Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
REZISTENCIJA LIETUVOJE PO ANTROJO PASAULINIO KARO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VARDYS   
ŽVILGSNIS IŠ ISTORINĖS PERSPEKTYVOS

Kalbėdami apie rezistenciją, iš tikrųjų kalbame apie suverenumo netekusios ar neturinčios tautos tautiškumo pasireiškimą. Laisvos tautos normalus tikslas yra tautinė kūryba. Pavergta tauta irgi siekia to tikslo, bet jai tai yra nepalyginamai sunkiau, nes tuo pačiu metu reikia atgauti ir priemones, reikalingas šio tikslo pasiekimui. Pilnutinis tautinės kūrybos išsiskleidimas neįmanomas be savarankiškumo, be laisvės sąlygų, kurios sukuriamos ir garantuojamos tik politinėmis ir kitomis priemonėmis. Taip rezistencija tampa tautinės kūrybos apsauga ir gynyba.

Kaip tokia, rezistencija nesiriboja vien tik pogrindine veikla, bet natūraliai, kartais net be są-
----------------------------------------
* Paskaita, skaityta JAV Lietuvių Bendruomenės Visuomeninių reikalų tarybos organizuotoje lietuvių konferencijoje, įvykusioje 1980 m. birželio 8-9 d. VVashingtone, D.C. Padarytieji pakeitimai ar papildymai yra tik redakcinės reikšmės.
Pos paskaitos diskusijose buvo iškelta abejonių ar "rezistencijos" žodis tinka nustatyti visiems paskaitoje nagrinėtiesiems reiškiniams. Sunkumų su rezistencijos sąvokos vartojimu iš tikrųjų yra, bet ji, manau, reliatyviai geriau apibendrina jau keturiasdešimt metų trunkantį ir įvairiais laikais gana radikaliai besikeičiantį vyksmą kaip "opozicija" ar "di-sidentizmas". Lietuviškai vartojant, tas žodis taip pat turi lengviau atpažįstamą reikšmę. Tai, žinoma, nereiškia, kad neturime ieškoti ar negalime rasti geresnio sąvokinio atitikmens.
Papildyta paskaita buvo skaityta studijų dienose Los Angeles 1981 m. sausio 17-18 d.

moningų pastangų, perauga į oficialias institucijas ar pozicijas, iš kurių ir oficialūs žmonės rūpinasi pirma tautiniais negu įvairiais visaideologi-niais reikalais. Studijuodami rezistenciją kaip tautinės kūrybos gynybą sovietinėje santvarkoje, susiduriame todėl su dvejopu fenomenu: tos rezistencijos reiškiniais oficialiose institucijose ir oficialioje kultūroje iš vienos pusės (pavyzdžiai randami visasąjunginių-respublikinių, internacio-nalinių-nacionalinių santykių dialektikoje) ir pogrindine veikla — iš kitos. Senesnioji pogrindinė veikla Lietuvoje yra buvusi grynai antisisteminė, t.y. antisovietinė. Pati naujoji pogrindinė veikla tačiau kiek buvo įmanoma stengėsi derintis ir remtis įstatymu ir tapti kad ir nekenčiama, bet vis dėlto viešo ar pusiau viešo legalaus pasaulio dalimi. Kaip matysime, tokios rūšies reiškinį, Vakaruose pavadinta disidentizmu, sovietai atsisakė įpilietinti   ir   ėmė   persekioti.

Tautos kaip tokios misija laikydami tautinę kūrybą, tos kūrybos, reikia skubiai pasakyti, nesuprantame siaurai nacionalistine prasme. Tautinė kūryba apima visas žmogaus ir visuomenės gyvenimo sferas ir rūpesčius. Tokiu būdu kuo labiau specialiai ir kultūriškai išsivysčiusi tauta, tuo tos tautos kūryba yra universalesnė ir savo idėjomis, ir technologinėmis-civilizacinėmis formomis. Tokiu būdu tautos kūryba tampa pasaulio kultūros dalimi, naudoja ją savo žmonių visokeriopam gyvenimo lygiui kelti bei pati didina pasaulio kultūrinį lobyną. Tačiau tautinė kūryba visada materializuojasi prigimtinėmis tautinėmis išraiškomis: kalba, tradicija, elgesio būdu, pajautimu, net iš mažystės įgytu pasaulėvaizdžiu. Čia ypatingas vaidmuo tenka gimtajai kalbai. Jeigu mokslinėje kūryboje gimtąją kalbą gal dar ir galima papildyti ir iš dalies pakeisti universaliaisiais simboliais, tai nei žodinė, nei vaizdinė, nei visuomeninė kūryba negali būti neutrali gimtajai kalbai, o su tuo ir tautiniam egzistencijos aspektui. Dar daugiau, tautinė kūryba yra spontaniška, laisvai išreiškianti visus savo visuomenės ir žmogaus rūpesčius bei lūkesčius. Tautinis menas ar kūryba todėl savo esme yra laisvas žmogiškasis menas, kurio negalima pajungti nei siauriems bendra-ideologiniams nei siauriems nacionalistiniams tikslams. Tautinis kūrėjas laisvu egzistenciniu aktu savo atsakomybe randa asmeninį ryšį su ideologiniu ar politiniu pasauliu. Tų ryšių dialektika bei jų įvairumas leidžia augti kultūros visumai ir leidžia bręsti tautos dvasiai.

Ši Lietuvoje bei Baltijos kraštuose kilusi ir į išeiviją pernešta rezistencijos samprata gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos, kur rezistencija buvo identifikuojama tik su karine nacių okupacija, su kariniu pasipriešinimu naciškam okupantui. Lietuvoje rezistencija tiek nacių, tiek sovietų valdymo laikais buvo vedama ne tik karinėmis, bet ir taikiomis priemonėmis. Detalizuojant anksčiau formuluotą mintį, rezistenciją reikia nusakyti kaip pavergtos tautos tautiškumo viešą ar slaptą pasireiškimą įvairiais būdais: kariniu, politiniu, ekonominiu, idėjiniu ar net religiniu. Lietuvoje, svetimai jėgai valdant ir formaliems karo ar partizaninės kovos veiksmams pasibaigus, rezistencija perėjo į taikų pasipriešinimą, į tautinių interesų, tautinės kultūros ir kūrybos apsaugą.

Besirūpinant suverenėmis tautinės kūrybos sąlygomis šiandieninėje Lietuvoje, reikia atidžiai sekti ir studijuoti Lietuvos rezistenciją ir tos rezistencijos pobūdį. Tai būtina ypač todėl, kad tautos laisvės galimybes apsprendžia ne išeivių troškimas, bet pačios tautos laisvės kova.

Trumpai perbėkime besikeičiančios rezistencijos charakterį Lietuvoje. Ji prasidėjo, kaip žinome, vos keliems mėnesiams praėjus nuo pilno Lietuvos okupavimo 1940 m. birželio mėnesio vidury. Toks greitas jos gimimas nieko nenustebino, nei patriotų, nei bolševikų. Kremlius greičiausiai stebėjosi tuo, dėl ko ir mes šiandien dar tebesiginčijame būtent totaliu nesipriešinimu Raudonosios Armijos įžygiavimui ir toliau, ypač sintetinei komunistinei "revoliucijai", Dekanozovo pravestai su pusantro tūkstančio(l) pogrindžio komunistų pagalba. Kremliui pasisekė 1940 m. birželio antroje pusėje ir per liepos mėnesį apsieiti beveik be kraujo praliejimo, kadangi jis meistriškai išnaudojo esamą politinę situaciją. 1940 m. vasaros įvykių analizė rodo, kaip puikiai Maskva pasinaudojo tuometiniu prezidento Smetonos nepopuliarumu, kaip ji manipuliavo nepriklausomybės likučius, bandančių išsaugoti mūsų visuomenės vadų lojalumo pareiškimus paleckinei vyriausybei, kaip šoku užgožė viešąją patriotinę opiniją ir neutralizavo visuomeninį aktyvą, tuo sudarydama sąlygas pseudo-demokratinei komedijai, kuri turėjo legalizuoti brutalų okupacijos ir inkorporacijos faktą. Daug metų vėliau Antanas Sniečkus gyrėsi, kad, nors pradinėje "liaudies vyriausybėje" nebuvo formalių komunistų partijos narių ir valdžia skelbėsi nesanti komunistinė, jisai, Sniečkus, jau diktavo tos vyriausybės veiksmus dar formaliai nepaleistas iš smetoninio kalėjimo. Sniečkaus politiką betgi diktavo Dekanozovas, į Kauną atsiųstas iš Maskvos užsienių reikalų ministerijos.

Tauta tačiau atsigavo iš pirmojo šoko, ir jau nuo pat vėlyvos 1940 m. vasaros ar rudens prasidėjo pasipriešinimas Kremliaus sistemai ir jos statytiniams Lietuvoje. Šis pasipriešinimas nesustojo iki mūsų laikų.

Keturi rezistencijos laikotarpiai

Nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos galime išskirti keturis rezistencijos Kremliui periodus. Pirmasis, trukęs maždaug aštuonerius metus, buvo ginkluotos rezistencijos laikotarpis. Partizaninis karas pareikalavo daug aukų; vien tik tiesioginiai nuo karo veiksmų žuvo nemažiau 40,000 žmonių. Taip sako Lietuvos KP istorijos instituto direktorius R. Šarmaitis. Partizanų karo istorikai Vakaruose, kaip, pvz., labai artimą ryšį su tuo periodu turėjęs profesorius S. Žakevičius, nuostolius manė pasiekus 60,000. Pogrindinė spauda šiandieninėje Lietuvoje taip pat mini panašią skaitlinę. Rodezijos atveju, Alžyro atveju tokios kraujo aukos nupirko arabų ir juodųjų afrikiečių tautoms valstybinę nepriklausomybę. Lietuvos partizaninis karas vyko visiškoje izoliacijoje, Vakarų politikams juo nesidomint. To karo ideologija buvo paremta partizanų tikėjimu, kad demokratinės valstybės, ypač JAV, supranta savo interesą ir globalinę atsakomybę už Atlanto chartą. Buvo manoma, kad Vakarai supras Sovietų Sąjungos grėsmę pasaulio laisvės idėjoms ir laisvai visuomenei, jaus  atsakomybę   sovietų jau  prarytom tautom padėti atstatyti laisvę, o taip pat atpažins Kremliuje pagrindinį savo konkurentą ir priešą. Tačiau tai buvo idealus, neišsipildęs tikėjimas, pagimdęs daug cinizmo Vakarų atžvilgiu, kurį karčiai bet aiškiai yra išreiškęs Simo Kudirkos lagerio bičiulis buvęs partizanas Mečys Kybartas.

Tačiau nors nepriklausomybės partizanai atstatyti ir nepajėgė, jų auka paliko neišdeginamą ženklą lietuvio sąmonėje. Parafrazuojant ankstyvą JAV prezidentą Tomą Jeffersoną, toji partizaninė Lietuvos karta krauju aplaistė laisvės medį. Kad tas medis augtų, pagal Jeffersoną, jį turi krauju aplaistyti kiekviena tautos generacija. Nors iš vienos pusės pagimdžiusi daug nusivylimo Vakarais bei bejėgiškumo jausmo prieš sovietinį valdovą, partizanų kova, iš kitos pusės, paliko gilią pasipriešinimo tradiciją ir dedikaciją laisvos valstybės idealui. Tokį partizanų indėlį į tautos sąmonę paliudija ne tik sovietinė propaganda Lietuvoje, ne tik tam tikras ryšys su 1970-ųjų dešimtmečio pogrindžiu, bet ir grožinė, meninė kūryba Lietuvoje. Net ir diktatūroje, imant plačiau, literatūra negali totaliai meluoti.

Antrasis rezistencijos periodas prasidėjo Stalino mirtimi ir baigėsi pačio dešimtmečio gale, maždaug XI partijos konferencijos (1959), svarsčiusios necionalizmą, laiku. Apie šį laikotarpį žinome nedaug, tačiau iš to, kas mus pasiekė per postalininę komunistų spaudą, per dabartinius pogrindžio leidinius ir per vieną kitą anksčiau Vakaruose atsiradusį lietuvį, galima susidaryti gana ryškų paveikslą. Ginkluota rezistencija buvo sovietų sunaikinta, nors vienur kitur išliko besislapstančių partizanų būreliai, kurie kartais būdavo susekami ir teisiami. Rezistencijos tikslu dabar tapo ne valstybės atstatymas tiesiogine prasme, kaip tai buvo partizaniniu laikotarpiu, bet tautos lietuviškumo, tautinės kultūros ir tautinių kadrų išsaugojimas bei jų didesnis negu ikišiolinis įstatymas į valdomąjį ir į kūrybinį darbą. Dar vis buvo, nors ir nebe masiškai, tikima, jog sovietų valdžia neišsilaikys. Vengrijos sukilimas 1956 metų rudenį Lietuvoje atgaivino laisvės viltį, pasireiškusią įvairiomis formomis, iš kurių labiausiai mums žinoma tų metų Vėlinių demonstracija Kaune. Dar net 1961 m. sovietinė spauda raportavo, kad atleistas mokytojas, skelbęs, jog tarybų valdžia sužlugsianti. Tuo laikotarpiu tačiau akcentas nukrypo ant tautinės visuomenės, kalbos ir kultūros išlaikymo — ne į atskiros valstybės atkūrimą. Iš perspektyvos susidaro įspūdis, kad anuo laikotarpiu Lietuvos inteligentija diskutavo valstybės-tautos pirmumo klausimą panašiai, kaip, dešimtmečiui praėjus, tai buvo daroma išeivijoje. Skirtumas tas, kad Lietuvoje tai buvo pasirinkimo neturinti praktinė būtinybė, gi išeivijoje gerokai dirbtina, nors psichologiškai motyvuota, naujos kartos diskusija su vyresniąja, kartais palikusi įspūdį, jog norima de jure pripažinti esamąjį valstybinį Lietuvos status quo. Pačioje Lietuvoje dygo slaptos jaunimo grupės tautiniams papročiams ir tradicijoms išlaikyti. Tačiau rūpestis tauta dabar buvo reiškiamas ir viešiau, ir oficialiau mokyklose, universitetuose, leidyklose ir kartais net oficialias pozicijas užimančių žmonių. Jie ėmė grąžinti į literatūrą ir mokyklą Stalino uždraustus lietuvių klasikus bei švarinti nuo imigrantinio rusų elemento valdines ir švietimo įstaigas. Tam rusų valymui iš pradžių buvo padėjusi Berijos pradėta tautybių politika, kurios pagalba buvęs slaptosios policijos viršininkas norėjo įsiteikti ne rusų tautybės komunistų provinciniams vadams. Tačiau ir Beriją likvidavus, toji veikla dar tęsėsi. Į šias ir panašias tautos integralumui išlaikyti pastangas buvo įsijungę ir pavieniai komunistų partijos nariai, net ir šiokie tokie jos vadovai, nors neatsirado nė vieno iš aukštųjų partijos lyderių.

Tačiau Maskva po Stalino mirties palyginti greit atsigavo ir jau 1958 m. ši pusiau tautinė ne rusų akcija buvo sustabdyta, kur reikėjo, ir vadovų valymais. Sniečkus tada viešai Lietuvos komunistus pakaltino "tautinio komunizmo" liga. Tais metais, Vilniaus universiteto rektoriaus vietą ir kompartijos bilietą prarado prof. J. Bulavas (už "klaidingą" kadrų politiką), o taip pat eilė universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų dėstytojų, kaip vėlesnės Maironio studijos autorė M. Lukšienė, Pedagoginio Instituto vicerektorius, 1980 m. miręs Jonas Laužikas ir kiti. Apie tą patį laiką, kaip neseniai išaiškėjo, įvyko ir vadinamasis "inteligentų teismas", kuriame už tautinės kultūros propagavimo pastangas kalėjimu bei lageriais buvo nubaustas būrelis jaunų akademinių žmonių, jų tarpe vėliau labiau išgarsėjęs Viktoras Petkus. Lietuvos komunistų partijos XI plenume 1959 m. Antanas Sniečkus ilgai aiškino apie šias nacionalizmo apraiškas ir apie akciją, kurios partija ėmėsi prieš to nacionalizmo puoselėtojus. Atrodo tikra, kad tuo metu Lietuvoje nuo valymo nukentėjo ir pora partijos centrinio komiteto narių, kurie, anot Sniečkaus, buvę užsimaskavę buržuaciniai nacionalistai (formaliai buvę išmesti už "blatą").
Čia minimas tautinis pakilimas vyko tuo metu ne tik Lietuvoje. Ištrūkę iš Stalino replių, su tautiniais reikalavimais pakilo ypač Latvijos, Turkmėnijos, Azerbaidžano komunistai. Maskva tačiau tas pastangas likvidavo, išmesdama ar net suimdama tų partijų pačius lyderius. Lietuvoje valymas viršūnių kaip ir nesiekė, o su pakliuvusiais žemesniais kadrais Sniečkus pats sugebėjo susidoroti. Kadangi tuo ir kitais atvejais Sniečkus mokėdavo susitvarkyti minimaliniais valymais ir represijomis, Lietuvoje jisai susidarė tautinės kultūros ir kadrų globėjo reputaciją, išlikusią ir po jo mirties. Istorija tačiau greičiausiai parodys, kad toji reputacija nėra tiek užsitarnauta, kiek ją Lietuvoje  sudarė vyresnioji  inteligentija.

Trečiąjį rezistencijos periodą, prasidėjusį 1959-1960 metais ir pasibaigusį su naujo pogrindžio atsiradimu 1960-ųjų dešimtmečio gale, galima būtų apibūdinti kaip ankstyvesnės dekados tęsinį. Oficialiųjų pareigūnų tylomis toleruojama kultūrinio atitautinimo akcija buvo pristabdyta, bet nesunaikinta. Nors pogrindžio veikla, kiek jos tada dar tebuvo, tapo užgniaužta dar žiede, respublikoje betgi buvo priešinamasi chruščiovinės politikos užmačioms. Dar 1958 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovai vyko į Maskvą ginti gimtosios kalbos teisių mokykloje, reikalaudami pridėtinių vidurinės mokyklos metų kompensuoti už rusų kalbai atiduodamą mokymo laiką. Sakoma, kad viename posėdy, kuriame rusas pareigūnas užginčijęs baltų reikalavimą, tardamas, kad laikas esąs kalbėti "didžiojo Lenino" (rusų) kalba, tuometinis Lietuvos švietimo ministras Mečislovas Gedvilas at-kirtęs, kad tada visiems reikia prisiimti didžiojo Karolio Markso (vokiečių) kalbą.

Nikita Chruščiovas, iš vienos pusės davęs respublikom daugiau autonomijos, ypač 1957-1958, o ir vėlesnių metų reformomis, iš kitos, nuo maždaug 1961 metų, pradėjo labai prorusišką, antirespublikinę tautybių politiką, kuri ėmė kėsintis net į respublikos kalbos — Lietuvoje, žinoma, lietuvių kalbos — pirmavimą. Tai sukėlė didelį tautinių kadrų nepasitenkinimą visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau dabar tie kadrai, turėdami daugiau ekonominio ir administracinio savarankumo, galėjo geriau atsikirsti, teisingiau pasakius, galėjo įgytas galias geriau panaudoti respublikos interesų gynybai. Tie interesai įėmė ne tik ekonominius, bet ir kultūrinius-tautinius. Ryškiausias gal mums žinomas šioje srityje pavyzdys, simbolizuojąs padėtį, buvo Lietuvos paminklų atnaujinimo įstaigos (j°Je vėliau dirbo ir Mindaugas Tamonis) vedamas senų pilių ir kitų istorinių paminklų restauravimas. Tokiam reikalui buvo negana leidimo — jam reikėjo ir pinigų, kurių negalima buvo gauti be partijos pritarimo. Kai apie šį atnaujinimo darbą 1961 m. sužinojo Chruščiovas, sakoma, labai supykęs. Žinome tiek, kad jisai Maskvoje viešai išpeikė "Lietuvos vadovus" už "feodalizmo liekanų" globą ir uždraudė tęsti šiek tiek toliau nuo lenkų valdymo laikų pavarytą Trakų pilies restauraciją. Jisai, matyt, reikalavo ir nubausti atliekančius tuos darbus. Tos akcijos poveikyje restauracija buvo sustabdyta, paminklų įstaigos vedėjai papeikti ir atleisti. Tačiau buvo tai tik pro forma pabauda. Lietuvos partijos vadai tiesiogiai prieš paminklų restauravimą nebuvo pasisakę. Sniečkus nemėgo Chruščiovo ir su juo jau buvo turėjęs susirėmimą dėl kukurūzų sėjos. Dabar restauracijos darbų vadovai nebuvo nušalinti, bet tik laikinai išimti iš viešumos. Už poros metų, Chruščiovo valdžioje nebesant, jie sugrįžo į turėtas ar panašias pozicijas.

Šiuo laikotarpiu taipgi pastebime tautiškumo atgijimą sovietiškai auklėto jaunimo tarpe. Nebuvo tautiškumas miręs ir anksčiau, bet dabar jis rado naujų pasireiškimo formų — ne ginklu ir ne demonstracijomis prieš sistemą, kaip Vengrijos sukilimo metais, bet antirusiškomis idėjomis. Pavyzdžiui, buvo plačiai reiškiama nuomonė, kad visas ekonomines ar kultūrines vertybes Lietuva sukūrė ne rusų ar "broliškų" tautų pagalbos dėka, kaip tai oficialiai dėstoma, bet lietuvių tautos talentu bei darbštumu. Vytautas Radaitis, ortodoksinis, beveik stalinistinis komunistas, tuo metu Komunisto žurnalo redakcijos narys, buvo sukėlęs prieš tokią pažiūrą didelį triukšmą. Esmėje, tokiais pasisakymais jaunoji Lietuvos inteligentija jau 1960 m. dekadoje atmetė partijos dogmą, kad tik komunistinės santvarkos dėka Lietuva galėjusi progresuoti. Galima net tvirtinti, kad tuo jaunoji inteligentija atmetė ir pačią komunistinę santvarką, nors jau ir išmokusi vartoti tos santvarkos įdiegtas operatyvines sąvokas.

Naujasis pogrindis ir jo problemos

Nuo 1968 metų prasideda naujas ir labai skirtingas rezistencijos laikotarpis, kuris tebesitęsia iki mūsų dienų. Naujoji rezistencija visų pirma buvo pagimdyta ne tautinių, bet religinių rūpesčių. Naujoji rezistencija ir jos pasireiškimo forma atsirado destalinizacijos fone kaip atsakymas į 1960-ųjų dešimtmetyje įvestus naujus religinio gyvenimo varžymus. Chruščiovo pradėta antireliginė kampanija, kurios pasėkoje buvo uždaryta Klaipėdoje naujai pastatytoji Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, palietė ne tik vadinamųjų religinių draugijų veiklą, bet labiau izoliavo kunigus nuo tikinčiųjų, o svarbiausia — viešai sukri-minalino vaikų katekizaciją ir nustatė kalėjimo bausmes už nepilnamečių religinį mokymą. Kunigų seminarijos studentų skaičius buvo numuš-
 
ANTANAS  TAMOŠAITIS           Jūratė ir Kastytis 1972
 
tas iki 25. Tuo pat metu Lietuvos kunigijos ir tikinčiųjų daliai susidarė įspūdis, kad Kremliaus atnaujinti santykiai su Vatikanu — vadinamoji detante — veda į sovietams parsidavusių dignitorių paskyrimą, tuo, kaip kunigas Juozas Zdebskis skelbė, sudarant sąlygas pasmaugti Bažnyčią jos pačios rankomis.

Ši rezistencijos banga taigi prasidėjo religinių teisių gynyba. Ji buvo pradėta panašiai pseudo legaliai, kaip anksčiau oficialių įstaigų pastangos išsaugoti tautines, istorines ar literatūrines vertybes. Religinė rezistencija, galima taip pat sakyti, nesiekė grynai politinių tikslų. Ji buvo vykdoma tikinčiųjų katalikų jiems prieinamu būdu, kaip ir ankstesnioji tautinė rezistencija — tyliu darbu įstaigose ar mokyklose. Šią rezistenciją nuo ankstesniųjų taip pat skyrė faktas, jog lietuviai dabar nėjo vieni, bet drauge su rusų ir kitų tautų legalia, t.y. legaliai suprasta rezistencija. Šios draugystės įtakoje lietuvių katalikų kova už religijos laisves ir teises buvo išplėsta į kovą už žmogaus demokratines laisves:  laisvę tikėti, rašyti, spausdinti ir 1.1. Tokiu būdu naujoji, nuo 1968 metų prasidėjusi rezistencija nebebuvo vien tik nacionalistinė-tautinė, bet įgijo universalinius-bendrademokratinius bruožus. Lietuviškasis tautiškumas, kuris greitai iškilo su politiniais reikalavimais šalia grynai religinių didelėje pogrindžio spaudos dalyje, įgyjo demokratinį pamušalą — ideologiją.

Prasidėjo šis rezistencijos laikotarpis peticijų rašymu valdžios organams ir išaugo į 1972 metų prašymą Jungtinių Tautų sekretoriui Kurt. Wald-heimui, pasirašytą 17,053 žmonių — fantastiško sovietinėm sąlygom žmonių skaičiaus. 1979 metais peticijų pasirašymas tiek išpopuliarėjo, kad prašymas, siųstas Brežnevui, reikalaujant Klaipėdos bažnyčios grąžinimo, buvo pasirašytas 143,869 žmonių. Rūpestis religijos teisėmis ir Katalikų Bažnyčios ateitimi taip pat išaugino Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kurios nuo 1972 m. šv. Juozapo dienos beveik per devynerius metus išėjo (bent Vakarus pasiekė) keturiasdešimt šeši stori numeriai.

Kaip minėta, šalia religinės rezistencijos, vestos pseudo-legaliniu būdu, t.y. ją bandant pagrįsti sovietų konstitucija, nors valdžia tokią konstitucijos interpretaciją ir neigė, 1970 dešimtmečio pradžioje iškilo ir grynai tautinė rezistencija, pasireiškusi viešu pasipriešinimu valdžios organams. Tai jaunimo veikla, kuri 1972 m. gegužės 14-15 pasiekė viršūnę Romo Kalantos susideginimu ir jaunimo demonstracijomis Kaune. Kalanta susidegino už Lietuvos laisvę. Vakarų spauda aiškino tiek Kalantos auką, tiek antisovietines demonstracijas kaip religinio pasipriešinimo reiškinį. Iš tikrųjų, atrodo, kad tai buvo grynai tautinės rezistencijos įvykis, kurio pirmapradis tikslas buvo politinis ("laisvės Lietuvai"), — ne religinis.

Charakteringu sutapimu, maždaug tuo pat metu nemaža nuo oficialių dogmų nukrypstančių socialinių idėjų pasirodė ir oficialioje, režimo aprobuotoje spaudoje, kaip Nemune, Pergalėje, kiek mažiau Literatūroje ir mene, kurių pasekmėje kritikas Vytautas Kubilius turėjo rašyti viešą išpažintį ir atsiprašymą, o rašytojas Mikelinskas buvo partijos vadų viešai išbartas. Oficialieji kritikai, kaip Vitas Areška, sušneko apie "nesveikus" literatūrinius reiškinius, apie "chaoso" poetizaciją, o valdžia pakeitė prasižengusių žurnalų redaktorius.
Šios pastarosios rūšies pasireiškimai Lietuvoje yra kartojęsi bangomis. Matyt, kad sovietinė valdžia nesugeba lietuviui kūrėjui nulaužti liežuvio, nors periodiškai vis jį karpo. Tokios bangos sutapimas su religinės rezistencijos pradžia ir su tautiniu jaunimo pakilimu ypač 1972 metais yra, žinoma, atsitiktinis, bet kartu jis rodo, kiek visokeriopai įkaitusi ir į laisvėjimą pasinešusi buvo to laiko Lietuvos atmosfera.

Tautinis jaunimo sąjūdis, masiškai pasireiškęs, bet kariuomene ir kalėjimais aptramdytas, rado kitas — jau į religinį tikslą orientuojančias formas, kaip Eucharistijos bičiulių sąjūdį, masinį Šiluvos lankymą, kryžių nešimo demonstracijas, liaudies meno rinkimą, nors sportinėse varžybose pasireikšdavo ir nieko bendra su religija neturintys tautiniai jausmai.

Praėjusiame dešimtmetyje, kaip niekad anksčiau nuo pat partizaninio karo pabaigos, Lietuvoje išaugo ir išsiplėtė pogrindinė rezistencijos veikla. Mūsų žinios apie tą pogrindį yra labai ribotos, tad ir mūsų charakterizacijos bei išvados gali būti tik tentatyvios, kurias visą laiką reikia peržiūrėti. Tačiau turime jau daug pogrindinės spaudos dokumentų, iš kurių galima susidaryti neblogą ir turbūt realybei artimą paveikslą. Pogrindinė veikla apima dvi žinomas sritis, organizacinį — švietimo darbą ir spaudos leidimą. Tarp organizacijų minima Nacionalinis liaudies frontas ir Lietuvos Komunistų sąjunga, taigi grupuotės, apimančios labai platų ideologinį spektrą. Jų darbų, išskyrus vieną ar kitą pareiškimą, nežinome nei iš oficialių, nei neoficialių šaltinių. Greičiausiai tai labai mažos grupės, kurios neturi nei savo leidinių, nei ryšio su masėmis. Rezultatų rodo religiškai orientuotos grupės ir žmogaus teisių sąjūdis. Taip jau dabar nėra abejonės, kad Lietuvoje slaptai ruošiami ir net slaptai įšventinami kunigai (pvz., kun. Jaugelis). Stipriai tebesireiškia Katalikų komitetas tikėjimo teisėms ginti, įkurtas 1978 ir vedamas tikėjimo teisių kovos pirmūnų kunigų. Mirtim, ligom ir, svarbiausia, suėmimais buvo beveik visai pakirsta nuo 1976 metų iš pradžių stipriai pasireiškusi Helsinkio komiteto veikla. Tas komitetas buvo apjungęs skirtingų pažiūrų, tikybų ir tautybių žmones ir kurį laiką funkcionavo kaip vyraujanti žmogaus teisių kovos Lietuvoje grupė. Pogrindžio spauda Lietuvoje yra turbūt visų gausiausia visoje Tarybų Sąjungoje. Nuo 1972 metų einanti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika už poros metų susilaukė kolegės Aušros, o dar vėliau Tiesos kelio, Dievo ir tėvynės, Rūpintojėlio, Aušrelės, Laisvės šauklio, Vyties, Ateities, Tautos kelio, Varpo, Perspektyvų, Alma mater, Pastogės ir kitų leidinių. Vieni jų buvo KGB likviduoti (Laisvės šauklys), kiti atrodo tik vienkartiniai (Aušrelė), bet apie dešimt jų eina periodiškai, nors ir ne visi pasiekia Vakarus. Be šios spaudos, pogrindy reprodukuojami ir katekizmai bei maldaknygės ir dirbamos devocionalijos.

Šiai visai rezistencinei veiklai būdinga katalikiška orientacija tiek tikėjimo, tiek pasaulėžiūros prasme. Tai nereiškia, kad sekuliarių pažiūrų lietuviai neturi toje veikloje vaidmens. Pavyzdžiui, Varpas atrodo esąs pasaulėžiūriškai seku-liaristinės, vadinamos liberalinės orientacijos. Laisvės šauklys turėjo kritiškų žodžių pasakyti Lietuvos kunigams — net rezistentams. Perspektyvos kunigus gynė, nors paprastai jos tik atskleidžia savo puslapius įvairių pasaulėžiūrų mintims. Iš to kai kas mūsuose susidarė išvadą, kad ir pačios Perspektyvos reprezentuoja "kairįjį" rezistencijos sparną. Jas tačiau reiktų lyginti su Lietuvoje ėjusia Naująja Romuva. Kunigams, o taipgi, kaip atrodo, šiek tiek ir tiems rezistentams, kurie akcentuoja lietuvybės bei katalikybės tapatumą, prikišama, kad jie "skaldą" pogrindį. Tai paneigė ne tik Aušrelė, bet ir Perspektyvos bei LKB Kronika. Pastaroji pripažino ir netikinčiųjų, ir ateistų "brolių" indėlį į rezistenciją, linkėdama padaryti tai, ko Kronika nesugebėjo. Visa pogrindžio spauda sutaria dėl Katalikų Bažnyčios svarbos Lietuvai, nekritikuoja tikėjimo, bet joje yra pasirodę balsų, sakančių, kad Bažnyčios vaidmuo ir kova už tikėjimo teises esanti perdedamą tautiškumo sąskaiton. Tačiau tai negali pakeisti fakto, kad tiek organizacinėje, tiek ypač spaudos rezistencijoje vyraujančiai reiškiasi tikėjimo teisių gynėjai bei rezistentai, skelbią simbiotinį ryšį tarp lietuvybės ir katalikybės.

To ryšio skelbimas kai kuriems išeivijos mokslinės ir kūrybinės inteligentijos žmonėms darosi problema. Didžiausioji pogrindinės spaudos dalis stipriai pasisako prieš ateizmą. LKB Kronika vienu tarpu buvo pradėjusi net specialiai vardinti individualius ateistinius aktyvistus, kurie ypač jaunimui neleidžia naudotis teise tikėti ir žinoti apie tikėjimą, o viešai tikėjimą išpažįstančius persekioja. Išeivijoje jau pasigirdo balsų, kad toks kovingas priešateistinis nusistatymas reiškia netoleranciją, kad lietuvybės ir katalikybės tapatinimas skaldąs tautą ir rengiąs naują ateities brolžudystę, panašią gal į karo ir pokario metus. Iš tikrųjų nemaža Lietuvos žmonių dalis yra nu-krikščioninta. Daugiausia prievartos priemonėmis komunistiniam režimui pavyko nureliginti ir visuomenės, ir ypač jaunimo. Tas procesas iš tikro nesuateistino tos visuomenės dalies, bet masiškai išaugino agnostikų skaičių. Katalikybės ir lietuvybės simbiotinis tapatinimas todėl gali būti interpretuojamas kaip netikinčiųjų atskyrimas nuo tautybės, ir dar daugiau — kaip jų išstūmimas už tautiškumo ribų. Jeigu taip tikrai būtų, iš tikrųjų Lietuva liktų ne tik ideologiškai, bet ir tautiškai padalyta bei nuskriausta, jos agnostinė pusė praktiškai pastumta komunistiniam (ir rusiškajam) suvirškinimui. Tačiau tikrovėje neatrodo, kad tokia baimė turi pagrindo. Viena, kaip anksčiau minėta, Lietuvos rezistentai ir pasisako, ir kovoja ne tik už katalikybės, bet ir už įvairių religijų, o taip pat ir ideologijų laisvę. Užtenka pastudijuoti Lietuvos Helsinkio komiteto, Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti dokumentus, kad tuo įsitikinus. Galima čia pridėti, kad ir oficialioji Lietuvos Bažnyčios hierarchija, kaip jos pasiūlymas Maskvos konstitucinei komisijai 1977 m. parodė, siekia laisvės ne tik sau, bet ir visoms religinėms bei ideologinėms grupėms. Antra, labai dažnai, kai pogrindžio spauda kritikuoja "ateistus", iš tikrųjų ji kritikuoja ne ateistiškai ar agnostiškai įsitikinusius žmones, bet ateistinę valdžią. Suimto, bet greit paleisto garsaus rusų ortodoksų kunigo disidento Dimitri Dudko prisipažinimo laiškas, paskelbtas ir Izvestijoje ir Lietuvos spaudoje, aiškiai rodo, kad sovietinė valdžia interpretuoja kovą prieš ateizmą kaip kovą prieš sovietų sistemą ir vyriausybę. Taip tikriausiai šis reikalas suprantamas ir pogrindyje. Trečia, dabarties rezistentai kalba apie oficialųjį, visur prievarta kišamą ateizmą, apie pseudobažny-čią (pasiskolinant parafrazę iš Leszek Kolakovvskio) kurioje "vyskupauja"* ateistų vadai. Toks oficialus ateizmas neturi nieko bendra nei su demokratija, nei su žmogaus teisėmis. Šitokis ateizmas nedaug kuo skiriasi nuo nacizmo, rasizmo ar bet kurios kitos, institucine prievarta brukamos, valstybinės ideologijos.

Nėra ir negali būti klausimo kad, kaip religingas žmogus turi teisę išpažinti ir skleisti savo tikėjimą, taip tokia pat teisė priklauso ir nereligingam žmogui, ir ateistui. Tradiciniai katalikiškai orientuotoje Lietuvoje nereligiškai ar net anti-religiškai pagrista visuomeninė veikla taip pat turi senas šaknis — siekia Aušrą, Varpą ir Tėvynės Sargą, ty. pačią tautinio atgimimo pradžią. Tos skirtingos, kartais net ir radikaliai kovingos pažiūros yra sudariusios pagrindą politinei dife-rencijacijai Lietuvoje. Bet naujaisiais laikais jų tarpusavio ryšys ir ideologiniai akcentai yra stipriai pasikeitę. Ateistas dr. Jonas Šliūpas (kovin-gesnio ateisto nepriklausomoje Lietuvoje gal nebuvo) atsisakė dalyvauti sovietų vedamoje ateistinėje propagandoje, pradėtoje 1941 m. žiemą-pava-sarį. Atsisakė todėl, kad toji propaganda buvo prievarta brukama ir kad ji kenkė tautos išlikimo potencialui. Šliūpas yra geras pavyzdys visiems lietuviams — ir šiapus, ir ypač pačioje Lietuvoje. Neteko man girdėti, kad jis būtų kada pakeitęs savo ateistines pažiūras, bet žinau, kad jis atvirai kovojo prieš sovietinę sistemą, kad viešai išėjo prieš nacių piktadarybes ir kad pakeitė savo pažiūrą į katalikybės kaip institucijos vaidmenį. Jo ateizmas buvo neperskiriamai persipynęs su demokratijos ir tautiškumo idėjomis. Filosofinį ateizmą todėl ir galima, ir reikia atskirti nuo oficialiosios sovietinės bažnyčios. Oficialusis, sovietinis ateizmas yra gryna valstybinės religijos imitacija, tos naujos bažnyčios dog-matas, nieko bendra neturįs su žmogaus sąžinės laisvės ar teisių filosofija. Jo brukimas tas teises paneigia. Jis taip pat brukamas ir dėl kitų Maskvos motyvų būtent siekiant išugdyti vienalytę visų sovietų tautybių pasaulėžiūrą, kuri palengvintų — taip manoma — rusiškąją asimiliaciją. Sovietinio tautybių klausimo tyrinėtojai Vakaruose į šį faktorių nėra atkreipę dėmesio, tačiau sovietinėje literatūroje jis vis dažniau ir dažniau randamas.

Šalia viso to, šiandien turbūt visiems aišku, kad Lietuvoje ir bendrai religija, ir ypač Katalikų Bažnyčia kaip tradicinė ir vienintelė dar komunistų nevaldoma tautos institucija, sudaro esminį ramstį lietuviškajai tautybei ir tautiškumui išlaikyti. Latvijoje, o taip pat ir Estijoje, kur religingumas mažesnis ir kur tautinės, t.y. tradicinės bažnyčios labai silpnos, tautybės ir tautiškumo reikalai yra sunkesnėje padėtyje nei Lietuvoje. Ką Lietuvos katalikiškieji rezistentai iš tikrųjų siūlo, yra panašu į lenkišką katalikybės ir tautybės ryšį. Bendrai paėmus, lenkui neateina mintis kovoti prieš Bažnyčią kaip tautos instituciją, o Bažnyčia rūpinasi visais lenkais be pažiūrų ar tikėjimo laipsnio skirtumų. Todėl iš Lietuvoje iškilusio katalikybės-ateizmo konflikto nepadarykime dirbtinos problemos. Kova už katalikybės teises Lietuvoje reiškia kovą ir iš viso už žmogaus teises, įimant ir teisę laisvai bei ne-politiškai netikėti, t.y. būti laisvu ateistu. Skamba paradoksiškai, bet daugelis moderniojo gyvenimo tiesų yra paradoksalios. Taip, istorija yra padariusi didelį, neįtikimai didelį ratą. Stengdamiesi gi įvertinti katalikiškosios rezistencijos kovą, atkreipkime dėmesį taipgi į tas Lietuvos inteligentijos ir jaunimo dalis, kurių ryšys su tradicine tautos religija yra nutrūkęs, kad jie nebūtų palikti vieni oficialiosios "komunistinės bažnyčios" prievartai. Toks pat išeivijos dėmesys reikalingas ir nekatalikams tikintiesiems, kad nei krikščionys, nei nekrikščionys nepasijaustų žemesnės rūšies lietuviais ar piliečiais. Vilkimės, jog ir Lietuvos rezistentai saugosis tokių pagundų.

Lietuvos  politinė diferencijacija  ir rezistencija

Ryšium su ta pačia problema iškyla keletas kitų klausimų. Vienas jų liečia iš viso Lietuvos visuomenės diferencijacija ir jos ryšį su rezistenciniu pogrindžiu, o kitas — oficialiosios Lietuvos ryšį su tautiškumu. Kiekvienas iš tų klausimų šaukiasi atskiros studijos, tad galima juos čia bus svarstyti tik teziniu būdu.

Lietuvos rezistencija nuo pat 1940 metų buvo masinė. Tokia ji išliko iki mūsų laikų. Profesorius Kowalewski yra apskaičiavęs, kad, nors Lietuvos gyventojų skaičius tesudarė tik šiek tiek daugiau kaip vieną procentą visų Sovietų Sąjungos gyventojų, 1965-78 metų laikotarpyje Lietuvoje įvyko 10.3% visų sovietijos viešų demonstracijų, statančių reikalavimus valdžiai. Iš tų, du trečdaliai lietė religinius reikalus, vienas trečdalis tautinius. Niekur Sovietų Sąjungoje nesurenkama tiek parašų ant įvairių peticijų ir deklaracijų, kiek Lietuvoje. Tokių žmonių, nesibijančių identifikuoti save antirežiminiais opozicionieriais, sprendžiant iš rašytinių šaltinių, Lietuvoje yra dešimtimis tūkstančių (skaitant su šeimomis, tai būtų šimtatūkstantinės masės). Tų žmonių politiniai nusistatymai yra tautiniai ir demokratiniai. Simas Kudirka spontaniškai nusakė tuos nusistatymus savo teisminėje kalboje. Tiems žmonėms rūpi religijos laisvė, rūpi taip pat atkurti jokios armijos neokupuotą suvereninį kraštą.

Tačiau tai lietuviškosios visuomenės tik viena dalis. Tai tik rezistencijos ledyno viršūnė. Žemiau jų reikia išskirti dar bent tris pažiūrų grupes. Šis išskyrimas, žinoma, nėra pagrįstas viešosios opinijos apklausinėjimais, nes jų Lietuvoje neįmanoma pravesti, bet įvairia medžiaga, pasirodžiusia per ilgus metus sovietinėje spaudoje. Tos grupės čia klasifikuojamos politine prasme, svarbiausiuoju atskirumo kriterijumi laikant jų nusistatymą Lietuvos suverenumo klausimu. Pirmoji tų grupių, susidedanti daugiausia iš vyresniosios inteligentijos bei darbo žmonių kartos, daugiau miestuose kaip kaimuose, širdimi pritaria aktyvistams, bet istorinės patirties pritrenkti (išėję Sibiro mokyklas) bei Paleckio ir kitų propagandos priblokšti, yra įsitikinę, kad Lietuva per maža tapti ir išlikti nepriklausoma ir kad ji, nori ar nenori, turi likti su Rusija, nes kitokio pasirinkimo nėra, o jei ir atsirastų, Lietuva taptų vokiečių auka. Sniečkus formulavo šią pažiūrą kaip pasirinkimą tarp Rusijos ir imperializmo. Pagal jį trečio kelio nesą. Taip reikalams stovint, reikia susiprasti ir prisitaikyti. Tada bus įmanoma kiek galima tausoti bei ugdyti tiek istorines vertybes, tiek kurti naujas. Tai Gulago mokyklas daugumoje išėję, Stalino laikais suaugę žmonės, kuriuose dar tebegyvena ta didžioji, Solženicyno aprašytoji baimė, sudaranti sovietinės sistemos pagrindą. Valstybiniame kontekste, toji grupė būtų patenkinta autonomija, kurios ji, žinoma, norėtų kuo platesnės.

Nuo šios skirtinga yra jaunesnioji inteligentijos ir darbininkijos karta, vidurinius ir aukštuosius mokslus ėjusi 1950-1970 metais. Daugiau ar mažiau socializuota į sovietinę sistemą, ji yra išmokusi operuoti sovietinės politinės santvarkos normose, tačiau ji didžiuojasi savo tauta ir yra išsiugdžiusi vis augantį norą pati Vilniuje, kad ir nekapitalistiškai, bet pati — be Maskvos apro-bato — daryti sprendimus. Kitaip tariant, jinai labiau tiki atskiros valstybės reikalingumu nei vyresnioji karta.

1970-ųjų dešimtmety KGB suimtųjų ir nuteistųjų sąrašai rodo, kad ši jaunesnioji grupė labai gausiai yra reprezentuojama religinių, žmogaus ir ypač  tautinių teisių  rezistencijoje.
Šios trys grupės, "opozicionieriai", "autono-mistai" ir postalininė karta greičiausiai sudaro absoliučią gyventojų daugumą, išskyrus, aišku, valdančiąją grupę. Toji susidaro iš įvairių biurokratų, pradedant nomenklatūros klase ir baigiant vis hierarchiškai žemesniais biurokratais bei ope-ratyvais, kurių gerovė remiasi esamos ir esmiškai nepasikeitusios santvarkos išsilaikymu. Tokios klasės Lietuvoje išaugimu nereikia stebėtis, nes komunistinė santvarka visur ją sukuria. Nomenklatūros žmonės, t.y. aukštieji ir aukštesnieji pareigūnai, Mykolo Vozlenskio charakterizavimu neseniai pasirodžiusioje jo knygoje apie nomenklatūros pareigūnų klasę, visi yra "internacionalistai", t.y. Maskvos lojalistai, nors jų tarpe Lietuvoje atrodo yra buvę ir "autonomistų", prie kurių tektų skirti vieną ar kitą vadovą iš dabar išsibaigiančios Lietuvos komunistų vadovų kartos. Šiai grupei nėra en bloc priskirtini visi formalūs komunistai ar pareigūnai. Yra joje ir jaunesniosios, ir vyresniosios inteligentijos žmonių, vienas kitas darbininkas bei kaimo gyventojas, kuriam teko vadovavimo pozicijos, ir, žinoma, visas saugumo aparatas, kuriame taip pat randame gerokai lietuvių. Ideologiškai ši grupė ortodoksiniai komunistinė, nors turbūt jos tikėjimas komunistinėmis idėjomis yra seniai išsibaigęs. Tikriausiai joje atsiranda norinčių šiokios tokios laisvės bent savo respublikiniam kambariui aptvarkyti, o taip pat tokių biurokratinių aktyvistų, kurie dėl karjeros imasi misijos sunaikinti tai, ką tauta per amžius yra kūrusi. Bendrai šios grupės aukščiausiasis tikslas yra savų privilegijų išlaikymas, naujų įgy-jimas ir gero gyvenimo užsigarantavimas. Tautinis interesas, reikalas komunikuoti su Lietuvos žmonėmis, taip būtinas Maskvai, tos grupės žmonėms dažnai parankus turimam asmeniniam statusui ir gerovei išlaikyti.

Mums Vakaruose nėra labai ko sielotis, kad ne visi Lietuvos žmonės vienodai supranta tautos suverenumo bei ryšio su Rusija reikalą. Istorikai mums primena, kad ir nepriklausomos Lietuvos patriotai, prieš valstybę atkuriant, buvo šiuo klausimu pasidalinę. Petrapilio lietuvių seimas 1917 metais gal buvo ryškiausias tokio pasidalinimo pavyzdys. Įvairių pažiūrų šiuo klausimu buvo, ir nepriklausomybę skelbiant, ir vėliau. Šių pažiūrų skirtumas nediskvalifikuoja nė vieno lietuvio nuo dalyvavimo lietuvybėj. Tai padaro blogi darbai — ne politinės  realybės  operatyvinis-situacinis supratimas.

Išeivijai Vakaruose svarbu, kad, imant bet kokiu mastu. Lietuvos žmonėse tebėra gyvas ne tik laisvės ir tautinio suverenumo troškimas, bet ir kova už jo pasiekimą — šį kartą universalių žmogaus teisių rėme. Lietuvos dvasia, kaip Balys Sruoga rašė. tebėra gyva.

Kelios išvados išeivijai

Ne mano paskirtis sudaryti ateities uždavinių sąrašą, kurį išeivija turėtų vykdyti Lietuvos laisvėjimui padrąsinti. Mūsuose tačiau įprasta laukti, kad analizę sektų konkretūs nurodymai. Iš to, kas čia diskutuota, kai kurios išvados plaukia pačios. Pirma, reikia atidžiai studijuoti Lietuvos rezistencijos raidą, jos diferencijaciją. problemas, darbus. Lietuviai paprastai galvoja, kad jie apie lietuviškus reikalus viską žino. kad jiems specialios informacijos nereikia. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Be pogrindinės spaudos ištraukų, išeivijos spauda retai duoda analitinių ar platesnių informacinių straipsnių. Jų dar daugiau reikia anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir kitomis kalbomis. Būtų beveik negražu priminti, jog padarytume pačią didžiausią nuodėmę, užmiršdami Lietuvos žmones bei jos kalinius ir jiems nepagel-bėdami visais legaliai įmanomais būdais. Antra, didelę klaidą išeivija padarytų, atsisakydama komunikacijos su Lietuvos žmonėmis. Be reikalo įvairios mūsų grupės liejo tiek rašalo, dažų ir jausmų, bardamiesi šiuo klausimu. Pogrindžio spauda aiškiai skatina tą ryšį. Tos komunikacijos tikslas — rodyti rūpestį Lietuvos žmonėmis, jos visuomeniniu vystymusi, jos likimu. Sovietai, kaip žinia, tokią komunikaciją stengiasi ar nutraukti, ar supolitikinti, nes jiems reikia ne išeivių dėmesio, bet jų dolerių. Trečia, taip pat reikia žiūrėti, kad jokia komunikacija su Lietuvos žmonėmis nekirstų ir nesilpnintų išeivijos politinio potencialo. Savo tarpe turime ir veiksmo, ir rašto žmonių, kurie į šį reiklumą žiūri nerimtai — kaip į kokį žaidimą. Taip pat reikia pasakyti, kad mūsų tarpe yra ir "entuziastų", kurie į išeiviją žvelgia kaip V. Rimkevičiaus Studentų herojus žvelgė į už sovietinę sistemą neapsisprendusius: kaip į trąšą neva kūrybinei ateičiai. Lietuvos ateičiai betgi yra reikalinga išeivija ir ją skriausti reiškia skriausti Lietuvą. Tuo pačiu principu vadovaujantis, nepriimtina, kad komunikacija su Lietuvos žmonėmis būtų išnaudojama 1940 metų Lietuvos aneksijos nepripažinimui Vakaruose pakeisti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai