Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA APIE SOCIALISTINI REALIZMĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Liepinis   
SOCIALISTINIS REALIZMAS IR ŠIUOLAIKINIAI MENINIAI IEŠKOJIMAI. Išleido Vaga, Vilnius, 1981. 360 psl.
Šią knygą imame į rankas su ypatingu smalsumu. Solidūs krikšto tėvai: Lietuvių kalbos ir Literatūros Institutas, Rašytojų Sąjungos komisija. Ir autoriai — filologijos mokslų kandidatai, daktarai, literatūros mokslininkai. Gal jie pagaliau išaiškins tą didžiąją paslaptį, kas iš tikrųjų yra "socialistinis realizmas?" Ir kur jį atrasti? Ar jis panašus į legendinį viduramžių vienaragį? Ar jo, kaip jeti — sniegynų pabaisos — reikia ieškoti sovietinės kultūros Himalajuose? Ir pagaliau: ar jis, kaip klausė nevienas Rytų Europos rašytojas, iš viso egzistuoja?

Beskaitant vieną autorių po kito, optimizmas ima blėsti. Pavyzdžiui, Stepšys pateikia tokius socialistinio realizmo kriterijus: "Partiškumas, Liaudiškumas, Ištikimybė tikrovei". "Partiškumas" — be abejo. Bet "liaudiškumo" sąvoka sudėtingesnė. Oficialiosios sovietinės kultūros kontekste, kas "liaudiška" ar "neliau-diška" aprioriškai nustato kompartija. Tokiu pačiu būdu nustatoma ir tai, kas "tikroviška" ar "netikroviška". Taigi, Stepšio definija turėtų skambėti: "partiškumas, partiškumas, partiškumas". Jis tepakartoja seną Šolo-chovo apibūdinimą, kad socialistinis realizmas yra tokia rašliava, kuri naudinga partijai.

Gal susilauksime pagalbos iš Lankučio, kuris paskelbia, kad socialistinis realizmas yra "siekimas pagilinti realizmą mene". Esą, jis gilina tragizmo sampratą, poetizuoja humanistines vertybes, skelbia "dvasinio atsinaujinimo ir socialinio harmoningumo idėjas", o soc-realistiniai dramaturgai" stengiasi aprėpti socialinį istorinį procesą, atskleisti tautos ir asmenybės dvasinę raidą". Nejaugi? Ar Krėvė ir Sruoga nesistengė aprėpti socialinį istorinį procesą, atskleisti tautos ir asmenybės dvasinę raidą". Nejaugi? Ar Krėvė ir Sruoga nesistengė aprėpti socialinio istorinio proceso, atskleisti tautos ir asmenybės dvasinės raidos? Ką jie turi bendro su soc-realizmu? O "humanizmo, dvasinio atsinaujinimo ir socialinio harmoningumo" idėjas jau tūkstančius metų skelbia įvairiausių pažiūrų rašytojai. Ir Lankutis teduoda mums miglotą, bereikšmę definiciją.

Renčys klausia "kokie nauji estetiniai principai išskiria socialistinį realizmą iš kitų metodų"? Jo atsakymas — tasai "skiriamasis bruožas" esąs "istorinio optimizmo filosofija paremtas estetinis idealas". Ir vėl retorinis rūkas. Juk "istorinio optimizmo" rasime ir nacių, ir utopinių socialistų, ir anarchistų, ir "buržuazinių" bulvarinių best-sellerių autorių raštuose. Ar ne tiksliau būtų vietoj "istorinio optimizmo naudoti marksizmo - leninizmo terminą?

"Soc-realistinis menininkas", toliau tvirtina Renčys, "stodamas į proletaro pusę, įgyja galimybę meniškai perkurti gyvenimą pagal kovos už socializmą idealus". Renčys taip ir nepasako, ar jis prie tos kategorijos priskiria lenkų rašytojus, kurie remia "Solidarumo" sąjūdį, t.y. "proletariatą"? Ar vengrų rašytojus, kurie 1956 metais stojo sukilusios liaudies pusėn? Kas žydas ir kas ne žydas, nusprendžiu aš — kadaise kalbėjo Hermanas Goeringas. Kas "proletariatas" ir kas "neproletariatas", Ren-čiui nustato Maskva. Kova už "socializmą" jam tolygi kovai už Kremliaus imperiją. Todėl jo tvirtinimas, kad soc-realizmas esąs "meninis (?) tikrovės perkūrimas", skamba neįtikinančiai.

Nastopka ir Žalys paskelbia, kad "soc-realizmo literatūra atvira įvairioms literatūros raidoje sukauptoms išraiškos priemonėms". Tai primena prancūzų komunisto Roger Garaudy "Realizmo be krantų" formulę. (Autoriai, matyt, pamiršo, kad Garaudy buvo Maskvos ekskomunikuotas, kaip "revizionistas"). Jų tvirtinimas prieštarauja soc-realizmo praktikai ir taip išplečia jo sąvoką, kad ji virsta beveide bendrybe.

Knygoje atstovaujami autoriai susiduria su ypatingu keblumu — ką daryti su tais savitais lietuvių literatūros požiūriais, kurie nesiderina su soc-reaoizmo principais. Kubiliui tenka uždavinys už tokius nukrypimus atsiprašyti ir juos bent pro užpakalines duris įvesti į soc-realizmo virtuvę. Lietuvių poezija kartais alogiška — nuodėmė pagal soc-realizmo įstatymus — tad Kubilius skuba aiškinti, jog tai nesąs visuomeniškai aktualių dabarties klausimų vengimas, o "priemonė" ryškiau įkūnyti naują mintį". Bet ar to paties negalima pasakyti apie daugumą modernių poetų, ne lietuvių ir ne soc-realistų? Anot Kubiliaus, lietuvių lyrikoje išliekanti "gyva žmogaus sielos logika", skirianti tą lyriką nuo modernistinėms kryptims būdingo alogizmo. "Siela?" Ką ji, nemateria-listinė būtybė, daro dialektinio materializmo pasaulyje, kuriame "sielos" tėra bobelių prietarai? Kubilius lieka neatsakęs ir į kitą klausimą — ar ir nepriklausomybės laikais rašiusiųjų lietuvių poetų kūryboje nesijautė ta "gyva sielos logika", atskyrusi lietuvių poeziją nuo kraštutinių modernistinių "alogistinių" eksperimentų? O jei tai integralus lietuvių poezijos bruožas, ką jis turi bendro su vėliau prikergta soc-realizmo etikete?

Panašiai laviruoja ir Galinis, kalbėdamas apie "vidinį monologą" arba "sąmonės srautą" lietuvių prozoje, savo laiku sukėlusį daug susirūpinimo soc-realizmo pareigūnų gretose. Nesirūpinkit, aiškina jis, lietuviai iš tikrųjų neprasižengė soc-realizmo (statymams: lietuviškajame romane vidinio monologo principai buvo transformuoti, tai "sumažino jo atotrūkį nuo tradicinio romano", ir tuo buvo atsiribota nuo, neva, vakarų literatūroms būdingo "kraštutinio subjektyvizmo, iškreipto realybės vaizdo". Skaitydamas šiuos žodžius taip ir matai chaotišką, dekadentišką vakarų sąmonės srautą, lietuvių romane pavirstantį tvarkingomis čiurkšlėmis.
Nors knygos autoriai dažnai linksniuoja "dialektikos" sąvoką, jų metodas esmėje nedialektinis. Nė vienas jų nesueina akistaton su svarbiausiais soc-realizmo kritikais — Andriejum Siniavskiu, Konstantinu Paustovskiu, Miroslavu Krleža, Česlovu Milašiumi ir kitais. Pagrindinės sąvokos lieka neišanalizuotos, įskaitant pačią "tikrovės" sąvoką. Čekų kritikas Karei Kosik rašo: "Bet kas yra tikrovė? Ar argumentai apie tai, kas yra ir kas nėra realizmas, gali būti vaisingi, jei aptariamos antrinės problemos, o pagrindinis klausimas lieka neišaiškintas?" (Konkretybės dialektika, Praha, 1965).

Autorių optimizmas soc-realistinės literatūros atžvilgiu nesiderina sujos dabartine reputacija. "Platusis" soc-realizmo horizontas šiandien ribojasi Sovietų Sąjunga, Bulgarija ir Čekoslovakija. Joks rimtas lenkų, vengrų ar jugoslavų rašytojas ar kritikas ne-beužsimena apie soc-realizmą, nebent ironiškai. Soc-realizmas — egzotiška atgyvena ir kompartijai priklausančių ar jai simpatizuojančių prancūzų ar italų rašytojams. Žvilgsnis į soc-realizmo žemėlapį rodo, kad jo teritorija sutampa su Maskvos kontrole ir tarybiniais tankais — nedaug bendra su literatūra teturinčiais veiksniais. Be tų veiksnių, soc-realizmo nebūtų ir Lietuvoje, kaip jo ten nebuvo anksčiau.

Knygoje "Soc-realizmas ir šiandieniniai meniniai ieškojimai" rasime visko, išskyrus soc-realizmo. Daugelis autorių įdomiai ir įtaigiai rašo apie tai. kas jiems lietuvių literatūroje atrodo geriausia bei įdomiausia, ir prie to prisega soc-realizmo terminą. Nė vienas nepamėgina atskirti organiškos lietuvių literatūros raidos nuo paviršutinių, dirbtinai užgožtų pakeitimų. Liūdnokai nuteikia rimtų literatūros mokslininkų pastangos įmantriais terminais apdangstyti kompartijos sintetinį produktą — soc-realizmą — ir tvirtinti, jog tai gyva būtybė. Knygą užversdamas, lauki pasirodant berniuko iš Anderseno pasakos, kuris sušuktų: "Bet, tėti, karalius nuogas!".
J. Liepinis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai