Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILNIAUS AKADEMIJA NAUJUOSE LIETUVOS LEIDINIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS RABIKAUSKAS   
Pradžia kovo numery.

Istorijos mokslas Vilniaus Akademijoje
Tame pačiame leidinyje "Kultūrų kryžkelėje" paliečiamos ir kitos Akademijos veiklos sritys, kurios pasireiškė ne jos gyvavimo pradžioje, bet senajai Akademijai išgyvenus 150 ir daugiau metų. Šiujų tarpe buvo ir istorijos dėstymo įvedimas į Akademijos studijų programą.

Apie tai rašo A. Šidlauskas straipsnyje "Istorija XVIII a. Lietuvos jėzuitų mokyklose" ("Kultūrų kryžkelėje", psl. 173-209). Pradžioje autorius dėsto, savaip interpretuodamas, kaip racionalistinė apšvietos epocha suprato istoriją. Toliau pereina aprašyti jėzuitų veiklą, jų mokyklų rūšis, jų Lietuvoje išleistą spaudą. Autorius čia ir kitur lengvai švaisto tvirtinimus, kurie, deja, neišlaiko rimtos kritikos. Štai tik vienas kitas pavyzdys iš daugelio. Psl. 176 skaitome: "Jėzuitai . . .savo kolegiji-nio tipo mokyklose įteigdavo mokiniams, jog šlėkta ir katalikas yra identiškos sąvokos". Taip tvirtinama, bet nenurodoma nė vieno atvejo, kad kas iš jėzuitų būtų kada nors taip teigęs. Praktika buvo visai priešinga. Kaip tik tokiose kole-gijinio tipo mokyklose šalia mokytojų būdavo ir vienas kitas misionierius, dirbąs ne su bajorais, bet kaip tik su paprasčiausiais kaimo žmonėmis.

Giedrė Žumbakienė    Anemonas

Arba psl. 177: "...jėzuitų mokyklos 'įsileidusios' klasikus kaip neišvengiamą blogybę" — nieko nepasakyta, kuo paremtas toks tvirtinimas. Užtenka tik atidžiai pažvelgti į didžiosios Sommervogelio jėzuitų bibliografijos "Indices", kur sužymėti keli šimtai pačių jėzuitų parašyti ir išleisti komentarai ir studijos apie Katulo, Horacijaus, Juvenalio, Marcialio, Ovidijaus, Vergilijaus ir kitų lotynų ir graikų klasikų raštus, ir bus nesunku įsitikinti, kad tikrovė buvo visai kitokia.22 Šypsotis verčia komunistinė šventų pavadinimų baimė: verčiau daro rašybos klaidas ir rašo "šv. dvasios brolija" (psl. 176), kad tik kartais neatrodytų, jog didžiąją raide rašydami brolijos pavadinimą, pagerbia Šv. Dvasią. Lietuvos jėzuitų kolegijinio tipo mokyklų sąrašas (psl. 178) sudarytas atsitiktinai, todėl į jį pateko Lietuvos Brastos kolegija, kuri niekuomet nepriklausė Lietuvos jėzuitų provincijai; iš antros pusės jame nėra tokių svarbių Gudijoje veikusių Lietuvos provincijos jėzuitų mokyklų, kaip Drohičino, Lomžos, Mogiliavo, Mstislavlio, Oršos, Plocko, Polocko, Vitebsko ir kitų. Jei autorius būtų pažvelgęs į vieną kitą provincijos narių ir įstaigų katalogą (nuo 1726 m. Lietuvos jėzuitų provincijos katalogai buvo spausdinami ir jų dar yra išlikusių Vilniuje), būtų galėjęs savo mokyklų sąrašą beveik padvigubinti. Autorius taip pat nežino, kad Vilniaus Akademijoje jau nuo 1583 m. buvo ne penkios, bet šešios kolegijos klasės: žemiausioji gramatikos klasė (infima) buvo dalijama į infima minor ir infima maior. Taip išliko Vilniuje visą laiką iki pat 1773 metų. Neatitinka tiesos ir tvirtinimas, kad "jėzuitai nuo XVII a. vidurio atsisakė graikų kalbos dėstymo" (psl. 180). Štai po XVII a. vidurio Vilniaus akademijoje randame specialius hebrajų-graikų kalbų profesorius: Jurgį Berentą (1684-86 ir 1691-93), Feliksą Šlavanskį (1686-87), Aleksandrą Kulešą (1714-20), Motiejų Karvackį (1720-1732), Kristupą Repnickį (1743-48); vien tiktai graikų kalbos: Mikalojų Tšebickį (1733-36), Kristupą Druvę (1736-39), Viktorą Ščuckį (1739-40), Pranciškų Ksenškevičių (1751-52), Mikalojų Tšebickį (1752-53), Mykolą Vichertą (1753-55) ir t.t. O kad jėzuitai "savo mokyklose mokė užterštos, pilnos žargonų (lotynų) kalbos" (psl. 180), gali tvirtinti tiktai tas, kuris nei skaitė, nei bandė išversti ano meto lotynų kalba jėzuitų rašytų tekstų.
Bet nenoriu, kad susidarytų įspūdis, jog A. Šidlausko straipsnyje vien tik neigiamybės (nors jas visas ir suminėti jau užimtų daug vietos). Yra ir teigiamų straipsnyje vietų, ypačiai kur autorius aprašo išlikusius mokinių užrašus, liečiančius istorijos dėstymą jėzuitų kolegijose. Kai patys užrašai tebeguli bibliotekų rankraštynuose ir mažai kas turi progos prie jų prieiti bei jais pasinaudoti, autoriaus duota jų charakteristika leidžia ir juos panaudoti, tyrinėjant istorijos mokslo vystymąsi Lietuvoje. A. Šidlauskas nagrinėja Jurgio Mikuco užrašus, darytus Nesvyžiaus jėzuitų kolegijoje, ir panašius Karolio Žyro užrašus (nepažymi, iš kur jie). Gaila, autorius nenurodo, iš kurių metų ar kurio maždaug laikotarpio tie užrašai. Žinant tikslius metus, būtų lengva susekti, kokiam profesoriui dėstant jie buvo padaryti. Žinoma, tuose užrašuose dar nerandame tokio lygio istorijos aprašymo, prie kokio esame mes pripratę. Tai žino ir A. Šidlauskas, tačiau neiškenčia kiekviena pa-sitaikiusa proga neįterpęs savo vertinimų ir tuo dažnai kliudo objektyviai pažinti praeities žmonių sugebėjimus ir jų atliktą darbą.

Autorius sustoja ir prie Lietuvos provincijos jėzuitų išleistų istorijos vadovėlių. Karolis Bartol-tas parašė "Imagines Principum Regumąue Polo-niae" (išl. Braunsberge 1722); iš tos knygos daug ką paėmė ir anas profesorius, kuriam dėstant minėtasis K. Žyras darė savo užrašus. Kita jau anksčiau pasirodžiusi knygelė buvo Jono Drews "Flos Regnorum" (Braunsberge 1706). Kad šie veikalėliai buvo vartojami mokyklose kaip krašto istorijos vadovėliai, rodo trumpu laiku vis kartojami jų leidimai; Bartolto veikalėlis susilaukė šešių, Dre\v-so — devynių leidimų. Pastarasis buvo daugiau enciklopedinio pobūdžio vadovėlis, parašytas pagal italų jėzuito Jono Domininko Mušanti (1634-16941 panašaus turinio leidinį "Fax chronologica". Tos pačios rūšies yra ir A. Naramovskio (1686-1736!1 "Facies rerum Sarmaticarum (Vilniuje 1724) bei
"Aurora Solis Sarmatici" (Vilniuje 1727). Šiuose vyrauja surinktos žinios apie Lenkijos ir Lietuvos karalius bei kunigaikščius, vyskupus ir kitus įtakingus asmenis.

Toliau autorius, gal ir per daug vienašališkai, bando įrodinėti, "kad jau nuo XVII a. pirmosios pusės jėzuitų tarpe vis labiau ima ryškėti priešiška pažiūra į antiką" (psl. 186). Pirmoje vietoje stato M. K. Sarbievijaus pasisakymus iki mūsų laikų rankraštyje išlikusiame ir ne taip seniai Vroclave išleistame traktate "De per-fecta poesi".23 A. Šidlauskas mato Sarbievijaus pasisakymuose "nenuoseklumą ir laviravimą tarp mitologijos atmetimo ir pripažinimo" (psl. 187\ tačiau nepastebi, kad, vertindamas Sarbievijaus mintis, tapatina dalykus, kurie nėra tas pats, t.y. antiką ir mitologiją. Geriau įsiskaičius, nesunku matyti, kad Sarbievijus antikos neniekina, bet ja žavisi. Kaip krikščionis jis tiktai pakyla virš stabmeldystės, yra kitoje plotmėje, bet antikos į-taką jaučia. Juk ir jos paties poezija persunkta antikos forma, vardais, įvaizdžiais.

Likusioje straipsnio dalyje nušviečiamas istorijos dėstymo vystymasis Lietuvos jėzuitų mokyklose ir, savaime aišku, pirmoje eilėje Vilniaus akademijoje. Istorijos žinių įsigijimui jėzuitų mokyklose visuomet buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Retorikos profesoriaus 1-je reguloje, kurioje aiškinama retorikos esmė ir apimtis, sakoma: "Retorika, galima sakyti, apima tris dalykus: taisykles, stilių ir erudiciją . . .Erudicija įgijama iš tautų istorijos ir papročių, iš autorių raštų . . .".24 Todėl istorijos žinios buvo paprastai įgyjamos retorikos klasėje, ir retorikos profesorius buvo drauge ir istorijos profesorius. Jau nuo XVI a. galo buvo leidžiami mokiniams skirti visuotinės istorijos vadovėliai. Italas O. Torsellini 1598 m. (t.y., vieneriais metais prieš išleidžiant oficialią Ratio stu-diorum) Romoje išleido "Historiarum ab ori-gine mundi usąue ad annum 1598 Epitome". Tas vadovėlis buvo vartojamas ordino kolegijose iki sekančio amžiaus vidurio. XVII amžiuje plačiai buvo vartojamas D. Petavijaus (Petau) "Rationarium temporum", išleistas pirmą kartą Paryžiuje 1632 m. ir iki pat sekančio amžiaus galo dažnai perspausdintas. Istoriją kaip atskirai dėstomą dalyką į Lietuvos jėzuitų mokyklas įvedęs 1741 m. Karolis Bar-toltas, Lietuvos jėzuitų provincijolas.25 Tačiau reikėjo laukti 1751 m.,26 kol kataloguose pasirodė pavadinimas "prof. historiae". Tokiu istorijos profesorium pradžioje būdavo tas pats retorikos profesorius; pvz. Vilniaus akademijoje: Pranciškus Bohomolec, prof. rhet. et historiae (1751-52); Juozapas Pažovskis, prof. rhet. et historiae 1752-53); Feliksas Korytinskis, prof. rhet. et historiae (1753-1754). Tik sekančiame dešimtmetyje buvo skiriami profesoriai vien tik istorijai; vienas tokių buvo S. Rostovskis (1766-69).27
Kadangi 1751 m. (o gal jau 1750?) beveik visose Lietuvos jėzuitų kolegijose retorikos profesoriai buvo vadinami drauge ir istorijos profesoriais, reikia manyti, kad tai padaryta kam nors iš šalies įtaigojant: norėta aiškiai atžymėti tai, kas jau nuo seno buvo vykdoma. Gal prie to prisidėjo Romoje "Bažnyčios istorijos akademijos" įsteigimas (1741), į kurią tarp pirmų 12 akademikų popiežius Benediktas XIV pakvietė 5 jėzuitus?28 Taip pat paminėtinas Romos Kolegijoje (dabartiniame Griga-liniame universitete) 1742 m. specialios Bažnyčios istorijos katedros įvedimas, kurią užimti pirmasis buvo pakviestas P. Lazzeri; jis Bažnyčios istorijos profesorium išbuvo iki pat ordino panaikinimo (1742 - 1773).29 Tačiau šių iniciatyvų įtaka į Lietuvos jėzuitų mokyklas galėjo būti tik netiesioginė, nes čia "prof. historiae" aiškino ne tik Bažnyčios, bet ir visuotinę istoriją.

Ką tik suminėtos detalės A. Šidlauskui buvo nežinomos. Jis šioje vietoje panagrinėja kai kuriuos tuo metu Lietuvos mokyklose vartotus vadovėlius, iš kurių galima spręsti apie tai, kas buvo dėstoma iš istorijos. Vienas iš tokių buvo vokiečio jėzuito Maksimilijono Dufrene "Rudimentą historica", susidedąs iš 6 tomelių, pirmą kartą išleistas Augsburge 1727-30. Vėliau Lenkijoje jo pasirodė keli leidimai; 1742 m. buvo išspausdintas (neaišku, ar tik jo pirmoji dalis, ar gal visos šešios knygelės) Braunsberge, t.y. Lietuvos .ėzuitų provincijos kolegijoje.30
Svarbesni yra Kališe išleisti veikalo leidiniai, nes juose duodama daugiau žinių iš Lietuvos ir Lenkijos istorijos bei geografijos negu originale. Kiekvienas vadovėlio tomelis buvo skiriamas atskiroms kolegijos klasėms, tik V ir VI tomeliai buvo išeinami retorikos klasėje. Istorijos eiga juose dėstoma panašiai, kaip anksčiau buvo įprasta kronikose: viską lemia karinės ir diplomatijos istorijos įvykiai, skiriama nemaža vietos aprašyti stichiniams gamtos reiškiniams (epidemijoms, nederliams, kometų pasirodymams ir pan.), Dievo įsikišimui į įvykių eigą.
M. Dufreno vadovėlį papildė Pranciškaus Pa-prockio paruošta knyga "Domowe vviadomosci" (Vilniuje 1760). Joje randame žinių apie Lietuvos didžiąją kunigaikštiją, jos istoriją. Paprockis. dėstydamas Lietuvos istoriją, seka virš 100 metų anksčiau rašiusiu A. Kojelavičium. Dėl to "Domo-we vviadomosci" neatspindi naujos linkmės XVIII a. istoriografijoje, kur šalia politinės istorijos pradėta kreipti dėmesį ir į teisinę - kultūrinę veiklą bei socialinių-ekonominių santykių nagrinėjimo pradus. Paprockio knygelė nepasižymėjo originalumu, netgi atrodė menkesnė už A. Kojelavičiaus veikalą. Ji betgi turėjo bent tą gerą savybę, kad buvo pirmasis istorijos vadovėlis Lietuvoje, išleistas ne lotynų, o šnekamąja (lenkų) kalba.

Negalima tačiau sutikti su A. Šidlausko teigimu, kad jėzuitai, "kaip ir kiti Lietuvos dvasininkai ir bajorai, į savo krašto liaudies kalbą žiūrėjo su panieka" (psl. 196). Jei taip būtų iš tikrųjų buvę, tai kaip paaiškinti, kad palyginti didelis Lietuvos jėzuitų procentas tuomet stengėsi išmokti ir mokėjo lietuviškai. Iš Lietuvos jėzuitų katalogų matome, kad 1761 metais iš 577 Lietuvos "provincijos jėzuitų net 177 mokėjo lietuviškai, 1770 metais — iš 672 — 180. Tai nemažas skaičius, žinant, kad į Lietuvos jėzuitų provinciją tuomet įėjo Rytprūsių, Latvijos ir dalis Gudijos sričių. Lietiniais 1761 metais užsirašė 162 jėzuitai (bet "lituanus" tuomet rašėsi ir dažnas, kilęs iš Gudijos), iš jų 85 mokėjo lietuviškai; žemaičių (samogitae) buvo 62, iš jų 61 mokėjo lietuviškai.31 Nemaža dalis jėzuitų buvo atėję iš bajorų ir beveik visi buvo mokęsi jėzuitų kolegijose; visa tai rodo, kad lietuvių kalba buvo plačiai vartojama iki XVIII a. paskutinio ketvirčio. Jos oficialiai nedėstė nei jėzuitų, nei kitokios mokyklos, bet, matyt, ji buvo kitais būdais palaikoma, kad taip ilgai išsilaikė, nors sąlygos tam nebuvo palankios. Nereikia taip pat pamiršti, kad iki pat 1773 metų jėzuitų namuose, jei tik toje vietovėje buvo lietuviškai kalbančių, būdavo skiriamas specialus lietuvių kalba pamokslininkas. Taip buvo Vilniuje, Kaune, Kražiuose, Pašiaušėje, Karaliaučiuje, Tilžėje, Mintaujoje, neįskaitant įvairių misijų punktų. Tik po jėzuitų panaikinimo prasidėjo spartus Lietuvos bajorijos lenkėjimas, taip kad savaime peršasi mintis, jog tarp tų dviejų faktų turi būti koks nors priežastingumo ryšys.

Autorius taip pat aprašo Karolio Virvyčiaus istorijos vadovėlius: dvitomį "Abrėgė raisonnė de l'Histoire universelle" (Varšuvoj 1766) ir stambų tomą "Historya powszechna skrocona" (Varšuvoje 1787). K. Virvyčius, turėjęs progos su savo auklėtiniu, Livonijos pilininko, vėliau Minsko vaivados (A. Šidlauskas klaidingai jį vadina Vilniaus vaivada) Jono Hylzeno sūnumi Juozu, pavažinėti ir pagyventi Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, į istorijos mokslą žvelgė nauju žvilgsniu: nesitenkino datų sužymėjimu ir įvykių aprašymu, bet stengėsi gilintis į reiškinių priežastis, jų tarpusavo sąryšius, jų pasekmes. Tokiu būdu jis istoriją suprato daugiau kaip kultūros negu politikos istoriją, žvelgė "daugiau į žmones negu į žemę", kaip jis pats išsireiškė savo geografijos vadovėlio įžangoje (Geografia czasow te-razniejszych. . . Varšuva 1768). Taip Virvyčius bent netiesiogiai (jis pats nuo 1757 m. gyveno Varšuvoje ir priklausė Mozūrų jėzuitų provincijai) atnešė ir į Lietuvą naujų impulsų, pagyvinusių istorijos supratimą ir dėstymą. Nesunku matyti, jog tų impulsų šaltiniai yra Montesąuieu, Bossuet ir kiti ano meto įžymieji mintytojai bei rašytojai.

Prie istorijos pažinimui tarnavusių leidinių galima priskirti ir nuo 1737 m. Vilniaus jėzuitų leidžiamus kalendorius. Jo leidėjas J. Pašakovskis kasmet įdėdavo po vieną kitą skyrelį su žiniomis iš bažnytinės ir pasaulinės istorijos. Tai buvo tarsi trumpi istorijos kursai, kurie tačiau užtinkami tiktai pirmaisiais ketveriais metais; vėliau buvo pasitenkinama tik vienu kitu istorine tema straipsneliu.

Straipsnio gale A. Šidlauskas nagrinėja dar du Lietuvos jėzuitų istorijos veikalus, kurie yra jau monografinio tipo darbai. Tai Jono Antano Preuschhoffo Vilniaus Akademijos istorija: "Uni-versitas Vilnensis" (Vilniuje 1707) ir Stanislovo Rostovskio Lietuvos jėzuitų provincijos istorija: "Lituanicarum Societatis lesu historiarum provin-cialium pars I" (Vilniuje 1768). A. Šidlauskas apibūdina vieno ir antro veikalo turinį, bet taip pat neiškenčia nepabėręs nepagrįstų tvirtinimų, kurie gerokai numenkina dėstomojo dalyko rimtį ir moksliniam straipsniui duoda propagandistinį atspalvį. Štai kad ir teigimas: "Be mokyklinių vadovėlių ir bendriausių istorinių žinių kalendoriuose, jėzuitai istorikai parašė vos du veikalus, kuriuos galima būtų priskirti prie monografinio tipo darbų" (psl. 202). Iš konteksto matyti, jog čia kalbama tik apie Lietuvos jėzuitus ir apie jų veiklą XVIII amžiuje. Bet tuojau kyla klausimas, iš kur autorius toks tikras, kad XVIII a. buvo parašyti tik du tokios rūšies veikalai. Jei būtų kiek pavartęs didžiuosius Estreicherio ar Sommervogelio bibliografinius rinkinius, būtų tuojau pastebėjęs, kad tai netiesa. Jau vienas J. Pašakovskis 1745-48 metais išleido tris stambius veikalus, kurie nėra nei vadovėliai, nei kalendorinės žinios: "Historya luterska", "Historya kalwinska" ir "Historya o schizmie . . . angielskim".32 Arba Tomas Špotas (Th. Szpot, miręs 1713 m.) paliko rankraštyje "His-toria interregni Poloniae post fata Ioannis III" ir "Collectanea historiae Sinensis ab a. 1641 ad 1700". Jei Pašakovskio darbai, kaip jis aiškiai nurodo jų tituliniuose lapuose, buvo daugiau paimti iš kitomis kalbomis išleistų panašių aprašymų ir išversti į lenkų kalbą, jei Špoto stambūs darbai nebuvo išspausdinti (antrasis veikalas — Kinijos istorija — rankraštyje tebesaugomas jėzuitų archyve Romoje), tai yra dar kitų knygų, kurioms negalima neigti monografinio charakterio. Tai, pvz., jau viršuje minėto Vilniaus akademijos retorikos-istorijos profesoriaus J. Pažovskio istorinė monografija apie Naugarduko miestą ir vaivadiją: "Novo-grodecum" (Lvove 1759). Joje autorius ne tiktai remiasi istoriniais dokumentais, bet ir prideda savo kritinių pastabų. Aleksandras Morikonis (Morykoni, miręs 1751) parašė, nors ir neišleido, Vilniaus jėzuitų terciato prie Šv. Rapolo bažnyčios Šnypiškėse istoriją: "Historia Vilnensis domus 3-ae Probationis". Prie tokių monografijų reikia priskirti ir stambesnes biografijas. Štai keletas jų, parašytų XVIII a. Lietuvos jėzuitų: Jonas Brictius išleido ilgus metus buvusio Kijevo vyskupu ir po to įstojusio į jėzuitus Tomo Ujeiskio gyvenimą (Vita Ven. P. Thomae de Rupniew Ujey-ski — Braunsberge 1708); Kazimieras Virbickis (Wierzbicki) 1738 m. Vilniuje išspausdino Lietuvos provincijos jėzuito Liudviko de Bessuy (1666-1706) gyvenimą (Vita P. Ludovici de Bessuy, Vil-nae 1738, in 4°, 369 pp.); Antanas Aloyzas Miš-tautas (Misztolt) paskelbė trijų tomų Sapiegų giminės istoriją (Historia Illustris domus Sapiehianae, Vilnae 1724); vilnietis Andrius Jurgis Pezarskis (Pe-zarski) — panašią Oginskių giminės istoriją (Anni-bal ad portas: Vladimirus, monarchą Russiae ... — Varšuvoje 1732, in 4°, 416 pp.).

Taigi ne "vos du veikalai", bet jau 13; o toli gražu čia dar ne visi išskaičiuoti. Kas daug nesigilina ir tik iš aukšto žiūri į praeitį, tam viskas aišku. Jam aiškiai seka ir 'išvados'. Ir kaip jis susilaikys jų nepaskelbęs: " . . .jėzuitams istorijos dėstymo tikslas buvo ne siekti naujų žinių, o, kiek galint, išsaugoti senąsias pažiūras į praeitį. Kaip tik todėl jėzuitai daugiausia rašė vadovėlius, o ne istorinius darbus, kuriuose būtų tyrinėjami atskiri istorijos klausimai" (psl. 203). Lieka mįslė, iš kokių jėzuitų autorius gavo tas slaptas informacijas apie jų istorijos dėstymo tikslus. Viešai jėzuitai čia aprašomų tikslų nėra niekur paskelbę, nei ordino konstitucijose, nei Ratio studiorum nuostatuose, nei kituose raštuose. O faktai rodo, kad buvo kaip tik priešingai. Didžiosios jėzuitų bibliografijos rodyklėse vien tik istorijos mokslus liečiančių darbų sąrašas užima per 500 didelių skilčių su apie 10.000 vienetų.33 Ten rasime daugybę studijų įvairiausiais istorijos ir jos pagalbinių mokslų klausimais, pradedant nuo archeologijos ir chronologijos ir baigiant heraldika, numizmatika, genealogija. Pats ordino generolas Klaudijus Akvaviva, kuris į ordino mokyklas įvedė Ratio studiorum, 1612 m. nutarė imtis naujos iniciatyvos — įsteigti įvairiuose kraštuose po vadinamą "Academia Ecclesiastica", kurios paskirtis turėjo būti maždaug ta pati, kokią turi mūsų laikų moksliniai istorijos tyrinėjimo institutai. Tais pačiais 1612 metais tokios akademijos buvo atidarytos Miunchene, Liuvene ir Antverpene. Jos tegyvavo vos trejus metus. Trūko jose galinčių dirbti specialistų; 1615 m. mirė pats Akvaviva, ir 30 metų karas nebeleido tai kilniai iniciatyvai atsigauti.34

Iš to matome, kad pati ordino vadovybė skatino mokslinį tyrinėjimą, istorijos mokslo pažangą. Kad tai nebuvo trumpalaikis troškimas, bet pastovus siekimas, pasako jau jėzuitų vardai, kaip J. Sirmond, B. Germon, J. Harduin, J.E. Nieremberg, A.M. Burriel, H. Rosvveyde, J. de Bolland, D. van Papenbroeck, M. Rader, A.F. Zaccaria ir daugybė kitų; kiekvienas iš jų buvo aukštai pakilęs virš vadovėlinio ir enciklopedinio metodo, sėmė istorijos žinias iš pačių šaltinių ir jas gausiai perdavė savo laiko žmonėms. Šalia atskirų vardų užima garbingą vietą jėzuitų vadovaujamos institucijos, ypačiai garsioji, tur būt, vienintelė mokslo istorijoje, virš 300 m. išsilaikiusi ir šiandien dar tebeveikianti Societas Bollandiana, trumpai vadinama bollandistų vardu. Šiek tiek istorijos mokslo vystymąsi pažįstantiems nereikia nė aiškinti, kas yra "Actą Sanctorum", arba kokio mokslinio lygio yra žurnalas "Analecta Bollandiana".

Paviršutiniškume įklimpusiam A. Šidlauskui visa tai, tur būt, bus nauja, negirdėta. Bet tai nepateisina rašinio trūkumų. Net ir smulkiuose konkrečiuose dalykuose jis šlubuoja. Pvz., iškelia Preuschhoffo knygos apie Vilniaus universitetą kaip istorinio šaltinio vertę ir priima jo duotą rektorių sąrašą kaip vertingą Vilniaus akademijai vadovavusių asmenų pažinimui įnašą, bet nepastebi, kad sąraše yra gan daug rektorių eilės tvarkoje ir rektoriavimo datose netikslumų. Taip pat kartoja klaidą, daromą visų tų, kurie tingi žvilgterėti į patį, Vilniaus universitetą įsteigiant, pop. Grigaliaus XIII duotos bulės tekstą; ten bulės data parašyta žodžiais "tertio kalendas Novembris", ką mūsiškai perrašę gausime spalio 30 dieną, o ne spalio 29 d. Autorius taip pat prikiša Rostovskiui, kad jo "pateiktais faktais ne visada galima tikėti" (psl. 208). Nėra ko stebėtis: apie daug ką mes šiandien turime tikslesnių žinių negu jų prieš 200 metų galėjo turėti Rostovskis. Tačiau A. Šidlausko duotas pavyzdys, kad, Rostovskio tvirtinimu, Petras Kojelavičius buvęs priimtas į jėzuitų ordiną 15 m. amžiaus, bet tai negalėję būti, nes į ordiną buvę priimami ne jaunesni kaip 17 m. amžiaus, netinka, nes ordino konstitucijos tereikalauja, kad į ordiną įstodamas kandidatas būtų baigęs 14-sius metus. 17-kos metų amžiaus turėjo būti tie, kurie darė įžadus, t.y. kurie buvo užbaigę dvejų metų noviciatą; tačiau ordino generolas galėjo dispensuoti ir leisti daryti įžadus jau 16 m. amžiaus jaunuoliui.

A. Šidlausko bandymas duoti istorijos mokslo Lietuvos jėzuitų mokyklose XVIII a. vystymosi sintezę nepavyko. Straipsnyje yra kai kurių teigiamų vietų, ypačiai kur nagrinėjami rankraščiuose išlikę mokinių užrašai arba anais laikais pasirodę veikalai. Bet tiek jėzuitų mokyklų Lietuvoje aprašyme, tiek jų darbo ir pačių istorinių veikalų vertinime yra daug klaidų, paviršutiniškumo, vienašališko ideologinio tendencingumo. Istorijos dėstymo Lietuvos jėzuitų mokyklose ir Lietuvos jėzuitų istorinių veikalų istorija dar tebelaukia savo kruopštaus ir objektyvaus tyrinėtojo.

Akademijos astronominė observatorija
 Tame pačiame studijų rinkinyje "Kultūros kryžkelėje" žinomas astronomijos mokslo tyrinėtojas prof. Paulius Slavėnas paskelbė straipsnį "Senoji Vilniaus astronominė observatorija" (psl. 134-143). Straipsnyje gausu žinių ir duomenų apie jėzuito Tomo Žebrausko 1753 m. įsteigtą pirmąją Lietuvoje dangaus kūnų stebėjimo laboratoriją. Autorius teisingai nurodo, kad jėzuitų įnašas į astronomijos klausimų tyrinėjimą buvo nemažas. Užtenka tik peržvelgti garsiosios C. Sommervogelio jėzuitų bibliografijos X tome duodamą visų tomis temomis raštų rodyklę.35 Gaila, kad joje tiek maža Lietuvos jėzuitų darbų. Be minėto T. Žebrausko, ten dar minimi M. Počobutas ir A. Streckis, visi trys iš paskutinių dviejų jėzuitų veiklos prieš ordino uždarymą dešimtmečių. Užtat labai vertinga yra P. Slavėno jau anksčiau paminėta36 ir čia vėl pakartota žinia, kad jau 1639 metais Vilniuje buvo išleistas Alberto Dyblinskio veikalas "Centu-ria Astronomica". Apie patį to veikalo autorių, deja, lig šiol beveik nieko nežinoma. Lietuvos jėzuitų tarpe, kaip rodo minėtos knygos pasirodymo metų katalogas, tokio A. Dyblinskio nebuvo. Veikalas pasižymi aukštu astronomijos mokslo lygiu. Jame autorius "labai pagarbiai mini Koperniką", mini taip pat ir Galilėjų; dėstydamas geocentrinį pasaulėvaizdį, pastebi reliatyvų judėjimą; kritikuoja astrologiją, teisingai aiškina saulės ir mėnulio užtemimus ir kt. (plg. psl. 135). Atrodo, A. Dyblins-kis geriau ir nuodugniau įsigilino į dangaus kūnų ir reiškinių problemas negu vėliau, apie 1672-76 metus, rašęs Lietuvos provincijos jėzuitas Adalbertas (Vaitiekus) Tylkovskis. Šio pastarojo didžiulį (virš 4000 psl. apimties) veikalą "Philosophia curiosa" (Olivoje 1681) yra aprašęs šių eilučių autorius straipsniuose, kurie pasirodys L.K.M. Akademijos Suvažiavimo Darbų VII tome ir "Lituanus"
1971 m. 4 nr. Būtų buvę naudinga ir P. Slavėnui pažvelgti į A. Tylkovskio darbą ir paanalizuoti jo pasisakymus, liečiančius astronomijos klausimus. Šiuo atžvilgiu būtų ypačiai įdomi minėtojo veikalo dalis, pavadinta "Physicae curiosae pars secunda: De Mundo". Nors veikalas daugiau kompiliacinio pobūdžio, nors juo autorius — kaip jis pats prisipažįsta bendroje visai "Philosophia curiosa" įžangoje — "sugalvojęs įrodyti, kad aristotelinio mokslo principai, pritaikyti konkretiems gamtos reiškiniams, šiuos pilnai išaiškina", vis vien jame atsispindi ano meto Lietuvos jėzuitų mokyklose dėstomos pažiūros ir jų vertinimas. A. Tylkovskis (1625-95), tiesa, buvo kilęs iš Mozūrų, bet įstojo į Vilniaus jėzuitų noviciatą; rusų antplūdžio metu 1655 m. pasitraukė į Austriją; po 1667 m. gyveno keleris metus Romoje; 1674-76 m. buvo Vilniaus popiežinės seminarijos regensu ir akademijoje dėstė matematiką. Paskutiniuosius dešimt metų praleido Varšuvoje, kur dėstė moralinę teologiją; ten ir mirė 1695 sausio 14. Tarp daugelio kalbų mokėjo ir lietuviškai. Savo veikale įvairiomis progomis prisimena Žemaitijos ir Lietuvos sąlygas. Ne vienu atžvilgiu verta į jį atkreipti daugiau dėmesio.

Vilniaus observatorijos įsteigimo data laikoma 1753 metai, kai Prahoje pas J. Steplingą specialiai studijavusiam ir nuo 1752 m. Vilniaus akademijoje matematikos katedrą iš J. Pažovskio perėmusiam Tomui Žebrauskui pavyko išrūpinti E. Oginskaitės-Puzinienės piniginę dotaciją observatorijai statyti. Kiti geradariai tuomet dovanojo 2 teleskopus, astronominį laikrodį ir kitų laboratorijai reikalingų įrankių. Žebrauskas pats suprojektavo observatorijos pastato planą ir vykdė jo statybą. Jis atliko ir įvairius stebėjimus bei tyrinėjimus, gautus rezultatus pranešdinėdavo savo mokytojui Prahoje jėzuitui J. Steplingui. Tiktai jo ankstyba mirtis (Žebrauskas mirė 44 m. amžiaus) nutraukė tolimesnį gabaus astronomo planų vykdymą. P. Slavėnas toliau vaizduoja 6 metų laikotarpį (1758-1764), kai observatorija buvo fizikos ir matematikos profesoriaus J. Nakcionavičiaus žinioje, kuris tačiau nebuvo pasiruošęs užsiimti astronomija. Tiktai stojus 1764 m. į darbą kitam Vakarų Europoje astronomiją studijavusiam jėzuitui Martynui Počobutui, prasidėjo observatorijos žydėjimo laikotarpis. 1767 m. ji gavo karališkosios observatorijos titulą, o jos direktorius buvo vadinamas "astronomus regius". Autorius smulkiai aprašo Počobuto mokslinę veiklą iki ordino uždarymo 1773 m. ir ilgą laiką po to, kol jis, jau beveik aštuoniasdešimtmetis, 1807 m. observatorijos vedėjo vietą perleido J. Sniadeckiui.

Straipsnyje prisimenama ir jėzuitų laikais sudaryta speciali observatorijos biblioteka, kuri "turėjo labai patvarią ir didelę vertę" (psl. 138). Yra išlikęs paties Počobuto sudarytas tos bibliotekos knygų katalogas, iš kurio matyti, jog "bibliotekoje nuodugniai atsispindėjo visa astronomijos raida nuo antikinių laikų iki surašymo" (ten pat). Atskirai paminimi kai kurie svarbesni veikalai. Gaila, kad straipsnio autorius nepasako, koks yra tos reikšmingos bibliotekos likimas. Gale bendrais bruožais pavaizduota tolimesnė astronominės observatorijos Lietuvoje raida iki mūsų dienų, apibūdinami naujausieji tyrinėjimai, aprašomas dabartiniame observatorijos pastate Vilniuje įrengtas astronominis muziejus.

Verta šia proga paminėti kruopščiai surinktą ir bendrai informacijai drauge svarbią ir parankią Lietuvos astronomijos ir apie astronomus bibliografijos rodyklę, kurią paruošė ir atskira knygele išleido S. Matulaitytė antrašte: "Astronomai. Bibliografinė rodyklė" (Vilnius 1965). Tos pačios autorės 1969 m. pasirodė Lietuvoje du rusų kalba straipsniai "Astronomija Vilniaus universitete XVIII a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje" ir "Vilniaus astronominės observatorijos įsteigimas ir penki pirmieji veiklos dešimtmečiai"; abu straipsniai išspausdinti Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbų A serijoje, 1 (29) ir 2(30) nr.

Tai tik keli, Vilniaus jėzuitų akademiją lei-čią Lietuvoje neseniai paruošti ir paskelbti darbai. Po stambaus veikalo "Vilniaus universitetas" (Vilnius 1966), kuriame iš per 300 knygos puslapių vos 30 psl. skiriama Akademijos 200 metų veiklai (geriau sakant, tik kai kuriems komunistams įdomesniems tos veiklos aspektams) aprašyti, Lietuvoje buvo išleista, be jau minėtųjų, dar keletas Akademiją liečiančių studijų. Laiko ir vietos stoka nebeleido iš arčiau pažvelgti į kelis R. Plečkaičio kad ir trumpus, bet įdomius straipsnius, pasirodžiusius nuo 1968 leidžiamame žurnale "Problemos" (ir anksčiau ėjusiame tęstiniame leidinyje "Filosofija" yra paskelbta eilė R. Plečkaičio studijinių straipsnių. Red.). Tai "Scholastinė moralės filosofija Lietuvoje", "Dinaminio atomiz-mo teorija Lietuvos mokyklose antrojoje XVIII a. pusėje" ir "Polemika dėl Koperniko sistemos pripažinimo Lietuvos mokyklose antrojoje XVIII a pusėje". Nors ir šiuose darbuose yra netikslumu ir kai kur prasikiša vienašališka tendencija, bet iš viso ko matyti, kad straipsnių autorius yra gabus, pajėgus rimtai dirbti mokslinį darbą ir savo sričiai pakankamai pasiruošęs tyrinėtojas. Jis yra parašęs ir stambesnį darbą (kandidato disertaciją — 1963 m.) apie scholastinę logiką ir filosofiją senajame Vilniaus universitete. Tą disertaciją kaip labai aukšto mokslinio lygio darbą mini 1967 m. Maskvoje išleistos knygos "Formirovanie matematičeskoj logiki" autorius N.I. Stjažkin. F. Plečkaičio disertacija tačiau dar neišleista. Ją prisiminęs, J. Macevičius, filosofijos docentas partinėje mokykloje, apgailestavo, kad ji liko nepaskelbta. Kaltino patį laiką, "kai leidyklų praktikoir į darbus, skirtus visuomeninės-filosofinės minties istorijos klausimams, buvo žiūrima labai skeptiškai, neretai — kaip į praeities idealizavimą. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis paskelbti darbą . . . buvo tiesiog neįmanoma" ("Problemos" 1968-1, psl. 117). Žinant, kas nustato Lietuvoje "leidyklų praktiką", lengva matyti, kieno yra tikroji kaltė. Neteko girdėti, kad kas disertaciją būtų bent po to išleidęs. Ar dar reikia ryškesnio pavyzdžio, kokios tuščios yra ten kalbos apie mokslinio darbo laisvę, kai tokius rimtus mokslo veikalus Lietuvoje išleisti "tiesiog neįmanoma"?
(Redakcijos intarpas: R. Plečkaitis, Vilniaus universiteto profesorius, 1968 apgynė disertaciją ir filosofijos mokslų daktaro laipsniui gauti. Tai dviejų tomų veikalas, kuriame apžvelgiama ir analizuojama filosofija Lietuvos mokyklose XVI-XVIII a. Ši disertacija taip pat dar neišleista, bet, berods, numatomąją išleisti jau netrukus.)
Džiugu, kad tėvynėje yra pasiryžėlių, ypačiai jaunesniųjų akademikų ir mokslui pasišventusių tyrinėtojų tarpe, kurie bibliotekose ir archyvuose ieško mūsų krašto praeities mokslinės bei kultūrinės veiklos liudininkų, juos suradę, išveda į šviesą, padaro visiems prieinamus. Kad ir pasitaiko netobulumų ar netikslumų, bendru ištvermingu darbu ir tiesos ieškojimu galėsime vis geriau pažinti savo tautos praeitį ir atkasti užmaršos dulkėmis apklotus dvasios turtus. Tą, o ne kitokį tikslą turėjo ir šių eilučių autorius, pateikdamas tas pastabas apie Vilniaus akademiją naujuose Lietuvoje paskelbtuose darbuose.



1. "Et in primis Vilnae (quae caput est Lithuaniae) collegium plenum, in quo studiorum esset universitas, suis expensis erigere, aedificiis et redditibus assignatis, volebat [Rex] et suum desiderium per Nuncii litteras exponi" — žr. Monumentą Historica Soc. lesu: Polanci .omplementa, II, 643; plg. ten pat, I, 542.
2. Žr. L. K. M. Akademijos Metraštis, III, Roma 1967, 229 ir 248.
3. Plg. "Europos lietuvio" 1970 rugpjūčio 11 numerį.
4. L. Vladimirovas rašo: "pasakiškai tiems laikams 10.000 auksinų sumai" (p. 12). Bet iš Vilniaus į Romą XVII a. viduryje pasiųstame aprašyme "Vilnense Collegium et Academia" sakoma; "Idem [Sigismundus Augustus ] . . . bibliothecam suam Collegio viginti cons-tantem millibus florenorum inscripsit" — žr. Jėzuitų archyvas Romoje, Pol. 75 fol. 304r.
5. "Praeterea D. Makovvecki, canonicus Vilnensis, et D. Oborski non paucos libros suos illi adiunxerat (sic!). Emerat praeterea Reverendissimus reliquias cuiusdam ve-teris bibliothecae atąue in unum omnes libros coniunxe-
— žr. "Historia Collegii Vilnensis Soc. lesu", jėzuitų irchyvas Romoje, Pol. 65 fol. 81r. ' 6. Ten pat, fol. 82v.
7. Ten pat, fol. 114.
8. Plg. Provincijolo L. Maggio tuojau po kolegijos
įsteigimo (1570 rugpiūčio - rugsėjo mėn) rašytą "Instruc-
de personis collegii Vilnensis"; "... 5. M(agister) I :^nnes Haius . . . Erit etiam praefectus bibliothecae" — žr. Jėzuitų archyvas Romoje, Inst. 187 fol. 182r.
9. Jėzuitų archyvas Romoje, Pol. 50 fol. 15.5v.
10. J. Bieliriski, Uniwersytet Wileiiski, I, 133ss.
11. Jėzuitų archyvas Romoje, Pol. 50 fol. 155v.

12. Litterae Nuntiorum Apostolicorum historiam Uc-riinae illustrantes, collegit... A. G. Welykyj, III, Romae 1*59. 54 n. 1017.
13. Cituoju iš III tos knygelės leidimo Krokuvoje 1620, p. 131.
14. Jėzuitų archyvas Romoje, Lith. 40 fol. 380r-v.
15. Litterae Annuae 1677: Jėz. arch. Romoje, Lith.
41 fol. 346v.
16. Ten pat, fol. 347r.
17. Historia Collegii Vilnensis 1678-1679: Jėz. arch. Romoje, Lith. 42/1 fol. 43r.
18. Plg. šių eilučių autoriaus straipsnį: Aidai 1958, 125-128.
19. Plg. ką tik minėtą J. Poplateko veikalą, p. 167.
20. M. K. Sarbievius, De perfecta poesi sive Vergi-
lius et Homerus, opracovval S. Skimina, Wroclaw 1954.
21. Apie tai plg. Aidai 1958, p. 307.
22. C. Sommervogel, Bibliothėque de la Compagnie de Jėsus, X, Paris 1909, 1134-1143.
23. Žr. išn. 20.
24. Ratio Studiorum, Reg. 1 Professoris Rhetoricae: "Dici potėst, tribus maxime rebus; praeceptis, stylo et eru-ditione [rhetoricam] contineri . . . Eruditio denique ex Historia et moribus gentium, ex auctoritate scripto-rum . . . accersenda".

25. Plg. S. Bednarski, Upadek i odrodzenie szkol je-zuickich w Polsce, Krak6w 1933, 263-264.
26. Gal jau 1750 m., nes tų metų katalogas Romos archyve neišliko, ir nebuvo galima patikrinti.
27. Plg. tų metų Lietuvos jėzuitų provincijos katalogus.
28. Plg. L. v. Pastor, Geschichte der Papste, XVI/1,
Freiburg i. Br. 1931, 129-130.
29. A. Walz, Studi storiografici, Roma 1940, 52-53.
30. C. Sommervogel, Bibliofhėque . . . III, 263.

31. Šie duomenys surinkti iš Lietuvos jėzuitų katalogų 1761 ir 1770 metams; žr. Jėz. arch. Romoje, Lith. 31 ir 32.
32. Apie šiuos ir kitus čia pat minimus veikalus žinios paimtos iš C. Sommervogel, Bibliothėque de la Compagnie de Jėsus, I-IX t.t.
33. C. Sommervogel, Bibliothėque ... X, 1408 - 1916.
34. Apie tai ir aplamai apie jėzuitus ir istorijos moks-
lą žr. P. Leturia, Contributo della Compagnia di Gesū
alla formazione delle scienze storiche, in: La Compagnia
di Gesū e la scienze sacre [studijų rinkinys],
(=Analecta Gregoriana, vol. XXIX), Romae 1942, 161 -
202.
3.5. C. Sommervogel, Bibliothėąue ... X, 845-880.
36. Žurnale "Mokslas ir gyvenimas" 1959 nr. 10, p. 8-11; knygoje "Astronominis kalendorius 1963" Vilnius 1962, 103-105

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai