Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POETĄ PETRĄ KARUŽĄ ATSIMINUS PDF Spausdinti El. paštas
Petras Karuža

Įvairūs lietuvių laikraščiai paminėjo, kad šį pavasarį suėjo dvidešimt penkeri metai, kai mirė poetas Petras Karuža.

Kitiems jis atsiminimuose gal išlikęs tik kaip poetas, o man — ir kaip draugas, vienas iš tų artimųjų, kurie, net ir išsiskyrę, nesiliauja  lydėję  tavo  kelius.

Mes buvome iš to paties Lietuvos kampo — nuo Vilkaviškio. To miesto gimnazijoje mokėmės, jis viena klase žemiau už mane. Iš pradžių jį tad ir pažinau gimnazijoje kaip energingą ateitininkų veikėją ir kaip kalbėtoją, kurio žodis tekėjo lengvai ir gražiai. Be to, Petras Karuža buvo gerai apsiskaitęs, turėjo logišką galvą, tad diskusijose buvo vienas iš tvirtųjų. Su kalbomis ir diskusijomis jis žymėjosi ne tik moksleivių susirinkimuose, bet ir kaimo pavasarininkų tarpe. Tad sekmadieniais, tos putojančios jaunuolio energijos genamas, jisai pėsčias nukeliaudavo kartais ir atokiai į pavasarininkų susirinkimus, tardamas jiems savo patrauklų žodį. Visa tai betgi jo neišmušė iš mokslo vagos: jis savo klasėje varėsi su pirmaisiais. Ypač buvo palinkęs į literatūros mokslus, sykiu nesiliaudamas domėtis tokiomis sritimis, kaip socialiniai klausimai, filosofinės problemos. Kaip ne vienas tų dienų moksleivis, išminties iš šių sričų jis sėmės iš Prano Dovydaičio žurnalų "Logos" ir "Kosmos", iš prieškarinių "Draugijų', o paskui — iš "židinio" ir kitų. Vilkaviškyje dar prieš aną karą buvo įsteigtas visai pakenčiamas "žiburio' knygynas. Petras Karuža jį beveik visą buvo perskaitęs. Paskui mes kibome ir į vokiškas knygas, kurių mums iš Rečiam bibliotekos užsakydavo Vilkaviškio knygininkas žydas Pūstapedskis. Mano kaimynas Petras Blažys, baigęs tik pradžios mokyklą, bet mėgte mėgęs literatūrą ir patsai rašinėjęs kaimo vaizdelių, kartą pamatęs pas mane vienoje literatūros istorijoje Goethės paveikslą, su nusistebėjimu pareiškė: "žiūrėk, atrodo, kaip Pūstapedskis'.

Anomis dienomis, kai mes buvome gimnazijos suole, iš mūsų vieną kitą jau buvo apglušinusi mūza. Vyresnėse klasėse buvo Salomėja Bačins-kaitė, Petronėlė Orintaitė, tikrai lengvai plunksną prozoje ir poezijoje valdęs Kazys Matjošaitis, o žemesnėse — Petras Karuža, Motiejus Lukšys ir dar vienas kitas. Jie rašinėjo ir į šapirografuotus ateitininkų ar skautų laikraštėlius. Kai kurie netrukus pradėjo siuntinėti savo bandymus ir laikraščiams į Kau-jau turėjusių savo garsą. Vienas iš jų buvo Salys šemerys, o antras — Juozas Tysliava, žaltvykslių aureolės lydimas. Juodu tik protarpiais pasirodydavo Vilkaviškio gatvėse, nes jau buvo išklydę į pasaulį; jų "lūšnelė samanota dingo tolumoj". O mums išklydus, tenai, Vilkaviškio gimnazijos sienose, brendo naujos jėgos — Kazys Bradūnas, J. Gražuną. O buvo dar pora ir vyresnių, lis, Julija Švabaitė ir kiti. Taigi, Petrą Karužą būtų galima įrikiuo-ti j vidurinę vilkaviškiečių rašytojų  derliaus  grupę.

Rašyti lyriką jis itin daug rašė, atvažiavęs į Kauną studijuoti. Jis turėjo jautrią sielą, buvo linkterėjęs prie naujovių, be to, opiai išgyveno ir socialinss problemas, šios savybės atsispindi jo lyrikos rinkinyje, kuris buvo E. Brazdžionio paruoštas jau po Petro mirties, su M. Jurkyno parašyta biografija.

Mirė gi Petras Karuža visai netiKėtai. Kaip šiandien atsimenu tą rytą, kai man iš Kauno ligoninės paskambino daktaras Stasys Kudirka ir pranešė, kad Petras, persišaldęs, sunkiai serga. Radau jį ligoninėje besiblaškantį, ir dar šiandien skamba mano ausyse jo žodžiai: — Gerai, Antanai, kad priėjau išpažinties.

Netikėjau, kad matau jį paskutinį kartą ir kad girdžiu paskutinius man jo tartus žodžius. Nuskubėjau pas jo žmoną pasakyti, kaip ligonis laikosi. Neseniai jiedu buvo susilaukę dukrytės, kurią buvom pakrikštiję Petronėlės vardu, pagal tėvą. Paskui užsukau į universitetą: ten jau buvo pasiekusi žinia, kad Petras Karuža ką tik mirė. Ir taip, anksti, dvidešimt septynerių metų būdamas, jis nusinešė neišsakytas dainas, jaunystės svajones ir ateities planus, kurių jam niekados netrūko. Liūdni lydėjome jį mos į amžini viešnagę. Gan greitai pas savo tėvelį nuėjo ir jo kūdikėlis — dukrytė   Petronėle.

Pasiliko atsiminimai ir daina, kuri ir už tolimų dienų atsišaukia jo draugo sapnuose. Tada kartoju vienas sau tos Petro Karužos dainos žodžius:

Aš nežinojau, kad juoko dainos Pavirsti gali kančios aidais, Kad baltos rožės ir kiparisai Skaudžiais erškėčiais Širdį sužeis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai