Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PANAŠAUS ĮVYKIO NĖRA BUVĘ ŠV. KAZIMIERO IŠKILMĖS ROMOJE PDF Spausdinti El. paštas


Gera šviesa

Lietuviai ir daugelis kitų tautybių asmenų, pažįstančių Vatikaną, tvirtino: "Panašaus įvykio istorijoje nėra buvę ir turbūt nebus; popiežius lietuviam skyrė nepaprastą dėmesį". Kalbama apie šv. Kazimiero sukakties minėjimą Vatikane 1984 kovo 3 ir 4. Tiesūs, drąsūs, iškalbūs popiežiaus Jono Pauliaus II pareiškimai, giną lietuvių tautą, buvo girdimi visame pasauly. Pakurtusios ausys taip pat juos užregistravo. Beveik dvi pilnas dienas mums skyrė pats popiežius ir žymi Vatikano tarnautojų dalis, įskaitant aukštus pareigūnus. Šie įvykiai turėjo teigiamai paveikti ir vyskupus, kurių ryšiai su lietuvių mažuma JAV eina ledo tiltais. Mums blykstelėjo gera, graži šviesa.

Pasitikint istoriją žinančiais, dėl praeities turime sutikti. Į ateitį reikia žiūrėti optimistiškiau.

Įvykių paliktus įrašus gyvenime skaitome skirtingomis intonacijomis. Tačiau prasmė dėl to nesikeičia. Asmeniški vertinimai visada skyrėsi. Vienų religija kitiems buvo politika ar net nuodai; vieni priešams atleido, kiti "nieko nepamiršo ir keršijo"; vieni skaistybę gerbė, kiti ją laikė nenormalumu. Nuo šv. Kazimiero mirties prabėgusių penkių šimtų metų sukakties iškilmės Vatikane praėjo. Liko įspūdžiai ir dokumentai. Nauda lietuvių tautai yra labai didelė, ir ji nepriklauso nuo pašalaičių interpretacijos. Net okupuotos Lietuvos komunistų partijos antriniai reprezentantai, Maskvą laiką neišvengiama blogybe, iš kurios rėmų negalima ištrūkti, Romos įvykiais džiaugiasi. Šių įvykių registracija reikalauja daug vietos, tačiau vaizdą galima perduoti ir be fono detalių.

Audiencija
Į šv. Kazimiero iškilmes Romon lietuviai stambesniais skaičiais pradėjo rinktis pirmadienį, vasario 27 dieną. Po tądien atskridusios ekskursijos iš New Yorko sekė Floridos, Toronto grupės, pavieniai iš Kalifornijos, Europos, Australijos, pagaliau Vokietijos būrys, dar keli iš Chicagos. Jau trečiadienį, vasario 29 dieną, bendroje audiencijoje popiežius Jonas Paulius II susirinkusiems pasaulio maldininkams priminė artėjančią šv. Kazimiero sukaktį. Į šią bendrą audienciją lietuviai galėjo gauti bilietus, tačiau jais pasinaudojo mažai. Visi laukė šeštadienio — specialios, lietuviams skirtos, audiencijos. Jos diena (kovo 3) buvo žinoma iš anksto. Tiksli valanda pranešta tik iš vakaro: prie Vatikano Bronzos vartų reikia susirinkti 11 vai., o audiencija prasidės 12 vai. Tačiau jau apie 10 vai. prie minėtų vartų laukė didelė grupė žmonių. Rytas pasitaikė vėsokas, blyškus, pašiurpintas vėjų. Lengviau apsirėdę vargo. Būreliai policininkų, susitelkusių ties medinių ožių užtvara, šypsnių nerodė. Tarp ožių ir įėjimo į rūmus (gal 30 m. atstumas) vaikštinėjo juodai, iškilmingai apsirengę Vatikano tarnautojai. Tolėliau stovėjo apmirusi Šveicarų gvardijos sargyba. Žmonių eilėje maišėsi mūsų vyskupai, kunigai, vienuolės, keletas svetimtaučių, su lietuvių ekskursijomis atvykusių — mažiausiai 1100 galvų. (Skaičius žinomas iš duotų bilietų). Ši minia vienam telkiny sudarė didelį įspūdį. Visi buvo kantrūs.



Audiencijos vietą (Palaiminimų salę) pasiekėme plačiomis arkadomis, erdviais koridoriais, masyviais laiptais. Tai ilga, siaura, aukštų arkų salė, lyg bažnyčia be altoriaus, kurio vietoje stovėjo geresnė kėdė. Ne sostas su auksu. Minkšta kėdė, kokių matome senesniuose namuose. Salės viduriu ėjo platokas takas. Abiejose tako pusėse tiesėsi lakuoto medžio užtvaros, gal trijų pėdų aukščio. Už jų — kėdės.

Salė pildėsi greitai, žmonės sėdo iš anksto numatyta tvarka. Vieno šono priekyje rinkosi dvasiškiai, kito — Grandinėlė. Dešinėje, prie pat užtvaros, paliktos vietos dovanas įteiksiantiems ir tautinius rūbus dėvintiems. Kiti spraudėsi ten, kur buvo tuščia. Civiliai tvarkos prižiūrėtojai ir keli "šveicarai" pageidavo, kad vietas radusieji liktų sėdėti. (Saugumo reikalavimas?) Žmonės paklusti nelinko. Stoviniavo, užė, mankštino foto aparatus. Tik salės viduriu bėgančiame take buvo griežtai uždrausta maišytis. Kadangi kiekviena eilė turėjo po aštuonias kėdes tako pusėse, matomumas buvo pakankamai geras visiems. Apie 11:40 vai. jau visi laukė salėje. Tuojau atžygiavo keturi Šveicarų gvardijos sargybiniai su ietimis rankose. Sustingę, lygaus ūgio, galvos slinko pirmyn vienoje plokštumoje, nuo žingsnių nei pakildamos, nei nusileisdamos. Sustojo arti popiežiaus kėdės.
Mišios šv. Petro bazilikoje. Nuotrauka - John Sidtis

Prasidėjo lūkuriavimas. Pirmiausia pakliuvusiems jis truko valandą. Paskutiniesiems — 20 minučių. Jį paįvairino Grandinėlės giedojimas ir dainavimas. Popiežius salėn įėjo 12:03 vai. pro tas pačias duris, pro kurias visi rinkomės, sutiktas plojimų, apsuptas oficialių fotografų. Tik pasirodęs, pradėjo sustodinėti, kad pasisveikintų ir pasikalbėtų su dešinėje tako pusėje sėdinčiais. Nei skubėjimo, nei išdidumo, nei dirbtinumo. Po dviejų (anglų ir lietuvių kalbomis) pareiškimų, po vysk. Vincento Brizgio padėkos žodžio ir nusifotografavimo su lietuvių dvasiškija tokiu pačiu šiltu būdu popiežius paliko salę, šįkart dėmesį kreipdamas į kitoje tako pusėje sėdinčius. Ir ekstazės nepaliestam sudarė labai paprasto, artimo žmogaus įspūdį, audiencijoje sužadinęs ašaras ir didelį entuziazmą.

Abu popiežiaus pareiškimai buvo paruošti raštu. Skaitė sėdėdamas ant paaukštinimo laukusioje kėdėje. Pirmąjį pareiškimą, anglų kalba, skyrė ne vien lietuvių tautai, bet ir visam pasauliui. Todėl jo žodžiai rado labai platų aidą visomis kalbomis leidžiamoje spaudoje, visų šalių radijo ir televizijos pranešimuose.


Šv. Tėvas lietuvių audiencijos metu. Nuotrauka Osservatore Romano

"Brangūs lietuviai, sūnūs ir dukterys, švenčiantieji šv. Kazimiero mirties 500 metų sukaktį, kreipiuosi į jus ypatingu prašymu: išlikite vieningi ir solidarūs su Bažnyčia jūsų kilmės šalyje. Ten gyvenantieji jūsų broliai ir seserys susirūpinę žiūri į jus savo skausmuose ir džiaugsmuose bei jų gyvenimo kasdieniniuose sunkumuose. Jie brangina jūsų pagalbą".

Lietuvių kalba popiežius pabrėžė ne tik religiją, bet ir atspėjo mūsų tautinius rūpesčius: "gyvai raginu jus gyventi tikėjimu, saugoti savo kultūrą bei papročius. Tai iš praeities gauti turtai. Juose yra Lietuvos dvasia. Jūsų tėvų sukurtą kultūrą, laikui atėjus, persunkė Evangelija. Visa tai saugokite. Didžiuokitės tuo. Savo jaunimą auklėkite šioje dvasioje".

Apie žmogų
Daugelis audiencijos dalyvių su popiežium Jonu Paulium II sveikinosi ir kalbėjo. Didžiausias atstumas tarp jo ir toliausiai esančių buvo gal 4 metrai. Todėl nenuostabu, kad kiekvienas apie popiežių susidarė vaizdą. Truputį aukštėlesnis už vidutinį vyrą, nestambus, gal kiek pablyškęs, jauniau atrodąs, kaip kiti jo amžiaus. Svarbiausia — šiltas, lengvai randąs ryšį su minia, elegantiškas, bet apie jį esantiems neleidžiąs pajausti, kad aukščiau stovįs, 'ne aristokratas, bet mūsų žmogus'. Sekančią dieną teko patirti, kad popiežius turįs būti tvirtas: aukojo mišias, sakė du pamokslus ir tuojau po mišių, net akimirką neatsikvėpęs, iš lango kalbėjo į minią aikštėje. Apie jo įgimtus gabumus liudija gražus balsas, giedant mišias, visai gera tarsena angliškai, pakankamai sklandus skaitymas lietuviškai, rodąs jo susipažinimą ir su mūsų kalba. (Lai kas paduoda lenkišką tekstą vienam mūsų, lenkiškai nemokančių).


Šv. Tėvas kalba lietuviams audiencijoje. Jo dešinėje: vysk. V. Brizgys, vysk. A. Deksnys, arkivysk. P. Marcinkus. Jo kairėje: arkivysk. K. Salatka, arkivysk. J. Bulaitis.

Ir dar — tiesos inspiruota drąsa. Lenkas, žinąs mūsų ir lenkų santykių nelygumus, abiejų tautų pretenzijas į šv. Kazimierą, dėmesį skyrė tik lietuviams. Viso pasaulio katalikų galva, apsuptas įvairiausių rūpesčių ir turbūt painių intrigų, atvirai lietė žaizdą, nors šis mostas gal buvo labai nepatogus. Savaime kyla mintis: jei mūsų žmogus staiga atsirastų jo vietoje? Ko susilauktume? Svarstai, žvalgaisi patirtyje, ieškai asmenybių, spėlioji galimus poelgius ir nenustembi, padilgintas nepaprasto džiaugsmo. Perdėtas akcentavimas atsakomybės universalumo gal temdytų tiesą, su kilme besirišančią, ir savą reikalą, lygiai svarbų su kitais, deponuotų archyvan. Iškilimas gal nesąmoningai pridengtų menkavertiškumo šešėliu savą tautą, kad ne visi jos nariai yra garsūs pasaulyje. Mažamokslis, mažaturtis lietuvių "solidarumo' vadovas ir kiti tyros aukos tarnai gal turėtų palaukti, kol bus garbe apdalinti gražiakalbiai, gražiarūbiai išdiduoliai.


Šv. Tėvas su lietuviais dvasininkais. Abi nuotraukos — Osservatore Romano.

Šis popiežius ne uždaruose aristokratų soduose augęs. Neatrodo, kad jaustųsi kam nors skolingas už jam pavestą atsakomybę. Ir neatrodo, kad atsakomybės bijotų. Ispanas, amerikietis, italas ar prancūzas mums nebūtų tiek dėmesio rodęs. Galime viltis, kad Jonas Paulius II bandys išspręsti Vilniaus srities bažnytinį administravimą, jei turės laiko, gal ir mūsų iškiliems dvasiškiams ras vietos Vatikane.

Gal grįžta skola. Už kryžiuočių eibes, už nepakankamą dėmesį į Lietuvos gyventojų kalbą krikščionybės kelyje. Gal atpildas už vysk. Motiejaus Valančiaus uolumą ir už dabartines aukas, nors atpildai kartais įgauna nelauktas formas. Mūsų marksistų pastangos praeity ir dabar — naikinti ar bent pajuokti religiją, net fantastinių istorijų prikuriant, forsuoti komunistinę ideologiją — buvo atlygintos tautos naikinimu ir išlikusiųjų jos narių vergija.

Mišios

Šeštadienio (kovo 3) vėlų vakarą pavyko iš popiežiaus liturgijos viršininko gauti du egzempliorius Vatikano išlaidomis atspausto mišiolėlio, rytoj naudosimo šv. Kazimierui pagerbti skirtose mišiose. Davė nenoriai — labai mažai turįs, kiti dar neparuošti. Iš tikrųjų, paliesti tepėsi viršelio dažai. Jį peržiūrėjus, reikėjo nustebti. Keli daugiaspalviai puslapiai, likusieji dviejų spalvų. Titulia-rinis puslapis sako: Capella Papale, Santa Messa concelebrata dal Santo Padre Giovanni Paolo II con i representanti deU'Episcopato Europeo. Per il V centenario della morte di San Casimiro, Patrono della Lituania. Basilica Vaticana, 4 Marzo 1984, anno giubilare della redenzione.

Ką reiškia Capella Papale? Tai iškilmingiausios, popiežiaus atnašaujamos, mišios, dalyvaujant visiems, Romoje esantiems, kardinolams, į kurias taip pat kviečiami prie Vatikano skirti diplomatai. Ir — "Patrono della Lituania". Sekantis visas puslapis užimtas spalvota šv. Kazimiero karsto nuotrauka. Parašas italų ir lietuvių kalbomis: "Šventojo Kazimiero karstas Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje, Lietuvos sostinėje Vilniuje". Lietuvos sostinėje Vilniuje!). Kitos spalvotos nuotraukos: Rūpintojėlis, Kryžių kalnas, Vilniaus Aušros Vartų Marija, Šventas Kazimieras ir Aušros Vartų Madona. Mišiolėlis prasideda šv. Kazimiero biografija lietuviškai ir itališkai. Pirmasis skaitinys lietuviškai, antrasis — itališkai; Tikinčiųjų maldoje kiekvienas kreipinys skirtinga kalba: angliškai, lenkiškai, prancūziškai, lietuviškai, vokiškai, ispaniškai, vengriškai. Su gaidomis duotos dar šios lietuviškos giesmės: Prieš Tavo altorių; Jėzau, pas mane ateiki; Marija, Marija. Viso 86 puslapiai. Kadangi sekmadienį Šv. Petro bazilikoje ant kiekvienos kėdės gulėjo padėtas jo egzempliorius (mažiausiai 12,000), tokia finansinė ir darbo našta mus būtų pakirtusi.

Mišios prasidėjo 10 vai. Tačiau jau 8:30 vai. Šv. Petro bazilikoje radome daug žmonių. Buvome sodinami pagal bilietus. Lietuviai užėmė arčiausiai altoriaus esančias vietas, Grandinėlė vienoje grupėje, dešinėje. Ji vadovavo giedojimui lietuviškai, diriguojama R. Kliorienės. (Tai vienintelė giesmių kalba mišiose šalia lotyniškosios). Šįkart mūsų buvo bent 1200. Su popiežiumi mišias koncelebravo keturiolikos kraštų atstovai: kard. Fr. Marty iš Paryžiaus, arki vysk. B. Dąbrovski, lenkas, arkivysk. E. Yanes, ispanas, arkivysk. A. Turk iš Belgrado, vysk. V. Brizgys, lietuvis, vysk. J. Hasles, šveicaras, vysk. M. d'Almeida Trinidade, portugalas, vysk. J. Cserhati, vengras, vysk. H. Martensen, danas, vysk. J. Gijsen, olandas, vysk. P. Scheele, vokietis, vysk. D. Murray, airis, vysk. E. Caporello, italas. Visi Europos episkopato nariai. Aukas prie altoriaus atnešė lietuvių organizacijų ir kai kurių vienuolijų atstovai. Apie 80 lietuvių iš popiežiaus rankų priėmė komuniją, apie 60 lietuvių kunigų padėjo dalyti komuniją tikintiesiems.

Popiežius pirmąjį pamokslą, po evangelijos, sakė italų kalba, pirma pilnutėlę baziliką lietuviškai pasveikinęs. Jame nupasakojo šv. Kazimiero biografiją, ją jungdamas su evangelijos mokslu. Negailėjo labai šiltų žodžių Lietuvai: "O, Bažnyčia Lietuvos žemėje! Šiandien šv. Petro sostas su dėkingumu mini tą ypatingą dovaną, kurią tavosios žemės Dievo Tauta yra atidavusi dvasinei Bažnyčios vienybei. Toji dovana yra šventas Kazimieras. O, Bažnyčia Lietuvos žemėje! Dvasinėje katalikų Bažnyčios vienybėje tu esi dėka šios dovanos ir dėka viso tikėjimo, vilties ir meilės paveldo, kuris penkių šimtmečių bėgyje — ypač dabartiniais laikais — susitelkė apie Lietuvos globėją šv. Kazimierą". Po komunijos, prieš palaiminimą prabilo lietuviškai, primindamas: "Meilėje jungiamės su visais broliais ir seserimis tėvynėje, ypač su tais, kurie kenčia dėl tikėjimo, prašydami Dievą, kad visi išliktų ištikimi Kristui. Prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos kojų sudedame Lietuvos Bažnyčios džiaugsmus ir kančias, o taip pat savo meilę ir viltį: Marija, Marija, skaisčiausia lelija,/ Tu švieti aukštai danguje./ Palengvink vergiją, pagelbėk žmonijai . . ./ Nes viską pas Dievą gali".

Išėjus iš bazilikos, nustebino šv. Petro aikštę užliejusi masė žmonių. Akimis nemačius, vaizdą sunku įsisąmoninti. Jokia nuotrauka, jokia atvirutė pilno įspūdžio nesukels. Įvairiausios kalbos! Ir štai vėl išgirdome popiežių, garsintuvų dėka kalbantį į šią masę pro savo patalpų langą. Vėl apie šv. Kazimierą, naudojant bent keturias kalbas, vėl kreipinį lietuviškai baigiant "Marija, Marija" giesmės posmu. Lietuvių nuotaika buvo nepaprastai pakili, nors šaltas vėjas skatino ieškoti autobusų.

Vakare Sheraton Roma viešbutyje įvyko ramus, iškilmingas banketas. Jame dalyvavo 711 žmonių, daug kviestų Romos ir Vatikano iškilių pareigūnų. Čia ypatingai gražaus dėmesio susilaukė Grandinėlė, atlikusi programą. Dalyviai stebėjosi, kad nebuvo kalbų.

Pasaulietiškai žiūrint

Šventieji yra praeities žmonės, o tikintiesiems jie tampa dvasinėmis atramomis dabarty. Nesijaučia katalikų bendruomenės nariais jais nesidomi; kartais, savaip praeitį aiškindami, net juos pajuokia. Juk nėra liudininkų, galinčių prisiekti, kas vyko prieš šimtmečius ir tuo paneigti gandus. Katalikas susidaro asmenišką sampratą arba susilaukia teologų pagalbos. Ir šv. Kazimiero atveju apie žmogaus, Dievo, šventojo mistiką tekalba mūsų dvasiškija ir specialų pasiruošimą, gal net ypatingą talentą, turį pasauliečiai. Tačiau atsiranda ir gyvenimo realybės klausimų, kiekvienam leistinų aptarti, kurie iš šventųjų kartais padaro 'dienos visuomenininkus'.

Jungtinių Amerikos Valstybių ir Sovietų Sąjungos karinis bendradarbiavimas II pasaulinio karo metu Amerikos visuomenėje buvo sudaręs klaidingą šių šalių draugiškumo įspūdį. Dėl karo metu jaustų sunkumų ir paaukotų gyvybių žmonės troško ramybės. Pabaltijo tautos buvo (ir liko) to laiko Jungtinių Amerikos Valstybių dėmės. Todėl nei jos, nei įvykiai jų teritorijose negalėjo būti minimi. Šio krašto liberalai, valdę ir valdą daugumą viešosios informacijos priemonių, dėl Sovietų Sąjungos karinio laimėjimo Jungtinių Amerikos Valstybių medžiagų ir teritorijos užleidinėjimų dėka aiškiai palinko į markzismą ir Rusijos pusę. Neatleistinai lėkštas jų profesinis pasiruošimas (nepakankamas istorijos ir Sovietų Sąjungos gyvenimo pažinimas) bei nerealiai idealistintas socialinis teisingumas temdė žvilgsnius. Todėl cenzūra Lietuvą rankiojo iš spaudos, iš radijo ir televizijos programų. Objektyvumas čia neegzistavo. Ir šiandien, ankstyvesnio galvojimo apvilti, jie pikčiau puola teisingai įspėdinėjusius, kaip žmogaus teises paneigiančią sudarkyto marksizmo Rusiją.

Ši aplinka užmaskavo Lietuvos ir lietuvių vardą ištisai kartai. Todėl buvome ir esame verčiami ne tik dėl Lietuvos padėties kalbėti, bet ir tautinę egzistenciją pabrėžti. Ilgai ignoruoto vardo sugrąžinimas į žmonių sąmonę nėra lengvas uždavinys, nors paskutiniu dešimtmečiu padėtis nuolatos gerėja.

Vatikano iškilmės lietuvius su Lietuva dviem dienom teigiama prasme perleido per pasaulio susižinojimo priemones ir visam laikui paliko dokumentus. Vatikano išleistas pašto ženklas šv. Kazimierui pagerbti (be konkursų, be pataisų, atspaustas iš įteikto projekto) taip pat neša Lietuvos vardą. Didelis garsas, pasiekęs okupuotą kraštą, sudarė paguodą tikintiesiems ir netikintiesiems, — jie nėra nuo pasaulio visiškai atskirti. Lenkų susilaikymas (gal popiežiaus prilaikymas) nuo aktyvaus dalyvavimo lietuviams skirtose iškilmėse mūsų tautai pripažino atskirą vietą (nors mes ją visada turėjome) pasaulio katalikų bendruomenėje.

Šios konkrečios naudos mūsų visuomenės dalis nepramatė ar jos svarbos nejautė. Todėl šv. Kazimiero metams iki šiol skirtas dėmesys nebuvo labai ryškus. Kai kurie rimti žurnalai dėl neapsižiūrėjimo nelaikė sukakties net primintinu metų įvykiu. Gerai, kad gausus vyčių dalyvavimas (iš Pennsylvanijos kasyklų Romon atvyko virš 160) užpildė kitur organizuotų ir nesusidariusių ekskursijų — bei iš okupuotos Lietuvos neišleistųjų — tuštumą. Sėkmei labai daug lėmė arkivysk. P. Marcinkaus ir prel. P. Bačkio Romoje sudaryto komiteto (vadovavo prel. L. Tulaba) ir kitų dvasiškių talka. Viską papuošė Grandinėlė, A. ir L. Sagių inspiruojama.

Reikia viltis, kad rugsėjo 1 ir 2 d. iškilmės Toronte (kazimierinė opera, kongresas, religinis susikaupimas) sustiprins dėmesį šv. Kazimiero metams.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai