Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZAS KELIUOTIS PDF Spausdinti El. paštas
(1902.VIII.22 - 1983.111.25)

Pusantro mėnesio būvyje kultūrinis Lietuvos gyvenimas pernai neteko dviejų savo šulų iš ne-nepriklausomybės dienų.

Vienas jų platesnei visuomenei buvo mažai žinomas, nors jo darbas, apsukrumas, energija, meilė knygai ir artimumas jos autoriui atvertė naują, gaivų ir šviesų lapą mūsų raštų skleidimo istorijoje, o jo leidyklą iškėlė į pirmą vietą paskutiniu nepriklausomybės dešimtmečiu. Tas vyras buvo "Sakalo" vadovas, žemaitis nuo Salantų, Antanas Kniūkšta (1892.VIII.15 - 1983.V.18), pas kurį su savo veikalais susimetė būrys vyresniųjų ir kone visa ano meto jaunoji rašytojų karta.

Antro vyro, Juozo Keliuočio, vardas ir darbštumas buvo žinomas jau nuo jo studentavimo laikų, — kaip redaktoriaus, pilno iniciatyvos, energijos ir sumanymų žmogaus.

Sklidini kūrybinės energijos
"Tada buvome dar jauni, sklidini kūrybinės energijos, drąsių svajonių ir plačių užsimojimų", rašė jis man iš Vilniaus 1974.11.18 apie savo jaunas dienas.

Tiems siekimams vykdyti Juozas Keliuotis ruošėsi tvirtai ir iš pagrindų. Dar Kauno universitete jis prasiskverbė pro kitus savo uolumu, idėjomis, entuziazmu ir iškalba. Pastarąjį Keliuočio bruožą taikliai apibūdino Juozas Girnius "Aiduose" (1972 m. Nr. 6):

"Pati jo kalbėsena ir mąstysena būdingai atspindėjo entuziastišką jo prigimtį. Kalbėjo lyg uždusdamas, kvapo pritrukdamas, nes ne šaltai savo mintis dėstė, o kalbėjo pergyvendamas, ar vienu atveju kuo nors džiaugdamasis, ar kitu atveju kuo nors piktindamasis. Ir rašant jo mintis liejosi tarytum patvinusios upės srautu. Buvo įtaigus ne minties loginiu atbaigtumu, nuoseklumu, sistematingumu etc, o greičiau savo žodžio betarpiškumu, jausminiu intensyvumu. Bent psichologiškai šiuo atžvilgiu Keliuočiui labiau imponavo ne tomistinis, o Augustino ar Bergsono mąstymo būdas".

Savo intelektualinius akiračius Juozas Keliuotis dar praturtino Paryžiuje, kur gyveno garsusis Bergsonas. Ten gilinosi į filosofiją, meną, literatūrą, žurnalistiką ir sociologiją.

Iš Prancūzijos sostinės grįžęs tėvynėn, jis netilpo tuometinės mūsų periodinės spaudos rėmuose, nors buvo pakviestas vyriausiu dienraščio "Ryto" redaktorium. Jam reikėjo savo laikraščio — tribūnos, kur jis galėtų skelbti savo idėjas, sutelkti kūrybines šalies jėgas naujiems meno, mokslo ir visuomeninio gyvenimo keliams.

Naujoji Romuva
Tąja tribūna tapo "Naujoji Romuva", pradėjusi eiti prieš pat 1930 metų Kalėdas. Nepasakytum, kad šis savaitraštis buvo sutiktas išskėstom rankom. Vieni turbūt privengė konkurencijos, kitiems iš viso buvo neaišku, kaip galėtų išsilaikyti savaitinis kultūros žurnalas. Ir dalis katalikų įtartinai gūžčiojo pečiais. "Židinys" pripažino, kad "savaitinukas, iliustruotas ar neiliustruotas, mūsų katalikų šviesuomenei būtų reikalingas", bet čia pat vėsiau pridūrė: "Laikraštis neturi dar savotiško veido nei pakraipos, nei turinio atžvilgiu; matyti dar tam tikro svyravimo bei netikrumo . . . Gal ir užsimota per plačiu mastu. Primedžioti redaktoriui kas savaitę po 24 didelius pusi. įdomesnės medžiagos mūsų sąlygose visai nelengvas darbas. Iš kitos pusės, ir iš skaitytojo sunku reikalauti, kad jis pusę sekmadienio skirtų savaitiniam žurnalui skaityti . . ." Ir išvada: "Linkėtume žurnalui atitikti kuo greičiau tikrąjį savo uždavinį" (1931 m. Nr. 2).

Juozui Keliuočiui tas uždavinys jau seniai buvo aiškus. Dar 1925 metais jis smerkė tuos, "kurie kausto gyvenimą ir neleidžia naujai kūrybinei gyvybei pasireikšti. . . Visas gyvenimas turi apsidengti naujais kūrybos žiedais, naujais, žaliais lapais" (Ateitis, 1925 m. Nr. 4).

"Naujoji Romuva" savo vardu buvo atgarsis "Romuvos", kurią Kaune 1921-22 metais leido ir redagavo filosofas Stasys Šalkauskis ir kurios, beje, išėjo tik du numeriai. Turbūt įtakos turėjo ir profesoriaus Kazio Pakšto dinamika: pavaryti Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn. O "Naujosios Romuvos" redaktorius ir leidėjas savo užsimojimus taip pakartojo žurnalo ketverių metų sukakties proga:
 
"Lietuvių tautai turint savo politinę nepriklausomybę, dabar reikia parodyti savo kultūrinę ir kūrybinę didybę".

"Naujosios Romuvos" dėmesio centre buvo mūsų tautinė kultūra. O naujų idėjų ieškojo ne tik lietuvių tautos tradicijose ir išmintyje, bet ir Vakarų meno bei mokslo židiniuose. Iš Vakarų turėjo ateiti ir krikščioniškasis renesansas, bet straipsnių religinėmis temomis laikraštyje palyginti nedaug, — jas nustelbė kultūrinė misija. Kai dabar Lietuvoje užsimenama apie "Naująją Romuvą" ir apie jos artimesnius bendradarbius, neišvengiama žargono: tai buvęs kažkokio neokatolicizmo sambūris. Šį šabloną pasigavo Amerikoje ir kai kurie mūsų akademikai, kalbėdami apie "Naujajai Romuvai" artimesnius asmenis. Aš pats anais laikais net nežinojau tokių katalikų.
Savo programą "Naujoji Romuva" varė dviems barais. Vienas jų buvo patsai laikraštis, kuriam toną davė redaktorius Juozas Keliuotis. Sakysime, 1932 metų numeriuose randame tokius kone programinius jo straipsnius, kaip "Kova dėl tautinės kultūros", "Modernusis žmogus", "Dvasinės ir kultūrinės nepriklausomybės klausimu, "Ateina naujas kultūros gyvenimas". Kituose numeriuose jis rašo apie naująjį teatrą, apie naująją visuomenę, apie modernizmą mene, apie biurokratizmą Lietuvos dailininkų sąjungoj. Plačiau ar trumpiau aptaria daugelį knygų, seka užsienio literatūrą. Vartydami "Naujosios Romuvcs" lapus, tarp bendradarbių matome amžiną naujų idėjų šauklį Herbačiauską, griežtąjį kritiką Adomą Jakštą, jaunyste žydintį Vaižgantą, filosofus Šalkauskį ir Šilkarskį, dailininką Dobužinskį, Gabrielę Petkevičaitę, profesorių V. Čepinskį, rašytoją Vincą Krėvę, Putiną, Sruogą, Vaičiūną., literatūros istoriką J. Eretą, geografą K. Pakštą, botaniką K. Regelį, hidrologą St. Kolupailą ir būrį kitų. Jaunesniuosius būtų sunku visus ir sugaudyti, — vėliau žymius istorikus, literatūros kritikus, poetus, mokslininkus. Tarp jų randame Z. Ivinskį, V. Trumpą, A. Šapoką, P. Šležą, A. Maceiną, J. Grinių, J. Balį, V. Maciūną ir kitus. Kai kurie dar visai jaunučiai įkėlė koją į "Naująją Romuvą". 1938 metų keturiasdešimt aštuntame numeryje K. Borutos knygą "Kelionė į šiaurę" recenzuoja Al. Čipkus, dabartinis A. Nyka-Niliūnas. Tarp jaunesnių poetų aptinkame tokius iš kairiojo sparno kaip A. Žukauskas ir J. Kėkštas. Tad savaitraštis buvo gana plataus mosto bendradarbių pasirinkime. Tai liudija ir "Naujosios Romuvos" dovanos knygomis skaitytojams. Pavyzdžiui, tiems, kurie iki sausio 29 dienos užsimokės visą 1939 metų prenumeratą, bus dykai duodami šie veikalai: Nobelio laureatės Pearl Buck romanas "Motina", P. Cvirkos novelių rinkinys "Kasdienės istorijos" ir A. Miškinio poezijos knyga "Keturi miestai".

Daugumas straipsnių lietė gyvuosius šalies klausimus. Buvo ir specialių numerių. Ypač įspūdingas atrodė 1938 metais apie Lietuvos grožį. Greta kitų autorių filosofijos profesorius V. Sezemanas čia paskelbė straipsnį "Valstybė ir praeities kultūros ir grožio apsauga". Baigdamas jis kėlė šią mintį: "Vyriausybė turi imtis iniciatyvos kultūros fondui steigti, jis mums nemažiau reikalingas negu ginklų fondas".

Dar reikia žodį tarti apie vakarietišką "Naujosios Romuvos" linkmę. Teisybė, kad ji sudaro pagrindinį laikraščio bruožą. Betgi jis nebuvo užsidaręs ir nuo Rytų kultūros didžiųjų laimėjimų. 1937 m. "Naujojoje Romuvoje" turime vertimus iš šių rusų rašytojų: Bunino, kuris tada lankėsi Lietuvoje, Čechovo, Gogolio, Korolenko, Puškino ir Turgenevo. Bunino ilga apysaka "Mitės meilė" ėjo per kelis numerius, o paskui paties laikraščio buvo išleista atskira knyga. Išvertė tada žaliūkas J. Blekaitis. Tais pat metais "Naujojoje Romuvoje" yra vertimas iš James Joyce. Ar nebus tai pirmas kartas, kada šio garsaus autoriaus kūryba pasirodė lietuviškai. Laikraštyje gana gausu anglų bei amerikiečių rašytojų, nors nusveria prancūzų tonas.

Beje, "Naujoji Romuva" anksti supažindino su būsimuoju Nobelio laureatu iš Lietuvos Č. Milošu. Vieną jo eilėraštį skaitome 1939 metų devintame numeryje. Tai "Knyga", kurią išvertė Juozas Kėkštas. Iš 1938 m. 31-32 numerio sužinome, kad tą vasarą Milošas viešėjo Lietuvoje: "Daugiausia laiko praleido mūsų kaime, Kėdainių, Kalnaberžės apylinkėse, kur gyvena jo giminės . . . Būdamas Lietuvoje, stengėsi pastebėti daugiausia tai, kas čia yra gero". Apie patį Milošą "Naujoji Romuva" tada taip atsiliepė: "Tai bus stipriausias jaunosios lenkų poetų generacijos poetas. Jis savo poezijoj liečia didžiąsias šių dienų metafizines problemas ir sintetina naujųjų laikų poezijos laimėjimus ... Jo pasirinktas poezijos kelias gali virsti ateities poezijos keliu". Tą vasarą Milošas apsilankė ir "Naujosios Romuvos" redakcijoje. Pasak laikraščio, jis "labai domėjosi Lietuvos kultūriniu gyvenimu . . . Lietuviškai supranta ir pasirinko lietuvių rašytojų veikalų ir mūsų žurnalų numerių, jų tarpe daug nr. nr. "Naujosios Romuvos". — Vėliau Juozas Keliuotis pasakojo, kad kai vokiečiai įsiveržė į Lenkiją ir Milošas susidūrė su sunkumais, mūsų valdžia jam išdavė Lietuvos pasą.

"Naujosios Romuvos" bičiulių sąjunga
Antras baras buvo "Naujosios Romuvos" bičiulių sąjungos skyriai provincijoje ir Kaune. Jų pradžia siekia 1932 metus. Tų skyrių matome Šiauliuose, Zarasuose, Tauragėje, Skuode, Prienuose, Telšiuose, Mažeikiuose ir kitur. Vienur jų veikla buvo itin veržli, kitur vidutiniška, o dar kitur ir pakrikdavo, kaip tai matyti iš "Naujosios Romuvos" 1938 m. 17 numerio. Ypač veiklus buvo Ukmergės skyrius, kuriam vadovavo P. Grajauskas. 1937 m. gruodžio mėnesį ten su paskaita buvo atvykęs žurnalistas V. Gustainis. Kitų metų pradžioje, bičiulių pakviestas, ten kalbėjo žymusis filosofas Leonas Karsavinas, kurio tema buvo "Tautinės kultūros esmė". Laikraščio korespondentas po to rašė: "Paskaita, kurios klausėsi perpildyta erdvoka salė žmonių, buvo itin įdomi ir reikšminga". Tų pat metų "Naujosios Romuvos" 15 - 16 numeryje vėl randame: "Naujosios Romuvos Ukmergės bičiuliai balandžio 4-10 surengė socialinę savaitę. Paskaitas skaitė dr. P. Slavėnas — "Asmenybė ir socialinis klausimas"; dr. A. Maceina — 1. "Bažnyčia ir socialinis klausimas", 2. "Socialinis klausimas naujaisiais laikais"; dr. Pr. Dielininkaitis — "Valstybė ir socialinis klausimas". Paskaitomis ukmergiškiai buvo labai susidomėję. Klausytojų prisirinkdavo pilna Jachtklubo salė".

Tauragėj bičiuliai darbavosi kukliau: ten į susirinkimą ateidavo "apie 20 rinktinių inteligentų" (N. R. 1938, Nr. 17).

Anykščiuose skyriaus iždininko pareigose matome rašytoją Antaną Vienuolį. Galima suminėti ir vieną kitą pirmininką: Prienuose — St. Barzdukas, Pasvalyje — St. Rauckinas, Plungėje — K. Pabedinskas, Zarasuose — J. Žagrakalys.

Kaune — klubo posėdžiai
Kaune veikė "Naujosios Romuvos" klubas, savo posėdžiams rinkęsis didžiąsias Lietuvos kultūrinio, visuomeninio ir netgi ekonominio gyvenimo problemas. Čia reikėtų pabrėžti, kad šie svarstymai nesitenkino teorija, — dažnais atvejais buvo siekiama ir konkretaus vaisiaus. Geras pavyzdys gali būti Lituanistikos Instituto reikalas. "Naujoji Romuva" tą klausimą ypač uoliai kėlė ir 1937 m. vieną klubo posėdį paskyrė šiai temai. Pagrindinį pranešimą padarė prof. Pr. Skardžius. Jo nuomone, Lituanistikos Institutas "pradžioje turėtų apimti tik lietuvių kalbą, rašliavą, tautosaką, senąjį Lietuvos meną, etnografiją, archeologiją ir Lietuvos istoriją" (N. R. 1937, Nr. 48). Anot jo, su laiku Lituanistikos Institutas galėtų virsti "ištisa Lietuvių Mokslo Akademija, kuri yra mūsų visų tikslas ir svajonė".

Be Pr. Skardžiaus, posėdyje šiuo reikalu kalbėjo J. Grinius, Z. Ivinskis, J. Ambrazevičius, K, Pakštas, A. Salys, A. Žmuidzinavičius, VI. Viliamas, A. Graičiūnas ir A. Rūkštelė. Įžanginį žodį tarė J. Keliuotis. "Naujoji Romuva", kaip ir kiti laikraščiai, instituto klausimu toliau spaudė. Atsiliepė balsų ir iš provincijos. Ir taip po nepilnų metų nuo ano posėdžio skaitome "Naujojoje Romuvoje": "Rugsėjo 27 seimas priėmė Lituanistikos Instituto statutą" (Nr. 40).

Štai keletas kitų klubo posėdžiuose nagrinėtų klausimų: mokyklos problema Lietuvoje, universiteto reforma, meno problema, mūsų dramos teatro būklė, literatūros reikalai, biurokratizmas Lietuvoje, Kauno miesto tvarkymas, ekonominiai lietuvių reikalai ir svetimtaučiai, mūsų tautos kultūros gyvėjimas . . . Pastarajame posėdyje pagrindinį pranešimą padarė Vydūnas, atvykęs iš Tilžės.

Viename kitame iš tų posėdžių ir man teko būti. Iš jų išliko keletas gyvų detalių. Dar ir dabar prieš akis stovi Stasys Šimkus. Garsusis kompozitorius kalbėjo kažkaip su pertraukomis. Būdavo, sustos viduryje sakinio, pagalvos, žvelgs į lubas, persisvers į kitą šoną, — ir paskui baigs savo mintį. Kitą kartą nustebino Martynas Yčas, Buvo svarstoma jaunimo problema. Pradžiai Yčas išsitraukė lapą su aibe kaltinimų jaunimui, — atrodė, kad mūsų vaikinai dar tik vakar ar užvakar būtų nusiaubę šalį. Perskaitęs, kalbėtojas paklausė: kaip manote, kada buvo tai parašyta? Kai mes dairėmės vienas į kitą, nežinodami, ką sakyti, jisai paaiškino: tai vertimas lotyniško teksto iš viduramžių. Dar kitą kartą Petras Cvirka man linksmai pasakojo, kad Vincas Krėvė, kalbėdamas posėdyje, supainiojo savo dramų vardus. Aš ten tada nebuvau.

Minėtas problemas gyvai kėlė ir kiti laikraščiai. 1937 metais "Naujoji Romuva" pagyrė "XX Amžių" už aktualius straipsnius, "kurie rado gražaus pritarimo visuomenėje: štai Lietuvos elektrifikacija, Lietuvos atstatymo klausimas, Lietuvos vakarų atlietuvinimas ir kultūrinimas, katalikų akcija etc. . . ." Išvada — dienraštis akcentuoja "kūrybos ir pozityvumo primatą" (Nr. 27-28).

Svarbiausias laikraščio siekimas
Iš "Naujosios Romuvos" straipsnių ir svarstymų aiškiai matyti, kad svarbiausias jos siekimas buvo kultūrinė Lietuva. "Vienu svarbiausių 'Naujosios Romuvos' tikslų yra lietuviškosios kultūros ugdymas", sakė Juozas Keliuotis, pradėdamas posėdį, skirtą Lituanistikos Instituti. — Mes pasidarysim tikrai kultūringi tik lietuviškosios kultūros kūryba, jos branginimu ir jos ugdymu". Kitu atveju vėl skaitome, kad šis žurnalas "sudaro stiprų kultūros sąjūdį, kuriame dalyvauja mūsų gerieji menininkai, rašytojai, mokslininkai ir visuomenininkai" (1938, Nr. 49).

"Juozo Keliuočio idealizmas, universali tolerancija ir intelektualinis subrendimas Prancūzijoje nepaprastai patraukliai veikė mūsų jaunąją kartą", rašė 1982 m. "Drauge" rugpjūčio 21 d. dailininkas A. Valeška, artimas "Naujosios Romuvos" ir jos redaktoriaus talkininkas. Tame pat numeryje poetas Bernardas Brazdžionis priminė, kad kai po studijų ir kelionių Europoje "J. Keliuotis grįžo į Kauną, iš karto su juo siūbtelėjo nauja moderniosios Europos dvasia".
"Naujosios Romuvos" patrauklumas laikraštį stiprino ir medžiagiškai. Tada administracijoje ten keletą metų dirbęs Kazys Karuža nurodo, kad pradžioje laikraštis nesiekė nė tūkstančio egzempliorių, o paskui išaugo iki septynių tūkstančių.

"Naujoji Romuva" savo mintis skelbė drąsiai ir kartais aštriai. Todėl kai kurie laikraščio straipsniai virto garsenybe, — kaip kompozitoriaus K. Banaičio "Profesorių baletomanija" ir "Tema ir variacijos". Nėra ko stebėtis, kad būta ir atkirčių. Štai skaitome, kad teatro direktorius V. Žadeika atima "Naujosios Romuvos" žurnalistinį bilietą, arba vėl už straipsnį apie Vytauto Didžiojo bažnyčios restauravimą redaktorius traukiamas į teismą (1939, Nr. 41). Šia proga "Naujoji Romuva" susikirto su "XX Amžiumi". Savo laiku Kaune buvo pasklidę gandų, kad Juozas Keliuotis susilaukęs fizinių grasinimų už straipsnį apie vieno muziejaus sutvarkymą.

Žinoma, spaudos darbe panašūs nemalonumai nėra kokia naujiena. Pagaliau įvairūs kliuviniai anaiptol nemažino "Naujosios Romuvos" ryžto ir entuziazmo. Ir jeigu kam šiandien ateitų klausimas, kas anomis dienomis stipriausiai ir kūrybiškiausiai judino kultūrinį gyvenimą, atsakymo netektų ilgai dairytis: Juozo Keliuočio redaguojama "Naujoji Romuva". Iš jos anuomet dvelkė gaivūs vėjai, plaukė gyvastinga srovė, atnešusi Lietuvai ne tik drąsių svajonių, bet ir naujas gaires bei ištesėjimus.

Juozas Keliuotis pokario metais
Tą kilnų ir drąsų Juozo Keliuočio triūsą dvasiniam Lietuvos pakėlimui, kaip ir daugelio kitų darbus, išardė karas.

Pokario metais švietimo komisaras ar ministeris J. Žiugžda tuo pačiu raštu išmetė iš tarnybos jį ir dr. A. Jušką. Šisai kalėjime buvo išlaikytas ne taip ilgai, o Keliuočio vargai nesibaigė kalėjimu. Kaip jis pats pasakojo, po Vilnių anuo laiku vaikščiojo du žinomesni literatai (suminėjo ir jų vardus), šaukdami, kad "Keliuotį reikia likviduoti", o jį tada užstojo Petras Cvirka.

Nežiūrint užtarimo, jį nesiliovė tardęs saugumas — ir vedė vis pas aukštesnius inkvizitorius, kol buvęs "Naujosios Romuvos" redaktorius pateko į paties saugumo viršininko A. Guzevičiaus rankas. Ir pagaliau jis atsidūrė teisme, apkaltintas net keturiais punktais. Du iš jų buvo jam primetamos nuodėmės už nacionalizmą ir kosmopolitizmą. Kiti du, rodos, skambėjo taip: liberalizmas ir klerikalizmas. Teisme, kaip pats prieš keletą metų pasakojo, jis teisinosi taip: tie kaltinimai panaikina vienas kitą, kaip prieštaraujantys, kadangi jei aš esu kosmopolitas, tai negaliu būti tuo pačiu ir nacionalistas, o jei liberalas — negaliu būti drauge ir klerikalas. Nepaisant logikos, teismas už kiekvieną punktą Keliuočiui dėjo po penkiolika metų, taigi iš viso — šešiasdešimt. Bausmės atlikti buvo išvežtas tolimon šiaurėn, pas baltąsias meškas, kaip ten žmonės sako.

Iš laiško matyti, kad jis susilaukdavo pašalpos iš Lietuvos. Ypač šiltai Juozas Keliuotis minėjo rašytoją Antaną Vienuolį, "humaniškiausią žmogų, kuris padėjo kitiems, kiek tik galėdamas". Gaudavo ir cigarečių. Kur jis buvo nutrenktas, netoliese stovėjo mokykla. Vaikai kažkaip užuodė, kad jis — didelis raštų skaitytojas, ir kartą atvilko jam visą glėbį knygų. Kai pasiteiravo, iš kur gavo, jie pasigyrė: "Paėmėm iš mokyklos. Sargas girtas, o direktorių užrakinom". Kitu atveju su knygomis išėjo prasčiau. Vaikai ėmė kaulyti, kad duotų jiems cigarečių už paslaugą. Nieko nepešę, jie padegė trobą, užtrenkę duris, kad Keliuotis neišeitų. Dūmai veržėsi į vidų ir dusino. Gelbėdamasis, numetė jis vaikams rūkalų ir taip išsivadavo.

O iš ilgos, šešiasdešimt metų, bausmės jį ištraukė rusų rašytojas Uja Erenburgas, su kuriuo buvo pažįstamas iš Paryžiaus laikų, dabar užtaręs Maskvoje.

Grįžus Lietuvon: "jaučiuos labai vienišas" . . .

Lietuvon Juozas Keliuotis buvo grąžintas 1956 metais. Apie tai jis rašė:

"Aš tik pernai rugpjūčio 15 d. grįžau į Lietuvą ir apsigyvenau Vilniuje. 1945 m. pavasarį išvykau iš Lietuvos, 1947 m. buvau grįžęs, o 1951 m. sausio m. vėl iš jos buvau iškeliavęs. Pergyvenau visas karo ir jo pasėkų audras, pakėliau visus vargus, kokių tik būna ant žemės rutulio. Bet išlikau gyvas, tik dabar sergu hipertonija, širdimi ir nervais. Intelektualinį darbą savo bute galiu dirbti, tad daug skaitau ir rašau, daug mąstau ir svajoju, bet tik kartkartėmis atspausdinu vieną kitą mažmožį, pagal tai prašau nedaryti apie mane jokių sprendimų. Pastovaus darbo neturiu, gyvenu kaip laisvas bohemiškas rašytojas. Retkarčiais aplankau vieną kitą pažįstamą, kai kada ir mane aplanko tūlas jaunesniųjų literatų ir dailininkų. Apskritai jaučiuos labai vienišas, kaip skenduolis ar koks nors padegėlis. Gamtos grožis man daugiausia teikia džiaugsmo, o Vilnius man nuostabiai gražus, kiekvieno pasivaikščiojimo metu pastebiu vis naują ir įdomų jo grožio aspektą. Labai gražios ir Vilniaus apylinkės" (Laiškas iš Vilniaus, 1957.X1.3).

Savo laiške, kurį parašė Kaziui Bradūnui ir kurį įsidėjo "Draugas" (1983.IV.30), Juozas Keliuotis nurodo savo vienatvės priežastį:

"Už mane vyresnės kartos rašytojai, dailininkai, muzikai ir mokslininkai jau beveik visi yra mirę. Ir kol jie buvo gyvi, aš niekados nesijaučiau vienišas. Jie ir materiališkai, kiek galėdami, mane rėmė. Tai buvo A. Vienuolis - Žukauskas ir P. Vaičiūnas, V. Mykolaitis - Putinas ir K. Boruta, S. Čiurlionienė ir Lazdynų Pelėda, P. Rimša ir J. Vienožinskis, prof. P. Šivickis, prof. P. Jurgutis, prof. A. Purenąs ir prof. K. Šalkauskis. Jiems mirus, man pasidarė labai liūdna ir sunku. Mano kartos dar gyvi tebesą intelektualai labai nutolo nuo manęs arba pasidarė mano priešai".

Tame pat laiške Juozas Keliuotis sakosi suartėjęs su naujausiąją karta, su kuria susidarė "normalesni ir šviesesni santykiai. Ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi jos pozityviu kuriamuoju darbu ir tikiu šviesesne Lietuvos ateitimi. Iš tiesų mes turime tik vieną Tėvynę: ji mūsų motina, ji mūsų visos gyvybės šaknys".

Jis dar atsigaudavo, klausydamas muzikos, kurią mėgo "nuo pat vaikystės metų. Ir dabar ji man pasidarė didžiausia gyvenimo paguoda ir vienintelis džiaugsmas".

Laiške minimas prof. P. Jurgutis turbūt yra Vladas Jurgutis.

Sugrąžintas Lietuvon, Juozas Keliuotis gavo pensiją: 15 rublių mėnesiui! Prabėgus kiek metų, ji buvo pakelta iki 45 rublių. Pasakojama, kad kai nuvažiavo į Palangą, negavo kur prisiklausti — taip ir miegojo po pušim, prieangy, kai naujoji ponija poilsiavo vilose. Vis dėlto tuo ar kitu atveju Palanga jį atgriebė. Štai ištrauka iš laiško Kaziui Bradūnui:

"Dažnai ir susergu. Šį pavasarį, rodos, buvau patekęs į beviltišką būklę. Bet Palangoj vasarodamas vėl tvirtai atsistojau ant kojų".

Atsiminimai ir kiti raštai
Juozas Keliuotis nesitenkino knygų ir žurnalų skaitymu, muzikos klausymu. Jis daug rašė. Apie tai jis užsiminė savo laiške man iš Vilniaus, 1974. 11.18:

"Aš iš Paryžiaus gaunu knygų ir žurnalų, gaunu ir naujausios muzikos plokštelių, tad galiu sekti ir studijuoti beveik viso pasaulio literatūros, dailės, muzikos, teatro ir intelektualinės veiklos gyvenimą. Bet, deja, su niekuo negaliu savo žiniomis dalintis, nes niekur nieko nedėstau ir nė viename leidiny nieko nerašau. Tik mūsų teatrams (Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių) esu išvertęs septynias pjeses, kurių penkios jau vaidinamos, o dvi dar laukia savo eilės, dar kartkartėmis mūsų žurnalams ("Pergalė", "Literatūra ir menas" ir "Kultūros keliai") išverčiu novelių iš šių dienų Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos didžiųjų rašytojų. Anksčiau grožinė leidykla yra atspausdinusi keliolika klasikinės prancūzų literatūros mano vertimų. Esu parašęs atsiminimų apie mūsų vyresnės kartos rašytojus ir dailininkus (J. Tumą-Vaižgantą, Vincą Krėvę, J. A. Herbačiauską, V. Mykolaitį - Putiną, Faustą Kiršą, Balį Sruogą, S. Nėrį, J. Vienožinskį, V. Eidukevičių), bet jie tebeguli neatspausdinti. Esu parašęs pjesių ir romanų, bet ir jie nežinia ko laukia . . . Ir beveik visi mano rankraščiai yra patekę į bibliotekas ir muziejus: pas save aš beveik nieko neturiu, išskyrus 5000 tomų bibliotekos, daugybės muzikos plokštelių, mūsų dailininkų paveikslų ir didelės didelės kančios" . . . Laiške minimi "Kultūros keliai" turbūt yra "Kultūros barai".

Jis sakėsi atsiminimų parašęs bene keturis tomus. Kiek buvo galima suprasti, jis bent dalį jų turėjo pas save, nors valdžia norėjo perimti į savo rankas. Anot Juozo Keliuočio, ten juos padės į specfondus, ir niekas jų nematys. Vėliau iš atsiminimų šis tas buvo spausdinta, pavyzdžiui, apie Herbačiauską, Faustą Kiršą. Buvo spausdinamas straipsnis ir apie S. Nėrį, bet, kaip jis pasakojo, įstrigo į bėdą su redakcijomis dėl kažkokių pertvarkymų, ir taip reikalas liko neišnarpliotas. "Matyti, jie labai ilgai redaguojami" (Laiškas, 1977. V. 10). O paskutiniu metu, kaip patsai sakė, jis rašė tik poeziją.

Apie savo spausdintą "vieną kitą mažmožį" jis ne tik laiške, bet ir gyvu žodžiu prašė "nedaryti apie mane jokių sprendimų", tai yra, neimti už tikrą pinigą. Čia Juozas Keliuotis galėjo mintyje turėti tokius savo straipsnius kaip "Tiltas, kurio nėra" ir kitus, kritikuojančius išeiviją. Juozas Girnius, minėtame savo straipsnyje, kreipdamasis į Keliuotį, jam tarė:

" 'Tiltas, kurio nėra' ir liks tokiu, kurio nebus, jei norima tilto su pačiu okupaciniu režimu. Kol tarp lietuvio ir lietuvio stovi okupantas, nėra lengva kalbėtis. Nėra lengva ir skirti, kas iš širdies pasakyta ir kas iš šalies padiktuota. Turime tai suprasti, tad ir suprantame".

Juozas Keliuotis šį straipsnį buvo gavęs ir pasakė, kad tai, kas ten parašyta, yra teisinga.

Jis atsiliepė laišku (1973.II.7), dėkodamas Juozui Girniui "iš visos širdies" už sukakties paminėjimą ir už linkėjimus, o paskui pastebėjo:

"Jūs apie mane parašėte labai teisingai ir korektiškai, labai nuoširdžiai ir taktiškai. Tai man suteikė didelio ir tyro džiaugsmo, kurio dabar retai man tenka patirti. O mano draugai, skaitydami Jūsų straipsnį, beveik visi gaivališkai apsiverkė, nes puikiai žino, ką aš ligi šiolei esu patyręs ir ką dar turėsiu patirti. Tik Jūs per mažai savo straipsny atkreipėte dėmesio į tai, ką esu nuveikęs literatūros, dailės ir teatro kritikoje ir teorijoje. Bet užtat Jūs, man visiškai netikėtai, priminėte mano "kuriamąjį veiklumą", kurį aš pats jau labai seniai buvau pamiršęs. Aš puikiai suprantu, jog straipsnio rėmuose visko neįmanoma aprėpti. Be to, aš esu baigęs ne Rokiškio, bet Panevėžio gimnaziją, nes tada Rokišky dar nebuvo pilnos gimnazijos. Aš esu gimęs Joniškio vienkiemy, kuris ir dabar tebėra, tik jau įjungtas į Rokiškio miesto sritį".

Tame pat laiške jis nusiskundžia, kad "visi mano raštai tebėra neatspausdinti". Tarp tų raštų yra atsiminimai, trys dramos ir trys romanai, be to, dar "prieš karą parašyti ir tik pradėti rašyti literatūros, dailės ir teatro etiudai, kaip antai: "Poezijos psichologija ir estetika", "Didieji XX amžiaus rašytojai", "Modernusis menas", "Didieji pasaulio genijai . . ."

Ir dar šie žodžiai iš to laiško:

"Man žadama tuojau po mano mirties tai pradėti spausdinti. Žinoma, per ilgai jos neteks laukti . . ."

Sukaktis
1982 m. atšventė Juozas Keliuotis savo amžiaus aštuoniasdešimt metų sukaktį. "Nė viena oficiali įstaiga ar organizacija jos neminėjo ir manęs nepasveikino", rašė jis viename iš paskutinių savo laiškų, kurį 1983.VIII. 13 paskelbė "Draugas". Tačiau lankytojų netrūko — jis net suskaičiavo, kiek apsilankė rašytojų, literatūros istorikų, dailininkų mokslininkų, filosofų, dramos aktorių, muzikų, inžinierių, giminaičių. "Gydytojų nebuvo nė vieno . Nebuvo ir ekonomistų", pastebėjo Juozas Keliuotis. Kiti atnešė dovanų, filosofai — net ąžuolų lapų vainiką. Ateitininkai atsiuntė dovanų iš svetur. Kalbų ir linkėjimų nebuvo. "Tik gėrėm kavą, vyną, konjaką, valgėm saldainius ir žiūrėjom į meno kūrinius. Aš tylėjau, kartkartėmis nusišypsodamas" (tp.). O laiške Juozui Girniui jis dar pridūrė; "Man per smarkiai daužėsi širdis, svaiguliavo galva ir liepsnojo smilkiniai. Aš norėjau, kad Šia proga būtų atspausdinti mano atsiminimai apie Lietuvos rašytojus ir dailininkus, suvaidinta mano tragedija "Vėtra Velionytė" ir paskelbtas mano eilėraščių rinkinys. Bet tai padaryti tik žadama" . . . (1982. IX.7).

Galima būtų spėlioti, apie ką daugiau sukosi Juozo Keliuočio mintys ir norai, kai jis tylėdamas ten Antakalnyje sėdėjo. Gal keliavo į savo mažas dienas kaime, — jos visados atbėga senatvėje, gal mąstė apie veržlius studento laikus Kaune ir Paryžiuje, gal jam vaidenos, kad kuris mūsų akademikas svetur parašys jo monografiją ar pereis per "Naująją Romuvą" ir duos išsamesnę studiją apie jos išverstą vagą, kadangi Lietuvoje ir jam pačiam tas žurnalas buvo nepasiekiamas: "Bibliotekose saugomi ir 'Naujosios Romuvos' komplektai ir jie man neprieinami" (Draugas, 1983.IV.30). Tad atsiminimus apie "Naujosios Romuvos" epochą jis rašė iš galvos.

Paskutiniame savo laiške J. Girniui užpernai gruodžio 10 dieną Juozas Keliuotis dar sykį grįžta prie savo atsiminimų "apie Lietuvos didžiuosius rašytojus ir dailininkus" . . . Jie "tebėra nespausdinti atskiru leidiniu. Tai man nuolatinė kruvina žaizda. Ir mano tragedijų teatrai dar nevaidina".

Ir taip pačiame jo amžiaus saulėleidyje prieš mūsų akis iškyla tragiškas paveikslas vyro, kuris tiekos plušėjo ir padarė kultūriniam ir kūrybiniam savo žemės ūgiui, kuris paskui už savo taurius siekimus buvo tiek trankomas, tiek kentėjo ir liko toks vienišas su savo didžiais sapnais, savo kartos vengiamas, kaip rašė laiške. O vis dėlto jis nepalūžo ligi galo: "Bet aš nepalūžau ir iškentęs visus negandus ir pakėlęs visas epochos man suteiktas kančias", rašė jis aname laiške K, Bradūnui.

Tą paskutinę vasarą Juozui Keliuočiui buvo atgaiva, kad "su architektais ir filosofais" pasivažinėjo po Lietuvą, kurią jis taip brangino. "Šios kelionės mane tiesiog pajaunino ir sustiprino", rašė jis savo aname paskutiniame laiške. O iš anksčiau "Drauge" paskelbto laiško patiriame, kad Sudervėj jis negalėjo "atsigrožėti Stuokos - Gucevičiaus bažnyčia . . . Druskininkai bene bus gražiausias miestas Lietuvoje . . . Laisvės alėja dabar iš tiesų grožio šedevras, visiškai sulietuvėjus . . . O ketvirtą sekmadienį su keturiom mergaitėm nuvykau prie Tyliojo ežero, kuris labai primena Keturių Kantonų ežerą Šveicarijoj. Vienu žodžiu, Lietuva — nuostabaus grožio kraštas. Reikėtų tik, kad ir jos gyventojai darytus tokie gražūs, įdomūs ir originalūs".

Tuos Lietuvos grožio paveikslus niaukė neišvengiama lemtis. Po nuostabių Lietuvos vaizdų Juozas Keliuotis tame laiške (Draugas, 1983.VIII. 13) tuoj pat žvelgia į artėjantį siaubą:

"Kaip matote, aš dar judu. Švenčiu savo jubiliejus, o mirtis jau beldžiasi į mano padangę. Tik šiemet jau du kartu buvau praradęs sąmonę . . . Visiškai artimų bičiulių neturiu, todėl jaučiuosi labai vienišas. Vienišas stebiu savo gyvenimo prarają, vienišas prieš vis artėjantį ir didėjantį siaubą . . . Bet žmogus kaip vienas gimsta, taip vienišas ir miršta. Niekas čia jau nieko negali padėti".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai