Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JOSEPH CORNELL APŽVALGINE PARODA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Meila Kairiukštytė-Balkus   
New Yorko modernaus meno muziejuje šiemet sausio gale užsidarė Joseph Cornell darbų apžvalginė paroda. Ši paroda vėliau keliaus į Europą — į Italiją, Prancūziją, Vokietiją ir Angliją — ir supažindins europiečius su šiuo Amerikoje pagarsėjusiu, bet Europoje dar mažai žinomu, menininku.

Visi mes retkarčiais stabtelėjame su staigia nuostaba, lyg pasaulis vėl būtų atvėręs tą magiką, kurią jautėme vaikystėje — staiga vėl būtų suskambėjęs spalva ar gaida. Su nostalgija stengiamės tą momentą sulaikyti ir atrasti nustebimo ir žavesio versmę. Tie momentai tačiau neapčiuopiami ir greitai ištirpsta kasdieninėje tikrovėje. Joseph Cornell buvo vienas iš tų menininkų, kurie sugebėjo juos sukonkretizuoti originalia, savita dailės forma.

Savimi pasikliaująs, raukšlėtu, liūdnu, paukščio išvaizdos veidu — Joseph Cornell mažai kalbėdavo, pertraukdamas savo kalbą ilgomis tylos pauzėmis. Gimęs šio šimtmečio pradžioje, jis kurį laiką dirbo New Yorke vilnos įmonėje ir daug laiko praleisdavo antikvariatuose, rinkdamas graviūras ir senų knygų reprodukcijas. Kas vakarą grįždavo į seną priemiesčio namą, kuriame praleido 43 metus su motina ir invalidu broliu. Brolį jis labai mylėjo, juo rūpinosi ir slaugė. Cornell žodžiais, jo darbai atsirado, kai jis stengėsi savo broliui atskleisti pasaulį, kurio niekada jis pats nebūtų galėjęs išgyventi.

Cornell darė kolažus, suko filmus, bet svarbiausios ir įdomiausios, daugiausia žinomos ir beveik be išimties visų mylimos, yra vadinamos "konstrukcijos - dėžės". Jos yra rankų darbo, pripildytos visokiausių keistų objektų: paukščių iškamšų ir jų plunksnų, astronomiškų diagramų, renesanso reprodukcijų, veidrodžių, dažyto stiklo rutulių, laikrodžio spyruoklių, spalvingų medžiagų, akmenėlių ir kriauklių. Tie objektai taip sukomponuoti, kad žiūrovui sukelia begaliniai giliai praeitį užgaunančius atskambius. Meksikiečių poetas Octavio Paz juos pavadino "kampai-niais iš medžio ir stiklo, nedides-niais už batų dėžutę, kuriuose sukaupta naktis ir visos jos šviesos".

Tas apibūdinimas ypač tinka "dėžių" serijai, kurioje dominuoja koloristiniai kontrastai, juoda ir balta. Vienoje iš jų (iliustr. 1), giliai po stiklu matome keturkampį astronomijos žemėlapį — juodame fone šviesias žvaigždžių konsteliacijas. Jį įrėmina navigacijos lentelė — schema, kurios melsvos padalinimo linijos pabrėžia dėžės horizontales ir vertikales. Iš šonų stovi du vyno stiklai, į kuriuos įdėta po vieną žydrai mėlyną stiklinį rutuliuką. Tarpe jų — vandens išplauta medžio nuoplaiša, į kurią įsmeigta standri trikampė violetinė vėliavėlė. Aukštai kabo metalo kartelė, po ja — trys tušti cilindrai, kurių vienas su skyle. Stebėtina, kaip ta maža juoda cilindro anga konkretizuoja bei sutvirtina visatos įspūdį, sukeltą dangaus plane, suteikia tikros bei svarios realybės pagrindą ir sukuria įtampą tarp plokštuminės iliuzijos ir trijų dimensijų. Paradoksalu — Cornell vaizdinei iliuzijai suteikia tiek pat, jei ne daugiau, apčiuopiamo svorio, kaip ir konkrečiai realybei.

Nežiūrint to, kad Cornell darbuose galima rasti surrealistinių pradų, nebūtų tikslu jį priskirti prie tos krypties meno atstovų. Surrealistai kasdienės realybės objektuose atskleidžia košmarišką pagrindą; Cornell gi ieško gamtoje paslėptų analogijų, atitikmenų, sąryšių, kurie atskleistų esminę pasaulio tvarką — tvarką, kur net atsitiktinumai turi prasmę. Vienas jo draugas pasakoja, kaip, jiems bevažiuojant autobusu, Cornell staiga nutilo ir įsižiūrėjo į dangų, kuriame rausvas debesėlis pamažu tirpo melsvoje erdvėje. Gal tas išgyvenimas vėliau tapo panaudotas konstrukcijai "Rožiniai rūmai", kur tamsioje dėžėje yra rausvų rūmų piešinys, apsuptas juodo
 

rombo, su blizgančiomis medžio šakelėmis mėlyname fone, pabarstytame žvaigždelėm lyg smiltim (iliustr. 2).

Cornell viską rinko, taupė ir tausojo, užversdamas visus savo namų kambarius batų dėžutėmis su užrašais: dažyti stiklo burbulai, jūros nostalgija, Maria Taglioni, meilės laiškai, Diureris, vaikų veidai. Jis komponuodavo juos savo medinėse dėžėse — konstrukcijose — ir jau gerokai prieš jo mirtį (1972 m.) jos įgavo didelės vertės. Dabar jos branginamos muziejuose ir susilaukia įvairių estetinių bei filosofinių komentarų.
Meila Kairiukštytė-Balkus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai