Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Per grožį į Dievą PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Z. Ramonas   
Jei rašančiojo braižas grafologijos ekspertams jau daug pasako apie žmogaus charakterį, tai knyga dar aiškesne kalba byloja apie jo autorių. Alfonso Grauslio populiarūs straipsniai periodinėje spaudoje, iš kurių išaugo jo knyga Ieškau Tavo veido (Čikaga, 1971, 296 psl.), yra tikras paties autoriaus dvasios veidrodis. Skaitydamas knygą, nesunkiai pastebi, kad rašančiojo siela yra labai jautri ir atvira viskam, kas kilnu ir gražu. Skaitytojas tuoj pajunta, kad tas rašytojo jautrumas yra autentiškas ir nemeluotas, todėl ir jis pats nejučiomis tampa to grožio ir gėrio pagautas ir sužavėtas.

Kaip kiekvienam rašančiam religinėmis temomis, taip ir A. Grausliui tikėjimo į Dievą klausimas yra pagrindinės svarbos. Dievo ieškojimas bei Jo suradimas — tai pats didžiausias žmogaus rūpestis. Autorius netiki, kad vien protas žmogų prie Dievo nuvestų. Tam reikia visos žmogaus dvasinės prigimties įtemptų pastangų. Tiesa, protiniai Dievo įrodymai tikėjimą į Jį suracionalina, tačiau jie vieni nėra pakankami, nes ne tiek teoriniais išvedžiojimais, kiek savo kilniu gyvenimu mes Dievą labiausiai teigiame. "Koks gyvenimas, toks tikėjimas", sako autorius.

Tad tik tyra širdis tegali vesti į Dievą. Deja, dažnai kelią į Jį pastoja nuodėmė, tas pražūtingasis nusigręžimas nuo Dievo veido". Užtat ji ir yra didžiausioji žmogaus gyvenimo tragedija. Būdama ne vien tik visokio blogio šaltiniu jau čia gyvenime, nuodėmė, svarbiausia, užstoja kelią žmogui savo svarbiausiąjį tikslą — Dievą pasiekti. O kadangi tikėjimas žmogų įpareigoja tobulėti, panašėti į Dievą, tai nuodėmė kartais sukelia net neapykantą pačiam Dievui.

Per nuodėmę patekęs į nenormalią, savo paskirčiai priešingą padėtį, žmogus pasijunta skausmingoj "išnarinto sąnario" padėty. Todėl kančia žemėje yra nuodėmės vaisius. Netikintis jos bijo kaip prakeikimo, bet tikinčiojo įprasminta kaip savanoriška atgaila, kančia tampa priemone apsivalyti nuo blogio nešvaros ir kartu įspėjimas nesuabsoliutinti šios žemės nepastoviųjų vertybių.

A. Grauslys trumpiausią kelią į Dievą randa per gėrį ir grožį — jų Autorių. Jis matuoja žmogaus su Dievu suartėjimo laipsnį jo jautrumo laipsniu tikrajam menui ir viskam, kas kilnu. Tad nenuostabu, kad dvasios aristokratai, šventieji, buvo taip atviri kiekvienam grožiui, ne tik dvasiniam.

Knyga palieka gražų įspūdį ir pririša skaitytoją ne savo temų naujumu, bet jų šviežiu traktavimu. Tai ne abstraktūs šaltų samprotavimų traktatai, o širdies kalba, kiekvienam, be išsilavinimo skirtumo, suprantama. Autoriaus platų apsiskaitymą rodo gausios įvairiausių raštų citatos. Šiuo būdu autprius ir išvengia vienašališkumo bei minties siaurumo. Labai gerai, kad tas visas dvasinis lobis neliko tik autoriaus minties archyvuose.
Z. Ramonas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai