Aidai.eu Apžvalga

P. JURKAUS "SMILGAIČIŲ AKVARELĖ"

Mėginant vertinti meno ar literatūros kūrinį, pirmasis kritiko uždavinys — jį suprasti, suprasti pagrindinį autoriaus tikslą (ko jis siekė), kokius konkrečius uždavinius turėjo atlikti, kaip tuos savo tikslus ir uždavinius įvykdė ir ko neįvykdė, ką davė naujo. Nors ir šitokiu keliu einant, palieka nemažai vietos kritiko subjektyvioms nuotaikoms, tačiau šitokiu atveju yra mažiau galimybių pačiam suklysti, suklaidinti skaitytojus ir nuskriausti vertinamo kūrinio autorių.

Turint tai galvoj, pirmiausia reikia pasiklausti, koks buvo svarbiausias P. Jurkaus tikslas, rašant "Smilgaičių akvarelę"?

Jos autorius tai aiškino per pasikalbėjimus su laikraščių korespondentais. Tačiau jo romano tikslas aiškus ir be to, nes "Smilgaičių akvarelės' pabaigoj P. Jurkus mums nedviprasmiškai pasakė: "Tai pasaka mano draugų, tai pasaka mano žemės'. Taigi "Smilgaičių akvarelė yra pasaka apie jaunystės dingusius laikus, kurie svetimame krašte autoriui "iškilo lyg pasaka". Bet tie žemaičių mažame miestely (ž. Kalvarijoj) autoriaus praleisti laikai su jų žmonėmis ir įvykiais tebuvo tik medžiaga romanui. Jam formą pasirinko jis pats —pasaką ir nepasaką. Pasaka turi savą formą. Ji pirmoj eilėj remiasi veiksmu, neretai supintu iš labai neįtikėtinų įvykių grandinės, kuri beveik visada pasibaigia optimistiškai (gerieji laimi, piktieji pralaimi), nors įvykų grandinėje būtų buvę labai šiurpių ir beviltiškų momentų. ^'Smilgaičių akvarelė' ir baigiasi optimistiškai —   Samanės ir   Viktoro vestuvėmis, kuriose autorius, kaip toj pasakoj, pats buvo ir alų midų gėrė. Kaip pasakoj, "Smilgaičių akvarelėj' yra nuskriausta mergaite, kurios aplinkos žmones nesupranta, nemato jos gerumo, kuris tik pamažu atsiskleidžia taip, kad ta tariama nevykėlė (pupų pėdelis — vieno veikėjo išsireiškimu) pasirodo savo vidumi geresnė ir turtingesne už daugelio kitų. Tai Gimbutų Samane. Gal autorius net tyčiom jai tokį vardą parinko, kad skambėtų panašiai, kaip pasakos Pelene. "Smilgaičių akvarelėj' yra ir karalaite. Tai gražuole Lina. Nors kai kas ją ir pravardžiuoja linų kuodeliu, bet ji miestelio karalaitė, gyvena ant kalnelio gražiuose nameliuose, lyg kokioj stiklinėj pilaitėj, dėvi gražiausiais, skoningiausiais drabužiais. Tik šios karalaites graži išvaizda slepia gana piktą vidaus pasaulį. Nors lietuviškų pasakų karalaite dažniausiai būna gera, bet tarptautinėse pasakose, romantikų mėgiamose, yra tokių karalaičių, kurių išviršinis grožis slepia piktybių kupiną sielą. Tai raganos dukrelės ir gražios karalaites derinys, kurio du priešingi pradai vistiek atsiskleidžia panašiai, kaip "Smilgaičių akvarelėj". Yra joj ir du savotiški broliai, gyveną po vienu stogu. Vienas jų — gyvenimo išminties pilnas. Tai buhalteris Julius. Antras pagal gyvenimišką praktiką kvailelis idealistas. Tai meistras Viktoras. Rasime romane ir galiūnų išminčių, kuriems tariami nevykėliai ir tariami kvaileliai iškrečia netikėtų šposų. Tai stambus ūkininkas Gimbutas ir visos parapijos galva klebonas Senkus kurių planus visai sumaišo Samane ir Viktoras, paįtaigoti vikaro Jogaudo. Tie čia suminėti Smilgaičių veikėjai nėra sukurti pagal kokios nors pasakos schemas. Tikrai ne. Tačiau šitie žemaičių miestelio ir jo artimosios apylinkės veikėjų bruožai yra nupiešti optimistiškos pasakos teptuku. Tai reiškia, kad dingusio jaunystės pasaulio (drauge ir Lietuvos laisvo gyvenimo) prisiminimai P. Jurkaus yra pergyventi, kaip pasaka, nors jų konkreti išraiška nepasakiška, bet daugiau ar mažiau gyvenimiška. Todėl atrodo, kad pasakos ir gyvenimiškos tikrovės elementų sintezėj ir glūdi P. Jurkaus "Smilgaičių akvarelės" originalumas. Jei neklystu, šitokios sintezės lietuvių literatūroj dar niekas nėra mėginęs.

Tačiau šitoj pasakos ir kasdienybės sintezėj glūdi ir pavojai. Eidama per veiksmą j optimistišką moralą, pasaka suskirsto veikėjus į geruosius ir bloguosius, juos paverčia alegorinėmis schemomis, kai tuo tarpu realusis gyvenimas nepakenčia schemų. Norint šių išvengti, rašytojui reikia gilintis į veikėjų sielas, atskleisti jų konkrečių poelgių motyvus, susietus su veikėjų prigimtimi, su jų momento nuotaikomis ir su aplinka. Šito siekiant, reikia pristabdyti veiksmą, kurio reikalauja pasakos žanras. Veiksmą stabdant ir jo netikėtus posūkius eliminuojant, galima sugriauti pasakiškumą, nes, iš fantazijos pasaulio atkėlus pasaką į kasdieninį gyvenimą, dažniausiai veiksmo supynimas begali skaitytoją nukelti į pasaką. Tiesa, prie pasakiškumo gali prisidėti reta, arba skaitytojams menkai tepažįstama aplinka, labai spalvingas tos aplinkos vaizdavimas ir jos glaudus susiejimas su veikėjais. Tuo tarpu pažįstama aplinka ir jos vaizdavimas pasakiškos iliuzijos galimybių mažai tesuteikia. Iš šių trumpų priminimų matyti, su kokiomis sunkenybėmis tenka kas žingsnis susidurti rašytojui, kuris imasi iš kasdieninio gyvenimo sukurti pasakiško pasaulio įspūdį. Todėl ir kyla klausimas, kas paskatino P. Jurkų savo pirmame romane imtis tokių didelių sunkenybių.

Be abejo vienas autoriaus motyvų buvo psichinis — prikelti savo dingusios jaunystes ir už jūrų marių bei už geležinių uždangų likusios tėvynės įspūdžius. Juos ir pačiam autoriui norėjosi užfiksuoti ir drauge parodyti, kad tas nebesugrąžinamas gyvenimas tėvynėje vis dėlto įdomus ir mielas, nors ir iš nedidelių veiksmų sudėtas ir siauroj aplinkoj sutelktas. Prie šio motyvo yra prisidėjęs ir praktiškas uždavinys — duoti dienraščio "Draugo" atkarpai romaną, kuris būtų įdomus skaityti. P. Jurkus gerai žinojo, kad dienraščiui, kuris konkurso keliu nori gauti medžiagos savo atkarpoms, reikia kitokio kūrinio negu filosofiniai ir prichologiniai romanai. Atkarpų skaitytojams reikia pirmoj eilėj romanų, pagrįstų veiksmu (įdomia intryga), kad vieną dieną nedidelį gabaliuką perskaitę, jo per dieną nepamirštų ir lauktų ateinančio gabaliuko. (Todėl dienraščiai savo atkarpose dažnai ir spausdina nuotykių ir net kriminalinius romanus.) Tiesa, "Draugas" savo konkursų dalyviams nestato sąlygos, kad jie duotų veiksmo bei intrygos romanų. Tačiau tai savaime suprantama rašytojui, kuris dirba laikrašty ir pats redaguoja atkarpą. Todėl, atrodo, P. Jurkus ir prisitaikė prie laikraščio atkarpos skaitytojų norų — turėti veiksmingą romaną. Tai derinosi su pasakos pagrindiniu konstrukciniu pradu — veiksmu. Bet tuo skaitytojų masės norams P. Jurkus visiškai nenusileido — neatidavė visiškos pirmenybės veiksmui, nes jam tokie pat svarbūs ir gal net svarbesni už veiksmą buvo jo Smilgaičių veikėjai, jo jaunystės bičiuliai, kuriuos jis prisiminė lyg pasakoj. Šitaip praktiškas uždavinys susipynė su estetiniu tikslu. Tai reikalavo pusiausvyros, kad intrygos veiksme nedingtų ir daug nenukentėtų jo veikėjai. Savo meninį uždavinį P. Jurkus dar apsunkino, veiksmą ir veikėjus sutelkdamas į nedidelį Lietuvos provincijos miestelį, kurį gal per 10 minučių pereitum skersai ir išilgai.

Bepigu buvo veiksmą vystyti ir pinti lietuviško veiksminio romano pirmajam autoriui V. Pietariui. Rašant "Algimantą", prieš jo akis skleidėsi didelė dalis Lietuvos ir Gudijos plotų su didžiulėmis giriomis ir pelkėmis, karių žygiais, plėšikų užpuolimais, ginklo ir miklumo permaininga laime. Tokios paslaptingos, į pasaką nukeliančios aplinkos kukliuose Smilgaičiuose nebuvo ir negalėjo būti. Čia ir gyvenimasis laikas buvo visai kitoks — ramiausios taikos metas. Tačiau Smilgaičiuose gyveno tokie pat žmonės su panašiais jausmais, kurie diktavo viksmus 'Algimanto' herojams, nes Smilgaičių žmonės taip pat mylėjo, kerštavo, neapkentė, norėjo iškilti, būti reikšmingi ir gerbiami, džiaugėsi ir liūdo. Tačiau dėl siauros aplinkos ir taikos metų Smilgaičių gyventojų veiksmai buvo smulkūs kasdieniški. Kaip iš tokių smulkmenų supinti veiksmingą intryga, kaip tuose veiksmuose surasti tokių, kurie būtų svarbesni už šachmatų lošimą, kurie bent patiems jų dalyviams atrodytų dideliais žygiais ir tuo įtikintų skaitytoją? Šis nelengvas uždavinys dar buvo pasunkintas autoriaus noro vaizduoti daugiau ar mažiau teigiamus veikėjus (nes jo draugai), kad jų veiksmuose atsispindėtų ir nepriklausomos Lietuvo šviesėjantis ir kylantis gyvenimas per nedidelį laiko tarpą (per nepilnus metus). Juk kiekvienam rašytojui teigiamybes daug sunkiau atvaizduoti negu neigiamybes, ypač kai jas reikia parodyti paprastoj kasdieninėj aplinkoj.

Ir vis dėlto šitaip apsunkintą uždavinį P. Jurkus "Smilgaičių akvarelėj' gerai atiliko. Siauros aplinkos kasdieniniuose reiškiniuose jis surado neišgalvotų teigiamų dalykų, kurie iš tikro reiškė ir Lietuvos gyvenimo pažangą ir Smilgaičių veikėjų sąmonėj skamba, kaip svarbūs žygiai — statybos, ūkio gerinimas, bankelio veiklos plėtimas, mėgėjiškų teatro vaidinimų ruošimas ir iškylos su jais, nauji religinės pastoracijos metotodai, nelengvas jaunimo kopimas į mokslą, kitų pagalba jam, jaunųjų savarankiškos pastangos išsimušti iš mažai galimybių siūlančios socialinės aplinkos, amatininkų darbo vaisiai, dukteriai gero vyro suradimas ir amžina tema — šaunaus ir mylimo gyvenimo draugo ar draugės suradimas, šituose veiksmuose su gerais jausmais maišosi ir blogieji — pavydas, pyktis, kerštas, veidmainiavimas, — jų viena pasėkų yra bankelio apvogimas (gal svarbiausias neigiamas įvykis, palydimas apkalbų ir šmeižtų). Objektyviai imant, tai nėra nei dideli žygiai, nei dideli kriminaliniai nusikaltimai. Todėl autorius juos palydi draugišku šypsniu. Suminėtų svarbesnių veiksmų įvykius ir eilę kitų smulkmenų P. Jurkus apjungia stipria meilės intryga, susipynusią tarp keturių jaunųjų ir liečiančių dar antra tiek vyresnių. Šitą intrygos priemonę (meilę) vartoja beveik kiekvienas rašytojas savo vaizduojamiems įvykiams susieti. Prie jos P. Jurkus dar prideda kriminalinį įvykį bei jo aiškinimą. Tai taip pat sena rašytojų priemonė, kurią mėgo net genialusis Dostojevskis. Šią antrąją priemonę intrygai stiprinti P. Jurkus gerai pagrindžia pirmąją psichologine priemone (meile), šitokiu būdu jis "Smilgaičių akvarelėj" veiksmą išlaiko pakankamai į-temptą iki pat pabaigos. Kartais atrodo, kad veiksmas jau galėtų baigtis, bet autorius dar vis suranda šį tą išaiškinti, nors į veiksmą pasinešusiam skaitytojui atrodė aišku. Bet tą naują epizodėlį perskaičius, matyti, kad jis nėra beprasmis. Nors kartais jis nieko naujo neprideda veiksmui, bet vienur jis padeda ijšryškinantį brūkšnį veikėjo paveiksle (pvz. Linos prisipažinimas vachmistrui Drąsučiui, kad ji buvo apvogusi bankelį) arba duoda atbaigiamąjį kompozicinį aidą įvykiui, kuris anksčiau buvo pirmaeilės reikšmės. Pvz. buhalterio Juliaus sulaistymas vandeniu per vestuves yra viena pasėkų žymiau pirmesnio veiksmo — gimnazisto Algio įstūmimo į griovio vandenį, už kurį Algis keršija. Arba vienuolyno motyvas, kuriuo romanas pradedamas, nuaidi ir romano gale. Tai sako, kad P. Jurkus nekuria veiksmo dėl veiksmo bet kaip. Atrodo visi įvykiai motyvuoti veikėjų būdo ypatybėmis bei jų momentiniais jausmais, glaudžiai įpinti į bendrąją kompoziciją, kuri yra beveik tobula, nes išaiškinta viskas, kas romano eigoje buvo atsitikę.

Kadangi tų įvykių siauroj Smilgaičių aplinkoj vis dėlto nėra daug, P. Jurkus žaidžia jų interpretacija, kylančia iš skirtingų veikėjų nuotaikų ir jų žinių. Tų interpretacinių reakcijų kartais galėtų būti ir mažiau, nes skaitytojui atrodo, kaip žinomo fakto pakartojimas, tačiau tos interpretacijos nėra nei bereikšmės, nei nuobodžios, nes jos atskleidžia veikėjų vidų. Antai, patį pradinį romano faktą — Samanės įsimylėjimą ir dėl to jos norą stoti j vienuolyną — autorius leidžia ilgokai interpretuoti keturiems veikėjams. Kadangi Gimbutas ir klebonas Senkus stovi arti daiktų ir nemoka prieiti prie subtilių jausmų pasaulio, tai jų reakcijos atrodo net juokingos-,-beveik neįtikimos, kai tuo tarpu tą patį faktą visai kitaip interpretuoja ir į jį reaguoja vikaras Jogaudas ir Samanės pusbrolis Algis. Tai liudija, kad veiksmas ir jo įvykiai P. Jurkui yra priemonė veikėjų būdui, jų jausmams ir mintims atskleisti. Veiksmas ir dialogai yra pagrindinės priemonės Smilgaičių veikėjams piešti. Gamta, peizažas tam tetarnauja prabėgomis. Ir tiesioginės įžvalgos į sielas yra trumpos, be platesnių analizių, kurios nuvestų giliau negu veiksmas ir dialogas. Tiesa, sielai atskleisti P. Jurkus pavartoja ir monologus (geras klebono monologas pakely į Samanės vestuvių puotą), bet jie nėra nei ilgi, nei gausūs, nes monologai, kaip ir įžvalgų aprašymai, sustabdytų veiksmą,   įneštų   nepasakišką   svorį.

P. Jurkaus nusistatymą neiti į psichines gilumas, bet jas sugestionuoti, žiūrint iš viršaus (iš veiksmo ir dialogų), pasako ir knygos antrašte. Tai ne aliejinė tapyba, bet akvarelė, kuri yra ir šviesi ir dažais giliai į popierį neįsigeria.

Tai nereiškia, kad Smilgaičių veikėjai būtų negyvi. Ne, jie gyvi. Kiekvienas jų turi savą veidą, savo vidaus pasaulį, savus interesus. Kai kurie su aiškiais vidaus prieštaravimais, daugiau ar mažiau dramatiški. Dramatiškiausia — siuvėja gražuolė Lina, kurios siekimai dideli, bet priemonės menkos, švelniau dramatiški — Viktoras, Samanė ir j galą klebonas, kai pamato savo griūvančius planus ir senatvę. Tačiau šių veikėjų vidiniams prieštaravimams autorius neleidžia vystytis iki galo, juos sulaiko prie pavojingos ribos, nes kitaip galėtų griūti akvareliška pasaka ir prasidėti aliejinės tapybos drama. Savo veikėjus skaitytojams P. Jurkus pristato įvairiai. Vienus parodo statiškai. Jų būdas paiškėja iš karto ir nesikeičia lig pabaigos. Tokie yra Gimbutas, seniūnas Linkus, kunigas Jogaudas, kuris antroje romano pusėje menkai beįjungtas į veiksmą (kompozicinis trūkumas). Nėra vidaus pakitimų nei Juliuje, nei Linoje, nei Viktore, tik jų būdo ypatybės atskleidžiamos palaipsniui. Šešėly ilgiausiai paliekamas Viktoras, kuris ir pats nenori būti labai matomas. Į romano pabaigą jis tampa garsus — pasirodo, šis slapukas esąs iš garsios ir turtingos šeimos ir pats turįs nemažai pinigų (jų galėtų būti ir mažiau). Tai reikalinga laimingai veiksmo atomazgai, nes kitaip Gimbutas jam dukters neatiduotų. Tačiau ta laiminga atomazga nėra deus ex machina, nes laipsniškai paruošta. Dinamiškas personažas, nors ir ne toks dramatiškas, kaip Lina, yra Samanė, romano veiksmo centras, apie kurį sukasi beveik visi kiti. Romano pradžioj Samanė užsidariusi, nepatenkinta nei savim, nei aplinka, kenčianti menkavertiškumo kompleksą; ji pamažu stiprėja, atsiveria kitiems, pradeda kovoti ir pagaliau tampa ryžtinga, patenkinta savimi bei aplinka, kai tuo tarpu klebonas Senkus žingsnį padaro priešinga kryptimi — pradeda abejoti savimi. Tik šiuo Samanės personažu P. Jurkus paliečia psichologinę pedagoginę problemą — kaip per draugišką pagalbą ir meilę galima atitiesti menkavertiškumą kenčiančią suaugusią merginą. Kitokių (psichologinių, filosofinių) problemų nei autorius pats nemėgina sąmoningai spręsti, nei jos atsiskleidžia jo vaizduojamuose veikėjuose, nes jų jis nenuveda iki kraštutinių   egzistenciniu   situacijų.

Ar tai blogai , ar tai gerai ? Išeinant iš paties romano, negalima priekaištauti, kad jo autorius nesprendžia universalinės reikšmės problemų, tokį priekaištą jis gali atsakyti: -"tokių problemų aš nė nenorėjau spręsti. Ko siekiau, tai atlikau. Ar tuo ką apgavau?" Ne. P. Jurkus nieko neapgavo. Ko jis siekė ir ką žadėjo (apie tai kalbėta pradžioj), tai jis įvykdė su meile ir atsidėjęs. Kad daug darbo įdėjo, tai matyti ir geroj romano kompozicijoj, ir pusiausvyroj tarp veiksmo ir veikėjų motyvų, ir paskojime bei vaizdavime. Tiesa, siekdamas pusiausvyros tarp veiksmo ir veikėjų vidaus, jis turėjo daryti kompromisų, netirštinti psichologinių brūkšnių, tačiau savo veikėjų gyvumo nenuskriaudė, iš jų nepadarė abstrakčių schemų. Tai buvo ypač sunku, nes daugely veikėjų vyrauja gerieji pradai. Apie tų veikėjų gyvenimą ir nedidelius žygius P. Jurkus pasakoja gyvai, vaizdingai ir sklandžiai. Besiekdamas sklandžios frazės, jis kartais ją padaro telegrafišką, lyg manieringą. Bet kadangi veiksmas romane judrus, vieną epizodėlį greit pakeičia antras, tas pasitaikąs telegrafiškumas paskęsta bendroje veiksmo ritmikoje, akvareliškuose brūkšniuose.

Ypač daug meilės P. Jurkus yra skyręs savo Smilgaičių nežymiems veikėjams, gal mažiausiai kajeristui buhalteriui Juliui, kuris yra priešingybė P. Jurkaus simpatijai meistrui Viktorui. Tuos paprastus veikėjus mylėdamas labiau negu savo gimtinės švelniai šnarančias smilgas (jos jam brangios), juos apsiaučia šypsniu ir pasakos šviesa. Todėl tie Smilgaičių veikėjai atrodo nauji. Sakysim, pozityviai atvaizduoti stambų ūkininką, kokiu yra Gimbutas, mūsų rašytojai nemėgdavo. Juk jis — buožė. Tas P. Jurkaus buožė kietas, išdidus, bet nebaisus, nes nieko nenuskriaudžia. Kleboną-ūkininką vėl buvo mėgstama vaizduoti neigiamai, kaip nekultūringą, arba šykštuolį. P. Jurkus ir klebono-ūkininko, tokio charakteringo Lietuvai, darbuose mato idealizmo, jau nekalbant apie jo gerus patarimus ir norą padėti kitiems. Todėl su šilta užuojauta P. Jurkus jį palydi į senatvę, kai jo globotinis kunigą Senkų apvilia. Visai naujas atrodo jo vikaras Jogaudas, nepriklausomos Lietuvos augintinis, naujų pastoracinių ir pedagoginių metodų taikintojas kintančiose gyvenimo aplinkybėse. Komplikuotus pastoracinius ir kultūrinius reikalus jis neša ant savo pečių visa jauna energija, nelabai paisydamas nei apkalbų, nei pavojų susikompromituoti. Jaunosios Lietuvos augintiniai, jos mokyklas ėję, naujai apmesti yra ūkininko duktė negražuolė, meistras, siuvėja, buhalteris. Tai karjeristas kiaušinyje, iš kurio gali išriedėti pavojinga būtybė. Netoli nuo jo nušokusi, tik atviresnė yra siuvėja. Neprisimenu mūsų literatūroj tokio mor teriško personažo, kaip gražuolė Lina, kuri savo impulsus sugeba apvaldyti protu. Ir meistras Viktoras, kuriame noras gera daryti yra stipriai pabrėžtas, yra gyvas tuo savo svyravimu tarp moterų, kurioms jis visada draugiškas ir kprektiškas, bet nuolat jas įsimylįs. Naujas ir miestų laikraščio 'atstovas' mažame miestely — gandonešis. Ligšiol mūsų literatūroj juo būdavo davatka, rašytojų nuvalkiota iki nepakenčiamo šablono. P. Jurkus išgyvendina šią schemą, žinių rinkėjo ir skleidėjo pareigas paveda vyriškiui, apylinkės seniūnui, kuris jas atlieka įdomiai, judriai ant savo dviratėlio, žaisdamas savo kepurėle ir savo nepretenzingu humoru. Ir įstatymų bei tvarkos sargas, policijos vachmistras Smilgaičiuose atrodo, kaip geras dėdė. Nėra Smilgaičiuose nei didelių padaužų, nei girtuoklių, žmonės mėgsta išgerti ir pasivaišinti, bet dėl to nekimba vienas antram į krūtines.

Vaizduodamas Smilgaičių veikėjus pozityviais žmonėmis, P. Jurkus gali pasirodyti toks neįprastas mūsų apokaliptinio laiko aplinkybėse, kad problemų suraukto veido skaitytojams jo "Smilgaičių akvarelė" gali pasirodyti neprimtina. Nevienas toks skaitytojas gali paklausti, ar buvo prasmės tiek daug darbo įdėti į romaną apie žmones, kurie neatskleidžia gilių universlių problemų, šitokį klausimą, žinoma, galima kelti, išeinant iš pašalinių tikslų, iš mūsų noro lietuvių literatūrą išvesti į pasaulinę plotmę. Tuo tarpu P. Jurkus su savo romanu pasiliko lietuviškoj sferoj, žinodamas, kad joj visko reikia, ypač jaunimui, kad, pradėjus nuo kuklesnių tikslų, laipsniškai galima prikopti ir prie didelių, kaip elgėsi tie senovės kompozitoriai, kurie, berašydami savo mecenatams pramoginių dalykų, sukomponavo žymiai svaresnės muzikos, šito probleminio svarumo P. Jurkui galima linkėti ir iš jo pageidauti. Tačiau ir "Smilgaičių akvarele", geros kompozicijos veiksmingu, sklandžiai papasakotu romanu mums jis atnešė pasakos giedros ir idilijos šilumos, parodydamas, kad Lietuvos mažame miestely buvo ne tik fizinis ir moralinis purvynas, bet daug iš esmės pozityvių asmenų, nežymiai, pamažu judinančių gyvenimą žmonių pasiilgstama ir žmonėms derama kultūringa kryptimi. Tai pozityvus įnašas, kuriam paneigti teisės nėra.

Sukurta: Kretingos pranciškonai