|
|
SVEIKINANT BR. KVIKLIO NAUJĄ UŽMOJĮ — "LIETUVOS BAŽNYČIŲ" LEIDIMĄ |
|
|
|
Parašė Juozas Alaušius
|
Bronius Kviklys
BRONIUS KVIKLYS: Lietuvos bažnyčios. I tomas: Telšių vyskupija. Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, Chicago 1980. 400 puslapių albuminis leidinys, sutelkęs 1184 iliustracijas.
Keli žodžiai apie autorių: nuo filatelijos į istoriją
Klasės draugas Bronius Kviklys buvo darbštus ir geras mokinys ypačiai išlikęs atmintyje kaip pavyzdingas skautas, kuriam skautybės idealai buvo šventi. Ne tik uniforminis skautas, bet ir pačia dvasia. Iš gyvenimo tame pačiame kambaryje prisimenu ir jo tuometinį hobby — filateliją. Ne vienas gimnazijos metais yra rinkęs pašto ženklus. Bet retas juos rinko taip uoliai ir sistemingai, kaip Kviklys: tam reikalui pramokęs esperanto kalbos, keitėsi pašto ženklais ir su tolimų kraštų filatelistais. Greičiausiai ir ligi šiol jis išlaikė filatelisto domesį. Apie tai nežinau. Gal vėliau išaugę platesni interesai ir bus nustelbę filatelisto aistrą.
Svarbu tai, kad pirmasis Kviklio hobby slėpė, galima sakyti, kolekcionieriaus pašaukimą. Vis naujos sritys jį domino. Šalia filatelijos jis susidomėjo ir numizmatika, kurią mūsų enciklopedija taip aptaria: "istorijos pagalbinis mokslas apie monetas, dabar apimąs visus piniginius ženklus, medalius ir kitokius savo paskirtimi ir forma pinigams artimus objektus". Rinko ir Kviklys ne tik monetas, bet ir medalius, ordinus. Domino jį ir kraštotyra — liaudies kultūros dalykai. Yra gausiai sutelkęs ir mūsų žymiųjų žmonių autografų bei laiškų. O knygos meilę liudija gausi Kviklio biblioteka, besirikiuojanti su išeivinių vienuolijų bibliotekomis. Iš privačių bibliotekų jo biblioteka ligi šiolei buvo turtingiausia. Tik pastaraisiais metais turbūt jį pralenkė dr. Kazys Perukus, su ypatingu užsidegimu pradėjęs knygų, žurnalų ir laikraščių telkimą, investuodamas stambias sumas jų įsigijimui ar xerox atmušimui.
Vytauto Didžiojo universitete Br. Kviklys įsigijo ekonomikos diplomą, o vėliau dar studijavo teisę. Ne atsitiktinai jis pasirinko ne valdininko kurioj nors įstaigoj karjerą, o spaudos darbuotojo kelią. Redagavo eilę leidinių, kalendorių ir kt. 1951 m. atvykęs į JAV, kelerius metus buvo skautų "Mūsų vyčio" redaktorius (1951-56). Visą Lietuvių Enciklopedijos leidimo laiką nuo tomo į tomą jai talkino. Taip pat daug talkino bibliografui A. Ružan-covui leisti "Knygų lentyną". Nuo 1968 dirba "Draugo" dienraščio redaktoriumi. Kviklio vedamieji visada yra reikšmingi ir savo aktualumu, ir informacijos turtingumu. Ne veltui iš visų "Draugo" redaktorių jis susilaukia ypačiai didelio "Naujienų" dėmesio (atseit, šmeižimo ir plūdimo). Žmogų apibūdina ir tai, kas jį niekina, laiko savo priešu. L.K. Mokslo Akademija 1976 m. paskyrė Br. Kvikliui žurnalistikos premiją.
Dirbdamas spaudos darbą, Br. Kviklys yra pasireiškęs ir kaip autorius. Be poros kitų leidinių, dar Lietuvoj išleido brošiūrą apie savo gimtinius Daugailius (1943). Vokietijoj parengė knygutę "Lietuvių kova su naciais" (1946) ir kitą leidinį anglų kalba apie Lietuvos genocidą okupacijų metais. JAV išleido "Akademinę skautiją" (1954).
Tai vis smulkesni darbai. Tikrai didelio užmojo darbas tai keturtomė "Mūsų Lietuva", išleista 1964-68 metais ir apimanti iš viso 3037 puslapius. Šiame veikale aprašomos visos Lietuvos vietovės. Vienas kitas didesnis miestas buvo susilaukęs savo monografijų, ir viena kita apskritis buvo aprašyta, bet visos Lietuvos vietovės pirmą kartą buvo taip išsamiai pateiktos. Miestų, miestelių ir bažnytkaimių geografiniai ir istoriniai aprašai buvo papildyti ir apylinkės žymesnių kaimų vienokiu ar kitokiu priminimu. Visi keturi tomai buvo gausiai iliustruoti.
Šis stambus keturių tomų veikalas paliudijo Br. Kviklio ne tik didelį darbštumą, bet ir tokius pat organizacinius gabumus. Enciklopedijoj ir kituose leidiniuose duotoms žinioms papildyti autorius sutelkė gausų būrį talkininkų, davusių žinių apie savo gimtines vietoves. Reikėjo didelės "medžioklės" surinkti ir nuotraukoms. Iš šalies sunku ir įsivaizduoti, kiek autoriui reikėjo įdėti darbo į šį savo veikalą.
Užmojis išleisti visų Lietuvos vyskupijų albume
Dabar br. Kviklys imasi naujo didelio darbo — išleisti visų Lietuvos vyskupijų bažnyčių albumus. Pagal šešias vyskupijas numatomi šeši tomai. Pirmasis tomas jau pasirodė. Jo pratarmėje autorius su pagrindu pripažįsta, kad šis "sumanymas nėra kuklus", nesgi jam ištesėti reikės ne tik autoriui nemažų pastangų, bet ir visuomenės atitinkamos paramos.
Užmojis iš tiesų stambus, bet ir reikalingas. Paties autoriaus žodžiais (I tomo pratarmėje), "vienas pagrindinių šios knygos tikslų yra uždo-kumentuoti ir palikti ateities kartoms galimai tikresnį ir neiškreiptą mūsų bažnyčių ir kitų religinių pastatų vaizdą, kad ateities lietuvių kartos matytų, kiek daug meniškų religinių ir architektūrinių vertybių Lietuvos žmonės amžių bėgyje savo Viešpaties garbei yra sukūrę" (p. 6).
Ne viena Lietuvos bažnyčia buvo sudeginta praūžusio karo gaisrų. Ne vieną jų okupantai uždarė, paversdami sandėliais ar kitiems tikslams panaudodami. O "jei sovietinių rusų okupacija ilgiau užsitęstų (o tai yra labai galimas dalykas), Liet. bažnyčios dar labiau nukentės, dar daugiau jų bus uždaryta, sunaikinta ar pačios sunyks, negaudamos jų remontui reikalingų medžiagų. Kas tautos šimtmečiais statyta, kurta, žūtų amžiams" (p. 6).
Pokalbyje "Draugo" kultūriniame priede (1980.IX.20, Nr. 221) Br. Kviklys pasisakė, kad ėmėsi šio naujo žygio dėl to, kad "dabar reikalas, galima sakyti, labai skubus . . . Pačioje Lietuvoje nebuvo, nėra ir, atrodo, greitai nebus sąlygų tokias knygas išleisti. . . Taigi nemažai okup. Lietuvos kultūrininkų, ypačiai dvasininkų, prašė tokias knygas išleisti išeivijoje. Jų prašymas ir paskata man buvo pareiga, sukėlusi vidinį impulsą. Pagaliau, norėjau mūsų išeivijai, o gal ir svetimtaučiams parodyti Lietuvos religinius paminklus — jų prasmę ir grožį".
Tai visa ir nulėmė Br. Kviklį ryžtis šiam dideliam darbui — sutelkti šešiuose tomuose visų Lietuvos bažnyčių nuotraukas.
Telšių vyskupija
Išleistasis pirmas tomas, skirtas Telšių vyskupijai, parodo ir kitų būsimų tomų pobūdį: iš jo galima susidaryti ir viso užmojo konkretų vaizdą.
Pagal knygoj nurodomus 1974 m. duomenis, visoj Lietuvoj veikiančių bažnyčių yra 639 (o 1943 m. jų skaičius siekė 885). Daugiausia bažnyčių turi Telšių vyskupija — 142 bažnyčias. Toks pat skaičius nurodomas dviejuose puslapiuose: 5 ir 73. Pastarajame puslapyje sakoma, kad iš 142 oficialiai veikiančių bažnyčių tik 106 turėjo kunigus, o 38 nebeturėjo kunigo. Tad iš viso būtų nebe 142, o 144 (106 + 38) bažnyčios. Kur nors paklaida ar korektūros klaida, bet, šiaip ar taip, maž-mena.
Knygoj pateikiamos 165 vietovių bažnyčios bei koplyčios. O kadangi kai kuriose vietovėse yra ar buvo ne po vieną bažnyčią, duodamos net 176 bažnyčios bei koplyčios (p. 7). Atsimenamos ne tik tebeveikiančios, bet ir uždarytosios bažnyčios. Atskirų bažnyčių aprašymui skirta netoli 300 puslapių (p. 91-385). Be nuotraukų likusios tik 6 vietovių bažnyčios, bet duoti ir jų aprašai. Dauguma vietovių turi ne po vieną nuotrauką, bet po kelias, o žymesnės vietovės net po keliolika (Alsėdžiai, Kražiai, Kretinga, Plungė, Švėkšna, Telšiai, Varniai, Žemaičių Kalvarija ir kt). Neretai matome ne vieną bažnyčios nuotrauką, bet ir iš dviejų ar daugiau perspektyvų. Daugelio bažnyčių rodomas ir interjeras — altoriai, sakyklos, klausyklos. Gausu varpinių. Parodomi ir šventoriai, jų vartai, kapinės, koplytėlės, kryžiai. Vienur kitur pailiustruojama ir procesijų ir kitų religinių apeigų nuotraukomis.
Visų vietovių maldos namai, bažnyčios ar koplyčios, trumpai aprašomi: pateikiama istorinių duomenų, apibūdinami patys pastatai. Architektūrinius aprašus parengti autoriui talkino dr. Jurgis Gimbutas: patikrino, pataisė, patikslino, o kai kur ir visai naujus paruošė.
Skaudžiai patraukia akį vietovės, kurių bažnyčios buvo sudegintos per II pasaulinio karo veiksmus. Endriejave, Gargžduose ir Grūšlaukėje Aegime naujas "barakinio" stiliaus bažnyčias-barakus. Be šių barakinių bažnyčių nuotraukų, iš Endriejavo naujosios bažnyčios regime porą interjero vaizdų ir nuo gaisro išlikusio mūrinio šventoriaus vartus (nufotografuotus 1967 m.). Iš Gargždų dar duodama nuo gaisro išlikusi varpinė, apylinkės žemaičių kryžius ir netoliese žuvusio 1831 m. sukilėlių vado A. Gelgaudo kapo paminklas. Be dabartinės bažnyčios-barako, Grūšlaukės senosios bažnyčios gera nuotrauka perfotografuota iš S. Kolupailos 1938 m. nuotraukos.
Daugiau negu skaudžiai, tiesiog pribloškiamai nuteikia informacija, kad 1970 m. Batakių ir Gaurės bažnyčias sudegino, knygos žodžiais, "sovietiniai aktyvistai". Batakių senosios istorinės bažnyčios nuotrauka rasta Mortenseno 1926 išleistoj knygoj (vokiečių kalba). Pridėta dar išlikusios varpinės ir šventoriaus vartelių 1974 m. nuotraukos. Gaurės nuotraukas sudaro senosios bažnyčios degėsiai, išlikę šventoriaus vartai ir varpinė.
Ypačiai plačiai aprašyta ir gausiai iliustruota (p. 152-164, nuotraukų 27) Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios istorija: pastačius bažnyčią su sovietų leidimu, valdžia ją atėmė, o statytojus su kun. L. Poviloniu (dabar vyskupu) priešakyje žiauriai nubaudė. Nugriovus bokštus, bažnyčia paversta "liaudies filharmonija".
Detaliau atpasakojame šių kelių vietovių bažnyčių likimą bei iliustravimą parodyti, kaip rūpestingai autorius atliko savo darbą.
Dauguma nuotraukų gautos iš Lietuvos pastaraisiais metais. Galima įsivaizduoti, kiek reikėjo pastangų jų sulaukti. Šios nuotraukos aiškiai ir knygoj išėjusios. Prasčiau su tomis nuotraukomis, kurias reikėjo perfotografuoti. Nebuvo kitos išeities tokiais atvejais, kur nebebuvo galima pasidaryti naujų nuotraukų. Bet ten, kur perfotografuotos nuotraukos tik papildo turimas naujas nuotraukas, galbūt būtų tikę jų ir atsisakyti.
Tokiame albuminiame leidinyje, kur daugely puslapių yra po kelias nuotraukas, svarbus buvo ir jų išdėstymas. Gražiai šį uždavinį atliko dail. Petras Aleksa.
Apskritai tai albuminis leidinys, bet daugiau negu tik albumas. Drauge tai Lietuvos bažnyčios konspektinė istorija. Ne tik aprašomos atskirų vietovių bažnyčios, bet nemažai vietos skiriama ir istorinei vyskupijų apžvalgai. Pradėjus Lietuvos bažnyčių leidimą Telšių vyskupija, tiko šiame tome duoti ir senosios Žemaičių vyskupijos istoriją. Paulius Jurkus aprašė šios vyskupijos 40 ganytojų nuo Motiejaus Trakiškio (1417-22) ligi Pr. Karevičiaus (1914-26). Senajai Žemaičių vyskupijai skirta beveik 40 puslapių (p. 10-48). Sudarant 1926 m. Lietuvos bažnytinę provinciją, įkurtą Telšių vyskupiją aprašo pats autorius (p. 51-73). Su nuotraukomis duodami visi Telšių vyskupai ir vyskupijų valdytojai, aprašoma Telšių kunigų seminarija, religinė ir visuomeninė veikla vyskupijoje, vyskupijos spauda, priduriamas puslapis apie vyskupijai priklausiusią Klaipėdos prelatū-rą. Visi Žemaičių ir Telšių vyskupijoms skirti puslapiai gausiai iliustruoti atitinkamomis nuotraukomis.
Pateikiamas sąrašas Telšių vyskupijos 49 kunigų sovietų nužudytų (vysk. V. Borisevičius ir kun. Pr. Gustaitis), Sibire sunaikintų ir jame kalintų. Per keturis puslapius pateikiami šios vyskupijos dabartinių kunigų atvaizdai. Žinoma, būtų buvę labai pageidautina duoti atvaizdus ir tų kunigų, kurie Sibire ir mirė ar grįžę be sveikatos jau anksčiau mirė. Deja, nebuvo įmanoma gauti jų atvaizdų. Ką padarvsi!
Teksto korektūra atlikta gana atidžiai. Į akis krito vyskupijos valdytojo prel. J. Juodaičio po nuotraukų parašais dviejuose puslapiuose pavertimas Jodaičiu (p. 70 ir 72). Vysk. L. Povilonis nuotraukų parašuose paverčiamas Paviloniu. Kun. dr. Kazimieras Olšauskas seminarijos profesorių sąraše duodamas "Kaziu" (p. 55), kaip "Žemaičių priete-liaus" redaktorius visai tiksliai (p. 81), bet Sibiro kankinių sąraše (pakartojant "LKB Kronikos" klaidą) paverčiamas "Alšausku" (p. 76). O tai buvo vienas iš pačių intelektualiausių jaunosios kartos kunigų, drįsęs "Židinyje" galynėtis su pačiu dr. A. Maceina.
Tomo pabaigoje pateikiamas ir telšiečių gyvųjų ir mirusiųjų kunigų išeivijoje sąrašas, daugumos su nuotraukomis (nesulaukta atvaizdų iš kai kurių dėl kuklumo, bet daugiausia iš tų, kurie pašykštėjo leidimą paremti bent prenumerata — reikšminga apkiautimo dokumentacija!).
"Šis darbas ne vien autoriaus, bet ir daugelio kitų talkininkų vaisius", — primena Br. Kviklys tomo pratarmėje (p. 6). Įvairių talkininkų knygos metrikoje išvardinta per 20: vieni talkino raštu ar informacija, kiti kaip foto bendradarbiai. Išskirtinai paminėtinas kun. Petras Patlaba kaip ryšininkas su čionykščiais telšiškiais kunigais. Kun. Bronius S. Danis-Zdanevičius pateikė autoriui savo rankraštį apie Telšių vyskupiją.
Kaip ir visi Amerikos lietuvių bibliotekos leidiniai, taip ir šis vyskupijų pirmasis tomas gražiai išleistas. M. Morkūno spaustuvė savo darbą rūpestingai atliko. Svarbiausia, autorius Bronius Kviklys pasirodė pajėgiąs sutelkti ir medžiagą, ir bendradarbius. Su tikru pasigėrėjimu sutinkame "Telšių vyskupiją".
Lauksime kitų penkių tomų. Autorius tomo pratarmėje šiuo klausimu pasisako: "Nesame tačiau tikri, ar sumanymą ištesėsime. Gal medžiagos, lėšų ir kitų dalykų stoka, o taip pat mūsų amžius (Br. Kviklys gimęs 1913 m. — J.A.) bei sveikata ir kitos aplinkybės mūsų sumanymą sutrukdys" (p. 6). Savo pokalbyje autorius vėl panašiai primena: "Aišku, kad visų darbų savo amžiuje nebepajėgsiu atlikti, juoba, kad yra ir naminių rūpesčių. Tiesa, pas gydytojus dar nevaikštau, bet gal netolimas ir tas laikas. Aišku, kad visur nespėsiu... neatrodo, kad visus 6 tomus pajėgsiu paruošti ir išleisti. Gal vėliau mano darbą ryšis tęsti kas kitas".
Stiprios sveikatos autoriui linkime jos ir tolimesniais metais. Tačiau tiesa, kad šis užmojis yra ne tik jo, bet ir visų mūsų reikalas. Kaip autorius pastebėjo, jam reikalinga tik talka, o ne materialinė parama, nors ir pats apmoka "nemažas iliustracijų telkimo išlaidas", o honoraro neima. Tačiau, kaip toliau "Draugo" pokalby Br. Kviklys nurodo, reikia mecenatų paramos leidyklai. Jei ir visas 2000 egzempliorių tiražas po 20 dolerių būtų išpirktas, vis vien liktų apie 10,000 dolerių nuostolio. Pirmajam tomui pasirodyti padėjo telšiškiai kunigai. Reikia tikėtis, kad kitų vyskupijų tomams išeiti irgi padės jų kunigai. Gal atsiras ir kitų dos-ningų mecenatų, pamačiusių, koks šis "ne kuklus" užmojis yra vertingas ir todėl nusipelno paramos.
Linkėdami šį užmojį ištesėti ligi galo, pirmojo tomo aptarimą baigiame autoriaus Broniaus Kviklio pratarmės paskutiniu sakiniu: "Autorius, leidimo talkininkai, rėmėjai ir knygos leidėjai bus laimingi, jei šis darbas bent iš dalies praskleis kietą ir tamsią geležinę uždangą, parodys skaitytojui mūsų protėvių sukurtas vertybes ir bent mintimis ir vaizdais nuves jį į tėvų-bočių žemę, iš kurios mes esame kilę ir kurios dvasia gyvename".
Juozas Alaušius
|
|
|
|