Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ISTORIZMAS IR MACEINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. JAKŠTAS   

I
Ne per seniai gavau knygutę iš Vilniaus, matyt, jauno autoriaus, Vinco Kryževičiaus, pavadintą "Lietuvos privilegijuoti miestai" (1981). Knygutės įžangoje autorius rašo: "Metodologinis šio darbo pagrindas yra marksizmo - leninizmo klasikų teorija apie amatų atsiskyrimą nuo žemės ūkio. . Šiame prisipažinime išeina aikštėn istorijos moksle glūdinti mintis: jungti praeitį su dabartimi. Autorius imasi tyrinėti nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos miestų istoriją, siedamas ją su dabar, galima sakyti, kanonizuota marksizmo-leninizmo teorija. Ji perkeliama iš dabarties ir panaudojama aiškinti praeities reiškiniui — Lietuvos miestų istorijai. Atseit, praeitis jungiama su dabartimi. Šiam smulkiam atvejui taikyta taisyklė tinka visiems istoriniams tyrinėjimams. Į praeities reiškinius kreipiamas dėmesys, ir imamasi tyrinėti tuos, kurie turi kokį idėjinį, dvasinį sąryšį su dabartimi. Dabartis žadina dėmesį praeičiai. Kaip negalima išsamiau kalbėti apie šią dieną nepalietus vakarykštės, taip negalima kalbėti apie jokį visuomeninį ar individualinį klausimą neinant į praeitį. O tai todėl, kad, kas yra dabartyje, vis prasidėję praeityje. Tai galima patirti iš kasdieninio gyvenimo. Skaitydami kasdieninius laikraščius, klausydami radijo ar televizijos pranešimų, klausydami kalbų ar patys dalyvaudami pokalbiuose, beveik visuomet susiduriame su ilgesnėmis ar trumpesnėmis praeities užuominomis. Visas žmogaus gyvenimas slenka tarp dabarties ir praeities, ir jos neatskiriamos viena nuo kitos.

Kaip neatskiriamas šiandienykštis gyvenimas nuo praeities, taip neatskiriamas ir praeities mokslas nuo dabarties. Tačiau yra skirtumas tarp dabarties ir praeities kasdieniniame gyvenime ir istoriniame tyrinėjime. Pirmu atveju praeitis ir dabartis susiduria betarpiškai, tuo tarpu istoriniame tyrinėjime praeitis jungiama su dabartimi, panaudojant visokeriopas praeities liekanas, šaltiniais vadinamas. Šaltiniai yra istorinio tyrinėjimo objektai. Bet jie pasidaro tokie tik tuo atveju, jei dabartinis gyvenimas pažadina interesą jiems, t. y. kai tuose šaltiniuose slypinti praeitis atgyja dabarčiai; kada jie, kaip istorikui tyrinėtojui, taip ir to laiko vi-visuomenei tampa dabartimi.

Kaip dabartis pabudina žmogui praeitį ir ji tampa jo dabartimi, rodo mūsų aušrininko dr. Jono Basanavičiaus prisipažinimas autobiografijoje. "Gimęs ir užaugęs tyrai lietuviškame kampe, aš jau nuo mažų dienų po tėvų įtekme buvau pradėjęs savyje gaivinti lietuvišką dvasią . Pirmąsias žinias — žinias iš lietuvių praeities nuo mano tėvo įgijau. Tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir kitos. Vėliau Strijkovskio Kronika polska, litevska, žmodzka buvo mano vadovu. Gvanini, Dlugošas, Kromeris ir kiti kronistai, o vėliau Kraševskio raštai turėjo į mane didelę įtekmę" (Rinktiniai raštai, p. 21, 1970). Jeigu prie šio Basanavičiaus atsiliepimo apie skaitytus raštus pridursime jo gautus įspūdžius iš stebėtų piliakalnių, turėsime įsitikinti, kad jam Lietuvos praeitis buvo tapusi dabartimi; ji buvo gyva jo vaizduotėje   ir pergyvenama.

Basanavičiaus kaip istoriko asmenyje susijungė skaityti raštai, girdėtos tėvo pasakos apie baudžiavą, stebėtos pilys su pasakojimais apie "kryžius" į idėjinę vienovę. Tokia praeities ir dabarties vienove gyvena kiekvienas istorikas tyrinėtojas, net kiekvienas žmogus, kuriam istorinė nuovoka nesvetima.

Istorinė praeitis yra neaprėpiama bendrybinė sąvoka. Konkrečiai kalbant, vis turima galvoje kokie paskiri faktai, randami šaltiniuose. Juos atrenkant, vertinant pirmiausia patikimumo atžvilgiu ir sumuojant, stengiamasi atkurti praeitį. Kas vadinama praeitimi, yra didelės daugybės faktų konglomeratas (mišinys). Ji lyg kokia uoliena, susidedanti iš milijono smiltelių. Maža dalis tų smiltelių, t.y. faktų, teikiama šaltinių, kurie yra istorinio tyrinėjimo objektai. Jie yra istoriniai vienetai — individai. Kasdieninėje kalboje individas ir asmuo paprastai laikomi vienareikšmiais, net sinonimais. Ne taip istorijos moksle. Čia individui duodama ne tik paskiro asmens reikšmė, bet ir kolektyvinio. Individais laikomos visokeriopos visuomeninės organizacijos, kurios reiškėsi gyvenime kaip tam tikri vienetai, kitaip sakant, daugingos vienovės. Aišku, visoje žmonijos istorijoje vyravo ir vyrauja du kolektyviniai individai — tautos ir valstybės. Jos istorijoje dažnu atveju sutapdavo, istorijos mokslo veikalai daugiausia apie jas rašydavo ir pirmenybę duodavo politiniams faktams. Tad ir turime daugiausia seniausias politines tautų bei valstybių istorijas. Volteris (Voltaire) (1694-1778) davė pradžią kultūros ar civilizacijos istorijai. Ji eina šalia politinės istorijos. Dabar yra tendencija jungti abi istorijas į vieną plačios apimties istoriją.

Kadangi kultūra yra daugiareikšmė sąvoka ir visaip bandoma apibrėžti, tai ir jos istorija daugeriopa. Aplamai, visa, kas žmogaus sukurta, išrasta ir įvyko laiko slinktyje, tampa istorinio tyrinėjimo objektais, tariant istorinėmis individualybėmis. Jos gali būti vaizduojamos ir vertinamos.

Ne visos individualybės gali būti istorijos mokslo aprėptos, iš jų daugybės atrenkamos kai kurios. Kokiu pagrindu atranka daroma, nėra nustatyta ir negali būti nustatyta. Lemia turimieji šaltiniai ir gyvenamojo laiko dvasia. Šiuo atveju ir pasireiškia sąryšis tarp dabarties ir praeities.

Kai visas istorinis vyksmas pripažįstamas individualinių reiškinių gyvata, tai istorijos mokslui skiriamas uždavinys vaizduoti juos laiko aplinkoje. Naujausiais laikais individualinių reiškinių tyrinėjimui ryšium su juos saistančia visuomenine aplinka duotas istorizmo vardas.

Nors istorizmas (vok. Historism, pr. histo-risme, angl. historicism, it. istorismo) buvo prasismelkęs į istorijos mokslą nuo XIX a. ar dar anksčiau, tačiau jo vardas tik šiame šimtmetyje pradėtas visuotinai vartoti. Istorizmas kilo kaip reakcija prieš pozityvizmą, kur istorijos mokslas tapdintas su gamtos mokslais. Buvo kuo išsamiausiai turinėjami istoriniai faktai ir iš jų stengtasi susekti istorinį dėsningumą, kaip ir gamtos moksluose. Pozityvistinės istorijos sampratos žymiausiu atstovu laikomas anglas H. T. Buckle (1821-1862).

Prieš Bucklės pozityvizmą pirmas pasisakė J. G. Droysenas (1808-1884). Jis įrodinėjo, kad istorija yra mokslas, bet skirtingas nuo gamtamokslio. Gamtos mokslų objektas yra daiktinis pasaulis, tuo tarpu istorijos — moralinis. Moralinis pasaulis, pagal Droyseną, yra visa, kas žmonių galvota, kurta, jų turėtos idėjos, visi išlikę kūriniai, kurie amžių slinktyje sukurti ir yra praeities liudininkai. Savo paties istorijos sampratą išdėstė Droysenas nedidelėje knygutėje "Istorijos mokslo bruožai". Joje dar stipriau pagrindė istorijos mokslo skirtumą nuo gamtos mokslų ir paruošė dirvą istorizmui.

Prieš pozityvizmą pasisakė tokie garsūs vokiečiai mokslininkai filosofai, kaip Diltey, Yindelbandas, Rickertas. Vindelbandas atskyrė vadinamus nomo-tetinius (įstatyminius) mokslus, t.y. gamtinius, nuo Diltey pavadintų dvasinių mokslų (Geisteswissen-schaften), t.y. individualinių. Prie šių mokslų priskyrė istoriją. Istorija kaip individualinių faktų mokslas priartinta prie istorizmo.

Šių dienų istorizmo žymiausiu kūrėju laikomas didelis italų visokeriopas mokslininkas Be-nedetto Groce (1866 - 1952). Jo istorizmo esmė — jungimas dabarties aktualaus gyvenimo su praeitimi. Iš dabartinės dvasinės visuomeninės padėties, iš vyraujančių idėjų žvelgiama į praeitį. Dėl artimo ryšio tarp dabarties ir praeities pats istorijos mokslas kinta su kintančiu gyvenimu. Croce patvirtina beveik nudėvėtą posakį, kad kiekviena karta rašo sau istoriją. Beveik tą pat pasako ir pats mokslininkas trumpu aforizmu: "Kiekviena tikra istorija yra šiuolaikinė (contempo-ranea) istorija" (History, p. 12, 1921).

Grocės istorizmas pagrįstas individualine istorijos mokslo samprata. Jis įrodinėja, kad kiekvieno istorinio tyrinėjimo objektas yra individas. Individas jam yra ne tik asmuo, bet ir kolektyvai, k.a. valstybės, tautos, visokeriopos visuomeninės grupės, organizacijos, susivienijimai, kas viena sąvoka galima pavadinti dauginga vienove. Individai Crocei yra net tokios sąvokos, kaip renesansas, komunizmas, feodalizmas, liberalizmas, socializmas. Jos yra tam tikros individualybės, vienetai. Istoriniai asmenys, kokie paskiri istoriniai reiškiniai vis apžvelgiami iš platesnės, bendresnės perspektyvos. Croce (History, p. 107) duoda Pe-riklio, Platono ir Sofoklio pavyzdžius ir sako, kad jie esmingai siejasi su graikų politika, filosofija ir tragedija. Šios bendrinės, idėjinės sąvokos negalėtų būti vaizduojamos be šių asmenų kūrybos. Ir šių asmenų kūryba negalėtų būti nagrinėjama be tų bendrinių Graikijos istorijos sąvokų. Iš to Croce išveda: "Istorija yra individualinė, kartu ir universalinė (bendrinė).

Kadangi visi individualiniai faktai kinta laiko tėkmėje, tai istorizmas, sakoma, veda istorijos mokslą į reliatyvizmą. Kai viskas kinta ir kiekvienas individualus reiškinys yra laiko sąlygojamas ir nėra pastovus, tai gyvenime nėra jokių pastovių, "amžinų" vertybių, dėl kurių pats gyvenimas būtų vertas gyventi. Tad istorija, pagal istorizmo mokslą, netenka tvirto pagrindo, kaip istorizmo priešai moko.

Iš tikrųjų istorizmas nenuvertina istorijos mokslo. Jis tik moko vertinti ir vaizduoti individualius reiškinius ir asmenis jų gyvenamojo laiko rėmuose; pagal istorizmą istorikai turi aiškinti ir įrodinėti, kaip asmenys to laiko aplinkybėse tegalėjo veikti ir bet kokie įvykiai tegalėjo vystytis. Istorikas, pagal istorizmo mokslą, turi įžiūrėti vaizduojamuose asmenyse ir įvykiuose vertę jų gyvenantiems laikams ir kartu įnašą į didžią bendrą evoliuciją, kuriai visas gyvenimas palenktas. Istorijos mokslo vertė glūdi jos vaizduojamuose, aiškinamuose praeities meno, mokslo kūriniuose, kurie yra antlaikinės vertės. Tokie individualūs reiškiniai, kaip Rembrandto, Rafaelio, Čiurlionio paveikslai, Šekspyro, Goethės, Homero, Virgilijaus, mūsų Donelaičio kūriniai paliks paveikūs ilgus amžius. Žmonijos atmintyje paliks istorijos įteigti didieji valdovai, didvyriai, pranašai, kovotojai dėl žmonijos gerovės ir laisvės.
Nesuskaičiuojama daugybė individualinių reiškinių vaizduoja ir vertina istoriją jų laikuose ir kartu sieja juos su dabartimi. Ir rodo juos esant antlaiki-nius.

II
Kadangi istorizmas yra ne kokia teorija, bet pats požiūris į gyvenimo vyksmą, tai bet koks gilesnis, esmingesnis to gyvenimo statomų uždavinių svarstymas neatskiriamas nuo jo. Dabartis, kaip jau pastebėta, tegali būti svarstoma tik ryšium su praeitimi. Štai turime ne per seniai išleistą mūsų žinomo filosofo A. Maceinos knygutę "Asmuo ir istorija (1981). Jau pačios serijos pavadinimas, į kurią kalbama knygutė įrikiuota pirmąją ("Mūsų idėjos dabarties šviesoje") rodo jos istorinio turinio sąsają su dabartimi. Knygutės istorizmo krypčiai ženklus ir ją palydintis įvadinis žodis "Seriją pradedant". Čia nusakomi Ateitininkų Federacijos pagrindai, užsimenama šiek tiek jos istorija ir jos uždaviniai dabartyje, kuriuos siūloma  svarstyti.

Jau turinio įvadinėje dalyje, poskyryje "Istorinės sąmonės aštrėjimas", išeina aikštėn istorizmo samprata. Čia autorius pabrėžia, kad šiandienykštis žmogus itin junta esąs istorinė būtybė ir todėl jai duoda ens historicum žymenį. Dabar gyvenamam amžiui tiktų duoti ir saeculum historicum pavadinimą, kaip kai kurie istorizmo aiškintojai jį vadina. Visai panašiai samprotauja ir Maceina: "Žmogus turi istoriją ne kaip savo būvio prietapą, bet pats jo būvis yra istorija" (p. 2). Iš tikrųjų žmogus, kaip kiekviena individualybė, tegali būti suprantamas tik tam tikroje istorinėje aplinkoje, kuri duoda visam kam buities turinį.

Istorijos mokslo uždavinys, pagal istorizmą, pažinti ir įvertinti žmones ar kokias individualybes jų istorinėse sąlygose; įžiūrėti asmenų kūriniuose ar šiaip bet kokiuose individualiniuose veiksmuose tam tikro laiko ribose antlaikinės vertybes. Kiekviena epocha, kiekvienas laiko periodas yra savaimingas. Jis nėra pakopa ateinančiam "tobulesniam" laikmečiui, kaip klaidingai mokė progreso minties skleidėjai XVIII-XIX a. sąvartose. Visų amžių paskirų asmenų, tautų ar bet kokių grupių sukurti meno, mokslo, technikos kūriniai yra vis išliekamos, antlaikinės vertės, jei tik žmonijos branginami. Pavyzdžiui galima suminėti tokius kūrinius, kaip tūkstančius metų senumo kinų siena, Egipto piramidės ir sfinksai, senovės graikų, romėnų meno kūriniai, pietų Amerikos actekų statybos ir meno liekanos. Aplamai, visa Europa kupina įvairių mokslo ir meno vertybių, sukurtų per porą tūkstančių metų tam tikrais laikais ir pripažintų turinčiais antlaikinę reikšmę. Tad kiekvienoje istorinėje individualybėje slypi laikinumas ir antlaikinumas, kitaip sakant, paskiruose dalykuose (faktuose) glūdi visuotinumas.

Maceina, pabrėžęs (p. 2) istorinės sąmonės paaštrėjimą, tariant istorizmą, klausia, kokios yra jo priežastys. Jis nurodo jas dvi: istorijos lūžius ir erdvės nuobodį. Jis kalba apie pirmąją priežastį pasitelkęs labai žinomus autoritetus, kaip J. Ortegą, N. Berdjaevą, Marcelį.

Šiuo atveju mūsų filosofas nukrypsta nuo istorizmo, kai jis pripažįsta istorinius lūžius. Iš tikrųjų istorijoje nėra jokių lūžių; yra tik kaita, vystymasis. Jis yra visuotinis, gyvenimiškas reiškinys, ir be jo pati buitis neįmanoma. (Pantą re, kaip skamba dažnai kartojamas Heraklito posakis).
 
Tad istorizme, kuris yra pats gyvenimas, vystymasis pripažįstamas esminiu reiškiniu. Kaip nenutrūksta gyvenimas, taip nenutrūksta ir istorija. Joje negali būti tuštumos, kuri turėtų būti iš šalies užpildyta. Istorija vystosi savaime, ir jokių pašalinių veiksnių jai nereikalinga.

Antras įvadinėje dalyje autoriaus paliečiamas dalykas pavadintas "Istorinė sąmonė ir tautinė tapatybė". Istorijos mokslo atžvilgiu terminą "tautinė tapatybė" galima būtų tapatinti su istorine individualybe, laikant ją kolektyviniu vienetu. Jos narius esmingai vienija bendras gyvenamas kraštas, kalba, papročiai, kasdieninio gyvenimo būdas, jos žodinė kūryba, ypač dainos. Tai veiksniai, sudarą tautos sielą, išaugusią iš praeities, atseit istorijos išdavą. Todėl tautos praeitis, jei jos nariai įsisavinę ją, tampa neatskiriama jų gyvenimo dalimi. Gražiai mūsų garbusis filosofas formulavo su pateiktomis istorinėmis užuominomis teiginį: "Tėvynės istorija atgyja asmenyje savo pilnatve" (p. 3). Prie to reikėtų pridėti: kai asmuo jaučiasi esąs neatskiriamas tautos narys.

Išeivystė, tariant fizinis atsiskyrimas nuo tautos kamieno, dar nereiškia dvasinio išsiskyrimo iš tautinio vieneto, kol žmogus nepraranda savo tautinio jausmo; kol jis jaučiasi ir svečioje šalyje esąs pašalietis, ne integralinis vietinės visuomenės narys. Jis jausis atsiskyrėlis vietinių minioje, vienišas. Kaip išeivis gali išsijungti savo dvasia iš pirmykštės tautos ir įsijungti į gyvenamos šalies visuomenę bei tautą, tai painus ir sudėtingas klausimas. Jis mūsų autoriaus gvildenamas trečiame skyriuje: "Asmens buvojimas istorijoje". Dėstymas pradedamas nuo tautinės atminties, kuri siejama su istorinio turinio įsisavinimu. Čia pat filosofo pastebima, kad istorinė atmintis nėra individuali, bet tautinė. Istorizmo atžvilgiu būtų geriau tikę tautinės atminties vietoje vartoti bendruomeninę atmintį. Ši būtų bendresnė ir artimesnė santykyje su individualine atmintimi. Ak, ir pats autorius kalba apie bendruomenę, "kurioje buvoja jos praeitis" (p. 38). Greičiausiai ir K. Jaspersas turėjo galvoje Maceinos cituojamuose (p. 39) žodžiuose bendruomeninę, o ne tautinę atmintį.

Antrame poskyryje, "Tautos tradicija", jau imama kalbėti apie tautą ryšium su tradicija. Duodami visokeriopi pavyzdžiai, rodantieji, kaip dabartinis gyvenimas jungiamas su praeitimi. Tradicija autoriui yra "susigrąžinta praeitis". Tai ir yra istorizmas, nors tas vardas autoriaus čia nevartojamas. Pabaigoje tradicionalizmo kaip tradicijos antipodo aiškinimas, rodos, netaiklus. Marksizmo pavadinimas istoriniu nomadizmu itin originalus, tačiau vargiai atitinkąs to mokslo prasmę.

Poskyris "Gimtoji kalba" kupina citatų - atsiliepimų, pradedant A. Saliu. Teisingai pastebima, kad mūsų prašmatnusis kalbininkas, Herderio įtaigautas, taip atsiliepė apie gimtosios kalbos reikšmę. Ypatingą prieraišą parodė Maceina šv. Augustinui, kai net pakartotinai aiškina jo Confessiones vietą, kur kalbama apie jo nemėgtą graikų kalbą ir lengvai išmoktą lotynų. Pats nuo savęs ne ką pridurdamas, baigia poskyrį giliaprasmiu sakiniu: "Nešdama su savimi tautos pasaulėjautą bei pasaulėžiūrą, gimtoji kalba nešasi kartu ir mūsąjį būvį kaip suasmenintą išraišką pačios tautos būvio" (p. 53).

Poskyris "Istorinė sąmonė" yra lyg kartojimas tokio pat pavadinimo poskyrio įvadinėje dalyje. Kalba apie tautinę sąmonę, ir ji siejama su tautos istorijos įsisavinimu. Jos šviesūs taškai džiugina istorijos sąmonės turėtoją, įtaigauja pasididžiavimo jausmą; priešingai, tamsūs — liūdnina ir žadina slegiamą nuotaiką. Istorinės sąmonės turėtojas pergyvena tautos praeitį kaip savą praeitį. Jis domisi tautos praeitimi ne būtinai mokslo tikslu, bet kaip filosofas išsireiškė, "gyvam savo būvio reikalui" (p. 55). Šie ir panašūs Maceinos teiginiai gretina jį su iškiliausiu šių laikų istoricistu, kaip B. Croce, kuriam kiekviena istorija yra šiuolaikinė istorija (contemporanea).

Paskutinis, užsklendžiamas, skyrius, "Asmens buvojimas istorijoje", pradedamas tokiu nuviliančiu poskyriu — "Išeivio tragedija". Kai čia šalia išeivio tremtinio duodama ir išeivio duoneliautojo kategorija, tai vargiai tinka poskyriui tragiška nomenklatūra. Juk vadinami duoneliautojai vyko (ir vyksta) svetur geresnio gyvenimo ieškodami, norėdami prasigyventi. Tad jų tėvynės palikimas nelaikytinas tragedija. Taip pat ir bėgimas iš grasomos nelaisvės į laisvę, t.y. pabėgėlių pasitraukimas iš gimtojo krašto, nereiškia tragikos.

Du poskyriai, "Santykiai su svetima istorija" ir "Tremties sąmonė", veda skaitytoją į "medias res". Pagal istorizmą autorius būtų turėjęs kalbėti šioje vietoje, kaip asmuo tremtyje išlaiko, kalbant J. Girniaus žodžiais, tautinę ištikimybę, t. y. jausmą, kad priklauso savo paliktai tautai ir naujam kraštui esąs pašalietis. Labai gerai žinomas anglų filosofas ir istorikas J. A. Toynbee skyrė sąvokas "to be in" ir "to be within". Jos išreiškia dvejopą asmens būvį visuomenėje. Tremtiniui, kol jis jaučiasi toks esąs, tinka pirmoji sąvoka. Jis, nors ir yra naujoje visuomenėje, tačiau nesutapęs su ja, neįaugęs į ją. Jis nėra jos integralinė dalis. Retas atvejis, kad pirmoji lietuviška generacija integruotųsi į naujo krašto visuomenę. Ji palieka visad "to be in" (žinoma, nėra taisyklės be išimties). Tuo tarpu tolimesnės kartos anksčiau ar vėliau integruojasi į vietinę visuomenę ir tampa "to be within". Tai gaivališkas vyksmas, istorinis procesas — istorizmas. Apie jį mūsų gerbiamas filosofas būtų turėjęs kiek išsamiau pakalbėti. Kai Maceina, užuot lietęs šią temą, kalba "apie prievartinį atitvėrimą nuo paliktos tėvynės" ir su tuo sieja "tautos sąmonę", tai skaitytojui gali kilti klausimas, kaip reikėtų žiūrėti į mūsų vadinamus repatrijantus, grįžusius į dabartinę tėvynę. Juk jie gyveno svetimoje istorijoje. Arba paimsime kad ir mūsų vadinamus pažangiečius, kurie gyvena svetimoje tėvynėje. Gal ir Maceina sutiks, kad nei repatrijantai, nei pažangiečiai nejuto ir nejunta prievartinio atitvėrimo nuo tėvynės.

Istorijos vyksmas kinta amžių slinktyje, ir su juo kinta ir kartų kartos, vis derindamosi prie jo. Nenutrūkstamame kitime buvusi svetima istorija tampa sava.

ELENA URBAITYTĖ  PAKLYDĘ ANGELAI 1975 Aliejus. Galdiko galerija Neto Yorke.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai