Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. BARONO "MĖNESIENA" PDF Spausdinti El. paštas
Po "Sodo už horizonto" atrodė, kad Aloyzas Baronas palieka temas apie klajoklišką ir permaininga gyvenimą II pasaulinio karo metais ir tuoj po jo. Tačiau su "Mėnesienos" romanu jis vėl sugrįžo į ankstesnes temas, apie kurias mums pasakojo "žvaigždėse ir Vėjuose", "Debesyse plaukiančiuose pažemiu" ir "Užgesusiame sniege". Taigi tematikos atžvilgiu "Mėnesiena" neduoda nieko naujo, ko nebūtų buvę jo platesnės apimties romane "Užgesusiame sniege".

Tačiau "Mėnesienoj" yra šio to naujo kitais atžvilgiais. Pirmiausia čia tų permainingų ir susipainiojusių apinkybių, kurios visaip blaško žmones ir keičia jų gyvenimo kelius, yra mažiau. Nors ir "Mėnesienoj" jos turi didelės (keliems veikėjams lemiančios) reikšmės, bet ne vien į jas autorius sutelkia savo dėmesį. Todėl ir fabulos linija "Mėsesienoj" paprastesnė, labiau įsirėžia į skaitytojo atmintį negu "Užgesusiame sniege". Naujajame romane ir keliamos problemos gilesnės, nes jame sukeičiamos teisinių normų ir moralinių pareigų painiava, kylanti iš primykčių nuodėmių bei klaidų ir iš žmogaus netikrumo žemiškos būties keliuose, nes karo aplinkybės tą netikrumą ypač išryškina. Taigi "Mėnesienos' problematika susijusi su ontologiniais ir religiniais pradais, yra reikšmingesnė negu "Užgesusio sniego' problematika, kuri sukosi apie tautines, psichologines ir moralines painiavas.

Ir pagrindiniai veikėjai "Mėnesienoj' yra pakilesnio intelektualinio lygio — jie Kauno lietuviai studentai, sportininkai ir sporto mėgėjai. Jų kalba ir veiksmai atrodo labiau individualizuoti. A. Barono mėgstamais aforizmais bei paradoksais tekalba tik Jonas Luinys. Kad ir sportininkas, jis visų veikėjų tarpe yra intelektuališkiausias. Jis savo gyvenime vadovaujasi protu ir norėtų, kad ir jo pažįstami taip darytų. Bet žmonės šitaip dažnai nesielgia. Luinys tai mato. Todėl savo galvosenoj jis yra šiek tiek skeptiškas ir kartais net ciniškas. Tačiau jo gera širdis, linkusi padėti kiekvienam artimui, tą skepticizmą persveria. Taigi šitokiam iš esmės simpatingam ir intelektuališkam veikėjui (Luiniui) kalbėti aforizmais ir paradoksais visai tinka. Tik šitą savaimingą veikėją nevienoj vietoj pritemdo paties A. Barono aforistiški ir paradoksiški išsireiškimai pasakojime ir vaizdavime.

Atrodo, kad iš penkių pagrindinių 'Mėnesienos" jaunų veikėjų (Abraičio, Luinio, Untulio,  Lilijos ir Irenos) A. Baronui geriausiai yra nusisekusi Irena — negraži, kukli, bet draugiška ir švelni, šis personažas pažymėtinas tuo, kad kuklaus, tylaus ir lygaus charakterio žmogų, kokia yra Irena, kiekvienam rašytojui nelengva atvaizduoti. Ji gal ryškesnė už gražuolę Liliją Laužuty-tę, kuri yra čia pasyvi, čia užsispirianti ir šituo būdo nelygumu įgalinanti autorių pavartoti ryškesnį teptuką. Dėl Irenos skaitytojas galėtų suabejoti tik vieną momentą, būtent, kai ji sielvarte griebiasi ginklo nusižudyti dėl to, kad jos vyras, Valius Abraitis, ją, niekuo nekaltą, pameta ir bėga paskui savo nelegalų sūnų, kurį pagimdė Lilija.

Silpniau už visus kitus sukurtas yra centrinis veikėjas, Valius Abraitis. Jis visai aiškus ir suprantamas iki pusės romano, kol jis vaizduojamas Liliją įsimylėjusiu klusniu sportininku Luinio komandoj Kaune ir paskui pabėgėliu Austrijoj iki to momento, kai jis antru kartu susitinka Vokietijoj su beveik pamiršta Lilija ir jos vaiku. Nuo tada tas eilinis sportininkas neįtikimai lūžta, pasirodydamas skrupulingu filosofu, nors per pusę romano autorius nė karto nebuvo parodęs Abraityje nei jo filosofinių polinkių, nei jo skrupulingos sąžinės. Tiesa, ir pirmojoj romano daly A. Baronas Valių vaizdavo nesavarankišką, kuris veikė arba instinkto pastūmėtas (staigus seksualinis susirišimas su Lilija), arba draugo Luinio patariamas ir vadovaujamas (sporte, pabėgime iš Lietuvos, apsisprendime vesti drauge pabėgusią Ireną). Jis lieka nesavarankiškas ir antrojoj romano pusėj, tačiau šis jo nesavarankiškumas ir neapsisprendimas grindžiamas sąžinės skrupulais ir svarstymais, kuriais jis mėgina išspręsti savo pareigos ir aplinkybių supainioto gyvenimo problemą. Bet šis dvasinės prigimties svyravimas yra išgautas staigiai pabudusiu pareigos jausmu savo nelegaliam sūnui, nors anksčiau Abraitis apie tėvo pareigas nebuvo nei rimtai kalbėjęs, nei galvojęs, nes jam terūpėjo tik turėti mylimą moterį. Kaip jauname sportininke galėjo staigiai gimti ir išbujoti tėviškos pareigos jausmas iki tokio laipsnio, kad priverstų jį pabėgti nuo neseniai vestos ir mylimos žmonos nelegalaus sūnaus gerovei, lieka visai neaišku. Iš tokios psichinės struktūros sportininko, kokį A. Baronas vaizdavo Abraitį iki antrojo susitikimo (Vokietijoj) su Lilija ir jos vaiku, būtų galima laukti priešingų, jam natūralesnių ir lengvesnių reakcijų-noro pabėgti nuo nelaukto nelegalaus sūnaus ir jo motinos, nekankinti savo teisėtos žmonos. Dėl to Abraičio sielvartavimas ir svyravimas antrojoje romano pusėj atrodo nepagrįstas. Tuo pačiu lieka nepagrįstas ir jo pabėgimas nuo žmonos (Irenos), kurią jis myli ir kuriai neturi jokių priekaištų. Tas pabėgimas juo labiau nesuprantamas, kad Abraitis savo buvusiai trumpo laiko meilužei gražuolei nebejaučia jokio seksualinio patraukimo. Išgirdęs apie atsiradusią Liliją, iš karto jis savo buvusią meilę pavadina kvailais prisiminimais, nes "Viskas dingo. Šiandien tėra tik Irena. Geras ir puikus vaikas", sako autorius. "Lilija ne jam. Lilijos nebėra. Ji mirusi" (102 psl.). šitaip apsisprendus} Valių Abraitį Lilijos žinia apie gimusį sūnų tiesiog priglušina. Ir tai suprantama. Bet nebesuprantami po to einą Valiaus žingsniai. Užuot glaudęsis arčiau prie savo mylimos žmonos Irenos, kuri jo nutylėtą praeitį su Lilija jam atleidžia, jis netrukus nueina pas savo buvusią meilužę ir prie jos vaiko vežimėlio nu-srendžia: "Jis negali būti be tėvo. Aš jo tėvas, ir Lilija mano žmona" (107 psl.). Valiaus pasiryžimo įvykdyti šį nutarimą net prieš Lilijos norą nebesupranta nė jo draugas Luinys. Bet autorius su šituo nepagrįstu Valiaus lūžiu arba "atsivertimu" lengvai susitvarko pasakydamas: "Nelaimė žmogų daro judriu ir pasiutusiu" (115 psl.). šitaip, tiesa, kartais atsitinka gyvenime, bet ne literatūros kūriny, kur veikėjų būdo pakitimai turi būti iš anksto paruošti. Deja, ."Mėnesienoj' to nepadaryta.

Kalbant apie Abraičio staigų "atsivertimą" arba lūžį, kyla taip pat klausimas, kodėl autorius šitaip pasielgia su tuo savo veikėju. Atsakymas į tai nėra vienas: kad Valiaus, Irenos ir Lilijos gyvenimai labiau susikomplikuotų, kad veikėjai turėtų apie ką filosofuoti, nes kitaip (laikantis ligi tol vaizduoto Valiaus būdo) "Mėnesienos" romanas greit turėtų baigtis — Valius su Irena turėtų kur nors toliau išvažiuoti, Lilijos vaikui pažadėdami savo materialinę paramą, arba jį įsūnindami. Tačiau Abraičiui tokia įsūnijimo galimybė neateina nė į galvą, nes jis užsispiria prie savo tezės: "Aš myliu abi moteris.... Ireną — kad ji mano žmona, o Liliją — kad ji mano vaiko motina' (116psl.). Dėl to jis meta Ireną, kad galėtų gyventi su Lilija, kuri to nenori. Iš čia kyla visos tolimesnės komplikacijos ir su jomis susijusi filosofija. Dėl šito nenatūralaus sprendimo, atlikto autoriaus valia ir nesuderinto su Valiaus ankstesniu gyvenimu bei jo būdu, daugelis kitų vėlesnių svarstymų apie teisinių normų  ir  moralinių  pareigų  prieštaravimą, apie vieno žmogaus (vaiko) nužudymą, arba kito žmogaus (Irenos) savižudybę likusių gerovei įgauna netikrą šviesą. Tiesa, šios romane svarstomos 'problemos nėra netikros savy. Iš esmės jos tikros, reikšmingos ir autoriaus vaizdžiai formuluotos, bet jos yra dirbtinai sukeltos dėl Valiaus Abraičio lūžio, nepagrįsto psichologiškai. Ypač netikrai skamba tie moralinės filosofijos svarstymai jo lūpose, kurios nieko panašaus nebuvo kalbėjusios pirmojoj romano pusėj. Dėl tos pačios priežasties atrodo įtartinas ir Irenos mėginimas nusižudyti, nors, atskirai paėmus, jos, nekaltai vyro pamestos sielvartas ir savižudybės mintis (138-140 psl.) yra viena gražiausių vietų romane.

Gaila, kad dėl Valiaus "Mėnesienos" romanas yra suskilęs į dvi pusi, o antrojoj kai kurie epozodai (filosofiniai monologai ir dialogai) atrodo netikri. Jeigu autorius būtų viską nuodugniai pergalvojęs, išlyginęs ir ištaisęs, tų aibių būtų galėjęs išvengti. Bet A. Baronas, atrodo, taisymo, lyginimo, perrašymo nemėgsta. Jei ne tai, kaipgi būtų galima aiškinti tuos improvizacinius juodraštinius pėdsakus, kurių sutinkame ne viename A. Barono kūriny,   neišskiriant nė "Mėnesienos" ?

Jau nebekalbant apie Abraičio lūžį, "Mėnesienoj" improvizacijos pėdsakų matyti ir kitur. Sakysim, mergišiaus Untulio ir Lilijos meiliški santykiai romano pradžioj labiau išryškinti (vaizduojamas beveik Lilijos išprievartavimas), palyginus juos su tokios pat rūšies Abraičio ir Lilijos santykiais, nors šiais atsiremia romano problematikos didžioji dalis. "Mėnesienos" autorius gana gerai improvizuoja gamtovaizdžių gabaliukus. Trumpais ekspresyviais posakiais jis sukuria dažnai įspūdingą lyrinę nuotaiką, nors ir sarkastiškai nuspalvintą. Tačiau, neturėdamas kantrybės apie viską pagalvoti ir išdalinti, jis tuose gamtovaizdžio gabaliukuose taip pat kartais susipainioja. Antai, A. Baronas rašo: "Ruduo artėja. Graudulys toks sklando uogenojuose ir eglių šakose" (150 psl.). Tačiau po dvidešimt penkių puslapių jis, atrodo, pamiršta, ką buvo rašęs, nes: "Vasara laikosi, vasara išeina, vasara mojuoja visais savo sunešiotais margais ir žaliais kaspinais" (176 psl.). Jei net dabar vasaranenori išeiti (laikėsi), tai kam tada buvo kalbėta apie graudulingą rudens nuotaiką su verksmingų gervių eskadrilėmis (150 psl.)?

Tuos gamtovaizdžio gabaliukus bekurdamas, A. Baronas vartoja pamėgtus paradoksiškus išsireiškimus. Tai gamtovaizdį suantropomorfina ir susieja su veikėjų nuotaikomis. Bet kadangi jis dažnai  improvizuoja ir parašyto teksto, atrodo, neperžiūri, tie paradoksiški posakiai kartais vaizdą suskaldo. Pvz., A. Baronas rašo: "Lekia vieniši ir pilki debesys. Purtydamas už atlapų medžius lekia vėjas. Vėjas turi militariškų palinkimų. Vėjas galėtų būti policininku. Ir frontas lekia ir šoka per sugriuvusius tiltus' (89 psl.). Jei autorius būtų išbraukęs tuos du paradoksiškus sakinius apie vėjo militariškas ir policininkiškas ypatybes, vėjo lėkimas ir karo fronto didelis judrumas būtų susilieję į vieną nuotaiką. Dabar ji tų dviejų sakinių buvo suskaldyta. Kitur tie paradoksai sulaiko veiksmą, kuris vaizdžiai būna aprašytas ir be jų. Antai: "Šviesiaplaukė stveria vieną stiklinę ir meta į Untulį. Stiklinė sudužta į prieangio stulpą, šukėmis ir pieno likučiais apiberdama Untulį". Prie šitokio kondensuoto vaizdo, atrodo, nieko nebegalima pridėti, o laukti, kas bus toliau. Bet autoriui to negana, ir jis pradeda samprotauti: "Kai moterys pyksta, prasideda spiritistiniai reiškiniai. Laksto indai ir daiktai. Spirtizmas moterų išradimas" (72 psl.). Kam čia šitoks pasakotojo asmeninis įsikišimas reikalingas ? Ar veiksmui sulaikyti ? Ar paradoksui sukurti?

Tiesa, kad paradoksai ir aforizmai A. Baronui dažnai sekasi. Tačiau jie romane neturi būti nei tikslas sau, nei vaizdų skaldyti, nei pasakojamo veiksmo sulaikyti, nei sudaryti atskirų epizodų. Jie tegali būti organiškai įjungti į tekstą minčiai išryškinti, vaizdo prasmei sustiprinti, šiam tikslui paradoksų ir aforizmų serijos visai nereikalingos. Tačiau sukūręs vieną gerą aforizmą ar paradoksą, A. Baronas juo nepasitenkina. Jis neretai suimprovizuoja jų visą seriją, kuri ir minties neišryškina ir tampa beveik tikslas savy, tuo skaldydama romano vienybę. Antai, žiūrėdamas į Abraitį, susimąsčiusį dėl Lietuvoj paliktos Lilijos ir dėl čia pat sėdinčios Irenos, Luinys sau vienas samprotauja: "Paguodos jieškojimas, spąstų jieškojimas. Moteris — sielos daktaras, kuris vietoj honoraro tave patį paima. Iš sterblės galvą sunku ištraukti. Paguodos virvelės stipriai riša. šitokiose aplinkybėse reikia būti vienam. O gal ir ne. Sijonas kartais visas vertybes, kaip bomba, apverčia aukštyn kojomis. Sijonas turi didelės griaunamos galios. Sunku prasimušti pro sijoną, kaip pro diviziją. Gal todėl, kad apsupimas ir pralaimėjimas linksmas" (80 psl.). šituo Luinys nori pasakyti, kad karo aplinkybėse susirišti su meile moteriai neverta. Tačiau šią mintį, atitinkančią Luinio būdą, paradoksų serija tik aptemdo. Ar ta mintis nebūtų ryškesnė, jei autorius būtų pasitenkinęs dviem trim paradoksais? O tokių perkrautų, tik dar labiau pakrikusių, paradoksų serijų (ilgesnių ir trumpesnių) "Mėnesienoj' yra neviena.

Pasisakant prieš išplėstas paradoksų serijas, visai nereiškia, kad tuo būtų patariama paradoksinių posakių nevartoti. Ne. Sugebėjimas kurti aforizmus ir paradoksus yra didelė ir reta dovana, liudijanti ir intuicijos aštrumą ir vaizduotės gyvumą. Vartojami su saiku ir vietoj, jie pasakojimui ir dialogams suteikia blizgesio ir idėjinio svorio. Tai žinom iš teorijos, tai matom ir praktiškai toj pačioj "Mėnesienoj'. Pvz., kas gali nesidžiaugti šitokiu paradoksu: "žmogus dažnai šoki į kvailumą, kaip į purvą. Gaila, kad niekas nedirba kaliošų, kurie apsaugotų nuo kvailysčių. Kas nors milijonierių pasidarytų". Tai tikrai puikus paradoksas, nes atitinka Luinio būdą ir jo momentinę nuotaiką. Todėl negali neapgailestauti, kad A. Baronas šitokias brangias menines priemones neretai švaisto be reikalo, tuo savo deimantus nupigindamas. Argi jis nejaučia, kad dėl to jis gali būti apkaltintas manierizmu ir nerimtumu ?

To jis gali išvengti taisydamas, lygindamas, papildydamas savo improvizacijas, kol jos niekuo nebeatskleis buvusio juodraščio. Tam reikia atsidėjimo ir kantrybės, nes be jos dideli kūriniai nesukuriami. Kantrybės taisant ir lyginant juodraščius ir reikia linkėti A. Baronui, kad jis savo . talento neišbarstytų gausiose improvizacijose. Geras daiktas kiekybė, bet kokybė kur kas brangesnė.

Aloyzas Baronas, MĖNESIENA, romanas, Chicago 1957, Karvelio leidinys, viršelis J. Pilipausko, 202 psl.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai