Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GAIRIŲ ATEITIN BEIEŠKANT PDF Spausdinti El. paštas

Gyvename turtingame kapitalistiniame krašte ir apsčiai naudojamės jo gausiomis gėrybėmis. Tačiau girdime ir stiprią kapitalistinės santvarkos kritiką.

Iš tėvynės Lietuvos gauname žinių apie komunistų ten daromas skriaudas mūsų tautiečiams. Tačiau skaitome laikraščiuose, su kokiu ryžtingumu raudonieji partizanai kovoja įvairiuose kraštuose, ir kaip komunizmas įsigali vis naujose pasaulio šalyse. Spaudoje, televizijoje ir pašnekesiuose girdime įvairiausių mokymų ir ideologijų, dažniausiai įvilktų į praktiškas, patrauklias, stipriai įtaigaujančias formas.

Mes patys iš tėvynės atnešėme sveiką nuovoką, didelį gyvenimo patyrimą ir katalikybės kraitį. Užtat tie visi dalykai mūsų dvasioje tai stoja vienas prieš kitą, tai susilieja, kaip žiemą vilnijančios sniego pusnys ar smėlio bangelės jūros pakraštyje. Tiek įvairių religijų, ideologijų, sistemų, santvarkų, naujų sąjūdžių, gyvenimo stilių, tarp besikeičiančių epochų! Kokia bus ateitis?

Mums, lietuviams, be abejo, rūpi, ko galima iš jų pasimokyti ir ką galima panaudoti mūsų dvigubam tikslui: išlaikyti jaunosiose kartose sveikos dvasios lietuvybę ir tai efektyviai panaudoti Lietuvos išlaisvinimui. Tad visų tų sampratų, sistemų, santvarkų ir epochų sąvartoje, toje didžiulėje kryžkelėje, mums reikia gairių ateičiai. Jų ieškoti, mėginti nurodyti, nusmaigstyti jas ateitin — šios studijėlės tikslas.

I. MARKSIZMO IR KAPITALIZMO PATRAUKLUMAS
Labai svarbu patiems gerai pažinti ir pateikti mūsų jaunosioms kartoms bei amerikiečiams marksizmo ir kapitalizmo patrauklumo ir blogumo elementus. Juk jie ir mes dažnai, beveik kasdien, girdime kalbant apie komunizmą, Sovietų Sąjungą, socialistinius kraštus, apie socialdemokratų partijas ir jų valdomus Europos kraštus, apie marksistinės orientacijos įvairius sąjūdžius ir galingus sindikatus.

Tačiau spaudoje, televizijoje, radijuje ir kino filmuose kalbama ne tiek apie komunizmą, kiek apie socialistinius kraštus, o universitetų aulėse — apie marksistinę analizę. Daugybė studentų, jaunų profesorių, įvairių šviesuolių, prasilavinusių miestiečių ir darbininkų yra palankūs marksizmui, o daugelis net žavisi juo. Jie stebisi ne marksizmu tikrovėje — komunistine Rusija, Kinija, Kuba, Vietnamu, bet marksistine ideologija ir Markso pateikta socialine visuomenine gyvenimo analize, t.y. moksliniu Markso socialinio gyvenimo pažinimo metodu.

Yra susidariusios įvairios grupės net krikščionių marksistų - socialistų. Liberacijos, išlaisvinimo teologijos kūrėjai pasinaudojo marksistinės analizės elementais, o pagal kai kuriuos — net marksizme taktika. Netrūksta ir katalikų kunigų, daugiau ai mažiau priimančių marksistinę analizę, nors ir priešingų marksistinei ideologijai ir taktikai. Pora jų šitaip pasisako:

—    Į marksistinę analizę visada tenka atkreipti dėmesį, nors ji ir neturi būti vienintelė analizė ar metodas, naudojamas socialinių faktų interpretacijai. Antra, ji gali būti suderinama su krikščionišku tikėjimu, kol ji kritiškai naudojama. Kritiškai naudojant ją, reikia daryti distinkciją, skirti tai, kas ši analizė yra de iure (savo esmėje) ir kas ji yra de facto (tikrovėje). . .

—    Aš tikiu, kad krikščionims galima yra priimti marksistinės analizės metodą. Tačiau tikrenybėje retai tai pasiseka, nors tai ir pageidautina.

Kartoju Dom Helder Camaros iššūkį: "Ką darytų šv. Tomas Akvinietis, Aristotelio aiškintojas, jei susidurtų su Karoliu Marksu?" (Journal of Religion, 1978, Nr. 58; Supplementum, 174 p.). Šis Recife (Brazilijoje) arkivyskupas pabrėžia, kad krikščionys mąstytojai niekada nedvejojo pasinaudoti visomis priemonėmis, idėjomis, studijomis, metodais ar sistemomis. Krikščionys, kurie anuo metu bandė asimiliuoti tokius idėjų šaltinius, paprastai būdavo įtarinėjami ar net persekiojami. Pats šv. Tomas Akvinietis savo gyvenime — ir net po mirties — turėjo pakelti baisias kovas ir prakeiksmus, kol nebuvo paskelbtas Doctor Angelicus, Doctor Communis. Mat tuo laiku Aristotelis buvo laikomas pagoniu, materialistu, pavojingu ir prakeiktu nusidėjėliu . . . Panašiai ir Marksas iššaukia mūsų dvasią, nes jis yra materialistas, kovojantis ateistas, agitatorius, revoliucionierius ir antikrikščionis. Tačiau Marksas turi savo sistemoje tiesų, kurios tikriausiai yra pajėgios prisidėti prie žmogaus minties išsivystymo.1

Kas yra marksistinė analizė? — Tai žmonijos istorijos epochų interpretacija dialektiniu metodu. Ją būtų galima schematiškai taip pristatyti.

Karolis Marksas, pasinaudodamas vokiečių filosofo Hėgelio dialektiniu idealizmu, jį "išvertęs", sukūrė savąjį dialektinį metodą ir dialektinį istorinį materializmą. Pagal Marksą žmonijos istorija ir vyksta dialektiškai, t.y. vystosi teze, antiteze ir sinteze. Viena kuri žmonių klasė užvaldo savo krašto gyvenimą (tezė). Jos prispausti valdomieji priešinasi ir kovoja, dėdami pastangų nuversti jos valdymą (antitezė). Ši klasė, nugalėjusi pirmąją, naudojasi nugalėtosios klasės pasiektais rezultatais ir priemonėmis. Taip susidaro jų abiejų junginys — sintezė.

Toks žmonijos istorijos procesas vyksta griežtu determinizmu. Niekas negali jo sustabdyti. Tačiau prislėgta valdomoji klasė gali jį pagreitinti. Kai prislėgtieji gyvai pajunta esą išnaudojami, jie jungiasi. Palengva įgauna gyvą išnaudojamos klasės sąmonę. Tada jie pradeda neapkęsti valdančiosios klasės ir kovoja prieš ją. Tai nuolatinė klasių neapykanta ir klasių kova.

Dabartinėje istorijos epochoje valdantieji yra kapitalistų klasė. Ji yra užvaldžiusi gamybos priemones ir bendruomeninį gyvenimą (tezė). Prieš ją kovoja išnaudojamoji darbininkų klasė, proletariatas (antitezė), siekianti sukurti naują, beklasę, laimingą bendruomenę (sintezė).
Pagal Marksą kapitalistų klasė išnaudojanti darbininkiją labai gudriai, neatvirai. Žemės ūkių, dirbtuvių, fabrikų, mašinų ir pinigo, vienu žodžiu, kapitalo, savininkai, kapitalistai pasiglemžia darbininkų darbu pagerintos medžiagos ar žaliavos naują, didesnę vertę, arba antvertę (antvertės teorija). Žinoma, jie apmoka darbininkams algas (iš kurių šie vos gali pragyventi ir reprodukuotis), žaliavos, medžiagos, naudojamos energijos ir kitokias išlaidas. Tai sudaro gaminio faktinę, vartojamąją vertę. Rinkoje gaminius parduodami, gauna aukštesnę vertę, arba apyvartos vertę. Gautą taip susidariusį skirtumą, arba antvertę, kapitalistai pasiima vien sau.

Antvertės pasisavinimo dėka gautus pinigus kapitalistai kaupia į vieną, akumuliuoja (akumuliacijos teorija). Užtat gali steigti naujas įmones ir plėsti turimąsias — ir vėl išnaudoti darbininkus . . .

Tuo tarpu darbininkas, neturėdamas teisių nei į fabriką, nei į įrankius bei mašinas, nei į savo pagamintus produktus, mažai jais rūpinasi, tampa svetimu dirbtuvei ir visai gamybos šakai (alienacijos teorija). Jis jaučiasi gamybos procese tik objektas, vienas iš daugybės kitų, kaip koks daiktas, menkavertis dalykas, o ne subjektas. Tai dar kita, nauja skriauda darbininkui.

Per visas istorines epochas valdančioji klasė — mūsų epochoje kapitalistų klasė — panaudojanti kultūrą, religiją ir teisę palaikyti ir įteisinti savo valdymui ir gudriam išnaudojimui.

Čia Karolis Marksas pereina į filosofinius svarstymus. Pagal jį žmonių gyvenimą apsprendžia gamybiniai santykiai: nuosavybė, turėjimas žaliavų, medžiagų, žemės, pinigų ir techniškų priemonių (įrankių, mašinų, energijos šaltinių) bei išmoktų sugebėjimų jomis pasinaudoti. Tai yra pagrindas (vokiškai — Unterbau), tai realu, tikroviška ir medžiagiška.

Visa kita — kultūra, menas, teisė, religija, dvasia, Dievas — yra žmogaus smegenų padaras, išsigalvoti dalykai, virš ano pagrindo užstatyti dalykai, priestatai (vokiškai — Ueberbau). Net ir patys smegenys yra tik labai organizuota medžiaga. Jie funkcionuoja, kaip koks foto aparatas, gaminąs fotografuojamų objektų vaizdą; jie tai filmas tikrai esamų, medžiagiškų dalykų . . .

Iš čia plaukia logiška veiklos programa: išnaudojamoji darbininkų klasė gali ir turi pagreitinti
dialektinį istorijos vyksmą — pašalinti iš valdymo kapitalistų klasę, atsikratant ją palaikančio religijos, bažnyčios ir dvasininkų bei atimant iš kapitalistų klasės privačią nuosavybę ir valdžią perimant proletariato diktatūrai. Privačią nuosavybę reikia pervesti į kolektyvinę, socialinę nuosavybę (socializmo fazė). Taip iš lėto eiti prie to, kad visa visiems būtų bendra (commune: komunizmo fazė), kad būtų komunos, pačios tvarkančios gamybinius, paskirstymo ir kitus reikalus, bendruomenės. Taip būtų viena, valdžios nebereikalinga beklasė visuomenė.

Pagal Marksą tai didi darbininkų klasės, arba proletariato, misija: nugalint visas kliūtis, nesibijant aukų, nuversti kapitalistinę santvarką, išlaisvinti darbininkiją, išvaduoti neturtėlius ir sukurti laimingą beklasę visuomenę!

Tokia marksizmo ir jo šalininkų skelbiama socialinė filosofija, aiški ideologija ir veiklos programa patraukė praeityje, patraukia dabar ir patrauks ateityje kapitalistų išnaudojamus darbininkus, mažai ar visai neginamus kapitalistinės santvarkos; žavi ir žavės jaunus ir suaugusius idealistus žmones bei visuomeniškai nusiteikusius šviesuolius. Daug kas studijuoja ir studijuos marksizmą ir naudosis marksistine analize.

Kapitalistinės santvarkos patrauklumas. Paprastai ji jungiama su demokratine valdymosi forma, su didžiaisiais žmogaus siekiais ir Prancūzų revoliucijos šūkiu: laisvė, lygybė, brolybė; iš dalies taip pat su krikščionybės nelygstamu žmogaus asmens vertinimu bei didžiuoju meilės įsakymu: Mylėk savo artimą, kaip pats save. Užtat ji daugeliui labai patraukli. Ir iš tikrųjų ji turi daug vertingų, teigiamų elementų.

Daugelis labai vertina joje gyvuojančią laisvę; taip pat laisvę ūkiškai pačiam verstis.

VI. Juodeika, autorius knygos "Didžioji iliuzija", ja susižavėjęs, taip rašo: "Kapitalistiniame ūkyje individai patys organizuoja gamybos faktorius ir patys dalyvauja gamybinėse varžybose; jie stengiasi pagaminti aukštos kokybės prekes žemiausiomis kainomis, kad tuo būdu galėtų įsiteikti pirkėjams. Laisvoje kapitalistinėje santvarkoje milijonai žmonių yra aktyviai įsitraukę į patį gamybos, paskirstymo ir vartojimo procesą ir jame asmeniškai dalyvauja .. .Jis yra laisvas ūkis; visas ūkio vedimas yra pačių žmonių rankose".2

Sekant A. Smith mokymą, valdžiai neleidžiama varžyti ūkinės laisvės ar šiaip kištis į ūkinius, dvasinius ir kitus žmonių reikalus. Svarbiausia, turėjimas vartojamosios ir gamybinės privačios nuosavybės įgalina ekonominę žmogaus laisvę, o tuo pačiu ir ideologinę, religinę ir kultūrinę laisvę.

Vis tiek tenka pripažinti, kad kapitalistinė santvarka labai pakėlė darbininkų ir plačiųjų masių gerovę. Neoliberalinio kapitalizmo, kitų vadinamo demokratinio kapitalizmo, epochoje3 po didelių darbininkų pastangų ir kovų buvo įvesta invalidų, nedarbo, senatvės pensijos, ligonių kasos ir kitoks socialinis draudimas. JAV-ės ir kiti kapitalistiniai kraštai su savo didele ekonomine gerove, laisve, demokratiniais rinkimais ir žmonių lygybe yra tapę daugybės šalių, ypač atsilikusių, diktatūrinių ir komunistinių kraštų gyventojų didžioji svajonė ir siekis. Tad neoliberalinė kapitalistinė santvarka ir ateityje žavės ir trauks žmones, nežiūrint viešai keliamų nemažų jos blogybių. Ji trauks į save mūsų ir amerikiečių jaunąsias kartas.

II. MARKSIZMO IR KAPITALIZMO KLAIDOS BEI BLOGYBĖS
Marksizmo teorija ir komunizmo praktika didele dalimi kilo ir dabar plečiasi dėl liberalinio kapitalizmo perdėtos laisvės ir iš jos kylančių įvairių negerovių bei blogybių. Tai gaivališka reakcija, gerai organizuotos komunistų partijos puikiai panaudojama.

Liberalinis kapitalizmas yra pertemptas individualinės žmogaus prigimties pusės iškėlimas gyvenimo praktikoje. Individas, žmogus esąs aukščiausia vertybė ir visko mastas. Jis galįs ir turįs elgtis visai laisvai, jeigu tik tai nekenkia kitų individų laisvei.

Tad reikalinga ir laisva individo ekonominė veikla, besireiškianti laisva rinkos konkurencija. Adam Smith formuluotasis paklausos ir pasiūlos įstatymas automatiškai tvarkąs produktų - prekių gamybą. Laisvai rinkoje nusistatanti kaina esąs puikus ir patikimas rodiklis gamintojams, o siekiamas pelnas — gamybinės ir prekybinės veiklos variklis bei akstinas, Bendruomenės valdžia neturinti kištis į tą procesą. Ji turi eiti tik policijos pareigas — sudrausti ar pašalinti piktnaudotojus.

Bet taip yra paprastai tik teorijoje. Praktikoje, gyvenime dažniausiai trūksta reikalingų sąlygų tvarkingai, laisvai rinkos konkurencijai, pvz., konkurentų turėjimo maždaug vienodų gamybos veiksnių, technikos, kredito ir rinkos galimybių.

Užtat ne kartą ir stiprios įmonės, firmos turi paskelbti bankrotą dėl perdėtos, o dažnai ir suktos kitos įmonės konkurencijos; arba turi likviduotis, atėjus kitai, stipresnei įmonei su savo prekėmis ton pačion rinkon. Tuo pačiu laiku kitoje krašto dalyje, ypač neturtingesnėse ar atsilikusiose srityse, tų gaminių labai trūksta, ir šimtai bei tūkstančiai darbininkų lieka be darbo, be įplaukų, šeimos be pragyvenimo šaltinio, o prekybos namai be pirkėjų. Dėl panašių motyvų darbininkai dažnai turi sutikti darbo rinkoje su menkomis algomis ar dirbti sunkiose, kartais nežmoniškose sąlygose. Tai dažnos ir didelės kapitalizmo blogybės.

Kapitalistinė santvarka veda visuomenės pasidalinimą į darbdavių ir darbo ėmėjų, kapitalistų ir darbininkų klasę su daug žalos nešančia klasių kova bei susiskirstymą į turtinguosius ir beturčius. O neturintis nuosavybės, pinigo, aukštesnio išsilavinimo bei geresnės profesijos žmogus praktiškai nedaug teturi ir laisvės ar visai neturi.

O tą asmenišką ir ūkinę individų laisvę liberalinis kapitalizmas kaip tik nori įgalinti ir apginti. Tai yra kapitalizmo iliuzija, sąmoningas ar nesąmoningas savęs ir kitų apgaudinėjimas, kad, individui rūpinantis savo labu, savaime susidaro visų žmonių gerovė ir laisvė visiems.

Nors kapitalistinė santvarka turi ir sveikų, patrauklių elementų, tačiau aiškėja jo turimas klaidingas pagrindas — liberalinis individualizmas. Jam individas ir jo laisvė yra aukščiausia vertybė ir vienintelė visko norma. Savo laisve naudodamasis, jis turįs tik nekenkti kitų laisvei. Savo gerove tesirūpinąs kiekvienas pats; tad kitų ir bendrąja gerove jam nereikią rūpintis.

Ši didžioji pagrindinė kapitalizmo klaida negreit buvo pažinta, plačiau pripažinta ir viešai skelbiama. Net Katalikų Bažnyčioje, anot Oscar von Nell-Breuning,4 tik popiežius Pijus XI 1931 m. savo enciklika "Quadragesimo anno" (II, 2, 3) paskelbė šią pagrindinę klaidą ir nurodė kapitalistinę santvarką daugeliu požvilgių esančią neteisingą darbininkams ir kitoms visuomenės grupėms:

— Tiesa, kad kapitalas ilgą laiką reikalavo sau visko, kas būdavo pagaminta, visų vaisių, vos palikdamas darbininkui tai, kas būtina jėgoms palaikyti ir atsinaujinti . . . Nenuostabu, kad šitos klaidingos nuomonės ir klaidinantys postulatai susilaukė smarkaus pasipriešinimo . . . Kaip negalima žmonių visuomenės vienybės pagrįsti klasių kova, taip lygiai geras ekonominis režimas nepasiekiamas varžybinėms laisvėms siaučiant. Iš šitos klaidingos pažiūros, kaip iš užnuodyto šaltinio, ir kilo visos individualistinio ekonominio mokslo klaidos . . . Tokiu būdu vietoje laisvos rinkos prekybos atsirado ekonomiškoji diktatūra; pelno geismą pakeitė nežabota ekonominės diktatūros ambicija; visa ekonomija pasidarė baisiai kieta, nepalenkiama ir žiauri.

Ji veda, anot popiežiaus Jono XXIII žodžių, valdžios galias (poderes publicos) į servilizmą kurios grupės interesams ir į finansų tarptautinį imperializmą.5 Tokio imperializmo "nekalta" priemonė yra taip pat multinacionalinės akcinės bendrovės (corporation), įgalinančios krašto, ypač atsilikusių šalių, dominaciją ir priespaudą.

Viso to nepastebi daugelis krikščionių, katalikų, net vyskupų, kunigų, nes yra išaugę neoli-beralinio individualizmo ir kapitalizmo aplinkoje, o pasauliečiai šviesuoliai ir eiliniai — materializmo dvasioje.6

Komunizmo nežmoniškumai ir marksizmo iliuzijos. Marksizmo šalininkai ir komunistinės valstybės sugeba labai patraukliai prisistatyti. Tačiau iš tikrųjų jie pilni nežmoniškumų.

Užtat reikia iš visų galimų šaltinių pažinti, koks yra komunistų užvaldytuose kraštuose besaikis, nežmoniškas visų sluoksnių žmonių ir pačių darbininkų išnaudojimas, kaip išplėsta moderni vergovė, koks gilus žmogaus dvasios pavergimas, kiek skurdo, alkio, bado, kiek kalėjimų, priverčiamųjų darbo stovyklų (kuriose vien. Sov. Sąjungoje esą apie 15 milijonų žmonių), kiek sąmoningo žmonių sunaikinimo ir žudynių (Rusijos revoliucijos ir Ukrainos kolchozais pavertimo metu — apie 40 milijonų žmonių, Raudonojoje Kinijoje — 25 milijonai, Kambodijoje — 3 milijonai, Vietname — 2.5 milijonų ir t.t.).

Komunistiniuose kraštuose žmogus visai nuvertinamas viešajame gyvenime ir darbininkas fabrikuose. Apie tai nėra čia ko plačiau rašyti, nes tai daugumai mūsų tautiečių žinomi faktai ar pačių patirti skaudūs pergyvenimai. Tačiau jie visi rinktini, klasifikuotini ir skelbtini mūsų jaunimui ir amerikiečiams bei kitiems.7

Ne kartą tenka skaityti marksizmo šalininkus ir komunistus rašant:

— Dabartinės komunistų partijos ir valdžios mus nuvylė. Jos nesilaiko tikrojo marksizmo. Reikia įgyvendinti demokratinį marksizmą!

Taip galvoja ir rašo daugybė juo susižavėjusių inteligentų, jaunuolių, darbininkų, net "eurokomunistų".

Tačiau marksizmas yra klaidingas pačiuose savo pagrinduose. Iš tų klaidų ir iliuzijų kyla ir komunizmo nežmoniškumai ir kitos blogybės. Negali būti ir demokratinio marksizmo ar komunizmo.
Jis juk neigia paskiro žmogaus laisvę, ypač asmenišką ūkinę laisvę; o be jos negali būti ir žodžio, spaudos, politinės, ideologinės ir religinės laisvės.

ŠV. KAZIMIERAS
(Lietuvių liaudies menas)
Nuo šv. Kazimiero gimimo šiemet suėjo 500 metų. Sukakties proga rengiamas specialus Aidų numeris.

Marksas sako: "Komunistinė sistema užkerta kelią individualiems siekimams ir pajungia juos suvienytų individų galiai . . . Tikrovė, kurią komunizmas sukuria, tampa tikra bazė, kuri neleidžia bet kam egzistuoti nepriklausomai nuo tų suvienytų individų. . .8 Komunizmas — tai ūkinė sistema, kurioje suvienytos kooperacinės draugijos tvarkys krašto gamybą pagal bendrą planą. Taip jos paims gamybą savo kontrolėn . . . visos bendradarbiavimo pastangos bus vienos įsakančios valios sujungtos, panašiai, kaip orkestro dirigentas valdo visus jo muzikantus ... o kiekvienas individas gaus iš komunistinės visuomenės gaminių (sandėlių) pagal atliktą darbo laiką".9 Ir Leninas tai paaiškina: "Visa visuomenė tuomet taps viena raštine ir vienu fabriku".10

Tai ir yra didžioji marksizmo iliuzija, kad žmogus yra kolektyvui, laimingai beklasei visuomenei, kuriai jis visiškai atsiduoda ar yra pajungiamas, viską tvarkant centrinei planavimo vadovybei ir neigiant dvasią, laisvę ir privačią nuosavybę jam.

Marksizmas turi taip pat kitų didelių klaidų, kaip dialektinis materializmas, istorinis determinizmas, ateizmas, iš dalies klaidingos antvertės ir akumuliacijos teorijos, panaikinimas privačios, ypač gamybinės nuosavybės, kaip vienintelės socialinių blogybių priežasties, klasių neapykantos ir kovos skelbimas, naudojimas jėgos ir revoliucijos, kaip svarbiausios priemonės pašalinti socialinėms blogybėms, ir proletariato diktatūros, kaip valdžios formos.

Neigiamuosius dalykus marksizmas ir komunistai moka psichologiškai pridengti ir strategiškai sujungti su iš dalies teisingais konstatavimais, kapitalizmo kritika ir šviesiais darbininkijos ir kilniais idealistinio jaunimo bei šviesuomenės troškimais. Vieniems jie tiesiogiai ar netiesiogiai pakiša patrauklią komuniatinę ideologiją ir programą, o kitiems — marksistinę analizę.

Norėtųsi bent prabėgomis priminti, kad įvairios socialistų — socialdemokratų, liaudininkų, darbiečių ir panašios — partijos, kaip marksistinės inspiracijos, daugiau ar mažiau dalyvauja marksizmo iliuzijose ir klaidose. Kai kurios jų vis labiau atsisako vieno ar kelių jo elementų, kai kurios yra "suburžuazėjusios", kad būtų priimtinos ir vidurinei klasei. Tačiau, bendrai kalbant, socialistinių partijų įvairiuose kraštuose sukurtos santvarkos nėra idealas, nors kai kurios jų yra studijuotinos dėl didelio, efektyvaus susirūpinimo darbininkija ir neturtėliais bei išreikalavimo — kartais perdėto — iš privačios nuosavybės atlikti savo socialines pareigas.

III. KITOS ANALIZĖS VIETOJE MARKSISTINĖS
Marksizmo klaidos yra taip pat ir marksistinėje socialinio gyvenimo analizėje. Atskirti joje klaidingus dalykus nuo teisingų yra nelengva, beveik neįmanoma mažiau pažįstantiems filosofiją ir patį marksizmą (o daugelis žymių ir mokytų žmonių teturi tik labai negilų marksizmo pažinimą). Tas galioja dar labiau darbininkams, idealistams studentams ir kitiems.

Nors teoriškai, logiškai galima marksistinę analizę atskirti nuo bendrosios marksistinės filosofijos, ideologijos ir programos, tačiau praktiškai — psichologiškai ir politiškai — labai sunku, beveik neįmanoma be tinkamo pasiruošimo. Atliekant pagal marksistinį metodą analizę socialinio gyvenimo, dažnai pilno didelių neteisybių ir skaudžių problemų, greit persiimama marksizmo ideologija ir veiklos programa, kaip tai iškelia ir popiežius Paulius VI savo enciklikoje "Octogesima adveniens" (34 nr.).

Todėl jėzuitų generolas T. Pedro Arrupe, po plačių apklausinėjimų ir pasitarimų, "Laiške P. Amerikos jėzuitų provinciolams ir kitiems vyresniesiems" (15 nr.) išmintingai rašo: "Mes turime duoti jauniems besilavinantiems jėzuitams priemones kritiškoms studijoms ir rimtai krikščioniškai refleksijai taip, kad jie galėtų suprasti marksistinės analizės problemas. Žinoma, tokia analizė negali būti pateikiama formacijos metu kaip bazė pažinti tikrovę".

Mes galime marksistinę analizę ir marksizmą vertinti, kaip rašo prof. Leszek Kolakowski, pabėgėlis lenkas komunistas disidentas, "kad Marksas, nepaisant to, jog daugelis jo formulių yra dogmatiškos ir nepriimtinos, žymiai praturtino mūsų istorinį mąstymą, įvesdamas 'gamybos būdą', kaip esminę istorinių tyrimų kategoriją, ir suvokdamas kultūros istoriją, kaip visuomeninių konfliktų išraišką. Tačiau visa tai, kas jo palikime yra vertinga, tapo bendrojo istorinio žinojimo dalimi ir prarado ryšį su marksizmu . . ."11

Turime ir kitų sociologinių metodų, socialinių analizių, kurios mūsų laikais geriau ir pilniau apima visus sociologinius faktus ir socialines kategorijas. Pagal tuos metodus yra ir gerai atliktų įvairių socialinių analizių.

Vieni tų sociologinių metodų, galima sakyti, yra akademiški, kiti taikomi praktiškesnei veiklai. Akademinis priėjimas studijuoja kurią nors partikuliarinę socialinę padėtį neužangažuotu, beveik abstrakčiu būdu. Jis išskiria kai kuriuos reiškinius, svarbesniuosius elementus, juos tyrinėja, kad pilniau juos pažintų.

Kitas, praktiškasis, priėjimas studijuoja gyvenamąją socialinę tikrovę suinteresuoto, istorijai įsipareigojusio žmogaus žvilgsniu: stebi ją, surenka įvairius duomenis apie padėtį, analizuoja juos, kad tai panaudotų draugijinei, visuomeninei, politinei ar religinei, pastoralinei veiklai. Tokio pobūdžio plačiai yra žinoma kanauninko Cardijin trijulė: stebėti, spręsti, veikti. Šis praktiškas metodas dideliu mastu buvo panaudotas jaunųjų darbininkų ir studentų katalikų (JOC, JEC) Vakarų Europoje ir Kanadoje.

Iš tikrųjų praktiškasis metodas ar socialinė analizė būtų penkių fazių: 1. tikrovės eksperiencija, paties ar kitų patiriama. 2. jos socialinė analizė, 3. refleksija — jos apsvarstymas draugijiniu, socialiniu, politiniu ar religiniu, pastoraciniu požvilgiu, 4. veiklos planavimas ir 5. atitinkama veikla.

Socialinę analizę tad būtų galima taip aptarti: tai įvairios pastangos susidaryti kiek galima pilnesnį kurios nors socialinės tikrovės padėties vaizdą, ypač tyrinėjant jos struktūrinius ir istorinius santykius.

Yra plačiai išdirbtų socialinės analizės metodų su atitinkamomis schemomis, nurodymais. Vienas naujausių krikščionybės dvasioje sudarytų metodų yra pateikiamas Joe Holland ir Peter Henriot, S.J., knygoje "Sočiai Analysis: Linking Faith and Justice". Washington, 1982, 48 p. Tokioje socialinėje analizėje tyrinėjama eilė bendruomeninio gyvenimo elementų ir reiškinių, kaip struktūriniai elementai, įvairūs visuomenės pasidalinimai, sluoksniai, istorinės plotmės . . .

Kad skaitytojas šiek tiek suvoktų, kaip toks metodas ar socialinė mūsų dienų visuomenės analizė atrodo, paduodame pagal anksčiau minėtą knygą dalinę jos schemą.

Labai svarbus dalykas analizei yra tyrinėjimas jos struktūrinių elementų. Pirmiausia stebimos ekonominės struktūros, kaip biznio ir prekybos institucijos, pramonės ir agrikultūros sekcijos (ar jie technologiškai intensyvūs, ar duoda daugiau užsiėmimų žmonėms; ar gaminių paskirstymas plačiai pasidalinęs, ar labiau monopoliškai atliekamas; kokios kredito galimybės ir palūkanų aukštis; gaminių sunaudojimas taupus ar besišvaistantis; ir 1.1.

Tyrinėjant politinės ir institucinės galios koncentracijas šioje bendruomenėje, klausiama: kokios yra labiau formalios, oficialios (vietinės, valstijos, federalinės valdžios), kurios mažiau formalios,pvz., įtakingų asmenų susigrupavimai, interesų grupės, draugijos, sindikatai (unijos), bažnyčios . . . Tas padeda nustatyti, kas ir kur daro sprendimus, kiek juose dalyvauja liaudis . . .

Stebimos kultūrinės struktūros. Kokios yra šios visuomenės pagrindinės vertybės. Kokios yra svarbiausios jų skelbimo priemonės (spauda, televizija) ir kas jas kontroliuoja; ar yra dominuojantis sektorius? Kokiais šūkiais, simboliais tos vertybės išreiškiamos? Koks labiausiai patrauklus siekis, utopija? Kokie yra tos ar anos ideologijos pasireiškimai gyvenimo stiliuje? Kokia yra skelbiamoji ideologija ir kokia paslėptoji? Stebimi neformalūs ar instituciniai ryšiai tarp įvairių struktūrų, pvz. didžiųjų ir multinacionalinių korporacijų su ana partija, su politine valdžia.

Labai svarbūs, nors sunkiau atliekami yra tyrinėjimai visuomenės pasidalinimų: sekso (pvz.. moterų teisės), amžiaus (senėjimo, pensijų klausimo), rasių, etninių grupių socialinių klasių, religijų, geografinių sričių (JAV-ių pietinės valstijos); tie pasidalinimai įvairiuose sluoksniuose, plotmėse, pvz., vietinėje, regionalinėje, tarptautinėje (kodėl neteikiamas kreditas anai krašto sričiai?)

Istorinių santykių analizė turi keletą tarpsnių. Moksliškajame tarpsnyje stebimi socialiniai pasikeitimai įvairiais laikotarpiais, nustatant tos raidos pagrindines struktūras, veiksnius, sampratas. Antrame tarpsnyje pereinama į intuityvią fazę, t.y. mėginama atspėti, nustatyti, kuria kryptimi vyks tos visuomenės gyvenimas, šio miesto, šios bendruomenės, valstybės, po 10 ar 25 metų . . .

Reikia patiems suaugusiems mokėti naudotis socialinėmis analizėmis ir įpratinti paauguolius ir studijuojantį jaunimą į tokias analizes — savo gyvenamosios aplinkos, draugijos, darbovietės, miesto, intereso grupių, kad ir siauresniu mastu. Tai padėtų jiems ir suaugusiems iš pagrindų, moksliškai ir vispusiškai pažinti socialinę tikrovę ir skatintų juos veikti.

IV. SOLIDARUMO GAIRĖ
Anksčiau minėtos knygos "Sočiai Analysis" autoriai Joe Holland ir Peter Henriot, S.J., patys daug tyrinėję ir studijavę socialines problemas, Center of Concern Wašingtone vadovai, rašo:

—    Mūsų JAV tradicinis paveldėjimas, pragmatizmas, kaip tautos iškylančių problemų trumpalaikis išsprendimas, bendrai imant, mums tarnavo gerai. Pragmatinis talentas suteikė mūsų istorijai gausių kontribucijų, įnašų.

—    Tačiau mes žengiame į pagrindinai naują JAV-ių istorijos erą. Šioje eroje mūsų pragmatinį genijų reikia papildyti gilesne, plačiau apimančia socialine analize, rodančia solidarumą su kitais . . . Įvykdyti šį solidarumą, įgyvendinant teisingumą kitiems, yra didysis iššaukimas mums visiems.

Darbininkija ir neturtėliai laukia ir siekia to solidarumo su jais, kovoja ir ieško pagalbos, kad galėtų apginti savo teises, gauti, kas jiems priklauso. Taip pat kultūriškai ar ekonomiškai atsilikusios žmonių grupės ir dar neišsivysčiusios šalys siekia surasti pagalbos ranką jiems tiesiančių asmenų, sąjungų, partijų, kraštų, net klastingų komunistinių valstybių, kad galėtų gyventi tikrai žmonišku gyvenimu.


V. VIZGIRDA    PAKALNĖJE (1948) Galdiko galerija New Yorke

Ir solidarumas kyla iš pačios žmogaus sąrangos, iš jo socialinės prigimties. Jis yra prigimties įstatymas: "Daryk kitam tai, ko norėtum, kad jis tau darytų"; taip pat didysis Dievo įsakymas: "Mylėk artimą, kaip pats save".

Solidarumas paprastai išreiškiamas šūkiu: "Vienas už visus, ir visi už vieną!". Vienas, šis žmogus, stoja už visus: už kiekvieną ir už visus drauge; bet ir visi — paskiri žmonės ir visi drauge, visa bendrija — stoja už vieną, už šį žmogų.

Tai ir yra solidarumo principas. Paskutiniais šimtmečiais palengva yra išvystyta solidaristinė filosofija, arba solidarumas. Šį metafizinį ir etinį solidarumo principą imant ir kaip teisinį bei organizatorinį principą, yra sudaryta solidaristinė sistema, arba solidaristinė socialinio gyvenimo santvarka, apimanti taip pat ir ekonominio gyvenimo santvarką.12 Tai pilnai žmogiška, naujoji socialinė santvarka.

Solidarizmas padeda galvojančiam žmogui teoretiškai, filosofiškai, o solidarumo praktika ir gyvenimiškai išvengti marksistinio kolektyvizmo ir liberalinio kapitalizmo pačioje jų sąrangoje esančių klaidų — pervertinimo tai bendruomenės, tai individo. Mat solidarizmas darniai sujungia individualinės ir socialinės žmogaus prigimties reikalavimus į vieną.

Solidarumo dvasia ir solidaristinė santvarka padėtų išmokti keturias pamokas, kurias marksizmas, kad ir perdėdamas, davė kapitalizmui. Jų ir mūsų laikų kapitalistinė visuomenė dar neišmoko, nors jau daug kraujo dėl to išlieta ir turėta milijoninių nuostolių. Tos pamokos:

1. apie įmonių, firmų vadovybės nesirūpinimą darbininko asmeniu ir jo gerove;

2.    apie darbininkų išnaudojimą, pasisavinant sau "antvertę" ir "akumuliuojant", sutelkiant pinigus įmonių plėtimui ir naujų steigimui;

3.    vieni kapitalistai tampa įmonių, firmų savininkais ir taip pat dominuoja, užvaldo viso krašto ūkinį, kultūrinį, politinį ir kitokį bendruomeninį gyvenimą;

4.    tokiu būdu jie padaro darbininkus ir tarnautojus nepatenkintus ir svetimus (alienacijos teorija) įmonės ir viso krašto ūkiniam ir kultūriniam gyvenimui.

Be abejo, tos marksistinės antvertės, akumuliacijos ir alienacijos teorijos yra iš dalies klaidingos. Tačiau jos turi ir nemaža tiesos. Juk prie medžiagos ar žaliavos naujos pridedamosios vertės (antvertės) ir aukštesnės to gaminio kainos sudarymo bei įmonės ar kitokios firmos turto didėjimo labai daug savo darbu, sumanumu ir kitokiu bendradarbiavimu prisideda jos darbininkai ir tarnautojai. Tad tie sąmoningi veikėjai, kurie nėra darbo gyvuliai ar mašinos, turi tikrą teisę dalyvauti įmonių pelne, gaudami tam tikrą jo nuošimtį; jų nuosavybėje tapdami jos dalininkais kad ir specialiomis akcijomis, bei jų valdyme (per savo atstovus įmonės, firmos tarnyboje, įvairiose komisijose, paritetiniuose komitetuose, direktorių taryboje).13

Reikia dar daugiau. Popiežius Jonas Paulius II, plačiai rašydamas savo enciklikoje "Laborem exercens — Darbą dirbantysis" (12, 15, 35 nr.) apie darbininko pažeminimą į paprastą gamybos proceso objektą, sako:

— Ieškotinas kelias į tai būtų, kiek tai galima, sujungti darbą su kapitalo nuosavybe; taip pat sudaryti plataus masto tarpinius organus ar institucijas su ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais uždaviniais. Jos turėtų tikrą autonomiją nuo valdžios organų ir vykdytų savusius uždavinius, nuoširdžiai bendradarbiaudamos viena su kita ir pasiduodamos bendrojo labo reikalavimams . . . Jos būtų gyvos bendruomenės savo turiniu ir forma, kad visi kiekvienos institucijos nariai būtų laikomi ir traktuojami kaip asmenys ir skatinami veikliai dalyvauti visame jos gyvenime.

Tokios institucijos būtų profesinės atstovybės (ar kokiu vardu bebūtų pavadintos), demokratiškai išrinktos darbdavių, darbininkų, tarnautojų ir tos srities prekybininkų, reprezentuojančių vartotojus. Jos tvarkytų ir valdytų visą tos ekonominės šakos ar profesijos gyvenimą, galbūt panašiai, kaip miestų, apskričių ir valstijų savivaldybės.

Iš visų jos atstovų būtų sudaryta viso krašto ūkinė - profesinė atstovybė. Dėl savo kompetencijos ir tiesioginių įsipareigojimų ji turėtų didelės, teigiamos įtakos krašto parlamento ir vyriausybės ūkinei ir kultūrinei politikai.14 Taip būtų prieita, kad ir politinėse partijose bei kitose demokratinėse institucijose darbininkams ir tarnautojams būtų duodamas sprendžiamas balsas ir vieta.

Solidarizmas nėra vien kokia graži svajonė, idėja ar teorija. Solidarizmo dvasia ir solidaristinės formos institucijos jau yra davusios gražių vaisių, didelių pasekmių net visos kurios valstybės mastu. Jos įgalino suvaldyti ir ūkinę konkurenciją.

Norėtume čia kaip pavyzdį bent trumpai paminėti Vakarų Vokietiją. Ji dėka gabių valstybės ir ekonomijos vadovų, bet ypač dėl darbdavių ir darbininkų solidarumo, įmonių tarybų, darbdavių sąjungos ir vienintelės darbininkų unijos "Gewerkschaft" taikingo bendradarbiavimo, nacių ir II pasaulinio karo nuniokiota puikiai ūkiškai sociališkai atsistatė (Erhardo stebuklas).

Apvaldyta ir laisva rinkos konkurencija. Vak. Vokietijos neoliberalai pripažįsta, kad sveika konkurencija ne savaime susidaro, bet reikia ją sukurti ir vis gerinti. Reikalinga visa sistema gerai išbalansuotų taisyklių, apribojimų, decentralizacijos ir kitokių patvarkymų, kad jos ūkinė galia būtų sukontroliuojama. Tai liberalinės valstybės uždavinys . . . 1957 m. buvo išleistas įstatymas, vėliau dar papildytas, kuris draudžia kartelių sudarymą ir įkuria specialų autoritetingą organą. Šis stebi įmonių konkurencijos eigą, gali paskelbti kartelinio pobūdžio firmų sutartis negaliojančiomis, uždėti nusižengusioms dideles bausmes... Jis kasmet įteikia vyriausybei pranešimą apie konkurencijos vyksmą įvairiose srityse ir jį viešai paskelbia. . . . Tačiau viso to pagrindinė idėja yra vienybė tarp laisvos rinkos konkurencijos santvarkos ir socialinės lygybės bei apsaugos. Užtat vyriausybė leidžia atitinkamus įstatymus, tvarko ūkinę konjunktūrą, įplaukų padidinimą bei jų naudojimą, bet tiesiogiai tie valdžios veiksmai ir įstatymai nesikiša į ūkinės konkurencijos vyksmą, atliekantį savo socialines pareigas. Todėl mes savo ūkinę santvarką vadiname "sociale Marktwirtschaft — socialine rinkos ekonomija (ar rinkos ekonomija su socialiniu atsakomingumu)" — kalbėjo pro f. Ronald Clapham, vienas Vak. Vokietijos Krikščionių darbdavių sąjungos vadovų, seminare Santiago mieste Čilės pramonininkams.15

Solidarumas, galima tikėtis, padėtų išspręsti didžiąsias tarptautines problemas. Įsigalėjusi solidarumo dvasia skatintų ir verstų valstybių vyriausybes sudaryti bendrosios globalinės gerovės ir globalinio (viso žemės globo) saugumo planus bei pajėgų tarptautinės valdžios organą. Šį tą jau yra padariusios įvairios Jungtinių Tautų komisijos. Ūkiškai stiprios, dvasiškai solidarios ir vieningos laisvosios tautos būtų geriausias apsigynimas prieš sovietus.

Gyvos, stiprėjančios solidarumo dvasios, žinoma, reikia solidaristinės santvarkos įsigalėjimui. Jos jau nemažai turi žmonės ir įvairūs sąjūdžiai. Tai rodo tiek Amerikos, Vak. Vokietijos, Austrijos, Olandijos katalikų ir kitų žmonių suaukotos milijoninės sumos pinigų pagelbėti savo krašto neturtėliams ir atsilikusioms šalims; tiek gausūs būriai savanorių dvasiškių, seselių ir pasauliečių, vykstančių padėti; tiek įvairūs sąjūdžiai, stoją už socialinį teisingumą, pagrindines žmogaus teises, tautų laisvę, išlaisvinimą žmonių iš diktatūrinių režimų, okupaciją ir komunizmo vergovės.

Ir mes, lietuviai, galime ir turime prie to prisidėti. Reiktų ir save, ir vaikus, ir jaunimą išmokyti bei paskatinti paskirai ir drauge su kitais praktiškai reikšti solidarumą savo tautiečių, kaimynų tarpe, mokykloje, o vėliau tarnyboje, darbovietėje (sindikatai) drauge su atitinkamomis draugijomis, sąjūdžiais, politinėmis partijomis savo mieste, valstijoje ir visos valstybės ribose ir net už jų.

Taip galime susidaryti simpatijų amerikiečių ir kitataučių tarpe mūsų kovai už palengvinimą mūsų tautiečių padėties Lietuvoje ir jos išlaisvinimą. Susijungę pavergtų tautų atstovai, etninės stiprios grupės gali turėti stiprios įtakos JAV-bių politikai, o per ją ir Sov. Sąjungai, kaip to pasiekė lenkai Solidarumo sindikato Lenkijoje persekiojimo ir uždarymo atveju. Panašaus pobūdžio solidarumą reiktų ateityje tiesiogiai ir netiesiogiai reikšti Lietuvos ir Sov. Rusijos disidentams. Tai labai svarbus, galimas didžiulis darbas dabartinėms ir ateities kartoms, galįs daug prisidėti prie ten gyvenančių žmonių gyvenimo palengvinimo ir komunistinio režimo tolimesnio švelnėjimo.

V. PILNUTINIO HUMANIZMO KRYPTIS
Žmoniškumas ir solidarumas mums, lietuviams, yra labai prie širdies. Iš savo protėvių ir tėvų esame paveldėję gyvą solidarumo dvasią. Tai rodo plačiai praktikuotos talkos atlikti didesniems ūkio darbams, statyti trobesiams, taisyti keliams, dosni pagalba kurio namui sudegus, turtui žuvus. Ūkininkai gerai sugyvendavo su samdiniais — jie sudarydavo vieną šeimyną, drauge dirbančią, besirūpinančią, drauge valgančią. Taip pat įstaigų, dirbtuvių ir fabrikų vadovai gerai sugyvendavo su savo tarnautojais.

Tačiau mūsų vidurinė ir jaunesnioji karta nėra to mačiusi.  Bet jos  dar iš  dalies  tebegyvena sveika paveldėta išmintimi, palaikoma tradicinės

krikščioniškosios ir bendrosios filosofijos (philosophia perrenis); taip pat jos yra stiprioje Katalikų Bažnyčios įtakoje, kuri labai palaiko ir iškelia žmoniškumo, broliškumo ir solidarumo dvasią. Ateitininkų federacija, Skautų sąjunga ir kitos ideologinės draugijos labai padeda susidaryti sveikai, kilniai pasaulėžiūrai. Taigi mes turime daug duomenų ir veiksnių gyventi ir eiti tikrojo, pilnutinio humanizmo kryptimi.

Todėl ir ateityje reikia palaikyti savyje ir stiprinti jaunosiose kartose katalikiškąjį tikėjimą ir padėti jam reikštis visomis modernaus katalikiškojo gyvenimo formomis.

Ir tai reikia daryti tuo labiau, kuo stipriau į mus, lietuvius ateivius, pabėgėlius ir į mūsų jaunimą, iš amerikiečių skverbiasi praktiškasis materializmas. Nors čia jis atvirai ar fanatiškai ir neskelbiamas, tačiau tokio materializmo dvasia yra apėmusi plačius JAV visuomenės sluoksnius. Jo tarsi religinis kultas ir praktika yra konsumeriz-mas: kėlimas, aukštinimas materialinių gėrybių, jų perdėtai gausus suvartojimas (consum) ir nesveikas aukšto pragyvenimo lygio siekimas. Amerikiečiai jau yra tapę "consumer society" — vartotojų visuomenė.

Dėl plačiai įsigalėjusio materializmo, konsumerizmo, sekuliarinio humanizmo ir panašių ideologijų mūsų laikai jau pradedami vadinti pokrikščioniška era. Dėl išplitusios pasaulėžiūrinio ir dorinio pasimetimo, dėl nepripažinimo absoliučių, visiem galiojančių dvasinių vertybių ir doros normų jų laikytis mūsiškiams bus vis sunkiau. Labiau galios tariamosios humanitarinių ir socialinių mokslų išvados, apklausinėjimais sužinota daugumos ir viešoji nuomonė — visa tai gudriai manipuliuojama socialinio susižinojimo priemonių — spaudos, radijo, televizijos — ir stambiųjų skelbimų propagandos davėjų.

Užtat krikščioniškosios eros vertybės visuomenėje nyks. Jos yra ir bus sąmoningai ignoruojamos, smerkiamos ar nesąmoningai naikinamos minties, pasaulėžiūrinės ir religinės laisvės, kultūrinės autonomijos, sekuliarinio humanizmo ir pluralizmo vardan. Krikščionys ir ypač katalikai, praktiškai ar viešai pareiškę savo religinius įsitikinimus ar dorinius reikalavimus, pvz., abortų, skyrybų, lytinės meilės ar vaikų religinio auklėjimo srityje, vis labiau bus apšaukiami laisvės priešininkais, neteisėtais tiesos pasisavintojais, fanatikais, atsilikėliais . . .

Tačiau, iš kitos pusės, po II visuotinio Bažnyčios susirinkimo Vatikane vyksta stiprus katalikiškojo tikėjimo ir Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas. Jis vyksta ir kitose krikščioniškose bažnyčiose bei bendruomenėse. Užtat stiprėja tikinčiųjų sąmoningumas, jų religinė praktika ir jų komunitetų, draugijų, sąjūdžių ir paskirų asmenų veikla. Tikinčiųjų auganti kokybė atsvers bent iš dalies jų mažėjimą.

Tikinčiųjų įtaką ir veiklą didins ekumeninis sąjūdis, auganti krikščionių vienybė ir didelės, įvairios pastangos plačiai vykdyti teisingumą visose žmogiškojo gyvenimo srityse, ypač tarp nuskriaustų ir neturtingųjų. Tai traukia ir patrauks daugiau idealistinio jaunimo ir suaugusių.

Tikinčiųjų žmonių veiklą ir įtaką taip pat stiprins Katalikų Bažnyčioje praktiškai lygių teisių su dvasiškiais pripažinimas pasauliečiams ir moterims. Teigiamas pasekmes sunku net įsivaizduoti.

Ir iš viso ateityje moterys pasieks lygių sau teisių su vyrais. Tai įgalins moteris reikšti pilną savo palaimingą įtaką bendruomeniškam gyvenimui. Bet taip pat jos atims daug darbų iš vyrų. O nedarbo grėsmė ateinančioje epochoje bus vyrams — taip pat ir moterims — labai žiauri. Mat mokslo ir atominės technologijos amžiuje kompiuteriai ir automatai varys daugybę žmonių iš darboviečių. Tik pasiruošimas kelioms profesijoms, didelis visų solidarumas ir išmintingas laisvo laiko panaudojimas savo dvasinei kultūrai pajėgs nugalėti susidarančias krizes ir negeroves.

Taigi mums ir naujosioms kartoms reikia pasiimti iš visų tų dabartinių ideologijų ir dar būsimų pasaulėžiūrinių srovių, skelbiamų mokslo dalykų tai, kas gera, nesusiviliojant žavinčiais perdėjimais, klaidomis ar netiesomis. Ką savo ir kitų protinga patirtimi, sveika lietuviška ir filosofiška išmintimi bei Dievo apreikštų tiesų šviesa, aiškiai Katalikų Bažnyčios skleidžiama, gero randame — tai integruoti, įjungti į tikrąjį, pilnutinį humanizmą. Kitų todėl jis vadinamas integraliniu humanizmu. (Taip panaudotinas ir pluralizmas, visai nesureliatyvinant didžiųjų tiesų ar normų). Užtat pilnutinis humanizmas yra didžioji pasaulėžiūrinė gairė sveikon, žmoniškon ateitin.

Išvados, gairės. Kariškiai ir skautai prie didelių kryžkelių ir kelių pritvirtina gaires, rodančias kryptį, kur keliauti jų užpakalyje žygiuojantiems daliniams. Mes, lietuviai ateiviai, pabėgėliai ir čia augusieji, turėtume ieškoti ir bandyti nurodyti kryptis bei gaires didžiojoje ateities kryžkelėje, kad paskui mus ir po mūsų einančios kartos rastų tikrąjį kelią. Tikiuosi, kad šie suglausti svarstymai padėjo geriau nujausti, aiškiau pramatyti kryptis didžiulėje modernaus  gyvenimo kryžkelėje bei gaires sistemų, santvarkų, pasaulėžiūrų ir amžių sąvartoje. Vienos tų gairių yra pasaulėžiūrinės, kitos socialinės, o trečios pedagoginės, taktr
Taigi tas kryptis sveikon ateitin įžvelgti, aiškiai pramatyti ir savo gyvenimu, darbu, šeimos ir kitų paremiančių bendruomenių gyva veikla ryški, gairėmis nurodyti, kad kiti ir mūsų naujosios kartos matytų jas ir būtų įgalintos su pasitikėjimu ryžtingai jomis eiti, — tai didysis tėvų, mokyt - jų ir visuomenės vadovų uždavinys! Jo vykdymas — tai didžiulis pasitarnavimas saviškiams, Amerikai, jaunosioms generacijoms ir lietuvybės reikalui: tai ir vertingiausias atlyginimas jiems.

Išnašos
1.    Plg. Marxist Analysis: a Consultation, Promotio iustitiae, 1981 March, Roma, 4, 9 p.

2.    Vladas Juodeika, Didžioji iliuzija. Marksizmas teorijoje ir tikrovėje, Brooklyn, 1979, II tomas, 560-561 p.

3.    Plg. Michael Novak, The Spirit of Democratic Capitalism, New York, Simon and Schuster, 434 p.

4.    Oscar von Nell-Breunning, S.J., Gesellschaftliche Ordnungssysteme, in "Woerterbueh der Politik", Freiburg in Brg., Heft 5, 1 p. 153.

5.    Popiežius Jonas XXIII, Mater et magistru, 5 nr.

6.    Plg. kad ir Roberto Benne tvirtinimą "that current combination of capitalism and democracy is morally defensive" — The Ethic of Democratic Capitalism, Fortress 1981, 286 p.; cit. pagal Commontveal, February 1983, 80 p.

7.    Apie nežmonišką komunizmo veiklą Lietuvoje pateikia geros medžiagos Lietuvos pogrindžio leidiniai ir anglų kalba jau kiek klasifikuotas PLB kasmetinis leidinys Violations of Rights in Lithuania.

8.    Plg. K. Marx, The German Ideologu, New York, 1968, 70 p., cit. pagal J. Juodeikos "Didžiąją iliuziją", II t., 370 p.

9.    Plg. K. Marksas, Kapitalas, III t., 32 p.; cit. pagal V. Juodeiką, t.p. 370 p.

10.    V. I. Lenin, The State of Revolution, New York, 1932, 84 p.; cit. pagal V. Juodeiką, t.p. 370 p.

11.    Žiūr. "Pokalbis su Kolokowskiu apie marksizmą, krikščionybę, Rytų Europą", Akiračiai, 1982 liepa, 8 p.

12.    Plg. autoriaus str. "Solidaristinės santvarkos bruožai". Aidai, 1979, 189 - 197.

13.    Plg. autoriaus str. "Solidarumo įgyvendinimas", Laiškai Lietuviams, 1981 spalis, 308 - 312 p., kur smulkiau nurodomi šių teisių ūkiniai ir socialiniai pagrindai bei jų įgyvendinimas valstybiniu mastu: Vak. Vokietijoje dėka įmonių tarybų ir turėjimo pusės darbininkų atstovų įmonės direktorių taryboje (Aufsichtsrat).

14.    Žiūr. aukščiau minėtą autoriaus straipsnį Aiduose. Tam tikra prasme prie ūkinių - profesinių savivaldybių bene labiausiai priartėja Vak. Vokietijos jau seniai turima "Krankenkasse — Ligonių kasa". Į ją moka įnašus darbdaviai (net valstybinės įstaigos) ir darbininkai. Jai vadovauja išrinktieji darbdavių ir darbininkų atstovai ir jų paskirti direktoriai.

15.    Prof. Ronald Clapham, "Principios basicos de la Economia sočiai de mercado"; Economia sočiai de mercado" en la experiencia alemana, Santiago-Chile 1977, 56-57 p.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai