Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MEDICINA SENOVĖS LIETUVOJE IR VĖLESNIAIS LAIKAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JUOZAS MEŠKAUSKAS   
2. Mokslinė medicina
Peržvelgus praktiškąją medicinos padėtį Lietuvoje XIV-XIX amžiuose, tenka pažvelgti į mokslinės medicinos raidą. Mokslinė medicina pirmiausia pradėjo vystytis universitetus ir medicinos mokslus turinčiuose kraštuose. Kiek vėliau neturinčių aukštųjų mokyklų kraštų jaunimas keliavo į Vakaruose įsteigtus universitetus ir juose studijavo. XIII-XIV amžiuje pamažu pradeda ir Lietuvoje įsivyrauti Vakarų Europos kultūra ir medicina. Pirmieji europinės medicinos atstovai Lietuvoje pasirodo XIV-XV a. slenkstyje. Yra žinių, kad Vytautas Didysis 1400 ir 1426 m. kvietė iš Vokietijos gydytojus savo žmonai gydyti. 1400 m. didysis Teutonų ordino magistras jam pasiuntė gydytoją magistrą Konrodą, okulistą. Matyt, jis nebuvo ilgai, ir Vytautui buvo pasiųsti gydytojai ne vieną kartą. 1426 m. Vytautas Didysis Teutonų ordino magistrui rašo: "Mes sulaukėme jūsų pasiųsto gydytojo masterio Genricho. Nors mano žmonos sveikata pagerėjo, mes vis tiek norėtume jį pasilaikyti ilgiau". Užsieniečiai gydytojai tuo metu Lietuvoje negyveno. Jie atvažiuodavo pas didikus pagal reikalą. Jei jų tuo metu nebuvo, tai didikai važiuodavo gydytis į Vakarus. Žinome, kad kunigaikštis Švitrigaila 1402 m. ir 1424 m. vyko gydytis į Marienburgą. Kiek dokumentuose užtinkama, pirmasis nuolatinį gydytoją savo dvare 1414-1416 m. turėjo Jogaila.

XV-ojo šimtmečio pabaigoje matome pastoviai gyvenantį gydytoją Jan Zaleski karaliaus Kazimiero Jogailaičio dvare. Palaipsniui atsiranda nuolat gyvenantieji gydytojai ir kituose didikų dvaruose. Pradžioje tie gydytojai buvo išimtinai svetimtaučiai: italai, vokiečiai, prancūzai. Žygimantą Senąjį gydė gydytojai: Jokūbas Ferdinandas (iš Italijos), Albertas Bazu, Rupertas Fink, Aleksandras de Pessentis. Žygimanto Augusto (1548-1572) gydytojas buvo Georg Joachim Rhaeticus, emigravęs iš Vitenbergo. Tarp kitko jis buvo žymus Koperniko mokinys. Stepono Batoro asmeniniais gydytojais yra buvę Nicolas Bucella, Simonas   Šimonis,   Simonas   Botrinius   (Butrimas).

----------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 2

XVI-ojo šimtmečio gale Vilniaus katedros kapitula irgi turėjo savo nuolatinius, Vakaruose išmokslintus, gydytojus. Jie dažniausiai buvo kapitulos nariai ir vadinosi canonicatus doctoralis me-dicinae. Jie rūpinosi kapitulos narių sveikata ir ėjo taip pat administracines pareigas. XVI šimtmetyje jų tarpe buvo daktaras Martynas iš Duš-nikų, kuris įkūrė pirmą ligoninę Vilniuje, ir tai buvo pirma ligoninė Lietuvoje. Ten dirbo daktarai Soffa Jen Benedicto, Valentinas iš Pilzues, Peter iš Poznanės, Julius Germuzo ir kiti.

Tuo pat metu, t.y. XVI amžiuje, jau atsiranda ir iš Lietuvos teritorijos kilusių, Vakaruose išsimokslinusių gydytojų. Kiek mūsų istorinės žinios siekia, pirmasis iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kilęs gydytojas yra Francišek Skorina. Jis gimė apie 1490 m. Polocke. Jo tėvas Lukas buvo kailių ir odų pirklys Polocke ir turėjo ryšių su Rygos, Vilniaus ir Lenkijos prekybos centrais. 1504 m. Skorinos vardas randamas Krokuvos universiteto metrikulose kaip "Franciscus de Poloczko, Lithuanus". 1506 m. spalio mėn. 18 d. jis gavo Krokuvoje laisvųjų menų bakalauro laipsnį, 1512 m. Paduvos universitete — medicinos ir filosofijos daktaro laipsnį. 1517-1519 m. jis gyveno Prahoje, įsteigė stilizuotomis kirilinė-mis raidėmis spaustuvę ir išspausdino 23 leidinius.

Tie 23 leidiniai sudaro Šv. Raštą. Nėra žinių, kur Skorina buvo 5 metus. 1524 m. jis jau gyveno Vilniuje, kur įsteigė spaustuvę ir išleido Naująjį Testamentą, vardu "Apostol". Tai buvo pirmoji Vilniuje ir apskritai Rytų Europoje spausdinta knyga. 1525-1530 metų laikotarpyje jis išleido 5 knygas (Malają podoroznaja knizica). Jos buvo gražiai išleistos ir turėjo didelės reikšmės tolimesniam Lietuvos spaudos ir apskritai spaudos vystymuisi Rytų Europoje. Yra duomenų, kad 1534 m. Skorina grįžo į Prahą ir ten prie karaliaus Ferdinando I dvaro vertėsi gydytojo praktika.

Tais pačiais 1512 m., kaip Skorina Paduvoj, taip Tomas iš Kauno gavo medicinos daktaro laipsnį Bolonijoje. Tomas iš Kauno buvo Žygimanto Senojo rūmų gydytojas. Jam buvo suteiktas bajoro titulas  ir dovanota žemių.
 
Trečias, kilęs iš Lietuvos teritorijos, yra žinomas daktaras V. Grabauskas, kuris med. daktaro laipsnį gavo Krokuvoje ir buvo Vilniaus kapitulos  kanauninkas  ir  kartu  žinomas   gydytojas.

Ketvirtas iš Lietuvos teritorijos kilęs medicinos daktaras, diplomą gavęs 1556 m. Ferraros universitete (Italijoje), buvo Jurgis Petkūnas (G. Petkunius) iš Eišiškių. Jie buvo kartu ir dvasiškis, Vilniaus kapitulos kanauninkas. Kaip gydytojas jis buvo labai pagarsėjęs ir kai kurį laiką buvo Vilniaus vaivados kunigaikščio Radvilos asmeninis gydytojas. 1567 m. jis buvo įšventintas ir paskirtas žemaičių vyskupu. Vakarų Europoje gydytojų dvasiškių ir net gydytojų vyskupų yra buvę gana daug.

Vienas gydytojas, Petrus Hispanus Juliani, tapo kardinolu ir 1276 m. rugsėjo mėn. 20 d. buvo išrinktas popiežiumi, pasivadinęs popiežiaus Jono XXI vardu. Jis buvo vienintelis istorijoje žinomas gydytojas, tapęs popiežiumi. Jo vardas yra susietas su Tarptautine premija, skiriama už veikalus bei straipsnius, nagrinėjančius gydytojo etiką.

Iš Lietuvos teritorijos kilusių gydytojų tarpe buvo ir vilnietis V. Hiacintas, kuris doktorizavosi 1582 m. Bolonijoje.
Be anksčiau minėtų svetimšalių ir iš Lietr vos teritorijos kilusių gydytojų, tektų dar pažymė ti Lietuvos teritorijoje dirbusius daktarus. Vienas iš jų, G. Blandrata, buvo italas, kuris iš Italijos turėjo pasitraukti dėl kultūrinės-politinės veiklos. 1620 m. per Turkiją į Lietuvą atvyko Paduvos universiteto auklėtinis Salamon Del Medigo. Jis buvo Radvilų gydytojas. Vilniuje gyveno ir laisvai praktikavo dr. Stanislaus Sabina. 1584 m. Kaune dirbo dr. Anton Schneeberger. Kalvarijos miestelio gydytojas buvo iš Ispanijos atvykęs dr. Solo-mon Kalver.

Tais laikais į Lietuvą atvykę ir iš Lietuvos teritorijos kilę gydytojai sudarė rimtą mokslinės medicinos branduolį. Tokią nuomonę galima susidaryti iš to, kad tuo metu vienas iš žymiausių medicinos gydytojų Liuteris-Teofrastas Bombar-tas Paracelsa von Hohenheim buvo atvykęs į Lietuvą ir 1520 m. dalyvavo Vilniuje gydytojų mokslo disputuose. Simonas Šimonius (italas) buvo Stepono Batoro gydytoju ir Lietuvos medicininės spaudos pionieriumi. Jis parašė ir 1584 m. išspausdino pirmąjį medicinos veikalą Lietuvoje: "Co-mentariola medica et physica ad aliąuat scripta".

Simonas Šimonius ir Nicolas Bucella padarė mirusio Stepono Batoro kūno autopsiją. Tiek pirmoji medicinos mokslinė knyga, tiek autopsijos atlikimas buvo nauji dalykai Rytų Europoje.

C. F. Skorina. Iš jo išleistos 1525 m. knygos "Apostol"  Iš V. G. Micelmacherio: Očerki po istorii Medicini v Litve, 1967, Leningrad

Nors išmokslintų Europos universitetuose medicinos daktarų buvo tuo metu Lietuvoje nedaug ir jie gyveno didikų dvaruose ir didesniuose centruose, vis dėlto jie turėjo didelės įtakos mokslinės medicinos raidai Lietuvoje. Jie negalėjo žymiai pakelti tautos sveikatingumo lygio, tačiau jų darbas ir veikla praturtino empirinę mediciną mokslinėmis, teorinėmis žiniomis. Didikams jie įskiepijo mokslinės medicinos reikalingumo mintį, palaipsniui pribrandino aukštųjų mokyklų, kartu ir medicinos mokyklos steigimo reikalą.
Lietuvos teritorijos gyventojai XV-XVIII šimtmečiuose buvo gydomi, galima pasakyti, dviejų luomų, kirpėjų-chirurgų ir medicinos daktarų. Kir-pėjų-chirurgų žinioje buvo "išorinė" medicina, ir jie daugiausia gydė miestiečius, pirklius ir valstiečius. Chirurginę pagalbą jie taip pat teikė ir didikams. Madicinos daktarų žinioje buvo "vidaus" medicina, ir jie medicininę pagalbą teikė beveik išimtinai didikams ir turtingesniems miestiečiams. Medicinos daktarai teikė medicinos pagalbą dažniausiai namuose, o kirpėjai-chirurgai kirpyklose ar primityviose ligoninėse, špitolėmis vadinamose.

3. Ligoninių raida Lietuvoje
Pirtys ir kirpyklos buvo ambulatorinių ligonių gydymo vietos, ir jos atliko ambulatorijų funkcijas. XVI amžiuje prie bažnyčių buvo pradėtos steigti ligoninės. Jos buvo pradžioje karitatyvinio pobūdžio, prieglobstis paliegėliams, seneliams, ligoniams, kurie neturėjo kur pasidėti. Tos įstaigos buvo vadinamos hospitoliais, nuo lotyniško žodžio hospitium — svetingumas. Vėliau jos buvo pradėtos vadinti špitolėmis. Tokios ligoninės, špitolės, dažniausiai buvo organizuojamos dvasinin-kų-kunigų prie parapijų. Jie joms ir vadovaudavo. Ligoninių skaičius palaipsniui didėjo, ir jos tobulėjo, plėtėsi. Ilgainiui kai kurios iš jų sunyko, užsidarė. Kitos išsivystė į ligonines, tikra to žodžio prasme. Pirmoji ligoninė buvo įkurta Vilniuje apie 1518 metus ir turėjo 10 lovų. Apie tą patį laiką įsikūrė ligoninė Kaune ir turėjo 12 lovų. Antra ligoninė Vilniuje buvo įkurta 1536 m. su 70 lovų. 1743 m. gailestingųjų seserų kongregacija Vilniuje įkūrė 150 lovų ligoninę. Vienuoliai bonifratai 1635 m. Vilniuje įkūrė psichiatrinę ligoninę, kuri buvo pirmoji tokio tipo ligoninė Lietuvos teritorijoje. Reformacijos metu atskiros ligoninės buvo steigiamos reformatams. XVIII amžiuje pradėjo atsirasti žydų ligoninių. Pirmoji žydų ligoninė buvo įsteigta Vilniuje.

1707 m. Seimas nutarė, kad kiekvienoje ligoninėje turi būti gydytojas ir vaistinė. Šis nutarimas turėjo daugiau akademinės reikšmės, nes gydytojų tuo metu dar nebuvo pakankamai. Tačiau iš to nutarimo galima spręsti, kad jau ligonines norima tvarkyti valstybiniu mastu. 1775 m. buvo įsteigta Ligoninių komisija, kurios uždavinys buvo tvarkyti ligonines, steigti jas vaivadijose, planuoti gydymą nepasiturintiems. 1791 m. Seimas pavedė ligonines globoti vadinamajai Policijos komisijai, kuri 1792 m. atliko surašymą. Tuomet Lietuvos didžiosios kunigaikštijos ribose buvo užregistruotos 194 ligoninės, špitolės, kuriose buvo laikomi 2159 ligoniai. Vilniuje tuo metu buvo 20 ligoninių. Iš tų visų ligoninių kai kurios turėjo net 150 lovų. Ligoninės buvo išlaikomos katalikų, protestantų, pravoslavų ir žydų organizacijų. Kai kurios ligoninės turėjo nemažus turtus namais ir žemėmis.

Kai kurios špitolės išsivystė palaipsniui į tikras ligonines, pvz., Šv. Roko, Savičiaus ir žydų ligoninės Vilniuje ir Šv. Gertrūdos Kaune.
XIX-ojo amžiaus pradžioje vienuoliai įsteigia Šv. Kryžiaus ligoninėje psichiatrinį skyrių, kuris 1843 m. paverčiamas atskira nemaža psichiatrine ligonine.
Yra užsilikusių iš to meto įdomių užrašų. Vil-


Puslapis iš knygos "Ligonių užrašai" vienuolių bonifratų ligoninėje 1757 m. Nuotrauka iš V, G. Micelmacherio knygos: Očerki po istorii medicini v Litve. 1967, Leningrad.

Originalo vertimas


1757 m. rugsėjo mėn. 19 d. priimtas Ignotas Totorovič. sūnus Stanislovo iš Devcharos, 19 m. amž., iš Minsko apskr. Drabužiai prasti. Liga — kojų žaizdos. Katalikas.    1757 m. rugsėjo mėn. 26 d. išrašytas pasveikęs.
1757 m. spalio mėn. 6 d. priimtas Povilas Bukžimovic, sūnus Nikalojaus ir Sofijos, 22 m. amž., iš Minsko apskr., Ratkov sod. Liga — dizinterija. Drabužiai prasti. Katal.    1757 m. lapkričio mėn. 8 d. išrašytas pasveikęs.
1757 m. spalio mėn. 30 d. priimtas Jonas Virtzner, kurio tėvai mirę, 80 m. amž., iš Geisbergo miesto, Varmijos. Liga — kosulys ir senatvė. Drabužiai viršutiniai geri, apatiniai niekam verti. Katalikas.    Mirė Dievuje 1757 m. lapkr. mėn. 1 d.
1757 m. spalio mėn. 31 d. priimtas Bartalomijus Garo-zinskei, s. Adomo ir Ievos, 26 m. amž., iš Ašmenos apskr. Liga — piktybinis karštis. Drabužiai vidut. Katal.    Mirė Dievuje 1757 m. lapkr. mėn. 3 d.
1757 m. lapkr. mėn. 4 d. priimtas Jonas Cuki, sūnus Antano ir Margaritos, 22 m. amž., iš Milano, Italijos. Liga — artritas. Katalikas. Drabužiai prasti.    1757 m. lapkr. mėn. 18 d. išrašytas pasveikęs.
1757 m. lapkr. mėn. 5 d. priimtas Jokūbas Noter, sūnus Jono ir Katerinos, 26 m. amž., iš Vienos miesto, Austrijos. Liga — kojų sutinimas. Drabužiai prasti Kat.    1757 m. lapkr. mėn. 20 d. išrašytas pasveikęs.

niaus universiteto bibliotekoj yra knygų, kurias rašydavo vienuoliai bonifratai savo ligoninėje. Tokių užrašų vieno puslapio nuotrauka čia paduodama.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo 1795 m, didesnė Lietuvos dalis buvo prijungta prie Rusijos. Užnemunė liko Prūsijos valdžioje iki 1807 m. Buvo atgaivinta Lietuvos ligoninių komisija. Jos pastangomis Vilniuje Marijos Magdalenos, Špaso, Šv. Petro, Šv. Trejybės, Šv. Juozapo ir Nikodemo, Kristaus Kūno ir Šv. Pilypo ir Jokūbo ligoninės, špitolės buvo sujungtos į vieną ligoninę, kuri buvo įkurta Lukiškėse ir pavadinta Šv. Pilypo ir Jokūbo vardu. Vėliau ji buvo vadinama Šv. Jokūbo vardu ir išsilaikė iki 1940 m.
1832 m. Vilniuje buvo šios ligoninės: Šv. Pilypo ir Jokūbo su 125 lovomis, Savičiaus su 114 lovų, žydų su 208 lovomis, Bonifratų psichiatrinė  ligoninė  ir karo  ligoninė.

Kaune tuo metu buvo gailestingųjų seserų šaritiečių, seserų marijavičių ir kalėjimo ligoninės.
Lietuvos ligoninių komisija 1808 m. buvo panaikinta. Ligoninių tvarkymą pasiėmė Rusijos valdžia į savo rankas. Tuo metu Lietuvos teritorija buvo padalinta į dvi gubernijas: Vilniaus ir Gardino. Prie kiekvienos gubernijos buvo sudarytos vadinamosios Viešosios globos valdybos. Jas sudarydavo pirmininkas-gubernatorius arba jo pavaduotojas ir nariai: gubernijos bajorų vadas, gubernijos medicinos valdybos inspektorius, miesto valdybos atstovas ir gubernatoriaus skiriamas nuolatinis valdybos narys. Iki 1819 m. ta valdyba priklausė policijos ministerijai, o vėliau buvo perduota vidaus reikalų ministerijai.

Kalbant apie ligonines, reikia paminėti, kad prie Vilniaus universitete veikiančio medicinos fakulteto buvo įsteigtos terapijos, chirurgijos ir akušerijos klinikos. Jos buvo vadinamos institutais. 1842 m., uždarius Medicinos-Chirurgijos akademiją, buvo uždarytos ir klinikos.
Užnemunėje Prūsijos valdžia ligininių neorganizavo. Klaipėdos kraštas priklausė Prūsijai nuo XIII amž., ir reikalai buvo tvarkomi geriau. 1842 m. Klaipėdoje buvo 3 ligoninės ir 3 vaistinės.

1815 m. Vienos kongreso nutarimu užnemunė atiteko Rusijai ir priklausė pradžioje Augustavo, o vėliau Suvalkų gubernijai. Tuomet kitų gubernijų pavyzdžiu ir ten buvo sudaryta Viešosios globos valdyba.

1842 m. Rusijoje ir taip pat Lietuvos teritorijoje visos ligoninės ir labdaros įstaigos buvo perduotos valstybės turtų ministerijai. 1843 m. iš Vilniaus gubernijos buvo išskirtos 7 apskritys — Ukmergės, Zarasų, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Raseinių ir Kauno, ir sudaryta Kauno gubernija. Sudarytoji Kauno gubernijos Viešosios globos valdyba kiekviename apskrities mieste įsteigė apskrities ligoninę, po 20 lovų kiekvienoje. Kai kur buvo įsteigtos karo ligoninės, kuriose buvo gydomi kariškiai ir jų šeimos.

Prieš pat baudžiavos panaikinimą (1860-1861 metais) Lietuvoje buvo šios ligoninės. Vilniaus gubernija. Vilniuje: 1) Jokūbo ligoninė — 100 lovų, 2) Savičiaus ligoninė — 80, 3) žydų ligoninė — 160, 4) psichiatrinė ligoninė — 25, 5) karo ligoninė — 250; apskrityse: 1) šešios miestų ligoninės: Trakuose, Švenčionyse ir Vileikoje — po 25 lovas, Ašmenoje, Lydoje ir Dysnoje po 20 lovų, 2) trys karo ligoninės: Trakuose, Lydoje ir Ašmenoje, 3) septynios kalėjimų ligoninės: Vilniaus — 60 lovų, Trakų — 30, Švenčionių, Ašmenos, Lydos ir Dysnos — 25, Vileikos — 20 lovų ir 4) ligoninė Vilniaus apskrityje, Buivydžiuose, valstybinių dvarų valstiečiams (37). Kauno gubernija. Kaune: 1) miesto ligoninė — 60 lovų, 2) žydų ligoninė — 50, 3) karo ligoninė — 300, 4) kalėjimo ligoninė — 40 lovų; apskrityse: 1) šešios miestų ligoninės po 20 lovų: Šiauliuose, Panevėžyje, Telšiuose, Raseiniuose, Ukmergėje ir Zarasuose, 2) apygardinė Kupiškio ligoninė Juodupėje valstybinių dvarų valstiečiams — 15 lovų, 3) žydų ligoninė Ukmergėje, 4) trys ligoninės valstiečiams baudžiauninkams: Joniškėlyje, Rietave ir Kretingoje, 5) šešios karo ligoninės: Telšiuose, Ukmergėje ir Zarasuose — 80 lovų, Šiauliuose ir Raseiniuose — 70 ir Panevėžyje — 40 lovų, 6) šešios kalėjimų ligoninės: Raseiniuose — 30 lovų, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje ir Zarasuose — 25, Panevėžyje — 20 lovų.

Šis ligoninių sąrašas paimtas iš S. Biziulevi-čiaus ir V. Kutorgos straipsnio: Iš ligoninių raidos Lietuvoje XVIII amž. pabaigoje ir XIX amž. pradžioje. Iš mokslų istorijos Lietuvoje. I. 1960, Vilnius.
1864 m. sveikatos reikalai Rusijoje buvo perduoti apskričių savivaldybėms. Lietuvos teritorijoje tai nebuvo leista. Čia buvo įsteigta tam tikra organizacija "Kaimo medicina" (Selskaja medicina). Vilniaus gubernijoje "Kaimo medicinos" tinklą sudarė 14 ligoninių, 28 ambulatorijos ir 21 felčerių punktai.

Kauno gubernijos "Kaimo medicinos" tinklą sudarė 14 ligoninių, 28 ambulatorijos ir 96 felčerių punktai.
Suvalkų gubernijoje 1871 m. buvo 5 miestų ligoninės, kurių 2 buvo gubernijos centre ir 3 apskrityse, iš viso 165 lovos. Suvalkų mieste tada buvo Šv. Petro ir Povilo ligoninė su 60 lovų ir žydų ligoninė su 30 lovų. Kalvarijos apskrities Šv. Jurgio ligoninė turėjo 25 lovas. Marijampolės apskrities Šv. Margaritos ligoninė turėjo 30 lovų.  Seinų apskr.  Šv.  Simono ligoninė turėjo
20 lovų. Suvalkų gubernijoje "Kaimo medicinos" tinklo nebuvo.

4. Vaistinės ir jų raida Lietuvos teritorijoje
"Aptiekoriaus" vardas sutinkamas 1393 m. Jogailos dokumentuose minimas aptiekorius Andriejus. Jis, matyti, gyveno Jogailos dvaruose. Lietuvos teritorijoje tuo metu nei aptiekoriaus, nei aptiekų, arba vaistinių, neužtinkama iki XVI šimtmečio. Vytautas, kurio žmona sirgo ilgesnį laiką, vaistais turbūt buvo aprūpinamas Jogailos vaistininko Andriejaus.

1506 m. karaliui ir kunigaikščiui Aleksandrui sunkiai susirgus, vaistai buvo atvežti iš Krokuvos vaistininko ir alchemiko Aleksandro Bolinsko. 1510 m. karaliaus Aleksandro įpėdinis Žygimantas Vilniuje pirko žemės, kur turėjo būti pastatytas namas vaistinei. Aleksandras Bolinskas įsteigė mažą vaistinę, kuri Žygimanto buvo praplėsta. Tokiu būdu, nors aiškių dokumentų ir nėra, reikia manyti, kad pirmoji vaistinė Lietuvoje buvo įsteigta Aleksandro Bolinsko 1506 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikštis Žygimantas 1523 m. išleido įsakymą apie vaistinių kontrolę. Jas turėjo patikrinti medicinos daktarai, kad vaistai nebūtų keičiami kitais, negu recepte parašyta, ir kad vaistai būtų pagaminami tiksliai pagal receptą. Tai rodo, kad XVI-ojo amžiaus pradžioje jau buvo vaistinių. Yra tikrai žinoma, kad 1587 m. vienuoliai jėzuitai Vilniuje įsteigė vaistinę. Antroje XVI-ojo amžiaus pusėje buvo vaistinių ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kitur. 1570 m. Žygimantas Augustas savo raštu nustatė vaistų kainas ir vaistininkus atleido nuo įvairių mokesčių, kuriuos turėdavo mokėti kiti miestų gyventojai ir amatininkai.

Viena iš žinomiausių 1555 m. vaistinių buvo kapitulos vaistinė, kurią pradžioje tvarkė vaistininkas Nikalojus, o vėliau Vaicechas Jan Blažie-jus Pigudka.

Vaistinė Kaune jau randama 1540 m. Kunigaikštis B. Radvila 1659 m. davė leidimą vaistinei įsteigti Kėdainiuose. Palaipsniui vaistinės įsisteigė ir kituose kiek didesniuose centruose. Šiauliuose vaistinę įsteigė 1798 m. gydytojas Bern-hardas savo namuose. Netrukus jis tą vaistinę pardavė vaistininkui Dovydui Hikingui, ir šis taip pat ją perkėlė į savo namus.

S. Sloninskis savo straipsnyje, kuris buvo išspausdintas "Tautos ir žodžio" V knygoje 1929 m. Kaune, sako, kad pirmosios Lietuvos vaistinės turėjo viduramžių vaistinių charakterį. Jose buvo parduodamos įvairios vaistažolės, jų šaknys, brangakmeniai, džiovintos varlės, kurmiai, vilkų kepenys ir tulžis, briedžių ragai ir kanopos, vištų skrandžiai, elnių ir ožkų kraujas, gyvačių nuodai ir taukai, Egipto mumijų milteliai ir t.t. Taip pat vaistinės turėdavo daug dalykų, įvežtų iš užsienio: prieskonių, saldainių, muilų, vyno, likerių. Vaistininkai, nors jie ir neturėjo aukštojo mokslo, buvo atitinkamai paruošti, ir tai atlikdavo cechai savo ribose. Kandidatas į vaistininkus turėjo keletą metų dirbti visus darbus pas vaistininką kaip mokinys, vėliau keletą metų kaip jo padėjėjas. Baigęs pas vieną, jis važiuodavo mokytis pas kitą, ir galutinis pasiruošimas vaistininko darbui trukdavo apie 15 metų. Vaistininkų cechas skyrėsi nuo kitų cechų tuo, kad jis iš savo narių reikalaudavo mokėti lotynų kalbos. Organizuoto cecho su savo įstatais ir taisyklėmis vaistininkai nesudarė. Jie tvarkėsi nerašytais įstatais ir cechų tradicijomis. Jie buvo laikomi ne amatininkais, bet prekybininkais, ir todėl turėjo mokėti valstybės iždui mokesčius.

Atidaryti naujai vaistinei reikėjo gauti karaliaus ar kito aukšto magnato laišką-leidimą. Leidimas vaistinei suteikdavo teisę prekiauti ir alkoholiniais gėrimais. Šita teisė žymiai padidindavo vaistinių pelną.
Lietuvos teritorijoje vaistinių augimui pavaizduoti   paduodama   šį   lentelė.

Vaistinių skaičius Lietuvoje
Vietovė              1850 m.    1863 m.    1871 m.    1893 m.
Vilniuje                     9              10          15               18
Vilniaus gubern.         8             16           17               51
Kaune                      2                5            4                5
Kauno gubern.        12              24           47            101
Suvalkuose                                              2   
Suvalkų gubern.                                     12   

XIX amž. antroje pusėje vaistinės buvo suskirstytos į normalias ir kaimo vaistines. Didesniuose miestuose dar buvo vaistų parduotuvės, kurios galėjo parduoti patentuotus vaistus ir sanitarijos prekes.

1893 m. vaistinės buvo šiose vietose: 1893 m. Vilniaus gubernijoje buvo 69 vaistinės ir 18 vaistų parduotuvių. Vilniaus mieste buvo 10 normalių vaistinių (1 homeopatinė, 2 vaistinių skyriai ir 8 vaistų parduotuvės). Vilniaus apskrityje normalios vaistinės buvo šiose vietose: Molėtuose, Giedraičiuose, Dirmantuose, kaimo — N. Vilnioje, Mikališ-kiuose, Nemenčinėje; Trakų apskrityje: normalios — Trakuose, Žiežmariuose, Merkinėje, Butrimonyse, Birštone ir Varėnoje, kaimo — Žasliuose, Jiezne, Lentvaryje ir Vievyje; Lydos apskrityje: normalios — Lydoje, Eišiškėse, Ščiučine, kaimo — Žaludokėje, Vosyliškėse, Voronove ir Astrave; Švenčionių apskrityje: normalios — tik Švenčionyse, kaimo — Gutaučiuose, Svyriuose, Švenčionių geležinkelio stotyje; Ašmenos apskrityje: normalios — Ašmenoje, AlŠėnuose, Smurgonyse, Voložine, kaimo — Ive, Dieveniškėse, Krėvoje, Trabuose, Vyš-niavoje ir Lipniškėse; Vileikos apskrityje: normalios — Vileikoje, Molodečne, Radoskovice, Dolginavoje, kaimo — Dunilovičiuose, Kurenece, Gorodoke, Medeliuose, Iliuose; Dysnos apskrityje: normalios — Dysnoje, Glu-bokoje, Drujoje ir Pastovyje, kaimo — Lužkuose ir Šarkovščiznoje.

1893 m. Kauno gubernijoje buvo 106 vaistinės: Kaune — 5 (1 homeopatinė), Ukmergėje — 2 (1 žydų bendruomenės), Zarasuose — 1, Panevėžyje — 2, Šiauliuose — 3, Telšiuose — 1 ir Raseiniuose — 2. Visos jos buvo normalios. Kauno apskrityje normalios vaistinės buvo šiose vietovėse: Vilkijoje, Ariogaloje, Kėdainiuose, Jonavoje, kaimo — Veliuonoje, Krakėse, Grinkiškyje, Josvainiuose; Ukmergės apskrityje: normalios — Utenoje, Kupiškyje, Anykščiuose, Šėtoje, kaimo — Troškūnuose, Raguvoje, Aluntoje, Kavarske, Subačiuje, Užpaliuose; Zarasų apskrityje: normalios — Vidžiuose, Rokiškyje, Pandėlyje, kaimo — Suvainiškyje, Salake, Breslaujoje, Onuškyje, Aknistėje, Papeliuose, Dusetose, Skapiškyje, Drisvėtuose ir Obeliuose; Panevėžio apskrityje: normalios — Krekenavoje, Pakruojyje, Žeimelyje, Biržuose, Vabalninke, kaimo — Linkuvoje, Pumpėnuose, Radviliškyje, Saločiuose, M. Panemunėje (Panemunėlyje), Rozalime, Ramygaloje ir Pabiržėje; Šiaulių apskrityje: normalios — Šeduvoje, Žagarėje, Joniškyje, Viekšniuose, Papilėje, Kuršėnuose, Radviliškyje, kaimo —Baisogaloje, Mažeikiuose, Šaukėnuose, Tryškiuose, Luknikuose, Gruzdžiuose, Leckavoje, Pašvitinyje, Lygumose, Kriukuose, Klykoliuose, Akmenėje; Telšių apskrityje: normalios — Sedoje, Skuode, Plungėje, Kretingoje, Gargžduose, Salantuose, Varniuose, Pikeliuose, kaimo — Ylakiuose, Židikuose, Darbėnuose, Mosėdyje ir Gavriliuose; Raseinių apskrityje: normalios — Aleksandravoje, Kelmėje, Skaudvilėje, Rietave, Jurbarke, Tauragėje, Švėkšnoje, kaimo — Kražiuose, Nemakščiuose,  Konstantinavoje,  Šilalėje  ir  Šiluvoje.

Šis vaistinių lokalizacijos nurodymas paimtas iš S. Biziulevičiaus straipsnio: Iš farmacijos raidos Lietuvoje iki 1914 m. Iš mokslų istorijos Lietuvoje. I. 1960 m., Vilnius.

Reikalavimams didėjant, XIX amž. antroje pusėje vaistinių steigimas sulėtėjo. 1911 m. Vilniaus gubernijoje buvo 48 normalios vaistinės ir 37 kaimo vaistinės. Taip pat buvo 194 vaistų parduotuvės.
Kauno gubernijoje 1912 m. buvo 62 normalios ir 70 kaimo vaistinių.
1911 m. Suvalkų gubernijoje buvo 30 vaistinių ir vaistų parduotuvių.

Farmacija kaip mokslas Lietuvoje prasidėjo 1785 m., kai chemijos prof. J. Sartoris pradėjo dėstyti medicinos fakultete farmacijos kursą. 1798 m. prof. J. Sartoriui išvykus, farmacijos kursą skaitė chemikas Andrius Sniadeckis, žymus to meto Vilniaus universiteto profesorius. 1803 m. reorganizavus Vilniaus universitetą, farmacijos kursą skaitė prof. F. Spienagelis, o nuo 1807 m. farmacijos ir farmakologijos kursą skaitė universiteto vaistinės vedėjas J.F. Volfgangas. 1810 m. buvo įsteigta farmacijos ir farmakologijos katedra. Vaistininko pasiruošimas trukdavo trejus metus. Labai gerai išlaikę egzaminus gaudavo provizoriaus vardą. Silpniau išlaikę gaudavo I-mos ar II-ros klasės vaistinės gizelio vardus.

1842 m. uždarius Medicinos-Chirurgijos akademiją, didelį vaidmenį farmacijos mokslo srityje atliko Vilniaus Medicinos draugija, įsteigta 1805 m. Draugijos nariai farmacininkai prof. J.F. Volfgangas, M. Vagneris, Ziedleris ir kiti iškėlė mintį suorganizuoti draugijos rėmuose farmacijos skyrių. Farmacijos skyrius oficialiai buvo atidarytas 1819 m. gegužės mėn. 17 d. visuotiniame Medicinos draugijos narių susirinkime. Skyriaus uždavinys buvo tobulintis visose farmacijos mokslo šakose, tirti įvairių prekybininkų parduodamus vaistus, kelti savo narių profesinį lygį. Tas skyrius 1820 m. išleido stambų Vilniaus farmacijos žinyną. Šitam žurnalui trūko prenumeratorių, ir jis nustojo ėjęs.

Sudaryti tikslesniam vaizdui apie lietuvių tautos sveikatingumą ir sveikatos reikalų tvarkymą tektų pasakyti keletą žodžių apie epidemijas. 1310 m. Lietuvoje siautė maro epidemija ir badas, labai nuvarginęs kraštą. Tos epidemijos metu žuvo apie trečdalis visų Lietuvos gyventojų.

1552-1556 m. Vilniuje vėl siautė maras. Žmonės bėgo iš miesto, kur tik galėjo. Ši Vilniaus maro epidemija palietė Trakus, Eišiškes ir Žiežmarius.

Daug buvo mažesnių epidemijų. Didesnės epidemijos būdavo po karų, ir jos paliesdavo įvairias vietoves. Pvz., buvo didesnė epidemija 1708-1810 m. po švedų invazijos ir nederliaus.

Epidemijos kildavo vietoje, bet jos būdavo atnešamos ir iš kitur. Jogaila 1416 m. savo raštu uždraudė žmonėms atvykti iš  Dancigo.
Pirmąją ligoninę infekcinėms ligoms gydyti įsteigė  1552 m. pranciškonai.

Vakarų Europoje kovai su infekcinėmis ligomis buvo gydytojai, vadinami stat-fizikai. Ar jų buvo Lietuvoje, žinių neturime. Pirmas ėjęs tokias pareigas XVII amž. Kaune buvo žinomas dr. Mykolas Rurok, baigęs Bazelio universitetą.

5. Aukštoji medicinos mokykla Lietuvoje Sanitarinė gyventojų padėtis, kultūrinis judėjimas, religinės kovos ir naujų idėjų sklidimas iš Vakarų pagreitino aukštosios mokyklos reikalą Lietuvoje. Ją įsteigia jėzuitai 1579 m. Vilniuje ir pavadina Alma Academia at Universitas Vil-nensis Societatis Jesu. Tame jėzuitų įsteigtame universitete koncentravosi Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kultūrinis gyvenimas. Pradžioje veikė tik 2 skyriai: teologijos ir filosofijos. Pamažu ir palaipsniui įvedami ir gamtos mokslai. 1641 m. jėzuitai iš karaliaus Vladislovo V gavo leidimą steigti medicinos fakultetą. Tačiau daugiau negu šimtmetį tuo leidimu nepasinaudota. Kokiais sumetimais tas leidimas buvo gautas ir kokios priežastys neleido juo pasinaudoti, nėra aišku, ir nėra duomenų tam klausimui išaiškinti. 1773 m. jėzuitų ordinas uždaromas. Įsteigiama Edukacinė Komisija, kuri perima iš jėzuitų ordino visų mokyklų administravimą. 1775 m. Vilniaus universitetas buvo perorganizuotas. Buvo įsteigtas medicinos fakultetas ar mokykla, kuri vadinosi "Col-legium Medicinae". Pirmuoju medicinos mokyklos vedėju buvo paskirtas prancūzas gydytojas M. Regnier. Jis buvo Edukacinės Komisijos pirmininko vyskupo J. Masalskio dvaro gydytojas. M. Regnier tuojau pradėjo dėstyti anatomiją ir fiziologiją, bet pačios mokyklos augimu jis nelabai rūpinosi, o gal tuo metu ir sąlygų dar nebuvo. Jis nemokėjo lotynų kalbos, todėl anatomiją pradžioje dėstė prancūzų kalba, o vėliau lenkų. 1777 m. jis pasikvietė iš Prancūzijos dr. J. Briotet sau pagalbininku.

Medicinos fakultetui prie universiteto lėtai vystantis ir jaučiant gydytojų didelę stoką, kilo mintis įsteigti antrąją medicinos mokyklą, nepriklausomai nuo Vilniaus universiteto. Šios minties iškėlėjas ir vykdytojas buvo Lietuvos paiždinin-kas ar iždininko padėjėjas Antanas Tyzenhauzas. 1774 m. jis pasiunčia krašto vėliavnešį T. Dau-naravičių į užsienį susipažinti su medicinos ir veterinarijos mokyklomis, pirmiausia su vokiečių ir prancūzų. Daunaravičių labiausiai sudomino Liono medicinos-veterinarijos mokykla. Jo rekomendacija A. Tyzenhauzas pakvietė į Lietuvą tos mokyklos botanikos profesorių gydytoją J.E. Gilibert. Jis atvyko į Gardiną 1775 m., sudarė su A. Tyzenhauzu sutartį ir ėmėsi organizuoti Gardine pirmąją medicinos mokyklą Lietuvoje. Šios mokyklos organizavimas vyko greičiau ir sklandžiau negu medicinos kolegijos prie Vilniaus universiteto. Ji įsikūrė Gardino priemiestyje. Užsienio mokyklų pavyzdžiu buvo numatytos klasės paskaitoms ir užsiėmimams, įsteigti kabinetai, muziejai, prozektoriumas, ant kurio buvo užrašas: "Čia ir mirtis tarnauja žmonijos labui". Prie mokyklos, užsienio ligoninių pavyzdžiu, buvo ir ligoninė. Mokykla vadinosi Karališkoji medicinos mokykla. Ji pradėjo veikti 1776 m., nors oficialiai tebuvo atidaryta 1777 m.

Mokyklos mokslo personalą sudarė 4 dėstytojai. J.E. Gilibert dėstė medicinos, chirurgijos ir gamtos istorijos kursus. K. Virion dėstė anatomiją. Mūntz dėstė chemiją ir fiziką. Menord buvo bendrabučio ir ligoninės inspektorius. Šalia tos mokyklos buvo moterų akušerių grupė, kuriai akušeriją   dėstė   viena   akušerė.

Mokinių buvo nedaug, ir jie buvo skirstomi į dvi klases: bajorų bei miestiečių ir karališkų dvarų valstiečių vaikus. Pirmosios klasės jaunimas buvo ruošiamas miesto gydytojais, o antrosios — karališkųjų dvarų valstiečių gydytojais.
Iš kandidatų į mokinius nereikalauta specialaus mokslo cenzo, pasitenkinta mokėjimu rašyti ir skaityti.

Įdomu, kad šioje mokykloje ne tik mokslas buvo nemokamas, bet ir mokiniai gaudavo nemokamai visą išlaikymą.
Iš dėstytojų žinomiausias buvo J.E. Gilibert. Jis dar dėstė botaniką, veterinariją, rinko ir aprašė krašto augalus, tyrė gyvulių infekcines ligas ir įkūrė didelį ir gerą botanikos sodą, kuris buvo pirmas to meto Lietuvoje.

Mokykla Gardine veikė neilgai. Dėl įvairių priežasčių (lėšų stokos, gal ir intrigų) 1781 m. Karališkoji medicinos mokykla buvo uždaryta. Mokiniai buvo perkelti į Vilniaus medicinos kolegiją. Kartu su mokiniais buvo perkeltas ir tos mokyklos vedėjas ir dėstytojas prof. J.E. Gilibert. Taip pat į Vilnių buvo perkeltas mineralų muziejus ir didelė botanikos sodo dalis, kuri davė pradžią botanikos sodui Vilniuje.
Nors Karališkoji medicinos mokykla Gardine veikė neilgai ir medicinos darbuotojų paruošė nedaug, bet jos vaidmuo buvo didelis. Viena, ji paruošė savus savo kraštui darbininkus; antra, buvo akstinas greičiau plėtoti medicinos kolegiją prie Vilniaus universiteto.
Collegium Medicinae Vilniaus universitete keletą metų merdėjo. Ji greitesniu tempu pradėjo vystytis ir organizuotis, kai 1780 m. buvo paskirtas naujas rektorius prof. M. Pocobut, rimtas astronomas. 1781 m. Vilniaus universitetas vėl perorganizuojamas. Jis gauna naują vardą: Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae. Tuo metu universitete buvo 2 skyriai, dvi mokslų grupės, arba fakultetai: Collegium Morale ir Collegium Physicum. Collegium Morale skyriuje buvo dėstoma dogmatika, moralinė teologija, Bažnyčios istorija, pasaulio istorija, retorika, literatūra, filosofija. Collegium Physicum skyriuje buvo dėstoma astronomija, aukštoji matematika, fizika, chemija, geometrija, mechanika, architektūra, medicina. Collegium Medicinae netapo atskiru fakultetu, bet buvo palikta prie Collegium Physicum skyriaus, kaip jo padalinys.

1781 m. lapkričio mėn. 24 d. medicinos kolegija pradeda veikti viešai ir visai pasiruošus. Į kolegijos darbą įjungti žymesnieji daktarai, esantieji Vilniuje, ir iš Gardino atkeltas J.E. Gilibert. S.L. Bissis dėsto medicinos teoriją ir anatomiją, N. Regnier — chirurgiją ir akušeriją, J. Brio-tet — operacinę chirurgiją su anatominėmis demonstracijomis, J.E. Gilibert — mineralogiją, botaniką, zoologiją ir materia medica, J. Minkevic — eksperimentinę fiziką. Laikui bėgant, mokslo dalykai buvo papildyti. 1784 m. prof. Longmeyer pradėjo dėstyti patologiją ir medicinos praktiką, o Sartoris — farmacijos dalykus.

1803 m. Vilniaus universitetas buvo vėl perorganizuotas ir pavadintas Vilniaus imperatoriškuoju universitetu (Imperatoria Universitas Vil-nensis). Šia reforma Collegium Medicinae buvo išskirta iš Collegium Physicum grupės ir ėmė veikti kaip atskiras medicinos fakultetas. Iš pradžių jis turėjo 7 katedras: anatomijos, patalogi-jos, materia medica, terapijos, chirurgijos, akušerijos ir veterinarijos. Prie čia minėtų katedrų suorganizavimo ir vėlesnių planų medicinos fakultetui vystytis daug prisidėjo 1804 m. iš Vienos iškviestas gabus administratorius, mokslininkas ir geras pedagogas prof. dr. Johan Peter Frank. Jis taip pat sudarė klinikų planą ir 1805 m. pats įsteigė fakulteto terapinę kliniką, pavadindamas terapijos institutu. J.P. Frankas Vilniuje buvo neilgai. Jį netrukus iškvietė į Peterburgą būti medicinos-chirurgijos akademijos vedėju, jos profesorium ir Aleksandro I-ojo asmens gydytoju. Pagal jo planą, jau jam išvykus, 1808 m. buvo įsteigta chirurgijos klinika — chirurgijos institutas, 1814-1816 m. pradėjo darbą akušerijos klinika-institu-tas. Prieš tai medicinos fakultetas turėjo naudotis Šv. Pilypo ir Jokūno ir Savičiaus ligoninėmis.

J.P. Frankui pradėjus reformą ir sudarius planą, medicinos fakultetas vystėsi toliau. Buvo atidarytos higienos, policinės medicinos (1805 m.), teismo medicinos (1806 m.), farmakologijos ir farmacijos (1807 m.), lyginamosios anatomijos (1814 m.), akušerijos klinikos (1814 m.), pradėti veterinarinės chirurgijos (1823 m.) ir medicinos istorijos (1825 m.) kursai.

J.P. Frank išvažiavo, bet jo sūnus Joseph Frank liko, dėstė vidaus ligas, tapo garsiu profesorium  ir gydytoju.  Jis  parašė  platų  veikalą


J. Franko knygos titulinis puslapis. Nuotrauka iš V. G. Micelmacherio knygos: Očerki po istorii Medicini v Litve. 1967, Leningrad.

iš vidaus ligų "Praxeos medicoe universae pra-ecepta", kuris pagarsėjo Rusijoje ir taip pat Vakarų Europoje.
Jis išauklėjo jaunąją gydytojų kartą, iš kurių vėliau buvo žymių profesorių, kaip A. Abicht, A. Belkevičius, V. Gerberskis, F. Rimkevičius ir kiti. Tuo pat metu garsėjo E. Sniadeckis, chemijos profesorius, kuris vėliau vadovavo klinikinės terapijos katedrai. Jis parašė veikalą "Organinių gyvybių teorija", kuri susilaukė keletos laidų lenkų kalba, o taip pat buvo išversta ir į vokiečių bei prancūzų kalbas. Šią knygą, kurioje buvo įdomių, modernių ano laiko gamtos filosofijos idėjų, citavo ne kartą vokiečių, prancūzų ir rusų mokslininkai. Evoliucijos mintys nebuvo svetimos Vilniuje. Dar prieš Darvviną Vilniaus universitete jos buvo žinomos ir diskutuojamos. George Forster, dirbęs Vilniaus universitete nuo 1784 m. iki 1787 m., skelbė, kad gamtoje nieko nėra pastovaus, viskas kinta, vystosi. Jis domėjosi augmenija ir patobulino Vilniaus botanikos sodą. Ludwig Bojanus taip pat skelbė evoliucijos mintis. Jis įsteigė pirmą Lietuvoje ir tuo metu visoje Rusijoje lyginamosios anatomijos katedrą, kurioje vėliau dėstė Eduardas Eichvaldas. Jis pirmasis pradėjo domėtis paleontologija. Eichvaldas parašė knygą "Zoologia Specialis" ir išleido ją 1829 m.

Vilniaus medicinos fakultetas augo labai sparčiai. 1801 m. buvo 82 studentai, o 1830 m. — jau 400 su viršum. Vilniaus universiteto medicinos fakultetą baigusieji aprūpino ne tik Lietuvą, bet Gudiją, Kaukazą ir net Sibirą.

Carinėje Rusijoje pradėjus reikštis tautinėms idėjoms, įvairiems sąjūdžiams ir į juos įsijungus nemažam studentų skaičiui, 1831 m. caro įsakymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Dėl didelės gydytojų stokos 1832 m. rugsėjo mėn. buvo atidaryta Vilniaus imperatorinė medicinos-chirurgijos akademija. Ji perėmė visas Vilniaus universiteto tradicijas. Akademija turėjo 3 skyrius: medicinos, farmacijos ir veterinarijos. 1835 m. akademija turėjo 865 studentus. Profesūra pasiliko sena, bet netrukus įsijungė daug naujų. Šioje akademijoje, kaip ir pirmiau Vilniaus universitete, prasidėjo stipriai reikštis tautinės, prieš rusus nusistačiusios nuotaikos ir sąjūdžiai. Rusų caras, norėdamas užslopinti tas priešiškas nuotaikas, 1840 m. uždarė akademijos pirmuosius 3 kursus. 1842 m. uždarė visą Vilniaus imperatorinę medicinos-chirurgijos akademiją. Studentai ir profesoriai buvo išskirstyti po Rusijos universitetus. Turto didžiausia dalis atiteko Kijevo universitetui. Akademijos biblioteka turėjo apie 20,000 knygų. Nedidelė jos dalis paliko Vilniaus Medicinos draugijai, o kita dalis išgabenta į Kijevą, dalis dar kitur.

Vilniaus universiteto medicinos fakultetas ir imperatoriškoji medicinos-chirurgijos akademija Vilniuje per 34 gyvavimo metus paruošė 1500 gydytojų. Vadinasi, kas 5-tas ar 6-tas gydytojas Rusijoje buvo baigęs medicinos mokslus Vilniuje.
Vilniaus universitete pradžioje buvo dėstoma ir rašoma lotynų kalba. Palaipsniui buvo pradėta vartoti lenkų kalba, nuo 1797 m. ir rusų kalba.

1842 m. uždarius Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją ir teologijos fakultetą perkėlus į Peterburgą, Lietuvos teritorija liko be aukštųjų mokyklų. Jaunuomenė buvo priversta savo studijoms rinktis Rusijos arba Vakarų Europos universitetus.
Lietuvos medicinos personalas, ypač Vilniaus gydytojai, pasijuto be mokslinio pagrindo ir pažangos galimybių.

Medicinos fakulteto profesoriai, norėdami organizuotai tobulintis, tobulinti ir populiarinti medicinos mokslą ir nujausdami ateityje Lietuvos aukštųjų mokyklų likimą, 1805 m. gruodžio mėn. 12 d. universiteto profesorių patalpose sušaukė susirinkimą, J. Franko vadovaujami, įsteigė Vilniaus Medicinos draugiją, kuri buvo pavadinta "Societas Caesarea Medica Vilnensis". Dalyvavo 15 asmenų. Buvo apsvarstyti, priimti ir visų 15-kos pasirašyti įstatai. Dalyvavo 6 Vilniaus universiteto profesoriai: A. Bekin (patologijos ir higienos), A. Sniadeckis (chemijos), J. Frank (klinikinės medicinos), J. Lobenveinas (anatomijos). F. Spienegelis (bendros terapijos), A. Matusevičius (akušerijos); 2 gydytojai praktikai: J. Libošicas ir H. Haeim; 3 chirurgai: J. Šlegelis, E. Einholmas, J. Šimevičius ir 3 vaistininkai: G. Gutas, Ch. Vagneris ir J. Volfgangas.

Draugijos įstatai buvo surašyti prancūzų kalba. Jos šūkis buvo: "Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui". 1806 m. caras Aleksandras I tuos įstatus patvirtino, ir tų pat metų spalio mėn. 11d. įvyko pirmas draugijos posėdis, kuriame buvo išrinkta pirmoji draugijos valdyba. Pirmininku buvo išrinktas A. Sniadeckis, vicepirmininku J. Lobenveinas, sekretorium J. Frankas ir iždininku G.Gutas.

Vilniaus medikų draugijos statuto titulinis lapas (iš WU Bibliotekos rankraštyno fondų). Nuotrauka paimta iš G. Galkutės straipsnio: Apie Vilniaus chirurgų organizacijas. Klinikinės Medicinos klausimai. 1976 m. Vilnius.

Tokia mokslinė medicinos profesinė draugija tuo metu buvo pirmoji Lietuvoje ir Lenkijoje ir taip pat Rusijoje. Tiesa, tais pačiais metais keletą mėnesių anksčiau buvo įkurta Maskvoje Fizikos-Medicinos draugija (1805 m.), Medicinos draugija Varšuvoje (1820 m.) ir tokia pat draugija Peterburge (1833 m.).

Vilniaus Medicinos draugija palaikė glaudžius ryšius su įvairių šalių mokslininkais. Daugelis jų buvo nariai arba garbės nariai. Draugija turėjo vadinamąją aukso knygą: "Liber aureus socie-tatis caesareae Medicae Vilnensis". Šioje knygoje garbės nariais buvo įrašyti rusų mokslininkas N. Pyragovas, anglas Jenner, italai Pajola ir Scarpa, prancūzai Diupinitrenas ir Lisfrankas, vokietis R. Kochas.

Vilniaus Medicinos draugija, uždarius medicinos-chirurgijos akademiją, atliko labai didelį darbą. Ji turėjo gausią biblioteką, išrašinėdavo užsienio medicinos žurnalus, sekė medicinos mokslo pažangą, naujoves ir išradimus. Pvz., 1846 m. amerikiečiai Morton Woran ir Jackson pirmą kartą panaudojo eterio narkozę. Po 5 mėn. Vilniaus Medicinos draugijoje A. Adomavičius padarė apie tai pranešimą ir 1847 m. vasario mėn. 23-28 d. žinomas chirurgas L. Liachovicius tą naują metodą jau panaudojo savo sudėtingai operacijai. 1895 m. Roentgenas atrado X spindulius, kurie panaudojami žmogaus kūno peršvietimui ir fotografijai. Po 4 mėn. Vilniaus Medicinos draugijoje jau buvo demonstruojamas rentgeno aparatas, ir juo padarytos rentgeno nuotraukos.

Vilniaus Medicinos draugijos kvietimu atvykdavo žinomi užsienio mokslininkai su pranešimais, paskaitomis. 1807 m. draugijos posėdyje žinomas Venecijos chirurgas Pajola padarė pranešimą apie litotomiją, kurią jis atliko žinomam Joniškėlio turtuoliui Karp.
Su didele širdgėla reikia konstatuoti, kad Lietuva daugelį dešimtmečių gyveno be aukštųjų mokyklų, nežiūrint visų labai didelių to meto Lietuvos   inteligentijos   pastangų.

Literatūra
1.    Vilniaus Universiteto Rūmai. 1979 m. Vilnius.
2.    J. Jurginis: Akademijos įsteigimas ir jos veikla pradžioje. Vilniaus  Universiteto istorija.   1976 m.  Vilnius.
3.    S. Biziulevičius: Medicinos ir gamtos mokslai. Vilniaus Universiteto istorija. 1976 m. Vilnius.
4.    V.G. Micelmacheris: Očerki po istorii Medicini v. Litve. 1977 m. Leningrad.
5.    G. Galkutė: Apie Vilniaus chirurgų organizacijas. Klinikinės  medicinos  klausimai.   1976  m.  Vilnius.
6.    P. Slavėnas: Gamtos mokslų ir technikos istorijos darbai Tarybų Lietuvoje ir jų problematikos klausimai. Iš mokslų istorijos Lietuvoje. I tomas. 1960 m. Vilnius.
7.    A. Merkys: Botanikos ir žemės ūkio mokslų raida Vilniaus universitete XVIII-XIX amž. Iš mokslų istorijos Lietuvoje. I tomas. 1960 m. Vilnius.
8.    S. Biziulevičius: Pirmoji medicinos mokykla Lietuvoje. Iš mokslų istorijos Lietovoje. I tomas. 1960 m. Vilnius.
9.    S. Biziulevičius: Anatomijos ir fiziologijos mokslo raida Vilniaus Universitete XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmoje pusėje. Iš mokslų istorijos Lietuvoje. I tomas. 1960 m. Vilnius.
Ada Peldavičiūtė - Montvydienė — Lietuvaitės  (1943)
10.    S. Biziulevičius: Pagrindiniai Vilniaus Medicinos-chirurgijos Akademijos (1832-1842) bruožai. Iš mokslų istorijos  Lietuvoje.  I tomas.  1960 m. Vilnius.
11.    J. Lelis: Medicinos pagalba Lietuvoje iki XIX amž. pradžios. Iš mokslų istorijos Lietuvoje. 1960 m. Vilnius.
12.    S. Biziulevičius ir V. Kutorga: Iš ligoninių raidos Lietuvoje XVIII a. pabaigoje ir XX amž. pradžioje. Iš istorijos mokslų Lietuvoje. 1960 m. Vilnius.
13.    S. Biziulevičius: Iš farmacijos raidos Lietuvoje iki 1914 m. Iš istorijos mokslų Lietuvoje. I tomas. 1960 m. Vilnius.
14.    Paulius Rabikauskas, S.J.: Karaliaus Stepono Batoro privilegijos Vilniaus Universitetui. Laiškai Lietuviams, 1979 m. Nr. 2.
15.    Paulius Rabikauskas, S.J.: Popiežiaus Grigaliaus XIII bula Vilniaus Universitetui. Laiškai Lietuviams, 1979 m. Nr. 3.
16.    S. Sužiedėlis: Vyriausioji Lietuvos Mokykla. Laiškai Lietuviams, 1979 m. Nr. 4.

Ada Peldavičiūtė - Montvydienė — Lietuvaitės  (1943)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai