Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUNIGAIKŠTIS KOMOTAS IR JO ŽUVIMO VIETA PDF Spausdinti El. paštas
Įžangėlė
Sūduvos-Jotvos pietuose, V. Bugo (Vyslos deš.-š. įtako) linkan, kur tebėra Kirsnos-Kirsnavos ir Kirsnavėlės vietoves, prieš beveik 700 metų yra žuvęs paskutinysis jotvingų vadas kunigaikštis Komotas, arba, anot Ant. Kasakaičio (Draugas 1955. II. 7), Kūnatas. Tai yra atsitikę netoli paskutiniosios jotvingų pietines sostines buginio Drogičino, 40 km nuo jo į šiaurę.

Čia pasiaiškinsime apie patį kunig. Komotą, jo vardą, jo kovą bei žuvimo vietą ir tas vietoves, dabar tolimas nuo mūsų Lietuvos (300 km į pietvakarius nuo Vilniaus ir 280 km į pietus (vakariau) nuo Kauno ligi Drogičino) bei jų baltiškąjį (aistiškąjį) pobūdį.

Komotas
Jotvingų vadą Komotą ir jo vardą K. Būga Lietuvių kalbos žodyno 1924 m. LXXIXi0 ir LXIV §61 aiškina, senųjų šaltinių duodamas: Komat 1255 m. rusų Ipatijaus metraštis 823i:i, Princeps Comath, tune major inter dučes (Jaczwingorum=Jotvingų) 1264 m. Dlugošas (Sj 25), 1264 m. Tandem Comat princeps Jazuaditarum (= Jotvingų) in bello per Cracoviensem exereitum oceiditur (Scriptores rerum Prussicarum I 767) > Komat(a)s iš aistiškos (baltiškos) prolytes Kamatas: latvių kamėt "norėjimas valgyti; trokšti, geisti", sanskritiškai kama-s "geismas", trakiškai (graikiškai) kamolės "prosfilės — mylimas, draugiškas" (Kretschner Einleitung . . . 239). Prolytės Komats arba Komots reikalauja šiandienykštis vietovardis Kumat — "piliavietė Bielsko apskrity, Gardino gubernijoj, už pusės mylios nuo Briansko, tarp pelkių ties santaka Bronasos su Nuru, valdinio palivarko Kirsnavėlės žemėje; kapas, kuriame po atkaklios gynybos palaidotas žuvęs jotvingų vadas Kunat kovoje su Mozūrų kunigaikščių ir kryžiuočių kariais 1264 birželio 24 d. Kasinėjant 1829 m. rastos peleninės. Skaityk Viktoro Ossolinskio, grafo iš Tęczynos, Atsiminimus iš Podliasės apie istorinę piliavietę, vadinamą Kunat. Varšuvos biblioteka, 1848, IV 405, Slownik geografiezny IV 870".

Komotas, arba Komatas, palieku tokią šio asmenvardžio lytį, analizuojant: Kom-ot-as, Kom-at-as. Šis asmenvardis tam tikru atveju panašus į kito sūduvių-jotvingų kunigaikščio ir vado 1248 m. asmenvardį Skomantas ir senovėje taip pat parašomas Skomandas, tik čia ypač žodžio priesaga -an-t-, -an-d- yra sudėtinesnė už ano: Skom-an-t-as, Skom-an-d-as. Reikėtų linkti manyti, kad ir asmuo Komatas-Komotas vietomis bus galėjęs turėti tokią pat priesagą -an-t-: Kom-an-t-as ar ir Kom-an-d-as, kaip dėl prie-saginių priebalsių t ir d yra 1248 m. Skomond Ipatijaus metraščio 799 ir 1326 m. Scumandus (K. Būga, Kalba ir senovė ld. 1922 m. 78 psl.) arba kaip ir šiandien Prūsų ežeryno srityje kunig. Skomanto buvusioje sūduvinėje valdoje yra du jo vardo ežerai: vienas, stovintis prie jo buvusios pilies, turintis kamieną Skomant-, o kitas nuo ano smarkiai į vakarus ir jau pačiame Prūsų ežeryne — Skomand-.

Bet asmv. Komotas ar Komatas savo priesagose -at- ar -at- neturi dvibalsio an ar svetimųjų parašomo garsų junginio -on- sudėtinėje priesagoje -on-t-: dvibalsiškumo nėra baltiškose lytyse — tik tėra balsis ir nuolatinis priesaginis formantas priebalsis t. Tada galimas arba ilgasis balsis ū priesagoje -at-, arba, kaip dabar lietuvių yra, balsis a išvirtęs į balsį o (būtinai ilgus), ir tuo būdu priesaga -ot- čia galima: Kom-ot-as, kaip yra Bijotai vtv., Daujotas asmv., Liepalotus vtv!, Pilsotos pilis, Pušalotas vtv., Šaukotas vtv. ir kt., arba kaip skelbia dokumentai (iš K. Būgos Liet. k. žod.): 1256 m. Ipatijaus metraščio 834: Rajmoče vietovė (Sūduvoj e-Jot-voje P. B.): asmv. o Raimotas (LXXXIV2i); 1296 m. Theysote — sembo vardas (=Teisot-ė,-a, -as P. B.) (LXXXV>3); 1317 m. prūsų asmv. Thaysoth — varmėnas, Varmės gyventojas (=Taisot-(-as) arba Teisot-(-as) P. B.) (LXXXV2:i); 1339 m. asmv. Pansdo-prote — bartas, Bartos gyventojas (Ponsdou-prote, Posdrau-pote, t. y. Po(n)sdau-prote) (LXXX24).

Kūnatas ar Ku-na-tas, kaip kartais net Lietuvos istorijose paskutinysis jotvingų vardas Komotas yra vadinamas, atkrinta: šakninį priebalsį m, ne n, rodo kad ir asmv. Skom-an-t-as ar senovės lietuvių vyrų vardai Almantas, Daumantas, Dirmantas, Gelmantas, Kymantas, Skirmantas ir kt.; kad ir tokius tikrinius žodžius laikytumėm sudurtiniais, — vistiek pat: priebalsio m išlikimas juo labiau tai patvirtina. O šakninis balsis u ar ū bus atsiradęs raštuose vėliau slavų kalbų įtakoje, ir vokiečiams, į slavus nusižiūrėjus, kartais panašiai transkribuojant. Nedrąsiai norėčiau čia pasakyti, kad vtv. Kaunas, vok. Kaunen (iš šaknies Kaun-), slavų jau pagal jų kalbų prigimtį panaujinta, taigi patrumpinta šaknis Kovn-: Kovna, Kovno, kad net toliau suspėjus būtų galėjusi atsirasti šakninė lytis Kon- ir Kun-.


Kalba dr. J. Girnius, dėkodamas už Lietuvių Enciklopedijos redakcijai suteiktą premiją.

Pilnas jotvingiškio vado vardas iš dokumentų yra šitoks: Jotvingų (Jaczwingorum, Jazua-ditarum = Jotvingų) kunigaikštis (princeps) ir didysis vadas (major inter dučes "vyriausias iš vedų") Kernotas.

Komotą buvus didelį vyriausią ir jotvingų tautos mylimą vadą liudija ir tai, kad jis nekapituliuodamas su savo kariuomene yra kovęsis net su jungtine slavų ir germanų kariuomene ir kad net jo atminimas yra paliktas ir jo žuvimo vietos varde. Tuo būdu ir dar vienas galimas sprendimas: ir po Komoto mirties toje srityje dar ilgam bus buvę išlikę vietiniai gyventojai jotvingai, čia begyvendami išsaugoję savo kunigaikščio vardą ir kaip vietovardį, okupantams net nepriveikiant ir nesiryžtant jo vardo iš vietovės pavadinimo ištrinti.

Kad Komotas asmenvardis nėra atsitiktinis ir nėra vienintelis tikrinis žodis kaip vardas, taip pat kad jis yra mūsų, baltų, žemės kūdikis, liudija nevienas šaknies Kam-, Kom-, Kuom-, Kum-vietovardis iš Lietuvos ir iš sričių už jos:

Homoty lenk.-vok. kaimas turėtų būti Ka-matai ar Kamotai, 22 km į rytus nuo Drogičino mst., 3 km į šiaurę nuo Bugo upės. O prie upelės, prie kurios kaimas stovi, yra Fūrstendorf "kunigaikščio kaimas" vietovė, — upelės vakarinėje pusėje. Galimas daiktas, kad tos upelės vardas irgi Kamata ar Kamota. Ten pat stovi vėlai atsiradę Baratyniec Ruski k. ir Baratyniec Lacki k. — rusų ir lenkų kolonistų susikirtimo vietos kaimai buvusioje mūsų (baltų) kunigaikštinėje valdoje. Tai Lietuvos Jot vos pietuose.

Kamajai mstl. ir Kamajas ežeras Rokiškio aps., Lietuvos Šėloje.

Kamanas ež. Dubingės (ar Dubingos; Žeimenos įt.) Spenglos-Spinglos — Armenos baseine (S. Kolupailos strp. Tauta budi 1954 m. kalendoriuje, 99 psl.). Lietuvos Šėloje.

Kamantai ar Komantai, vok. Kamanten, k. netoli Išdagų (vok. Isczdaggen, suhitlerinta Brenndenwalde) k., į žiemryčius nuo Darkiemio mst., Unguros, arba Ungurupės, deš.-r. šone, M. Lietuvos Nadruvoje. Žr. Kamata.

Kamantai ar Komantai, 1861 m. vok. Ca-manten, į pietryčius nuo Būdviečių mstl., į žiemvakarius nuo Pilkainio (Pilkalnio, vok. Pillkal-len) mst., M. Lietuvoje.

Kamantiškių ež. prie Stelmuižės (Stalmuižės) bžk. Lietuvos Šėloje.

Kamantiškė (trm. Kamuntiškė; Lietuvos apgyventos vietos 1925 m. — LAV) vsd. buvo Paupinės vis., 11 km nuo Zarasų mst., Lietuvos Šėloje.

ADOMAS GALDIKAS — žiema (aliejus) — kairėje viršuje. JURGIS ŠAPKUS — Moteris iš Bridgeport (akvarelė) — kairėje viduryje. KAZIMIERAS ŽOROMSKIS — Greenwich Village (aliejus) — kairėje apačioje.

Kamata ar Komota: rus. Komata (1253 m. Ipatijaus metraštis 1923) jotvingų vietovė, gal ten, kur dabar D. ir M. (rus.) Kumečen, vok. Gr. ir Kl. Kumetschen prie ežero, į žiemvakarius nuo Galdapės mst., arba kur (rus.) Komoj-čen (vok. Komojtschen) Gumbinės aps. (N. P. Barsov, Očerki russkoj istoričeskoj geografiji 1885 m., 236 psl., 71 išnaša). Plg. žr. Kamantai ar Komantai 2 k.k.

Kamatas upelė apie Druskininkų mstl. Lietuvos Dainuvoje (žr. Chomutas Sen. Liet. Enc. III t.). Jotvingiškai Kamatas (K. Būga, Kalba ir Senovė 1922 m. 79 psl.). Rusų Ipatijaus metraštis 1255 m. 828, 13 apskritai tokios šaknies vietovardžius rašo Komatovi (vienaskaitos naudininkas) ir žr. Kamata, rus. Komata.

Kamatis, -ies, Kamata ir Kamatė (visos trys lytys gyvos žmonėse) — Mūšos kair.-v. įt. apie 1,5 km nuo Saločių mstl. į pietus, prie Saudoga-los k. vietovės, vad. Aštuonergis. Lietuvos Žiemgaloje.

Kamavas turėtų būti, 1203 m. Ipatijaus metrašty 157, 160 Komov, dabar Kumov, 2 mylios (rus.) į pietus nuo Cholmo (prie V. Bugo) mst., buv. Valuinės žemės vakaruose, toli į pietus nuo Baltvyžio girios ir L. Brastos miesto, kur tebe-jieškoma jotvingų pėdsakų.

Kamoja — Birvėtos (Dysnos deš. įt., o ta Dauguvos kr.-v. įt. ties Dysnos mst.) deš. įt., ryčiau N. Švenčionių mst. Kamojys mstl. į šiaurę nuo Naročiaus ež., į pietryčius nuo Švenčionių mst.

Kamonas upelė, atitekėjusi iš žiemių nuo Sartininkų mstl., Gedės (Nemuno deš.-š. įt. Klaipėdos krašte), deš.-š. įtakas į žiemvakarius nuo Tilžės mst.

Kamužės užtvanka skiria Baltąjį Lakajų ežerą nuo Siesarčio ež. Šventosios upės baseine, Molėtų ežerų grupėie (S. Kolupailos strp. Tauta budi 1954 m. kalend., 99 psl.).

Komain 1384 m. Sembos vtv., šiandien vok. Cumehnen (K. Būga Liet. k. žod. LXIV §61) — Komainiai, šiandien rašomi ir Kumėnai.

MYKOLAS PAŠKEVIČIUS — Kompozicija (aliejus)

Komasta, vok. žod. Kamasta, kaimas, palivarkas ir viensėdis (trys vietovės) Ukmergės aps. Giedraičių vis., 10 km į žiemryčius nuo Giedraičių mstl. (LAV).

Kuomiškės Ažuožerių k., Anykščių par., pelkių vardas (jose auga gailių, mėlynių; niekuomet neišdžiūsta) (K. Būga Liet. kalbos .žod. LXXXIII10).

Čia jų tik dalį surašiau. Jų yra ir Lietuvoje, ir už Lietuvos ribų baltų žemėje. LAV-se 1925 m. yra šaknų Kam- 8 ir Kom- 3 vietovardžiai.

ALBINAS ELSKUS — Maine (aliejus)

Mūšio vieta

Iš dokumentų matome 1264. VI. 24 jotvingų mūšio vietą esant Jotvos pietuose, 40 km į šiaurę (ryčiau) nuo buginio Drogičino, jotvingų sostinės ir pietinio jų atsparos punkto; buv. Gardino gub. Bielsko aps., nuo Bielsko mst. į vakarus už 20 km; tarp balų, šiauriau pereinančių į kal-nuotumą, kur Brona-Brana (lenk.-vok. Bronka) įteka į Nurą (lenk.-vok. Nurzec; Bugo deš.-š. įt. 35 km į pietvakarius nuo Kirsnos vietovės ir 30 km į žiemvakarius nuo Drogičino mst.); ryčiau Bransko (lenk.-vok. Brahsk; Nuro deš.-š. krante) mst., — taigi, tarp Bronos-Branos ir Nuro upių. Čia yra mūšio vieta ir čia valdžios Kirsnavėlės (lenk.-vok. Kiersn6wka) ir Kirsnavos (lenk.-vok. Kiersnowo) palivarkų žemėje yra piliavietė ir kapas, kur čia mūšyje yra kritęs jotvingų vadas kunig. Komotas ir čia palaidotas. 1829 m. tyrinėtojai kasinėdami yra atradę pėdsakus.

Pats mūšis turėjo būti lemiamasis ir jau po to, kai pats Drogičinas nebebus atlaikęs priešų puolimo, — kunig. Komotui su savo karinėmis pajėgomis pasitraukus šiauriau, į naują strateginę vietą ir ten susibūrus. O jotvingus tada kovojo didelės jungtinės priešų jėgos: kaip dokumentai byloja — mūšyje prieš kunig. Komo-tą tada išėjo Mozūrų kunigaikščių ir vokiečių kryžiuočių hufcai—pulkai, net kartu dalyvaujant ir Krokuvos kariuomenei, o Krokuvos miestas nuo Drogičino į pietvakarius net už 330 km, Varšuva — į vakarus už 110 km.

VYTAUTAS IGNAS — Autoportretas (aliejus)

Tai atsitiko 4 metais vėliau nuo 1260 m. Durbės ežero mūšio Liepojos apylinkėje. Tada prie Durbės ežero lietuviai sumušė vokiečių ordino kariuomenę, bet vokiečiai, pagerinę reikalus su lenkais-mozūrais, kitais, 1261, metais jau paskelbė karą Lietuvai.

Prieš Durbės ežero (1260 m.) ir Drogičini-nės Kirsnos (1264 m.) mūšius Lietuvos valstybės šiaurėje jau buvo įvykę mindauginių laikų dalybų (karalius Mindaugas nužudytas 1263 m.):

1253 m. Kuršo žemės žieminių ir pietinių sričių dalybos, 1254 m. Latvijos Žiemgalos dalybos ir 1254, 1255, 1257 m. Latvijos ir Lietuvos Šėlos dalybos.

Po anų dviejų mūšių įvyko dar naujų dalybų: 1291 m. Kuršo žemės pietinių sričių tolimesnės dalybos, 1272 m. Latvijos Žiemgalos Duobenės ir Sparnenės apylinkės dalybos, 1261, apie 1292, 1298 ir 1297 m. Šėlos dalybos. Tie visi faktai gali liudyti, kad tuomet Lietuvai, ne tik jos pietinei Jotvai, yra buvęs daromas didelis spaudimas iš kaimynų pusės. Todėl ir pietiniams jotvingams yra buvę sunku beatsispirti prieš krūvon bendram ekspansiniam tikslui susimokiusius ir susispietusius baltų žemės priešus.

Apylinkės baltiškumas
Sritis, kur buvo 1264. VI. 24 mūšis ir kur žuvo kunig. Komotas, kur jo kapas bei istorinė "Kumat" vietovė pasilikusi, tebeturi baltiškų — prūsiškų-j otvingiškų-lietuviškų vietovardžių ir šiandien. Pačio mūšio vietovės šiandieniniai vietų vardai tokie yra: Kiersnowka "Kirsnelė" ir Kersnowo "Kirsnava, arba Kirsna". Pastebėtina, kad ypač lenkiškieji žemėlapiai stengiasi šakninį priebalsį s (Kirs-n-) paversti savu priebalsiu š=sz (Kirš-n-), o vokiečiai paprastai dažnai palieka čia priebalsį s nelietę, — taigi, šie labiau paiso vietovardžio kilmės ir jo tikrumo. Prūsiškai ir jotvingiškai kirsnan "juodas, lenk. czarny, rus. čiornyj, vok. schwarz"; iš dalies plg. lietuvių žodį keršas "margas, dryžuotas, rainuotas" ir keršis "keršas gyvulys".

VYTAUTAS KAŠUBA - Moteris (dažytas gipsas)

Kirsnan "juodas" susilaukia naujesnės lyties slavų žodyje č(i)rn(u) iš č(i)rchn(u), kur dabar lenk. czarny,-a ir rus. čiornyj,-aja "juodas-a". K. Būga savo Liet. k. žod. LXXIV sako: sanskritiškai kr'snah "juodoji antilopė, schwarze Antilope" ir krsnąh (arba kršnas) "juodas, schwarz". Taigi, žodis kirsnas yra ir senas, ir šiokios lyties baltiškas, ir paplitęs labiausiai Prūsų ir Jotvingų žemėse kaip vietovardis ir tuo būdu dėkingai padedąs nužymėti baltų žemės net tolimiausias gaires. Jis slypi ir čia pradžioje minėtuose jotvingų mūšio ir Komoto žuvimo vietos dviejuose varduose.

Ten pat yra dabar lenk.-vok. Kalnica kaimas ir dvaras 5 km į rytus nuo Bransko mst., 2 km į šiaurę nuo Kirsnavos ir 3 km į žiemryčius nuo Kirsnelės, augštumoje, prie Bransko—Bielsko kelio.

Kal-n-ic-a vtv. nėra slaviškas (ir germaniškas), tik jis ilgainiui yra gavęs slavišką priesagą — -ir- (vien tik sudurtinis priebalsis c (t+s) rodo, kad vietovardyje jis neseniai atsidūręs), kuris baltiškai (lietuviškai) tebūtų -ik- : Kal-n-ik-(-a), o šaknis Kal-n- yra žodžio kalnas šaknis. Tam patvirtinti vien iš Sūduvos-Jotvos žemės žymiu Kalno ežerą į pietus nuo Augustavo mst., vidurinėje Sūduvoje-Jotvoje, kurį dabar lenk-vok. Kolno (vardininkas) rašo, P. Matulionio žemi. Kolno ežeras, o vok. kryžiuočių viešpatavimo laikotarpyje vadintas ir M. Toeppeno žemėlapyje įrašytus prie to ežero vietos vardas Kolnika (Kulene), dabar lenk.-vok. kaimas ir dvaras — abu Kolnica. Baltiškoji priesaga -ik-, matome, dabar jau išversta slaviškąja priesaga -ic; tokių atvejų ir daugiau yra. Nebekalbant apie Lietuvos, Latvijos ir M. Lietuvos, Prūsų žemes, net ir pačios Jotvos plotuose dar ir dabar surandame plačiai išsimėčiusių šaknies Kal-n- vietovardžių: vandenvardžių, miestovar-džių, kaimėvardžių. Ir šitoji vtv. šaknis tiek pat yra patogi baltų žemės plotams ploteliams surankioti, jei tik ji nėra jau įsigalėjusiose okupacijose paversta vokiškaisiais "bergais" ar lenkiškomis "gūromis" bei rusiškomis "goromis".

Viena (iš daugybės) istorijos ironija čia iš-keltina. Baltų žemėje — Jotvos pietuose teka slaviško (lenkiško) vardo upė Czarna "Juoda, -oji" — Nuro augštupio kair.-p. įtakas, 3 km į pietus nuo Kirsnavos, apie 20 km ilgio, prasidedanti 23 km į šiaurę (ryčiau) nuo Drogičino mst. Pačiame jos augštupyje stovi Cerkiewna Czarna mstl. (="Cerkvinė Čarna", — ir tai paliudija, kad čia yra atsirasta rytų slavų (krie-vų-rusų) kolonijos: rus. cerkov' "cerkvė, bažnyčia, o lenk. koscel") ir dar piečiau jos Czarna Wielka "Didžioji Čarna" mstl. Kadangi tai baltų kraštas, kur slavų, net nė vakarų slavų (lenkų ir mozūrų) nebūta ir kadangi ta upė kaip tik teka per sritį, kur tebėra gyvi prūsiškieji-jotvingiškieji Kirsnos vietovardžiai, tai, be abejo, šičia minimoji upė bus turėjusi savo pirmąjį vardą tik baltišką — Kirsna, okupacijoje paversta lenkišku vertimu Czarna. Kirsnos vietovardžių baltų žemėje plačiai ir apsčiai esama.

VIKTORAS PETRAVIČIUS — Mano studijoje (aliejus).

Šiandien nuo šios mūšio vietos ir kunig. Komoto kapo į rytus ligi Baltvyžio girios 45 km, bet kitkart ir pats Bielsko miestas joje buvo (dabar jis nuo tos girios į vakarus už 35 km pasilikęs); aplink pačią girią dar tebėra baltiškųjų vietovardžių; 55 km į pietryčius nuo Wy-sokie Litewskie mst., už kurio į rytus ir į pietryčius stovi Kamienice Litewski mst. ir Lietuvos Brasta mst.; 28 km į šiaurę stovi vietovė ir geležinkelio stotis Lapai (lenk.-vok. Lapy) su virtine baltiškų (lietuviškų) vietovardžių; 50 km į vakarus yra Malkino mst. ir geležinkelio stotis, nuo kurios dar 70 km į pietvakarius Narvies (Bugo žemupio deš.-š. įt.) žemupio deš.-v. šone teberandame jotvingų pėdsakų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai