Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBOS STILISTIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Skardžius   
Juozas Pikčilingis, sintautiškis, wienas iš dabartinių jaunųjų Lietuvos kalbininkų lituanistų (gimęs I926.I.3), daugiausia dirba stilistikos srityje. 1955 m. pasirodė jo tirididatinė disertacija Žodžių vartojimas perkeltine reikšme P. Cvirkos kalboje (patvirtinta 1956 m.). Vėliau jis dar parašė: Tarminė leksika ir jos vartojimas (1963), Žodžių aiškumas ir tikslumas (1965), Žodžių vartojimas perkeltine reikšme (1967) kt. Jo paskutinysis darbas yra Lieviu kalbos stilistika, kurios pirmoji dalis išspausdinta pernai (Vilnius 1971, 341 psl.) ir patvirtinta vadovėliu aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos bei literatūros ir žurnalistikos specialybėms.

Stilistika, stiliaus ir jo priemonių mokslas, apima dvi skirtingas ir savarankiškas kategorijas — kalbą ir literatūrą, ir todėl ji savo ruožtu skyla į dvi atšakas: lingvistinę ir literatūrinę stilistiką. Autorius yra pasirinkęs lingvistinę stilistiką, kurios numatytos trys dalys: pirmojoje dalyje šalia įvado nagrinėjami bendrieji stilingos kalbos reikalavimai ir funkciniai kalbos stiliai, o antroji dalis bus skiriama lėksinei ir trečioji — gramatinei lietuvių kalbos stilistikai.

Lingvistinė stilistika, autoriaus nuomone, savotiškai pratęsia ir įprasmina dabartinės kalbos kursą: ji žiūri, kad ši kalba būtų ne tik taisyklinga, gera, bet ir stilinga.
Jai rūpi ne vieno kurio autoriaus stiliaus savitumas, bet bendra kalbos stiliaus kultūra. Todėl ji nesitenkina, kaip kad šveicarų kalbininkas Ch. Baily galvojo, vien emocine - ekspresine kalbos puse arba, kaip manė K. Vossleris, L. Spitzeris ir kt., atskirų individų stiliais, nes emocingumas ir individualumas, kad ir labai svarbios stiliaus problemos, neapima jo visumos — nuošaly palieka nemaža svarbių kalbos vartojimo sričių, pvz. mokslinę literatūrą, laikraščių informaciją ir kt.

Laikydamas stilistikos uždaviniu mokyti gero stiliaus, autorius iš vienos pusės supažindina skaitytoją su stilinėmis žodžio, formos ar konstrukcijos ypatybėmis, su jų pasireiškimu kalboje, iš kitos pusės nurodo tuos reikalavimus, kurių reikia laikytis, kad kalba būtų stilinga, ir šalimais iškelia daugybę stiliaus kalbos klaidų bei trūkumų.

Gero stiliaus ypatybių autorius randa iš viso dešimt: aiškumą, tikslumą, paprastumą, grynumą, glaustumą, gyvumą, įtaigumą, vaizdingumą, skambumą ir turtingumą, ir visoms šioms ypatybėms aprašyti jis skiria daugiausia vietos visame savo darbe (32 - 276 psl.).

Iliustracijai čia paminėsime vieną kitą autoriaus aprašomą stiliaus ypatybę. Pirmosios dvi ypatybės, aiškumas ir tikslumas, kaip ir taisyklingumas, esančios privalomos visiems, visur ir visada; jų negalįs nepaisyti net ir tas, kam pirmiausia rūpi meniškumas, estetinė vertė. "Vienodai šios ypatybės privalomos kiekvienam: ar būtų jis moksleivis ar akademikas, rašytojas ar vykdomojo komiteto sekretorius. Juk pats žodžio vartojimo tikslas reikalauja padaryti dalyką aiškesnį, o ne jį aptemdyti. Ir jeigu mums tektų nurodyti, kokia kalba yra geriausia, tai, manytume, nebus daug perdėta pasakius: pirmiausia — aiški ir tiksli" (42). Bet praktikoje su tuo reikalavimu dažnai prasilenkiama; pvz. rašoma šiaip: studentams skrodiiant lavonus, jie kartais neištveria ir pabėga (=skrosdami lavonus, studentai kartais neištveria . . .); jūs paliekate neužgesintą laužą, sukeldami gaisro pavojų (=palikdami neužgesintą laužą, jūs sukeliate gaisro pavojų); aštrių socialinių problemų kėlimas rašytojui suteikė nemaža draugų ir priešų (=keldamas socialines problemas, rašytojas įgijo nemaža draugų ir priešų); žmogaus prigimtis slepia prieštaravimą (=žmogaus prigimtyje slypi prieštaravimas); dar vaikas būdamas, jis rodė susidomėjimą (=do-mėjosi) tolimomis kelionėmis; senasis azerbaidžianietis prisilaiko (laikosi) griežtų dienos režimo taisyklių, ir kt.

Šalia aiškumo ir tikslingumo taip pat svarbi stilistinė kalbos priemonė yra grynumas. "Stilius — tai krištolas: nuo grynumo priklauso jo žibėjimas, — sako V. Hugo, — Tad saugokime jį nuo kalbos pelų ir dirsių". Tie pelai ir dirsės yra visai nereikalingos ar nelabai reikalingos svetimybės, visų pirma barbarizmai ir žargonybės, pvz.: abzacas, bantas, guzikas, kalnierius, kūzavas, liukra ir kt. (=pastraipa, kaspinas, saga, apykaklė, kėbulas, glajus). "Tūlas kalbėdamas jau, žiūrėk, nebeišsiverčia be strojite-lių, chimčistkų. stirkų, vytrezvite-lių, plaščiadkų, uborščicų, zabegal-kų, rybalkų, zanaviesų, fanarikų ir daugelio kitų. Jeigu jis technikas, tai, žiūrėk, sakys motoro rubaškė, zanaviesų, fanarikų ir daugelio kitų. Jeigu jis technikas, tai, žiūrėk, sakys motoro rubaškė, ventiliatoriaus kožuchas, katanka, kolesnikas, ostoinikas, prokladkė, zakliopka, svarka, škyvas, nešatyras ir t.t." (103). Kaip seniau, taip ir dabar raštuose pasitaiko nevartotinų lek-sinių ir gramatinių bei sintaksinių svetimybių, pvz.: gyvą susidomėjimą iššaukė (=sukėlė) doc. M. R. pranešimas; tokio studento negalima skaityti (=laikyti) pirmūnu; už priešgaisrinę apsaugą atsakomybę neša (=atsako, atsakingi) direktoriai; draugovininkai veda griežtą kovą (=griežtai kovoja) su viešosios nuomonės pažeidėjais; Lionginas naudojasi autoritetu (=turi autoritetą) akademinėje grupėje; radioaktyvieji izotopai randa vis platesnį pritaikymą (=vis plačiau taikomi); smulkesnes įmonėles apjungėme (=sujungėme) į vieną; ne geresnė padėtis ir pas draugą K. (=ne geresnė ir draugo K. padėtis); vietoj eiti į kolūkį (=užuot ėjusi į kolūkį), ji prisisuko pas kleboną į šeimininkes ir t.t. Kai kurios iš šių svetimybių gali būti toleruojamos, kai jos turi kokią nors idėjinę meninę paskirtį, pvz. grožinėje literatūroje, bet ir čia "rašytojas turi jausti neliteratūrinių elementų vartojimo ribas — ir jis negali visko suversti į grožinį kūrinį" (106).

Kalbos gyvumas yra juo didesnis, juo jis artimesnis šnekamajai kalbai. K. Donelaičio, M. Valančiaus, Žemaitės, V. Krėvės, Vaižganto ir kitų panašių rašytojų kalba yra didžiai gyva todėl, kad "jų visų žodžio neužgožė knyginė frazė — jų žodis buvo remiamas tvirčiausiu pamatu — liaudies šnekamąja kalba" (154). Bet ilgainiui, vis daugiau nutolstant šio šaltinio, ėmė rastis dirbtinių, negyvų, stabarinių žodžių ar posakių. Cia pirmoj vietoj iškyla visokie kanceliarizmai, valdininkiškos, žinybinės kalbos žodžiai ar posakiai, pvz.: galvijai bus tiriami tuberkuliozės atžvilgiu (=galvijai bus tiriami, ar neserga tuberkulioze); vedėjas išvystė atkaklią kovą (=atkakliai kovoja) už taupymą; tai užtikrintų sėkmingą žmogaus ir mašinos simbiozės klausimų išsprendimą (=taip būtų sėkmingai išspręsti žmogaus ir mašinos simbiozės klausimai); ryšium su sniego apledėjimu (=snie-gui apledėjus), "balto bado" pavojus dar didesnis, ir t.t.

Kalbos gyvumui ypač kenkia perdėtas daiktavardinių konstrukcijų vartojimas, arba substantyvitas, pvz.: priepuolio gydymas vykdomas (=priepuolis gydomas) adrenalinu; po to, kai aš daviau užsakymą pietums (=užsakęs pietus), išsėdėjau dar 15 minučių; Stasė, pirmoji užbaigusi melžimą (=pirmoji baigusi melžti), šoko prie Merkio plauti indų; po laiško patikrinimo viršininkas redakcijai atsiuntė tokį atsakymą ^perskaitęs laišką, viršininkas atsiuntė. . .); mokyklose turi būti vandens atsigėrimui (=atsigerti) ir kt. Bet tokie pasakymai, kaip daryti bandymą ir bandyti, daryti nusikaltimą ir nusikalsti, vesti derybas ir derėtis ir kt., yra jau kitokios reikšmės, ir todėl, renkantis vieną iš jų, reikia žiūrėti, kuris tikslesnis. Toliau dėl to plg. dar mano Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena, 31-36 psl.

Kalbos vaizdingumas tebėr didžiai problematiška ypatybė, dažnai suplakamas su kitomis stiliaus ypatybėmis, ypač su raiškumu, emocingumu ir kt. "Vaizdingumas nevienodai suprantamas — sąvoka plati ir daugiareikšmė. Jis nevienodai suprantamas filologijos moksluose; vienaip jį supranta kalbininkai, kitaip — literatai" (221). Pats autorius vaizdingais yra linkęs vadinti žodžius, ypač gyvai aktyvinančius mūsų vaizduotę. "Yra žodžių, ypač gyvai aktyvinančių mūsų vaizduotę, esančių itin arti pojūtinės pagavos. Tereikia tokį žodį ištarti, ir mūsų sąmonėje išplaukia vaizdas. Jeigu kas sakys eina, mūsų vaizdinys tebus gana neapibrėžtas, visai kas kita pasakius: kūprina, krypš-lina, styrina, kiūtina, klypina, dyrina, sliūkina, brūškina ir t.t." (223). Todėl žodis, vartojamas literatūros meno kūrinyje, t. y. eidamas meniško tikrovės atspindžio priemone, vienaip ar kitaip yra vaizdingas, pvz.: saulė ką tik sulindo į žemę; užsnūdo nendrės, sumigo ajerai; vienoje dangaus pusėje žydėjo giedra, o iš kitos — griuvo tamsa. Bet ten, kur nepaisoma tikslingumo, elementarių logikos reikalavimų, dažnai nesti ir vaizdingumo, pvz.: visomis keturiomis stojo piestu įtakingas kardinolas Skirmuntas (neįmanomas daiktas — atsistoti visomis keturiomis ir drauge atsistoti piestu). Ne be priekaišto yra ir šie sakiniai: žemė atsikvėpė tartum nuotaka, kurią ruošėsi pagrobti devyngalvis slibinas arba: motoras dūzgia lygiai ir švelniai, kaip Antos kvėpavimas, kuris praskečia ir vėl suglaudžia odinį pusšvarkį.

Žodžių turtingumas yra būdinga lietuvių kalbos ypatybė: joje vienam ir tam pačiam daiktui bei veiksmui ir jų ypatybėms žymėti dažnai yra ne vienas, o keli ar keliolika žodžių, pvz.: žvirblis — čirškia, gegutė — kukuoja, karvelis — burkuoja, lakštingala — suokia, griežlė — griežia, antis — kvaksi, višta — karkia ir t. t. Su tuo kalbos turtingumu yra glaudžiai susijusios įvairios stiliaus ypatybės: tikslumas, gyvumas, vaizdingumas, skambumas ir kt. Jeigu kuris žodis ar forma ne visai tinka, tai, turint išraiškos priemonių išteklių, visados galima pasirinkti tinkamesnį: tikslesnį, vaiz-dingesnį, skambesnį ir kt. Bet dabar daug kas šios gausios sinonimi-kos jau nebežino ir todėl dažnai tenkinasi vienu žodžiu ten, kur turėtų vartoti kelis įvairius žodžius: pvz. tuo būdu dažnai vartojamas padengti: pirma padenk (=atsi-teisk, atsilygink, atsimokėk), ką esi skolingas; kaktą padengė prakaito lašai (=prakaitas išpylė); tymais susirgus, krūtinę padengia (išberia.), smulkūs sųuogęlTai; prieš dėdami grindis, žemę padengiame (=užpilame, užberiame) skalda, laiptų narvelio aikštelės padengtos (=išklotos) spalvotų plokštelių mozaika, ir kt.

Paskutiniame skyriuje autorių: nagrinėja funkcinius kalbos stilius kurių jis skiria penkis: meninį beletristinį, publicistinį, mokslinį, oficialųjį dalykinį ir kasdieninį buitinį. Meninio beletristinio, poezijos ir prozos, stiliaus vartojimo sritis yri grožinė literatūra, jo ryškiausias požymis — vaizdingumas. Jis, tas stiis. yra tuo ypatingas, kad kalba a atlieka estetinę funkciją, jis yra daugelio individualių stilių vikaba ir absorbuoja įvairiopus bendrinės (autorius rašo — bendratautinės kalbos elementus. "Beletristas mąsto vaizdais: meninis vaizdas jam yra tikrovės atspindžio priemonė. Tai, kas bendra, čia stengiausi pasakyti tuo, kas individualu, vietoj gimininio įvaizdžio imamas rūšinis, vietoj abstraktaus — konkretus. Štai kodėl žodis palyginti su kitomis jo vartojimo sritimis čia esti konkretus" (228).

Publicistinis stilius apima literatūrą visuomeniniais, politiniais ir kitais aktualiaisiais gyvenamojo meto klausimais. Kalbos funkcija čia yra įtikinti skaitytoją tiek loginiais argumentais, tiek emocinės išraiškos priemonėmis. "Dalykiškai reikšdamas mintis, publicistas drauge siekia emocinės įtampos, stengiasi iškelti bei pabrėžti tas reiškinio puses, kurios labiausiai gali psichologiškai atsiliepti skaitytojui, naudojasi ekspresinėmis bei intonacinėmis sakinio galimybėmis ir
t.t." ( 307).

Mokslinį stilių daugiausia žymi abstraktumas, tikslumas, logiškumas. 'Mokslinio... stiliaus ypatybes lemia mokslo uždaviniai: tikslus teiginių, hipotezių iškėlimas, jų pagrindimas, argumentavimas, nuoseklus, sistemingas, objektyvus vienos ar kitos problemos išdėstymas, Štai kodėl mokslinės prozos idealas - tikslumas, objektyvumas, nuoseklumas" (314). Ir dar daugiau: "Žodis mokslinėje prozoje turi tikslą kuo adekvačiau perteikti mintį. Jis atrenkamas bei vartojamas taip, kad nekeltų jokių nereikalingų asociacijų, vartojamas tiksliai apibrėžta nominatyvine reikšme" (315).

Oficialusis dalykinis stilius būdingas įstaiginei, kanceliarinei raštų kalbai: čia frazės — formulės, biurokratinės klišės, šablonai — dažniausiai yra tos pačios, sausos, jokio originalumo; kalba komunikacinė, schematiška, be vaizdų, emocijų, stilistinių puošmenų.

Kasdieniniam buitiniam, arba šnekamosios kalbos, stiliui būdinga ekspresyvumas, vaizdingumas, pvz.: kelinta jau savaitė, kaip lietus, pagavęs viršų, pliaupia; nusigaidrys kokį pusdienį arba kokią naktį, iškentės nelijus — ir vėl prapliups kaip iš kibiro (Žemaitė).

Iš visa, kas aukščiau, kad ir sutrauktai, pasakyta, galime jau matyti, kokiu keliu autorius eina. Visų pirma jam rūpi stiliaus dalykai, jų paskirtis, pasireiškimas kalboje. "Stilistika aiškina, kas tikslinga ir kas netikslinga, — rašo jis. — Užtat galima sakyti: stilistui žodžių bei formų nėra nei gerų, nei prastų — jie arba 'tinka', arba 'netinka' " (29). Taigi stilistas kalbos faktus dažnai traktuoja kitaip, negu gramatikas ar leksikologas. "Kas gramatiškai netaisyklinga, stilistiškai dažnusyk gali būti pateisinama ir gali įgyti didelę meninę vertę . . . Rašytojas savo žinioje turi visus nacionalinės kalbos stilius, jis ima šnekamosios kalbos žodžius bei konstrukcijas, tarmybes, kuria naujadarus, vartoja barbarizmus, žar-gonybes ir kt. Užtat kartais sakoma: stilius — įvairiopas įprastinių normų laužymas" (t. p.). Bet tai daroma tada, kai toks "laužymas" yra idėjiškai ir meniškai pagrįstas, kaip reikiant motyvuotas. Šiaipjau rašytojui kalbos taisyklingumas buvo ir pasilieka pirmoji gero stiliaus sąlyga, ir todėl jis, norėdamas, kad jo kalba būtų įmanoma platesnei visuomenei, turi laikytis gramatinių taisyklių. "Rašytojui kalbinė tradicija, tariant, gramatika, — rašo B. Sruoga 1937 m. Gimt. Kalboje (107), — yra pirminė būtiniausia premisa, nes tiktai ji naujai sukurtą vertybę daro visiems priimtiną, visiems savą, — gyvą, suprantamą, atjaučiamą. Ko vertas gražus batas, jei ant kojos nelenda? Ko verta kad ir gražiai skambanti poetinė formulė, jei ji nejaudina, nesukelia jokių minčių, jausmų, emocijų? Miražas — gražus daiktas, bet keliauninkai kartais baisiai jį keikia . . ."

J. Pikčilingis, pirmoje vietoje rūpindamasis stilingos kalbos dalykais, stilistinėmis išraiškos priemonių galimybėmis ir jų realizavimo būdais, tuo pat metu neišleidžia iš akių ir bendrinės kalbos vartosenos reikalavimų, jos taisyklingumo, todėl jis taiso daugybę stilistinių kalbos trūkumų, ir tie jo taisymai, apskritai imant, yra gana vykę, atsargūs, daug kur nesiskiria nuo J. Jablonskio ir kitų kalbininkų taisymų, pvz.: mėginome klausimą rišti (= spręsti); buvo pastatytas (=iškeltas) klausimas; žino (=mo-ka) dešimtį kalbų; pribuvo (=atvy-ko) draugovininkas; prie geriausių norų (=kad ir kažinkaip norėdamas, kad ir geriausių norų turėdamas) negaliu; jie nededa pastangų (=nesistengia); ne geresnė padėtis ir pas draugą K. (=ne geresnė ir draugo K. padėtis); kolūkio vadovų nerangumo dėka (=dėl kolūkio vadovų nerangumo) iš rankų išslydo tūkstančiai; jis
buvo didelio susijaudinimo būklėje (=jis labai jaudinos) ir kt.

Dėl vieno kito šiokio taisymo kai kas gal nesutiks. Pvz. būdvardį įtaringas jis taiso įtarus: sunku man buvo nuo jo įtaringo (=įta-raus) žvilgsnio. Didžiajame Liet. kalbos žodyne (IV 266) įtaringas yra "linkęs įtarinėti, įtarus", o įtarus — "įtariantis, nepasitikintis". Bet iš tikrųjų įtarus gali būti ne tik "įtariantis", o ir "linkęs įtarinėti"; plg. sumaningas ir sumanus ir kt., žr. mano Liet. kalbos žodžių daryba 114 tt. Arba štai vėl pasluoksniui jis keičia į sluoksnis po sluoksnio: taippasluoksniui ^sluoksnis po sluoksnio) į erdves kildavo piramidė. Bet dabartinėj kalboj vartojama pvz. palaipsniui "laipsnis po laipsnio, laipsniškai", papunkčiui "iš eilės pagal punktus", pažodžiui "žodis į žodį, žodiškai" ir kt. Taigi pagal tai, atrodo, galėtų būti ir pasluoksniui; šio prieveiksmio pakeitimą nebent stilistiniais sumetimais būtų galima pateisinti. Antra vertus, ir pats autorius pratarmėj rašo: "Darant vienokias ar kitokias išvadas, stilistikoje neturima tokio tvirto pagrindo, kaip kitose kalbos mokslo šakose. Tvirtai pasakyti, kad štai šič grūdai, ten pelai, ne visuomet lengva, o kartais itin sunku. Tad ir subjektivizmas čia yra malum necessarium. Savo teiginiais ar pasiūlymais visiškai nepretenduojame į galutinį atsakymą ar klausimo išsprendimą". Su tuo beveik reikia sutikti: čia, jeigu nėra aiški kalbos klaida, kalbininkui sunku ginčytis su stilistu.

Baigdamas noriu šį tą pastebėti dėl bendrinės ir literatūrinės kalbos. Jau prieš karą buvo įsigalėjusi bendrinė kalba "komunikacinė kultūros ir civilizacijos kalba, pritaikyta bendriesiems visuomeninio gyvenimo reikalams, bendra visam kraštui ar visai tautai, vok. Gemein-sprache". Dabar Lietuvoje tam reikalui vartojama literatūrinė arba bendratautinė, bendranacionalinė kalba. J. Pikčilingis šiame savo darbe irgi vartoja literatūrinę ar bend-ratautinę kalbą. Bet bendratautinė ar bendranacionalinė kalba, aiškiai versta iš rus. obščenarodnyj, obšče nacional'nyj jazyk, yra sunkios,lietuvių kalbai neįprastos darybos ir nieko daugiau nepasako, kaip trumpesnė, sklandesnė bendrinė kalba, o literatūrinė (=bendrinė) kalba, veikiausiai irgi ne be rusų kalbos įtakos atsiradusi (plg. rus. literatur-nyj jazyk), dažnai kertasi su literatūrine (=literatūros, literatūrinių raštų) kalba. Bendrinėje kalboje galioja normos, jai būdingos bendrybės, tam tikri žodžiai ar posakiai, artimesni, įmanomesni platesnei visuomenei, o literatūrinei (literatūros) kalbai svarbiau individualinė, ekspresyvinė kalbos kūryba, meninis žodžio tikslingumas, stilingumas, ir todėl rašytojas, kaip jau minėta, dažnai prasilenkia su bendrinės kalbos normomis. Todėl šito terminologinio skirtumo nepaisymas sudaro tam tikrą maišatį ir šiame J. Pikčilingio darbe; pvz. jis rašo: "Minėtieji darbai turėjo nemažą reikšmę rusų literatūrinės ir ypač grožinės literatūros (mano pabraukta P. S.) kalbos raidoje" arba: "Iš visų rašytinių stilių beletristikoje galima visų toliausiai atsitraukti nuo literatūrinės (mano pabraukta. P. S.) kalbos". Juk grožinės literatūros ir beletristikos (beletristinė) kalba įeina į literatūrinę, tad kaip pvz. literatūrinėje kalboje galima atsitraukti nuo literatūrinės kalbos? Šios ir pašios kitokios maišaties lengvai išvengiame, skirdami bendrinę kalbą nuo literatūrinės. Literatūrinės kalbos, kaip termino, trūkumas jau pastebimas ir Lietuvoje, žr. A. Piročkinas, Kalbos kultūra, 1970.XIX 31, ir A. Pupkis, Mūsų kalba, Vilnius, 1971, II 3t. Prof. Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos vadovėlyje IX-XI klasei (Kaunas, 1971, 293 psl.) dėl to rašo: "Šalia tarmių turime ir bendrą visiems lietuviams bendrinę, arba literatūrinę, kalbą. Ji yra sunorminta, apšlifuota, turi turtingą žodyną ir įvairių sričių terminologiją. Ja leidžiami laikraščiai, žurnalai, knygos, ji vartojama administracijos, mokslo ir kultūros įstaigose, kalbant per radiją ar televiziją, žodžiu, yra visos tautos susižinojimo ir bendravimo priemonė". Toliau dėl to dar plg. mano straipsnį Bendrinė ir literatūrinė kalba (Draugas, 1971, Nr. 202).

Apskritai imant, šis J. Pikčilingio darbas, pirmas toks lietuvių kalba, parašytas gerai pasiruošus, į-žvalgiai ir numaningai, yra didžiai vertingas lietuvių kalbos kultūros indėlis. Iš jo galės nemaža pasimokyti geros, stilingos lietuvių kalbos visi: literatai, mokslo žmonės, publicistai, laikraštininkai ir kt.; jis bus lygiai naudingas tiek tenykščiams, tiek užsieniečiams lietuviams.
Pr. Skardžius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai