžion, tą idėją perėmė, ir sovietų oficiozas "Izvestija" 1918 m. gruodžio 25 d. ją išreiškė šitaip: "Estija, Latvija ir Lietuva stovi skersai Rusijos kelio žygiuoti į Vakarų Europą. Jos užstojo mūsų revoliuciją ir skiria Sovietų Rusiją nuo revoliuciją išgyvenančios Vokietijos. Šią tvorą mums būtina pralaužti".

Tad nenuostabu, kad netrūko idėjų, sumanymų, pasiūlymų pabaltiečiams kuria nors forma jungtis. Mūsų aušrininkas dr. Jonas Šliūpas9 jau 1917 m. pasisakė už artimą lietuvių ir latvių vienybę, net siūlydamas susijungti abiem broliškom tautom Į vieną valstybę su vienu prezidentu, jungtine valdžia ir kariuomene.Mūsų filosofas prof. Stasys Šalkauskis10 pasisakė 1917 m., kad turi susijungti Didžioji Lietuva su Mažąja, o tada susijungti ir su Latvija, nes tai silpnintų vokiečių įtaką Latvijoje, o taip pat ir lenkų įtaką Lietuvoje. Vėliau, anot prof. Šalkauskio, būtų reikėję sąjungą praplėsti į visų Pabaltijo valstybių sąjungą. Panašia prasme pasisakė mūsų rašytojas ir diplomatas Oscar Vla-dislav de Lubicz-Milosz (Milašius).11

Netrūko susijungimo šalininkų ir mūsų kaimynuose. Latvijos žymus rašytojas Krisjanis Valdemars ir pirmasis Latvijos užsienio reikalų ministras Zigfrids Meierovics stipriai pasisakė už pabaltiečių susijungimą. Dr. J. Šliūpas tvirtina, kad latvis veikėjas Čakstė, vėliau tapęs Latvijos prezidentu, irgi pasisakęs už latvių - lietuvių vienybę. Latvis Hugo Vitols vykusiai išsireiškė, kad visame pasaulyje nėra kitų trijų valstybių, kurių likimas eitų taip paraleliai ir kurios turėtų tiek daug motyvų sudaryti stiprią sąjungą, kaip Estija, Latvija ir Lietuva.

Estas valstybininkas Karei Pusta, vėliau tapęs Estijos užsienio reikalų ministru, 1918 m. paskelbė ambicingą planą sudaryti Pabaltijo sąjungą net iš 8 valstybių: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Švedija, Norvegija, Danija. Tai turėjo būti politinio ir ekonominio pobūdžio sąjunga. Mūsų geografas prof. Kazys Pakštas11 irgi siūlė "Baltoskandijos federaciją".

Iš tų gražių sumanymų, deja, nebuvo realių vaisių. Visos trys skandinavų valstybės nerodė jokio susidomėjimo jungtis su rytinio pakraščio pabaltiečiais. Suomija irgi linko daugiau į skandinavus negu į mus. Lenkija su Lietuva negalėjo sutilpti vienoje sąjungoje, kadangi Vilniaus problema neleido Lietuvai dalyvauti bet kokiame tarptautiniame junginyje, kuriame būtų ir Lenkija. Tad ir nebuvo sudaryta jokia formali sąjunga, nors, žinoma, santykiai tarp trijų kaimynų, Estijos, Latvijos ir Lietuvos, buvo geri, glaudūs ir tamprūs.

Tik 1934 pagaliau Estija, Latvija ir Lietuva suėjo į "Pabaltijo santarvę". Santykiaujama buvo tokiu būdu: kas pusmetį — devynis kartus nuo 1934 iki pat 1939 metų — visų trijų valstybių užsienio reikalų ministrai rinkdavosi bendriems pasitarimams, kuriuose būdavo priimama eilė gerų ir naudingų bendradarbiavimo būdų, bendri įstatymai, etc; tačiau prie politinės ir karinės sąjungos taip ir neprieita. Šiais ir panašiais klausimais gerai ir išsamiai pasisako prof. dr. Bronius Kasias (Kazlauskas).13
Šioje vietoje itin įdomi gen. Stasio Raštikio nuomonė. Savo plačiuose, vertinguose atsiminimuose gen. Raštikis daro tai, Ka tik retas atsimi-
 

Vytautas Ignas    Lietuva

nimų autorius išdrįsta padaryti, būtent pasisako, kur ir kaip klydęs:14
"Tad, kur, kada ir kaip aš klysdavau? Gailiuosi, kad man nepavyko pralaužti mūsų vyriausybės užsispyrimo dėl mano dar 1934 m. ir vėliau siūlytos ir generolo Balodžio labai remiamos karinės Lietuvos ir Latvijos santarvės. Iš anksto organizuota, tokia santarvė nebūtų sulaukusi tokio lengvo rusų raudonosios armijos žygio į Pabaltijo valstybes, koks buvo 1939 ir 1940 metais. Politikai buvo priešingi tokiai sutarčiai. Mano klaida, kad aš buvau per mažai atkaklus. Man reikėjo arba šį tikslą pasiekti arba perduoti savo pareigas kitam, kuris gal būtų galėjęs lengviau išspręsti tą svarbų klausimą.

1935 mūsų užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis pasiuntė prezidentui Smetonai slaptą memorandumą santykių su Lenkija klausimu, kuriame jis sako:15 "Atrodytų, kad nei Sovietų Rusija, nei Vokietija niekad negalėjo būti suinteresuotos tuo, kad mes atgautumėm Vilnių. Joms turėjo būti aišku, kad, kai tik susidarys didelė ir stipri Lietuva, neturinti ginčo su Lenkija, natūraliai interesai turės privesti prie didelio ir stipraus bloko sudarymo iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos". Tame memorandume ministras Lozoraitis visai įsakmiai siūlė surasti atitinkamą modus vivendi su Lenkija, — žinoma, rezervuojant mūsų teises į Vilnių.
Dabar, žiūrint atgal, gali kilti klausimas, ar Lietuvos vyriausybė pasielgė gerai ir tikslingai, priėmusi visai griežtą laikyseną Lenkijos atžvilgiu ir atsisakydama visiškai turėti diplomatinius santykius su ja, laukusi iki Lenkijos ultimatumo 1938.

Kokia buvo mūsų vyriausybės pažiūra į šias problemas?
Apie gen. Raštikio siūlymą prezidento Smetonos sekretorius A. Merkelis rašo:16
"Jis palietęs ir kariuomenės vado siūlomą karinę sąjungą su Latvija ir Estija. Pasak respublikos prezidento A. Smetonos, tokia sąjunga esą būtų mums nenaudinga (kodėl? J. A. St), o be to, ir negalima, kol Estijoje esąs generolas Laidoneris, kuris kritikuojąs mūsų politiką Vilniaus ir Klaipėdos klausimais ir aiškiai reiškiąs savo simpatijas Lenkijai ir kol daugelis Latvijos politinių ir karinių vadų esą daugiau Lenkijos negu Lietuvos pusėje. Šiai nuomonei pritaręs ir J. Tūbelis".

Apie sutvarkymą santykių su Lenkija, atrodo, iš viso nebuvo kalbos.
Ne visai smagu išgirsti šitokią mūsų vyriausybės laikyseną. Norisi tikėti, kad gal A. Merkelis ne viską pasakė, kad gal prezidentas Smetona turėjo gilesnių ir rimtesnių motyvų savo nusistatymui nesueiti su kaimynais į karinę sąjungą, kuri būtų buvusi ne tik naudinga, bet net gyvybiškai reikalinga. Juk dabar, žiūrint atgal į 1939-1940 metų padėtį, aišku štai kas: 1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga pareikalavo iš Pabaltijo valstybių įsileisti įgulas ir sudaryti tam tikras sutartis. Estija, Latvija ir Lietuva tuos reikalavimus priėmė, bet Suomija nepriėmė ir kariavo prieš sovietus net tris mėnesius, kol pagaliau turėjo pasiduoti. Faktai aiškūs: Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva kartu turėjo tuo metu maždaug dešimtį milijonų gyventojų. Pritaikant žinomą taisyklę, kad kariauti tinka maždaug dešimtis visų gyventojų nuošimčių, galima spręsti, kad visos keturios valstybės kartu būtų galėjusios turėti apie vieną milijoną kariuomenės. Sovietų kariuomenei, nežiūrint jos persvaros kareiviais ir ginklais, truko maždaug tris mėnesius apsidirbti su maža Suomija. Tiesa, suomiai turėjo lengvai ginamą sieną su sovietais, ir tai jiems padėjo, tačiau visai nesunku įsivaizduoti, kad, jeigu būtų reikėję tuo pačiu metu kariauti prieš visų keturių Pabaltijo valstybių kariuomenes, prieš maždaug milijoną vyrų, jų agresijos žygis į Pabaltijį ne tik būtų daug ilgiau užsitęsęs, bet greičiausiai visai nepavykęs.

Literatūros šiais opiais, bet svarbiais ir įdomiais klausimais yra mažai, ir būtų įdomu bei naudinga, jei gen. Raštikis, ministras Lozoraitis ir kiti žinovai dėl jų plačiau pasisakytų. Iš viso reikia su apgailestavimu konstatuoti, kad nepriklausomos Lietuvos vyriausybė užeinančiai katastrofai buvo beveik nepasiruošusi ir apie tokios katastrofos galimybę, atrodo, visai nebuvo nei pagalvojusi, nei ką nors planavusi. Itin ryškus pavyzdys: kai 1940 m. birželio 14 d. prezidentas A. Smetona turėjo pasitraukti iš bolševikų okupuojamos tėvynės, jis net neturėjo reikalingos svetimos valiutos, kuri jam buvo atnešta lagaminėlyje beveik paskutiniu momentu.

Jeigu kas sakytų, kad neįmanoma numatyti visų pavojų, reikia prisiminti prof. Kazį Pakštą, kuris dar prieš karą yra pareiškęs:17 "Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitus, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama. Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turto naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu".

IV

Jungtinės Europos idėja nėra nei nauja, nei originali. Ją galima rasti net klasikinėje Graikijoje. Poetas Homeras žodžio "Europa" dar nevartojo, bet Hesiodo "Theogonijoje" (357 eilutėje) minima Europa, kuri yra jūros nimfa, viena iš trijų tūkstančių Thetis ir Oceanos vaikų. Tačiau jau He-rodoto laikais (penktojo šimtmečio prieš Kristų viduryje) žodis "Europa" vartojamas geografinėje konotacijoje. Ne tik kultūriškai, bet ir politiškai naujosios Europos šaknys siekia klasikinę senovę. Jau stoikai ir ankstyvieji krikščionys jautė, kad žmonija yra moralinis junginys, kad ją visą jungia moraliniai ryšiai. Antikinės Graikijos miestai, Atėnai ir kiti, sudarė atskiras, nepriklausomas valstybėles ir juto įtampą tarp dviejų siekimų: iš vienos pusės išlaikyti savo pilną suverenumą, iš kitos pusės kaip nors išvengti tarpusavio karų ar bent juos sumažinti ir, žinoma, gintis nuo kitų tautų. Graikai to tikslo siekė susitarimais ir sąjungomis.

Aleksandro Didžiojo laikais pasireiškė universalizmo, atseit didelės, pasaulinės valstybės, kuri apimtų visą tuo laiku žinomą pasaulį, principas. Ne veltui graikas Diogenas pavartojo kosmopolito, pasaulio piliečio, sąvoką. Pasaulio valstybės idėją iš Graikijos perėmė Roma ir ją palaikė ištisus šimtmečius. Kai karalius Alarichas su gotais užpuolė ir užkariavo Romą, jis tuo ne tik padarė galą Romos imperijai, bet sunaikino ir universalizmo idėją. Ji tačiau visai nežuvo dėka šv. Augustino (354-430), kuris, iškeldamas "civitas Dei" mintį ir ją priešpastatydamas "civitas terrena" arba ir "civitas diaboli" idėjai, išgelbėjo ne tik krikščionybę, bet ir Romos universalizmą. "Civitas Dei" pasirodė esanti vienas iš pačių pagrindinių Vakarų pasaulio vienybės fundamentų. Romos imperija, nors 395 padalinta į dvi dalis, juridiškai liko viena. Vėliau universalizmą tęsė imperatorius Karolis Didysis (742-814). Nors jo imperija skilo, tačiau, kai 800 m. popiežius Leonas III Karolį vainikavo ir patepė imperatoriumi, tuo aktu buvo atnaujinta žlugusi Vakarų imperija, dabar įsigijusi sakralinį charakterį, tapusi pagrindu "Šventosios Romos imperijai" (Holy Roman Empire, Heiliges Roemisches Reich Deutscher Nation), egzistavusiai nuo Otono I iki 1806.

Jungtinės Europos atžvilgiu yra įdomūs Kryžiaus karai, nes jie sudarė pirmąjį judėjimą, apėmusį visos Europos plačiąsias mases. 1092 m. popiežius Urbonas II savo atsišaukime ragino europiečius jungtis į Kryžiaus karus. Šiame atsišaukime jis sako: "Joks krikščionis tegul nekariauja prieš kitą krikščionį, kad krikščionybė nežlugtų, o augtų ir plėstųsi".

Ankstyvuose viduramžiuose europinė idėja prasidėjo pasiilgimu Pax Romanos. Buvo tikimasi, kad kaizeriai bus cezarių paveldėtojai, o popiežiai — Dievo vietininkai. Italas Dante Alighieri (1266 -1321), "Dieviškosios komedijos" kūrėjas, supasau-lino visuotinės imperijos idėją ir kartu ją atnaujino. Savo veikale "De Monarchia" (1303) jis kėlė valstybių federacijos idėją ir teigė, kad esąs reikalingas "pasaulinis monarchas", kuriuo turėsiąs būti Romos imperatorius, ir kad pasaulis turėtų būti valdomas romėnų tautos.

Kai teritorinės valstybės kilimas pavertė Šventąją Romos imperiją į tuščią kevalą, galvojantieji žmonės pradėjo vis daugiau ieškoti kitų Europos politinės vienybės formų. Pierre Dubois (1255 -1321), prancūzų karaliaus teisinis patarėjas, sudarė planą savo veikale "De recuperatione Terrae Sanctae" sujungti visus krikščionis federacijos forma sujungtoje Europoje, kurią valdytų kunigaikščių taryba. Jis kėlė mintį, kad visos Europos valstybės sudarytų glaudžią bendruomenę ir kad valstybės atsisakytų kai kurių savo suverenumo teisių, tačiau kitais atžvilgiais tvarkytųsi savarankiškai. Iš viso, universalinės monarchijos idėja pradėjo nustoti reikšmės, ir ėmė vyrauti valstybių sąjungos, federacijos idėja.

15 šimtmetyje kova tarp Prancūzijos ir Ispanijos dėl hegemonijos ir prasidėjusi reformacija padarė Europos susijungimą neįmanomą, ir nuo to laiko Europoje dominavo atskirų, suvereninių valstybių sistema, tačiau reikia pabrėžti, kad vienybės, "respublica christiana", mintis visą laiką liko Europai simboliu. Taip pat 16 šimtmečio humanizmas buvo susijungimui svetimas. Italas valstybininkas Niccolo Macchiavelli (1469 - 1527), anglas filosofas Thomas Hubbes (1588 - 1679), prancūzas teisininkas Jean Bodin (1530 - 1596) ir eilė kitų buvo už valstybių nepriklausomybę ir apie bet kokį susijungimą nenorėjo net girdėti. Reikia paminėti, kad Jean Bodino veikalas "Les six livres de la re-publiąue" (1576) padėjo pagrindą tautinės valstybės suverenumo doktrinai, kuri buvo priešinga universalizmui ir federalizmui. Reformacija, suskal-dydama Europą religiškai, tuo pačiu, žinoma, pakenkė ir politinės sąjungos idėjai. Iš kitos pusės, Jėzuitų ordinas, veikdamas prieš reformaciją ir už Bažnyčios vienybę, veikė ir už Europos politinę vienybę. Italas Tomaso Campanella (1568 - 1638) savo veikale "Monarchia Messiae" pasisakė už
"krikščionišką taikos bendriją", pagrįstą bendra religija, tuo prieštaraudamas Macchiaveilio pažiūroms.

Maximilien de Bethune, Duc de Sully 1560-1637), prancūzų karaliaus Henriko IV draugas, sudarė didelį planą (grand dessein), kuriame siūlė sudaryti "krikščionišką respubliką" iš suvereninių valstybių, susijungiančių prieš prispaudėją, su bendra valdžia ir kariuomene. Jo tikslas buvo sujungti Europą kovai prieš Islamo religiją. Valstybininkas Emeric Cruce (1590 - 1648) savo veikale "Le Nouveau Cynee" irgi siūlė Europai jungtis. Jo motyvas — religinė tolerancija. Jis atkreipė dėmesį į Pietų Amerikos aborigenus — indėnus, kurie savo tarpe tiek kariavo ir pešėsi, kad atėjūnams ispanams buvo lengva juos užkariauti. Charles I.C. l'Abbė de St. Pierre (1658 - 1743) sukūrė "Pro-ject de Paix Perpetuelle, amžinos taikos projektą, kuriame jis siūlė amžiną valstybių valdovų sąjungą, valdomą senato, visų valstybių finansinėmis kontribucijomis palaikomą, kuris intervenuotų jungtinėmis jėgomis prieš sutarties laužytojus. Nežiūrint, kad po Westfalijos taikos (1648) prie sąjungos nebuvo prieita, suvereninių valstybių valdovai ir jų patarėjai neretai kalbėdavo apie moralinę ir politinę Europos vienybę, net vartodavo išsireiškimus "Europos respublika", "krikščioniškųjų valdovų bendruomenė" arba "Europos politinė sistema". Anglas kvakeris \Villiam Penn (1644 - 1718) Penn-sylvanijos valstybės steigėjas, savo veikale "Essay Tovvards a Present and Future Peace of Europe" irgi siūlė Europai jungtis. Įdomu, kad W. Penn vienybę piršo ne tik Europai, bet ir Amerikai. Prancūzas filosofas Voltaire (1694-1778) išsireiškė, kad Europa pagrinde yra viena didelė, iš daugelio provincijų susidedanti, respublika. Apie Jungtinę Europą išsireiškė ir siūlė įvairius susijungimo projektus ir šie: Desiderius Erasmus Roterodamus (1469-1536) savo veikale "Querela Paeis"; olandas teisininkas Hugo Grotius (1583 - 1645), anglas valstybininkas Sir Thomas More (1478 - 1535), vokietis filosofas Johann Gottlieb Fichte (1762-1814), vokietis filosofas Gottfried VVilhelm Leibniz (1646-1814), vokietis filosofas Friedrich Nietzsche (1844 -1900), prancūzas filosofas Jean Jacąues Rousseau (1712-1778).

Lietuvių kilmės filosofas Immanuel Kant (1724-1804) savo veikale "Apie amžinąją taiką" (Vom ewigen Frieden) siūlo laisvų valstybių federaciją, draudžiančią karą. Kanto nuomone, protas aiškiai smerkia karą, ir karas gali būti išvengtas tik ant-tautinės valdžios. Kantas pasisako, kad jo kategorinis imperatyvas galioja ne tik atskiriems žmonėms, bet ir valstybėms. Devynioliktame šimtmetyje pasireiškia įdomus prieštaravimas tarp tautinių judėjimų, kartais inspiruotų romantikos. Pavyzdžiu gali būti italas Mazzini (1805 - 1872), kuris pirmiau labai ryžtingai dirbo Italijos susijungimui, įsteigė "Giovine Italia" (Jaunoji Italija), o 1834 įkūrė "Giovine Europa" (Jaunoji Europa) ir gyvai puoselėjo Jungtinės Europos mintį. Prancūzas rašytojas Victor-Marie Hugo (1802-1885) irgi buvo karštas Europos vienybės šalininkas. 1849 m. Paryžiuje įvykusiame pacifistų kongrese jis pirmininkavo ir kalbėjo ne tik už Europos susijungimą, bet ir po to turintį sekti Europos ir Amerikos susijungimą.

Prancūzų revoliucija (1788) atnešė naują reiškinį — liaudies masių pretenziją į politinę galią; iš to kilo modernusis nacionalizmas. Prancūzų revoliucija stipriai paveikė tuo laiku egzistavusių valstybių sistemą. Jos skelbtasis principas, "Li-bertė, Egalitė, Fraternitė", turėjo galioti visoms tautoms. 1791 m. prancūzų naujoji konstitucija nustatė, kad Prancūzija niekada nekels ginklo prieš kitą tautą. Viena iš tos revoliucijos pasekmių — nacionalizmas pradėjo užimti arba bent pasikėsino užimti religijos vietą, ir valdovų sauvalę dabar paskaitė liaudies sauvale.

Kai 1799 m. Napoleonas įgavo valdžią, Europoje kilo baimė pasikartosiančios "universalinės monarchijos", ir 1798 - 1806 Europos valstybės sudarė prieš jį tris koalicijas, nors buvo eilė ir jo pasekėjų, kurie jį garbino, kaip Europos vienytoją. Jeigu Napoleonui būtų pasisekę užkariauti visas Europos valstybes, jis, be abejo, būtų Europą suvienijęs. Žiūrint iš Jungtinės Europos taško, galima apgailestauti, kad jo žygis į Maskvą nepasisekė. Būdamas nugalėtas ir jau tremtyje, Šv. Elenos saloje, Napoleonas visai aiškiai ir pozityviai pasisakė už Europos susivienijimą.

1804 m. Rusijos caras jau siūlė "Europos konferenciją".
Įdomus tų laikų reiškinys buvo "Europos koncertas" (The Concert of Europe). Tai neformalus, bet efektyvus būdas didžiosioms valstybėms sueiti diplomatinėse konferencijose ir spręsti problemas. Šitas būdas buvo panaudotas sudaryti "Šventajai Sąjungai" (Holy Aliance). "Šventoji Sąjunga" buvo pagrįsta trimis susitarimais: 1. Chaumont sutartim, kurią 1814 m. sudarė Austrija, D. Britanija, Prūsija ir Rusija, neleisti Napoleono dinastijai sugrįžti į valdžią; 2. Keturguba Sąjunga (Quadruple Alliance), pasirašyta Paryžiuje 1815 m.; 3. Šventosios Sąjungos sutartim (Treaty of the Holy Alliance), pasirašyta 1815 Austrijos, Prūsijos ir Rusijos. Pastaroji sutartis vėl patvirtino Europos moralinę vienybę. Vėliau prie jos prisidėjo visi Europos valdovai, išskyrus tik popiežių ir turkų sultoną.

"Europos koncertas" veikė gana efektyviai nuo 1814 iki pat pirmojo pasaulinio karo (1914). Jau 1814 m., tam koncertui dar tik prasidedant, Austrijos, D. Britanijos, Prūsijos ir Rusijos atstovai oficialiai konstatavo, kad jie kalba ne tik savo valstybių, bet ir Europos, sudarančios vieną vienetą, vardu. Vėliau, 1831 m., Londono konferencijoje tos pačios valstybės konstatavo, kad kiekviena valstybė turi savo įstatymus, bet Europa irgi turi savo.

Prancūzijos valdovas Napoleonas III dar žaidė su Jungtinės Europos idėja, tačiau konkrečiai nieko nenuveikė. "Šventoji Sąjunga" vėliau sunyko ir nustojo reikšmės, privesdama prie 1848 m. liberalinės revoliucijos, tačiau ji vis dar žiūrėjo Europos interesų. Laikotarpis nuo 1848 m. revoliucijos Europos idėjai buvo nepalankus, vis dėlto dar atsirado eilė žymių žmonių, ją palaikančių. Štai vokietis Friedrich List (1789 - 1846) siūlė Vokietijai ir Austrijai sudaryti muitų uniją (Zoll-verein), keldamas tada dar nežinomą, bet visai teisingą mintį, kad iš muitų unijos visai natūraliai išplaukia ekonominė unija, o iš šios — politinė unija. Tačiau Listui nepavyko šios idėjos įgyvendinti. Europos susitarimo atžvilgiu paminėtinos dvi tarptautinės taikos konferencijos, įvykusios Hagos mieste, Olandijoje. Pirmojoje (1899) dalyvavo 28 valstybės, o antrojoje (1907) jau 44 valstybės. Jų tikslas buvo sumažinti ginklavimą ir sukultūrinti karo vedimą.

Nežiūrint visų šių gražių užmojų, Europos valstybės įslydo į pirmąjį pasaulinį karą (1914). Niekas iš dalyvių tokio ilgo, sunkaus, kruvino karo nenorėjo. Dėl to, kai jis 1918 m. pasibaigė, sugriovęs net tris dalyvavusias — rusų, vokiečių ir austrų — imperijas, valstybės suskato pasirūpinti, kad toks baisus įvykis nepasikartotų. Karo sukeltieji milžiniški nuostoliai krauju ir turtu sustiprino pastangas sumažinti būsimo karo pavojų. Karo laimėtojai įsteigė Tautų Sąjungą (League of Nations, Voelkerbund), įsteigė tarptautinį teismą (Perma-nent Court of International Justice), dėjo kitų pastangų. Iš šių gražių pastangų, deja, nebuvo pozityvių vaisių, nes JAV nerado reikalo įstoti į Tautų Sąjungą.

Buvo ir kitų didelių pastangų. Grafas Richard Coudenhove-Kalergi (g. 1894) įsteigė "Paneuropa" judėjimą, kuris rado didelio, plataus atgarsio visoje Europoje. Jo knygos buvo plačiai skaitomos ir komentuojamos, į šaukiamus Paneuropos kongresus suvažiuodavo tūkstančiai atstovų beveik iš visų Europos valstybių, tuo įrodydami, kad Europos susijungimo mintis buvo gyva ir gaji. Pažymėtina, kad grafas Coudenhove-Kalergi jau 1922 parašė šiuos pranašiškus žodžius:18 "Istorija duoda Europai alternatyvą — arba nugalėti visus nacionalinius priešingumus ir susidėti į vieną federalinę sąjungą, arba anksčiau ar vėliau būti okupuotai rusų". 1924 m. Prancūzijos ministras pirmininkas Edouard Herriot viešai pasiūlė įsteigti Europos sąjungą. Ypatingai didelis ir žymus Jungtinės Europos idėjos skelbėjas, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Aristide Briand (1862 - 1932), vėliau tapęs Prancūzijos ministru pirmininku, aiškiai, stipriai, oficialiai pasisakė už Jungtines Europos valstybes ir tą klausimą kėlė Tautų Sąjungoje. 1926 m. už tas pastangas gavo Nobelio taikos premiją. Jis pasakė, kad Europa turi "s'unir ou mourir" (susijungti arba mirti). Briandui pilnai pritarė ir jį tuose siekimuose palaikė demokratinės Vokietijos, Weimaro respublikos, užsienio reikalų ministras dr. Gustav Stresemann (1878 - 1929). Stresemanno ankstyva mirtis, deja, sutrukdė šitoms puikioms pastangoms stipriau įsikūnyti. Pagaliau 1930 m. Hitlerio partija Vokietijoje laimėjo rinkimus, ir netrukus po to, 1933 m., Hitleris atsidūrė Vokietijos valdžios viršūnėje. Europos suvienijimo pastangoms jis beveik padarė galą. 1939 m. jo pradėtas antrasis pasaulinis karas dar labiau sumažino sąlygas ta tema kalbėti. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tam tikra prasme antrasis pasaulinis karas buvo varžybos tarp įvairių Europos vienytojų. Stalinas, vykdydamas savo pagrindinį tikslą — sukomunistinti ir užvaldyti visą pasaulį, norėjo visą Europą sukomunistinti ir ją pajungti Sovietų Sąjungai. Hitleris, iš kitos pusės, siekė visą Europą suvienyti savo valdžioje ir nesivaržė tą aiškiai pareikšti. Štai dar 194319 sakė kalbą nacių partijos aukštiesiems pareigūnams. Joje jis pareiškė: Europoje dar tebeegzistuojančios mažosios valstybės (Hitleris vartojo žodį Kleinstaatengeruempel) turi galimai greičiau pranykti. Mūsų kovos tikslas yra vieninga Europa, ir tik vokiečiai sugebės ją sujungti ir sutvarkyti. Dar pridėjo, kas turės Europą, valdys ir visą pasaulį.
Vakarų sąjungininkai, ypač D. Britanijos ministras pirmininkas W. S. Churchill, irgi siekė susijungimo.

V
1945 pasibaigus antrajam pasauliniam karui, Europa savo istorijoje turbūt dar niekada nestovėjo taip žemai. Milijonai žmonių žuvę, daugelis miestų sudeginta, materialiniai nuostoliai milžiniški, neapskaičiuojami. Per paskutinius du tūkstančius metų Europa neginčijamai buvo pasaulio centras ir dominavo visose srityse: politikoje, ekonomijoje, technikoje, moksluose, menuose, etc. Per palyginti trumpą laikotarpi, nuo 1914 iki 1945 metų. Er.r iš šios valdančios, dominuojančios pozicijos nukrito į nereikšmingą poziciją, o dėl pasaulio dominavimo ėmė varžytis dvi didelės valstybės, abi ne europietės, būtent JAV ir Sovietų Sąjunga. Šito nuosmukio priežastis aiški — pirmasis ir antrasis pasauliniai karai, abu kilę dėl Europos susiskaldymo.

Dar antrojo karo metu, 1940 birželyje, kai Hitleris jau baigė užkariauti Prancūziją, D. Britanijos ministras pirmininkas W. S. Churchill siūlė Prancūzijos ministrui pirmininkui Paul Reynaud formaliai sujungti D. Britaniją ir Prancūziją į didelę, stiprią valstybę su viena vyriausybe, parlamentu, pilietybe, kariuomene. Jeigu Prancūzija šį nepaprastai originalų, drąsų pasiūlymą būtų priėmusi, būtų buvęs didelis žingsnis pirmyn į Europos susijungimą. Deja, Churchillio pasiūlymas atėjo pavėluotai, kai Prancūzijos vyriausybė jau turėjo iš Paryžiaus bėgti nuo artėjančios vokiečių kariuomenės, kai viešpatavo panika ir netvarka. Dar tebevykstant antrajam pasauliniam karui. įvairių Vokietijos okupuotų Europos valstybių rezistencinių sąjūdžių atstovai tarėsi slaptai Šveicarijoje ir kitur Europos susijungimo klausimais.

Po karo pabaigos JAV padarė žygį, kuris pasaulio istorijoje buvo ligi šiol negirdėtas. 1947 m. birželio 5 d. JAV užsienio reikalų ministras George C. Marshall Harvardo universitete pasakė kalbą, kurioje jis paskelbė planą duoti Europos valstybėms, nuo karo nukentėjusioms, jų tarpe ir nugalėtai Vokietijai, 12 bilijonų dolerių paramą. Tačiau iki 1960, kai ta finansinė parama pasibaigė, JAV šiam tikslui išleido dešimteriopai daugiau.

1948    m. balandžio 16 d. šešiolika Europos valstybių su padėka priėmė šį kilnų JAV pasiūlymą ir įsteigė "Organizaciją Europos ekonominiam atstatymui" (Organization for European Economic Recovery — OEEC) šiam Marshallo planui administruoti.
1949    m. Vakarų Vokietija tapo nepriklausoma federalinė respublika ir OEEC nariu. OEEC buvo pirmas, nedrąsus žingsnis į Europos ekonominę vienybę. Marshallo plano pagalba buvo teikiama be politinių sąlygų, tačiau JAV vyriausybė reiškė viltį, kad Europos valstybės ras būdą susijungti. Žinoma, JAV pagalbą davė žiūrėdamos ir savo interesų, nes gerai suprato, kad jokiu būdu negalima leisti karo nuvargintoms Europos valstybėms kristi į sovietų glėbį. Gal Stalinas ir Hitleris buvo teisūs: kas valdo Europą, valdys ir visą pasaulį. 1961 m., kai OEEC buvo veikusi jau 13 metų, jos darbą perėmė "Organizacija ekonominiam bendradarbiavimui ir vystymui" (Organization for Economis Cooperation and Development — ORECD).

Vytautas Ignas     Aukštaitija


Vytautas Ignas    Žemaitija

Dar 1948 m. Europos valstybių vadai, galvodami apie politinę vienybę, sušaukė suvažiavimą Hagos mieste, kuris įsteigė Europos tarybą (Council of Europe) su būstine Strasbourgo mieste. To suvažiavimo metu W. S. Churchill pasakė: "Aš tikiuosi, kad pamatysiu Europą, kurioje visų kraštų vyrai ir moterys laikys save ne tik savo tautos nariais, bet ir europiečiais, ir galės sakyti bet kuriame Europos krašte — čia esu namie". Į Europos tarybą įėjo 18 valstybių. Jų pirmininku buvo išrinktas belgų ministras Paul Henri Spaak. Europos tarybą reikia skirti nuo Europos parlamento, kuris buvo įsteigtas vėliau, bet rinkosi ten pat, Strasbourgo mieste.

1948 m. kovo mėnesį D. Britanija, Prancūziji Belgija, Olandija ir Liuksemburgas Briuselyje, Bei gijoje, pasirašė karinės gynybos sutartį, tačiau greitai įsitikino, kad jų sujungtos jėgos per silpnos atsilaikyti prieš sovietus ir paprašė JAV pagalbos. JAV, atsisakydamos izoliacijos principų, pirmą kartą istorijoje sutiko prisiimti karinių įsipareigojimų už JAV sienų, ir 1949 m. balandžio 4 d. Washingtone vienuolikos valstybių atstovai susirinko sudaryti Šiaurės Atlanto organizacijos (North Atlantic Treaty Organization — NATO). Vėliau, 1951 m., prie jų prisidėjo Graikija ir Turkija, o 1955 m. ir Vakarų Vokietija.

1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert Schuman pasiūlė, kad Prancūzija ir Vokietija sujungtų savo plieno ir anglies pramonę į vieną vienetą. Pasiūlymas įdomus keletu atžvilgių. Plienas ir anglis yra vienos iš svarbiausiųjų žaliavų ginklams gaminti. Išėmus jas iš atskirų valstybių galios, karas neįmanomas. Tuo buvo išvengta visų bijomo pavojaus, kad Vokietija gali vėl imti ginkluotis. Alijantai buvo pasimokę, kai po pirmo pasaulinio karo Vokietiją per stipriai pažemino. Tad šitas Schumano pasiūlymas — sujungti plieno ir anglies pramonę — pasiekė du tikslus — atimti Vokietijai galimybę ginkluotis ir palaikyti jos draugystę, arba "nuginkluoti Vokietiją, ją apkabinant." O 1951 balandžio 18 Paryžiuje šešios valstybės — Prancūzija, Italija, Vakarų Vokietija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas — pasirašė sutartį, įsteigiančią Europos anglies ir plieno bendruomenę (European Coal & Steel Community — ECSC).

1950 JAV pradėjo kariauti prieš Šiaurės Korėją ir pareikalavo, kad Europa stipriau susirūpintų savo gynyba. Tad 1950 m. spalio mėnesį Prancūzijos ministras pirmininkas Renė Pleven pasiūlė įsteigti Europos gynybos bendruomenę (European Defense Community — EDC). Tas projektas numatė vieną Europos kariuomenę su bendra vadovybe, vėliava, uniforma, standartizuotais ginklais. Vasltybių tarpe derybos buvo ilgos ir sunkios, pagaliau visai suiro, kai 1954 m. rugpjūčio 30 d. Prancūzijos parlamentas nubalsavo to plano neratifikuoti. 1954 m. šešios ECSC valstybės su D. Britanija sudarė Vakarų Europos uniją (Western European Union — WEU), bet ta organizacija didesnės reikšmės neturėjo.

Nors ir nepasisekė sukurti europinės armijos, tačiau Europos vienybės idėja buvo puoselėjama toliau. Vienas iš žymiausiųjų jos propaguotojų buvo prancūzas Jean Monnet. Jo ir eilės kitų veikėjų pastangomis 1955 ECSC valstybių užsienio reikalų ministrai susirinko Messinos mieste, Italijoje, svarstyti artimesnio Europos valstybių bendradarbiavimo. Kita žymių valstybininkų ir ekonomistų grupė rinkosi pilyje Chateau du Vai Duchese, prie Briuselio, Belgijoje, vadovaujama belgo ministro Paul Henri Spaak. 1956 m. Spaako komitetas surašė platų, išsamų raportą, išdėsčiusį bendros rinkos (Common Market) pagrindus. Tikslai buvo ekonominiai, tačiau už jų aiškiai buvo matomas idealizmas, siekiąs Europos pilnos politinės vienybės. Užsienio reikalų ministrai paprašė šį komitetą paruošti formalią sutartį.

1956    m. buvo du įvykiai, nemaloniai priminę Europai ir visam pasauliui, kokia Europa silpna ir neveiksminga: a) prancūzų, anglų ir Izraelio nepasisekusi invazija į Egiptą ir b) sukilimas Vengrijoje, Chruščiovo žiauriai numalšintas. Jie paskatino Europos valstybes sustiprinti pastangas vienytis.

1957    m. kovo 25 d. Romos mieste, Italijoje, tų pačių šešių ECSC valstybių — Prancūzijos, Italijos, Vakarų Vokietijos, Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo — užsienio reikalų ministrai pasirašė dvi sutartis: vieną, sudarančią Europos ekonominę bendruomenę (European Economic Community — EEC), trumpai vadinamą Common Market, ir antrą, sudarančią Europos atominės energijos bendruomenę (European Atomic Energy Community, trumpai Euratom). Tos dvi sutartys, labai kruopščiai ir nuodugniai išdirbtos, sudaro, galima sakyti, EEC konstituciją, nors galutinis EEC tikslas buvo Europos politinis susijungimas.

ECSC jau buvo parodžiusi, kaip naudinga turėti galimai platesnę erdvę ekonominei veiklai, kokie yra pliusai, kai prekės gali judėti tarp Sicilijos ir Belgijos taip lengvai, kaip tarp New Yorko ir Californijos. Tad 1958 m. sausio 1 d. EEC pradėjo šalinti ekonominio ir prekybinio pobūdžio kliūtis. EEC sutartį pasirašė tos pačios šešios valstybės, anksčiau pasirašiusios ECSC sutartį. 1973 m. sausio 1 d. prisidėjo dar trys: Didžioji Britanija, Airija ir Danija. Norvegijos vyriausybė irgi buvo pareiškusi norą stoti į EEC, tačiau norvegų tautos dauguma referendumo keliu atsisakė.

Europos ekonominės bendruomenės (EEC) valdžios organai:
1.    Ministrų Taryba (Council of Ministers, Rat der Minister) yra pagrindinis, sprendžiamasis organas. Ją sudaro iš kiekvieno nario — valstybės po vieną ministrą, kuris, atstovauja savo vyriausybės pažiūrai legislaciniame procese. Tarybai pirmininkauja po vieną ministrą rotacine tvarka kas 6 mėnesiai. Dalyvauja daugiausia užsienio reikalų ministrai, bet pasitaiko ir kitų sričių ministrų. Taryba turi savo nuolatinį sekretoriatą ir nuolatinių atstovų komitetą (Committee of Permanent Representatives). Sprendimai priimti naują narį daromi vienu balsu, tačiau kitiems sprendimams užtenka daugumos, nors praktiškai dedamos pastangos, kad visi sprendimai būtų vienbalsiai. Prancūzija, Italija, D. Britanija ir Vakarų Vokietija turi po 10 balsų. Belgija ir Olandija — po 5, Danija, Airija ir Liuksemburgas — po 2. Daugumai sudaryti reikia bent 41 balso ir bent šešių narių, kad didžiosios valstybės negalėtų dominuoti mažųjų.

2.    Komisija (Commission) yra kolegialinė įstaiga iš trylikos narių (po du iš Prancūzijos, Italijos, D. Britanijos ir V. Vokietijos ir po vieną iš kitų penkių valstybių). Nariai skiriami savo vyriausybių, bet savo oficialioje veikloje yra nuo jų nepriklausomi ir net neturi teisės priimti direktyvų ar nurodymų. Savo veikloje komisija žiūri bendruomenės, o ne atskiros valstybės interesų. Komisija pasiūlo tarybai įstatymus su nuostatais ir prižiūri jų vykdymą. Ministrų taryba priima įstatymus ir programas, bet tiktai komisijos paruoštus ir pasiūlytus.

3.    Europos parlamentas pradžioje turėjo 198 narius, skirtus kiekvieno nario - valstybės parlamento iš savo tarpo. 1979 m. birželio 7-10 pirmą kartą Europos istorijoje vyko tiesioginiai Europos parlamento rinkimai, kuriuose maždaug 180 milijonų gyventojų iš 9 EEC valstybių išrinko 410 atstovų (maždaug 3,000 kandidatų, pasiūlytų 80 partijų). Atstovai renkami 5 metams. Rinko: Prancūzija, Italija, D. Britanija ir V. Vokietija — po 81 atstovą, Olandija — 25, Belgija — 24, Danija — 16, Airija — 15, Liuksemburgas — 6. Parlamento funkcijos: prižiūrėti EEC biudžetą, patarti ministrų tarybai ir komisijai, pareikšti nepasitikėjimą komisijai (kuri tada turi atsistatydinti). Įdomu, kad šešiose valstybėse rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 60 nuošimčių visų turinčių teisę balsuoti.

4.    Teismą (Court of Justice) sudaro devyni teisėjai, skiriami kiekvienos valstybės po vieną šešeriems metams. Teisėjai turi būti kvalifikuoti savo krašto aukščiausiojo teismo teisėjai arba pasižymėję jurisprudencijoje, pvz., profesoriai. Teismui
padeda 4 specialūs pareigūnai (Advocates), kurie tačiau nėra advokatai mūsų prasme, o greičiau prokurorai. Teismas žiūri, kad įstatymai neprieštarautų pagrindiniams principams. Į teismą apeliuoti gali nariai - valstybės, ministrų taryba, komisija, bendrovės ir atskiri žmonės, paliesti bendruomenės įstaigų veiksmų.

Šalia šių minėtų keturių įstaigų yra daugybė žemesnių, kurių tarnautojų skaičius yra netoli 10,000. Visų metinis biudžetas viršija šešis bilijonus atskaitomybės vienetų (Units of Account — UA). Šis vienetas buvo įvestas dėl atskirų valstybių valiutos svyravimų.
Europos valstybės, susijungusios į bendrąją rinką (Common Market), visai sėkmingai siekia savo tikslų. Vienas tikslas yra pašalinti kliūtis prekybai, sudaryti platesnę rinką, efektingiau naudoti resursus. Šis didele dalimi jau pasiektas, muitai tarp devynių narių panaikinti (tarp pirmųjų šešių jau nuo 1968), visų devynių narių susitarimu nustatyti muitai importams iš kitų valstybių — ne-narių, žmonės ir kapitalas be suvaržymų juda visose devyniose valstybėse. Įvedama Europos piniginė sistema lEuropean Monetary System), bendros valiutos, biudžeto ir kitiems apskaičiavimams jau vartojamas vienas monetarinis vienetas, "Euro-pean Currency Unit" (ECU), kuris kol kas yra buhalterinė priemonė, įgalinanti narių centrinius bankus palengvinti savitarpinę atskaitomybę. JAV sveikina svarbų žingsnį į galutinį tikslą — Europos integraciją. Kitas tikslas yra sudaryti iš atskirų Europos valstybių vieną stiprų, solidarų vienetą, kuris turėtų atitinkamą svorį pasaulio politikoje ir nebebūtų pajuokiamas "ekonominiu milžinu, politiniu nykštuku". Šitas tikslas dar nepasiektas, nes nėra formaliai sukurtų Jungtinių Europos Valstybių. Tačiau nueita taip toli, kad pasiektas lemiamas taškas (point of no return): sąjungai iširti arba valstybei iš jos išeiti pasidarė praktiškai neįmanoma.

Iniciatorių buvo numatyta Europos susijungimą atlikti greičiau. Tačiau neišvengta klaidų ir trukdymų. Sunkiausia, žinoma, nustoti dalies savo suverenumo Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, kurios iki antrojo pasaulinio karo buvo pasaulinio masto galybės. Pradžioje D. Britanija, kviečiama net du kartus į EEC, išdidžiai atsisakė. Kai pagaliau pamatė, kokia nauda iš įsijungimo, 1963 pasiprašė priimama, bet Prancūzijos prezidentas De Gaulle jų prašymą atmetė gana šiurkščia forma. Tai buvo didelis smūgis Jungtinės Europos idėjai. Prezidentas de Gaulle buvo gilios išminties, plataus patyrimo valstybininkas ir įspūdinga figūra. Jeigu jis būtų parodęs pozityvią laikyseną Jungtinės Europos atžvilgiu, būtų buvęs tinkamiausias tapti pirmuoju Jungtinės Europos prezidentu. Tačiau jo pažiūros buvo siauros, ne europinės, tik nacionalistinės, grynai prancūziškos. Tad ir D. Britanija į EEC įstojo tik 1973, kai prezidentas de Gaulle buvo nuėjęs nuo tarptautinės scenos.

VI
Lietuvių tautos ateitis, mano manymu, užtikrinta tik Jungtinėje Europoje.
Lietuvos himno autoriaus dr. Vinco Kudirkos žodžiais tariant, mes turime iš praeities stiprybės semtis. Netolima praeitis parodė tris kartus (1938, 1939 ir 1940), kad didelio pavojaus metu valstybė tautos apginti nepajėgė. Nieko nekaltindami, turime į tuos labai nemalonius faktus kreipti dėmesį ir mėginti padaryti išvadas. Viena jų gana aiški: reikia tautai pasidairyti organizacinės formos, kuri užtikrintų tinkamą gyvenimą, o pavojaus metu ją apsaugotų. Šioje dilemoje nesame vieni. Pažvelkime į prancūzų tautą, kuri tik vieno šimtmečio laikotarpyje savo kaimynų vokiečių buvo užpulta net tris kartus — 1871, 1914 ir 1941, o du kartus turėjo kęsti okupaciją. Pažvelkime į artimesnį mūsų kaimyną, vokiečius, pradėjusius antrąjį pasaulinį karą ir taip totaliai pralaimėjusius. Po karo abiejose tautose atsirado toli pramatančių, šviesių valstybininkų, kurie suprato, kad vienintelis būdas apsisaugoti nuo nacionalizmo sukeltų karų ir išvengti panašios katastrofos yra sueiti į artimus ryšius, kad atietyje karas būtų ne tik draudžiamas, bet ir padarytas neįmanomu.

Pasaulyje pastebėsime visai aiškią tendenciją nuo nacionalinių valstybių pereiti į didesnius vienetus, į sąjungas. Ir Lietuvai, kai ji atsikratys bolševikinės okupacijos ir atstatys savo laisvą valstybę, būtų gera ir naudinga įsijungti į Jungtinę Europą. Nauda būtų visokeriopa. Pradėkime nuo ekonomijos.

Prieš karą lietuvis prekybininkas ar pramonininkas turėjo trijų milijonų gyventojų rinką. Plėstis už Lietuvos ribų jam trukdė visų kaimyninių valstybių muitai ir kiti suvaržymai, kuriuos ar tik ne visos Europos valstybės uždėdavo im-portuotom prekėm. Ir eiliniam piliečiui jungtinė Europa ekonomiškai būtų naudinga, nes prekės atkeliautų į Lietuvą iš visos Europos be muitų ir būtų pigesnės, negu anksčiau, kada buvo muitų ir kitokios sienos. Bendroje rinkoje (Common Market) valstybių sienos oficialiai dar egzistuoja, bet praktiškai jų nėra, nes žmonės gali laisvai keliauti, apsigyventi ir ieškoti darbo bet kurioje iš devynių valstybių.

Ši perspektyva gali kai ką ir baidyti, nes Lietuva gali būti užplūsta kitataučių, ir lietuvių tauta prasiskiestų. Tiesa, tam tikras mažas lietuvių tautos nuošimtis gali ir nutautėti. Į tai tačiau atsakymas: didele dauguma lietuviai yra atsparūs. Tai matome okupuotoje tėvynėje, kur rusinimas, nors sparčiai vykdomas, turi tik menką pasisekimą; tą patį matome čia, JAV, ir kituose laisvinu Vakarų kraštuose. Ar tikrai norime savo tautoje turėti žmones, kurie yra lietuviais tik dėl to, kad niekada nesusidūrė su kitų tautybių žmonėmis, ir kurie, kai tik su tokiais susitiks, tuojau ims ir ištautęs? Alne mes juokiamės iš sovietų, kurie bijo santykių su Vakarų tautomis ir užsitvėrė geležine uždanga?

Kaip atrodytų Lietuva militariniu atžvilgiu? Kai 1954 prancūzų parlamentas atsisakė patvirtinti Europos gynybos bendruomenę (European De-fense Community — EDC), daugiau bandymų formaliai sujungti visų narių kariuomenes į vieng Europos kariuomenę nebuvo, nors diskusijos tuo svarbiu klausimu tebesitęsia ir šiandien. Problema iš dalies buvo išspręsta, įsteigus NATO, kur 14 valstybių įsipareigojo artimai bendradarbiauti mili-tarinėje srityje. Žiūrint į praktišką efektą, NATO generalinis štabas jau dabar yra supernacionalinis Europos generalinis štabas. Atsistačius laisvai Lietuvai, turėtume savo kariuomenę, kad ir nedidelę, bet, įsijungusi į NATO, ar į EDC, ji būtų efektyvesnė. Dabartiniais laikais, kai modernus tankas kainuoja apie penkis milijonus dolerių, o modernus bombonešis apie 100 milijonų, nesunku įsivaizduoti, kaip greitai išsisemtų mūsų valstybinis biudžetas. Lietuvai esant Jungtinių Europos Valstybių integraline dalimi, užpuolimas ant Lietuvos reikštų užpuolimą ant visų JEV.

Didžiausia turbūt kliūtis ir stipriausias argumentas prieš Lietuvos įsijungimą į Jungtinę Europą, ypač mūsų vyresniųjų tarpe, yra mintis, kad Lietuva turėtų atsisakyti dalies savo suverenumo teisių. Užsienio politika būtų diriguojama ne Vilniuje, bet JEV sostinėje. Nors oficialiai turėjome visai savarankišką užsienio politiką, bet kiek jos turėjome? Susikūrus JEV, neturėtume savo valiutos — lito.
Suverenumas ir nepriklausomybė yra vertybės, kurioms duodavome ir tebeduodame didžiulę principinę reikšmę ir pagrįstai didžiuojamės, kad mes tai turėjome. Didžiuojamės narsiais kūrėjais sava-roniais, kurie 1919-1920 m. išlaisvino mūsų žemę nuo svetimų okupantų, nežiūrint nepakankamo apginklavimo, blogos aprangos ir kitų trūkumų. Džiaugdamiesi tačiau kartais primirštame, kad tuo laiku, ką tik pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, visi trys mūsų didieji kaimynai irgi buvo blogoje padėtyje: Rusijoje ką tik buvo nuverstas caro režimas, o naujasis, bolševikinis, dar nesuspėjęs įsitvirtinti; Vokietija ką tik pralaimėjusi didelį, ilgą, sunkų karą, nuvertusi kaizerio režimą; Lenkija ką tik atsistačiusi ir nesuspėjusi susitvarkyti. Dabartinėje pasaulio santvarkoje, kurioje yra apie 150 nepriklausomų valstybių, jų santykiuose vis dar galioja džiunglių įstatymas, kur nusveria tik fizinė jėga, ginklas, kariuomenė; anglas pasakytų "might makes right,\ Džiaugėmės suverenumu tik tol, kol didieji kaimynai, Stalinas ir Hitleris, mus toleravo.

Pasaulis, ypač Europa, įsitikino, kad nacionalizmas pradeda po truputį blukti. Nacionalizmas moderniąja prasme, prasidėjęs po prancūzų revoliucijos, stipriai reiškėsi apie 150 metų, bet privedė prie antrojo pasaulinio karo, kuris pasirodė tiek baisus, kad privertė pradėti galvoti. Visose Europos tautose kilo mintis, Europai likti susiskaldžiusiai į daugybę suvereninių, viena prieš kitą kariaujančių valstybių yra (prof. dr. Walter Hallsteino20 žodžiais tariant) "prabanga, lygi savižudybei" ("ein selbstmoerderischer Luxus").

Niekas nekritikuoja tautos, kad ji myli ir brangina savo kalbą, istoriją, kultūrą, mokslą, meną. Tačiau smerktinas yra nacionalizmas, kuris turi polinkį lipti ant galvų kitoms tautoms. Šio smerkiamo nacionalizmo ryškiausi pavyzdžiai yra Stalino ir Hitlerio režimai. Prof. Stasys Šalkauskis21 išsireiškia šitaip: "Nacionalizmas yra neprotinga savo tautos meilė, iškelianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę ir daranti iš jos žmogiškojo veikimo tikslą. Traktavimas savo tautos kaip absoliutinio tikslo, bet ne kaip priemonės nelygstantiems žmogaus tikslams pasiekti yra pagrindinė nacionalizmo klaida ir sykiu nusižengimas".

Ypatingai įdomus šiuo atžvilgiu yra vokietis valstybininkas dr. Konrad Adenauer, Vakarų Vokietijos federalinės respublikos pirmasis ministras pirmininkas (Bundeska įzler). Hitlerio režimas nuvedė nacionalizmą į žemiausią bedugnę ir tuo padarė milžinišką skriaudą ne tik vokiečių tautai, bet ir visai Europai. Kaip tik dėl to įdomu, ką apie nacionalizmą turi pasakyti po jo atėjęs krašto tvarkytojas Adenaueris. Jis štai ką sako: "Nacionalinių valstybių amžius pasibaigė. Pasaulio situacija šiandien yra tokia, kad žmogus gali savo tautos interesų žiūrėti tik veikdamas kartu su kitomis tautomis. Seno fasono politika, kai didelė valstybė mėgindavo savo valią primesti kitoms, pasikliaudama vien tik savo ginklo jėga, yra praeities reiškinys ir šiandien jau nebeveikia. Mes, europiečiai, turime mesti paprotį galvoti nacionalinės valstybės kategorijomis. Paskutinio karo rezultatai ir technologija, ypač ginklų, stebėtina pažanga sudarė naują situaciją pasaulyje. Europos integracija yra didysis šių laikų judėjimas. Mes europiečiai, jau padarėme pirmuosius žingsnius šia kryptimi. Aš kreipiuosi į visus tuos europiečius, kurie svajoja apie taiką. Meskime šalin mūsų nacionalistines idėjas ir pasenusias praeities koncepcijas ir eikime į naują erą, kurioje visi gyvensime taikoje. Prancūzų revoliucija pagimdė nacionalizmą, kuris dominavo devynioliktąjį amžių. Napoleono karuose nacionalizmas sukėlė pirmąją katastrofą, palietusią beveik visą žmoniją. Hitlerio nacionalsocialistiniame režime nacionalizmas atlaikė Vokietijoje savo antrąją orgiją. Trečioji nacionalistinės galvosenos banga yra Sovietų Sąjunga, kuri jau sudarė daug kančių žmonijai ir sudarys dar daugiau, jeigu nepasiseks jos sustabdyti. Vienas iš krikščionybės pagrindinių principų yra meilė mūsų artimui, pagarba mūsų artimui. Tas principas tinka ne tik individams, bet ir santykiuose tarp tautų. Nacionalizmas pažeidžia šį krikščionybės principą. Mūsų naujoji valstybė daugiau niekada nebeturės būti dominuojama nacionalizmo. Po to, kai totalitariniai stabai sugriuvo, po visų jų sukeltų kančių vokiečių tauta stovėjo ant bedugnės krašto. Tačiau netgi tuo laiku paaiškėjo, kad ji dar nebuvo visai nustojusi vaka-rietinės krikščionybės vertybių supratimo. Vokiečių tautą ištikusi katastrofa privertė ją įsisąmoninti, kad praeityje taika visada būdavo sulaužyta perdėto nacionalizmo. Iš šio įsisąmoninimo išaugo supratimas, kad ne tik vokiečių, bet ir kitų Europos tautų egzistencija gali būti užtikrinta tiktai bendruomenėje, kuri siekia toli už tautinių sienų".22

Šis naujosios pokarinės Vakarų Vokietijos pirmojo ministro pirmininko Adenauerio įsitikinimas yra įdomiai išreikštas Vakarų Vokietijos konstitucijoje (kurią vokiečiai vadina "pagrindiniu įstatymu", "Grundgesetz"), 24 straipsnyje: 1) Sąjunga (Vakarų Vokietijos federalinė respublika) gali įstatymo keliu savo suverenines teises perduoti tarpvalstybinėms institucijoms. 2) Taikai apsaugoti Sąjunga gali įsijungti į abipusio kolektyvinio saugumo sistemą. Tam tikslui Sąjunga priims savo suvereninių teisių suvaržymus, kurie įgyvendins ir užtikrins taikingą, pastovią tvarką pasaulio tautų tarpe".

Vokiečiai gali  tai  padaryti;  galime  ir mes. Turime išmokti bent dalį savo lojalumo perkelti į didesnį vienetą. Yra elementari teisybė, kad žmogus gali priklausyti ir būti lojalus daugiau negu vienam  vienetui,   stovinčiam  vienas  virš   kito.
Paprastas pavyzdys: Lietuvos kariuomenės karys priklausė grandžiai, būriui, kuopai, batalijonui, pulkui, divizijai ir pagaliau visai kariuomenei. Jis turėjo pareigą būti ištikimas ir lojalus kiekvienam šių vienetų, ir tos ištikimybės visai nesikerta, sutilpdamos vienoje širdyje.

Štai 1933 musų filosofas prof. Stasys Šalkauskis yra išsireiškęs:23
"Tinkamai pastatytas tarptautinis auklėjimas, siekdamas tolimesnio tautos gyvenimo tikslo savaime nustato reikiamą linkmę tautiniam auklėjimui ir neleidžia jam nukrypti į taip pavojingą tautos ir žmonijos gyvenimui nacionalizmą. Šita internacionalinė linkmė nuteikia tautinio auklėjimo darbą į aukštesnius tautos gyvenimo tikslus ir neleidžia naujoms kartoms konservatyviai užsisklęsti palyginant siaurose vienos tautos gyvenimo ribose.

Visų pirma naujos kartos privalo turėti aiškų supratimą apie neišvengiamą internacionalizacijos vyksmą, vis labiau apimantį pasaulio tautas. Šitas internacionalizacijos vyksmas būtų klaidinga suprasti ta prasme, kad tautos vis labiau nutausta ir išsižada savo individualybės istorijos eigoje. Dabartinis internacionalizacijos vyksmas reiškia vis įvairesnių santykių užmezgimą tarp atskirų tautų, vis intensyvesnį ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą ir vis didesnį tarptautinio organizavimosi stiprėjimą".

Prof. Šalkauskis su pritarimu cituoja prancūzo prof. Valensin žodžius:
"Sulig tuo, kaip civilizacija žengia į priekį, tarptautiniai santykiai daugėja, ir tautos linksta gyventi tarpusavio priklausomumo stovyje. Tarptautinių santykių išsivystymas iš tikrųjų apreiškia tam tikrą žmogaus prigimties aspektą, tam tikrą tarpsnį žmonijos istorinės evoliucijos, kuri iš šeimų sudarė nedideles pilis, iš pilių — provincialines tėvynes, iš provincijų — tautas, iš tautų — dideles modernias valstybes, ir kuri iš šitų valstybių linksta dabar padaryti dalyves plačiausios federacijos. Jis apreiškia taip pat prigimtosios tautų draugijos buvimą. Tautos tėra vien dalinės draugijos: jos yra žmonijos visumos sudedamosios dalys, ir todėl jos turi vienos atžvilgiu į kitas teisių ir pareigų, ankstyvesnių už betkurį kontaktą ir randančių pritaikymą sulig tuo, kaip tautos sueina į santykius.
Taigi visuotinė žmonijos tautų draugija yra idealas, į kurį linksta normali žmogaus prigimtis. Tai yra žmogiškojo universalumo reikalavimas, kuris randa pritarimo giliausiose ir kilniausiose žmogaus dvasios apraiškose. Ir tik apakęs ekskliu-zyviškas ir siauras nacionalizmas ir rasiniai prietarai nenori skaitytis su šituo idealiniu faktu".

Kitoje vietoje prof. Šalkauskis sako, kad vienas iš didžiausių jo rūpesčių būtų apsaugoti lietuvių tautą nuo siauro nacionalizmo, kurio pavojus mums, kaip ir kitoms tautoms, yra visai racionalus šiais zoologinio nacionalizmo laikais.
Pažiūrėkime, ką šiais ir kitais klausimais sako prof. Juozas Eretas:24

"Atsiminkime, kad mažoms valstybėms gresia pavojus užsidaryti ankštame savo kiaute, kur jos kartais savo gyventojuose išugdo tokį nacionalizmą, kuris, pervertindamas save, lengvai gali susikirsti su lygiai taip įkaitintu kaimynų nacionalizmu. Nacionalizmas yra atgyventų amžių Gloria, yra numirusių Credo ir iš viso yra mišios, atnašaujamos stabams.

Kadangi toks mažųjų užsidarymas savo tariamai idiliškame kampelyje, kurį su užsidegimu idealizuoja, gali pakirsti jų sparnus ir juos uždaryti ruime be langų, svarbu mums kovoti su tokiu savimi pasitenkinančiu politiniu separatizmu bei kultūriniu ekskliuzyvizmu. Reikia mums iškirsti langus į visas puses, nes tik gerai suprastas visuotinumas gali apvaisinti tautinį individualizmą. Jei tautai pavyks į savo akiratį įtraukti tiek artimus, tiek tolimus savo kaimynus, ji išvengs tos siaurumo dvasios, kuri taip lengvai išauga į kenksmingą ir negarbingą siauraprotiškumą. Jei ir kitos mažos tautos kartu sieks tokio pat dvasinio platumo, ir politinio bei ūkiško erdvumo, tai mažieji laimingai išvengs tos "varlės perspektyvos", kuri gal aptemdyti jų garbę ir kilnią misiją".

Įsijungę į Jungtinę Europą, atsisakysime kai kurių savo suverenumo teisių užsienio politikos, kariuomenės, valiutos srityse, tačiau visiškai nieko neatsisakysime tose srityse, kurios mums brangiausios ir artimiausios mūsų širdims, būtent lietuvių kalba, istorija, kultūra, mokslas ir menas. Šiose srityse Jungtinė Europa ir nebando ir net negalvoja uždėti kokius nors suvaržymus. Jungtinėje Europoje turėsime tokias pat galimybes puoselėti tuos mums brangius dalykus, kaip turėjome ir laisvoje Lietuvoje. Kai kuriais atžvilgiais būtų net geriau. Vienas pvayzdys: mūsų tapytojams, skulptoriams, grafikams atsidarytų daug platesnės galimybės parduoti savo kūrinius, nes jie galėtų rengti parodas visoje Europoje lygiai taip lengvai, kaip jie galėjo seniau tik Lietuvoje. Tiesa, tada konkurencija, varžybos su kitų tautybių menininkais bus aštresnės, bet tai yra sveikintina, nes mūsų menininkus skatins. Rašytojams, dramaturgams, poetams bus lengviau. Jeigu jų kūriniai bus pakankamai vertingi ir verstini į kitas Europos kalbas, turės galimybę juos platinti visoje Europoje taip lengvai, kaip jie buvo platinami Lietuvoje.

Tai galbūt leis rašytojui iš savo kūrinių uždirbti tiek, kad jis galėtų pragyventi, ir nereikėtų gaišti laiko, uždarbiaujant kitose srityse. Laisvoje Lietuvoje mes, rodos, neturėjom nė vieno rašytojo, kuris būtų galėjęs iš savo kūrybos pragyventi ir kūrybai skirti pilną savo laiką ir energiją.

Kartais išgirstame nuomonę, kad europiečiai nenori Jungtinės Europos, nes štai, girdi, nuo 1945 praėjo jau 37 metai, o Jungtinių Europos valstybių vis dar nėra. Į tai atsakymas: tautų, valstybių ir kontinentų istorija matuojama šimtais, kartais net tūkstančiais metų, ir joje 35 metai yra palyginti trumpas laikotarpis. Reikia prisiminti ir psichologinį momentą. Juo aukščiau žmogus yra pakilęs savo tautinės valstybės hierarchijoje, tuo labiau jis bijo, kad jo pozicija gali nukentėti, jei valstybė nustos kai kurių suverenumo teisių. Yra dar ir kitas psichologinis momentas: daugeliui sunku pakeisti jau seniai nusistatytą pažiūrą, galvoseną ir susitarti su žmonėmis, kurių pažiūros tokiais klausimais yra kitokios. Jei stebimės, kaip sunku įvairių tautų žmonėms susitarti, reikia tik žvilgterėti į savo, Lietuvos, istoriją, pvz., į Steigiamojo Seimo stenogramas. Kaip stipriai, kartais net nemaloniai, buvo ginčijamasi, kodėl turėjome 1926 m. perversmą. 1934 metų sukilimą, etc? Pagaliau, kaip sunku mūsų tremties politiniams veiksniams susitarti dėl bendro laisvinimo darbo. Visa tai sudaro psichologines kliūtis, kurioms nugalėti reikia laiko.

Pažiūrėkime į faktorių, kuris gali susijungimą palengvinti. Lietuvių tautos didžioji dauguma priklauso Romos Katalikų Bažnyčiai, kuri yra turbūt pati seniausia, didžiausia ir plačiausiai išplitusi tarptautinio, tiksliau tariant, supernacionalinio, pobūdžio organizacija visame pasaulyje. Lietuviui katalikui nesvetima mintis būti airio kunigo, italo vyskupo, lenko popiežiaus dvasinėje valdžioje. Tai galėtų palengvinti įsijungimą į Jungtinę Europą.

Vienas iš stipriausių argumentų Lietuvos įsijungimui į Jungtinę Europą — Sovietų Sąjungos griežtas nusistatymas prieš ją. Iš sovietinio taško žiūrint, komunizmo galutinį tikslą, visos Europos ir viso pasaulio sukomunistinimą, būtų daug lengviau pasiekti, kai Europa yra suskaldyta į daugybę mažų, silpnų valstybių, valstybėlių. Europos užėmimas būtų sunkus, beveik neįmanomas, jei visa Europa būtų susijungusi į didelį, stiprų vienetą, kurio gyventojų skaičius būtų net didesnis už Sovietų Sąjungos, ir kurio karinė, ekonominė jėga, reikia manyti, viršytų Sovietų Sąjungos jėga. Apie tai turėtų pagalvoti tie mūsų broliai lietuviai, kurie, iš vienos pusės, laiko nepatriotiška atsisakyti net ir mažos Lietuvos suverenumo dalies, bet kurie, iš kitos pusės, yra stipriai nusistatę prieš bolševizmą ir prieš Sovietų Sąjungą. Tos dvi pažiūros nesiderina.

Kai tik galėsime atsikratyti bolševikinės okupacijos, atstatysime laisvą Lietuvą. Po to, ieškant saugumo, vertėtų pritarti Jungtinei Europai.


IŠNAŠOS
1.    Vyt. Vaitiekūno straipsnis; Draugas, 1980 birželio 28, Nr. 151(26).
2.    New York Times; May 25, 1980, Vol. CXXIX, No. 44, 594.
3.    Aleksandras Merkelis: Antanas Smetona, jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla; New York, 1964, 457 psl.
4.    V. I. Leninas: Apie nacijų apsisprendimo teisę; Vilnius, 1975, 73, 35, 73, 57 psl.
5.    Robert Edwin Herzstein: Die Nazis. VVorld War II; Time-Life Books, Alexandria, Virginia; 1980, 30 psl.
6.    Nevv York Times Magazine, April 27. 1980. 42 psl.
7.    Philadelphia Evening Bulletin, November 13, 1978, 48 psl.
8.    Juozas Eretas: Kazys Pakštas, Tautinio šauklio odisėja: Roma, 1970.
9.    Dr. Jonas Šliūpas: Lietuvių - Latvių Respublika ir Šiaurės Tautų Sąjunga (rinkinys straipsnių ir paskaitų h Stockholm, 1918.
10.    Prof. St. Šalkauskis: Sur les Confins de deux Mondes, Essai Synthetiąue, Geneva, 1917.
11.    Oscar de Lubicz-Milosz: Alliance des Etats Baltiąues; 1919.
12.    Dr. K. Pakštas: The Baltoscandian Federation; Chicago, 1942.
13.    Bronis J. Kasias: The Baltic Nations, The Quest for Regionai Integration and Political Liberty; Euroamerica Press, Pittston, Pa., 1976.
14.    Generolas Stasys Raštikis: Kovose dėl Lietuvos, atsiminimai, antras tomas; 1957, 415 psl.
15.    A. Merkelis: Smetona; 487 psl.
16.    A. Merkelis: Smetona, 438 psl.
17.    J. Eretas: K. Pakštas; 125 psl.
18.    Richard Coudenhove - Kalergi: VVeltmacht Europa; Stutt-gart, 1972.
19.    H. A. Jacobsen & H. Dollinger: Der zweite Weltkrieg in Bildern & Dokumenten, Zvveiter Band; 301 psl.
20.    Walter Hallstein: Die europaeische Gemeinschaft: Econ Verlag, Duesseldorf-VVien, 1974.
21.    Prof. St. Šalkauskis: lietuvių tauta ir jos ugdymas; Sakalo b-vės leidinys, Kaunas, 1933; 112 psl.
22.    Konrad Adenauer: World Indivisible with Liberty and Justice for all; Harper & Bros., Publishers; New York, 1955.
23.    Prof. St. Šalkauskis: Lietuvių tauta ir jos ugdymas; 122 psl.
24.    Juozas Eretas: Išeivijos klausimais; Roma, 1974.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai