Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTAS BACEVIČIUS SAVO LAIŠKUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Prunskis   
Prieš daugelį metų kompozitorius, pianistas Vytautas Bacevičius koncertavo Chicagos universitete. Prisirinko pilna salė studentų ir profesūros atstovų. Bacevičius buvo geroje formoje ir kažkaip miela buvo, kad tas talentingasis pianistas virtuozas yra lietuvis, sugebantis savo piano garsais užburti jaunimą mokslo šventovėje.

Tarp mūsų buvo užsimezgęs 20 metų, nors ir su pertraukomis užtrukęs susirašinėjimas. Savo pirmajame laiške (1949.VII. 13) jis pasakojosi, kad Jeronimas ir Henrikas Kačinskai, Zenonas Nomeika, Mykolas Saulius — tai jo geriausi bičiuliai iš Lietuvos ir iš Paryžiaus, kad jis taip artimai pažįsta jų gyvenimą ir jų kūrybą. Siūlėsi apie juos parašyti straipsnių ciklą ir drauge atskleidė savus rūpesčius:
"Aš, visuomet būdamas idaelistiš-kai nusiteikęs, parašyčiau nedvejodamas minėtus straipsnius nemokamai, bet šią vasarą visi mano mokiniai išvyko anksti atostogų dėl didelių karščių, palikdami mane iki rugsėjo mėnesio be jokių šaltinių pragyvenimui. Negana to, kad badauju, tai dar neturiu kuo sumokėti už butą ir už pianą, o koncertų šią vasarą beveik visai nerengia resortuose dėl didelių karščių.
"Bijau, kad neišvežtų piano, kuris yra mano pragyvenimo šaltinis ir kuris man yra taip reikalingas dabar, kada rengiuos rudens koncertams ir rašau visas dienas Con-certo No. 3 su simfoniniu orkestru". Pabrėžė, kad jo padėtis tragiška ir prašė avansų.
Savo straipsnius Drauge sekė, ir, jei kiek užtrukdavo jų spausdinimas, paklabendavo laiškeliu, kad nebūtų užtrunkama.

Laiškuose parodydamas daug nuoširdumo ir atvirumo, 1949 rugpjūčio 21 d. pasakojosi:
"Aš buvau 10 metų koncertų bei operos kritiku Ryte, XX Amžiuje ir Lietuvos Aide. Be to, buvau parašęs minėtoje spaudoje ir žurnaluose Naujojoj Romuvoj, Židiny ir Vaire apie 1,000 moksliškų straipsnių.

Paryžiuje rašinėdavau prancūzų kalba apie lietuvių pasaulinę ir bažnytinę muziką vedamuosius straipsnius didžiausiam muzikos magazine Le Menestrel ir pagaliau daug straipsnių Amerikos lietuvių spaudoje . .

Painformuodamas apie savo pasiruošimą, rašė:
"Buvau baigęs ne tik Lenkijos ir Paryžiaus konservatorijas su diplomais Premier Prix, bet taipgi filosofiją Paryžiaus Sorbonoj ir filosofiją bei lituanistiką Lietuvos universitete. Būdamas Kauno valstybinės konservatorijos profesorius, dėsčiau ne tik aukštąjį piano kursą ir kompoziciją, bet taipogi turėjau estetikos katedrą. Mano estetikos konspektas buvo išleistas Lietuvoje. Pagaliau esu leidęs Kaune liuksusinį iliustruotą žurnalą Muzika ir Teatras, panašų į Berlyno muzikos žurnalus".

Atvirumo pagautas, laiške pasisako: "Būdamas dideliu entuziastu ir nuoširdžiai, idealistiniai nusiteikusiu žmogum, taip pat esu geru kataliku . . ."

Šiam mūsų muzikui buvo susidarę didelių sunkumų pasilikti JAV-se, ir tai jis labai pergyveno, apie ką galima spręsti iš (1950.1.10) jo laiško, kuris tikrai buvo desperatiškas ir atskleidžiąs jo, menininkui būdingą, jautrią prigimtį: "Liko man dar vos tik kelios savaitės gyventi mūsų planetoje, ir tokiame tragiškame momente visi lietuviai mane apleido . . . Todėl, praradęs bet kokią viltį, dar prieš mirtį bandau kreiptis pas Jus . . . Gal Jūs sutiksite mane gelbėti nuo deportacijos į Lietuvą, kur manęs laukia tikra mirtis iš bolševikų kraugerių rankų. Inspektorius M. (Dept. of Justice, Expulsion Section) New Yorke pasiuntė į Washingtoną savo rekomendaciją dėl mano deportacijos, kuri buvo patvirtinta ir apie ką man buvo pranešta raštu gruodžio 24 d."

Toliau jis pasakojasi nesulaukęs paramos iš kai kurių lietuvių pareigūnų ir aukštai visuomenėje esančių asmenų. Nujausdamas priežastį, jis pats tame laiške rašė:
"Lietuviai vis turi galvoje tai, kas su manimi atsitiko, ne iŠ mano kaltės (pabraukta V. B.), 1940 m. man čia atvažiavus. Tada aš buvau apgautas Lietuvių meno sąjungos ir jos pirmininko Kubiliaus, kuris mane pakvietė keliems koncertams, užtikrindamas mane, kad jų organizacija nėra komunistinė ir nieko bendra su politika neturi.

"Patyręs apgavystę, aš nuo jų atsitraukiau į kelis mėnesius ir tada buvau parašęs lietuvių spaudoje du viešus pareiškimus, kad aš trokštu matyti nepriklausomą Lietuvą ir kad niekad komunistu nebuvau ir nesu. Tačiau, kada man reikėjo 1940 m. pradžioje pratęsti lietuvišką pasą (o konsulas J. Budrys ant manęs pyko), tai tie lietuviški komunistai iš Liet. meno sąjungos ir ypač Lietuvos žydas R.M., kuris buvo tos sąjungos priskirtas mano sekretorium, baisiai jie visi čia mane terorizavo, versdami keisti liet. pasą į sovietinį ir grasindami, kad, jeigu aš atsisakysiu tai padaryti, tai mano tėvas bus ištremtas į Sibirą ir aš pats būsiu tuoj sulikviduotas, ką man irgi pasakė Sovietų konsulas New Yorke. Aš, baisiai persigandęs, norėjau gelbėti savo tėvelio, esančio Kaune, gyvybę, bet jau po kelių mėnesių grąžinau Sovietų konsului tą pasą ir pareikalavau grąžinti man mano lietuvišką pasą, ką jis atsisakė padaryti, bet pareiškė, kad mane sulikviduos ir kad Maskvoje 1942 m. esanti surengta byla prieš mane su sprendimu mane sulikviduoti už tai, kad aš nekenčiu komunistų, kad draugauju su lietuvių patriotais ir atsisakau būti sovietinės Lietuvos artistu. Be to, jis pasakė, jog viską darys per savo agentus, kad aš negaučiau Amerikos pilietybės, o tas M. pareiškė, kad esu antisemitas ir kad jis mane įtrauks į antisemitų knygą.
"Aš, būdamas Argentinoj 1939-1940 m. nedaviau nei vieno koncerto komunistams, su kuriais tenai kovojau ir kurie prieš mane rašė".
Tame pačiame laiške V. Bacevičius pasakoja, kad komunistų šmeižtai ir skundai prieš jį nustatę net Lietuvos konsulato žmones Amerikoje. Pakartotinai pabrėžia, jog jis yra patriotinių nusistatymų. Teigia, kad iš jo net buvo reikalaujama 750 dolerių kyšių; tada jis nebūtų deportuotas ... Jis apie tai pranešęs FBI, kuri paskyrė inspektorių Urboną, kad tas viską ištirtų. Kyšių reikalautojai buvę rasti kalti.
Prašydamas užtarti pas senatorius, Bacevičius rašė: "Esu sąžiningai visai švarus ir ramus ir todėl nesuprantu, kodėl žmonės mane taip skriaudžia . . . Visas mano gyvenimas ir mano darbai tai tik muzika, muzika, muzika, ir aš nieko daugiau nežinau. Politika niekuomet nesidomėjau ir ja neužsiiminėjau. Esu dievobaimingas ir geras katalikas ir kas sekmadienį visada vaikštau į bažnyčią" (paskutinieji žodžiai V.B. pabraukti).

Patyręs, kad net spaudoje apie jį neigiamai atsiliepta, 1950 m. rugsėjo 21 d. primena, kad jam terūpi tik muzika. Sumini, kad jo simfonijos buvo atliktos Buenos Aires, Paryžiaus ir bemaž visų Europos sostinių koncertuose ir Amerikos filharmonijų salėse. Carnegie Hali salėje New Yorke jis jau greit duosiąs savo penktą rečitalį.

Kitame laiške (1950.X.21) užsimena kūrybos klausimą: "Jūs žinote, kad mes tremtyje šešerius metus rašėme nepagalvodami apie atlyginimą, bet norėdami užpildyti savo dvasinį troškulį. Trejus metus redagavau Tėviškės Garsą, dėdamas visas savo pastangas. Gal dėl to ir čia atsiradau plikas, kad nepasirinkau 'biznio' kelio. Ne aš vienas toks buvau, bet čia jau tokių skaičius mažėja. Honoraras — opus klausimas, bet ne esminis. Tiek tik, kad reikia rašyti laisvalaikiu, kurio tiek maža. Bet nerašyti neįmanoma. Dvasia reikalauja savo, bet aplinkybės   neleidžia   jai   pasireikšti . . ."

Mūsų susirašinėjimas tęsėsi keletą metų, nors dar vis nebuvome vienas kito matę. Spaudoje iškilus prieš jį priekaištams, V. Bacevičius, norėdamas artimiau susipažinti su savo praeitimi, 1950 m. spalio 27 d. rašė:
"Esu žurnalistas 26 metus. Per tą laikotarpį esu parašęs Lietuvoje su viršum du tūkstančius straipsnių: Lietuvos Aide, Ryte, XX Amžiuje,
Lietuvos Žiniose, Vaire, Židiny, Naujoje Romuvoje ir t.t. Mano straipsnių buvo iš muzikos srities, bendrai meno, architektūros istorijos, estetikos, filosofijos, psichologijos, etikos, socialinio pobūdžio, kelionių aprašymai, edukacinio pobūdžio, disertacija apie dvasinį paveldėjimą ir daugybė kitų.

"Lietuvos spaudoje buvau muzikos koncertų ir operos kritiku 13 metų. Kaip ilgametis Kauno valstybės konservatorijos profesorius buvau parašęs ir išleidęs savo Estetikos konspektą, kuris turi penkis skyrius: 1. Bendroji estetika, pagrįsta filosofinėmis sistemomis, 2. Muzikos estetika, 3. Architektūros stiliai, 4. Tapyba ir 5. Skulptūra. Konspektas buvo iliustruotas architektūros pavyzdžiais . . . Pietų Amerikoje lietuvių spaudoje parašiau keletą straipsnių, o Jungtinėse Amerikos Valstybėse per 10 metų esu parašęs kelis šimtus straipsnių. Paryžiuje ra-šinėdavau vedamuosius apie lietuvių muziką prancūzų kalba seniausiam, didžiausiam bei svarbiausiam muzikos žurnalui Le Menestrel."

Matyt, tuo laiku Bacevičius pergyveno kažkokią sunkią vienatvę, kad laiško pabaigoje rašė: "Labai dažnai galvoju apie Jus ir Jūsų draugiškumą, kurį aš labai vertinu".

Vytautas Bacevičius stengėsi į savo kūrinius įvesti lietuviškų motyvų. Laiške 1955 m. rugsėjo 14 d. jis rašė:
"Prašau man atleisti, kad tuoj neatsakiau į Jūsų malonų laišką, bet buvau užimtas kopijavimu orkestro partijų savo Trečios simfonijos (keturių dalių), kuri bus atlikta Stutt-garte, Vokietijoje, lapkričio mėnesį. Ta proga pastebėsiu, kad pirmoj ir antroj tos simfonijos dalyse naudoju apsčiai lietuvių temas, gi ketvirtoj daly pasigirsta netoli galo Amerikos himnas. Taip pat Stuttgarte lapkričio mėnesį bus atliktas mano Trečias stygų kvartetas (su panaudota lietuvių tema antroj daly). Siunčiu Jums pasirinkimui du savo atvaizdu ir prašau atleisti, kad ne-siunčiu matricų, nes jų negaliu išpirkti (už 10 matricų pareikalavo 8 dol.), neturėdamas šituo metu pinigų . . .

"Naujoj rezidencijoj ir vėl pradėsiu rengti mėnesinius 'musicals', savo gausiems svečiams, žymiems artistams dalyvaujant. Jums pageidaujant, siunčiu spausdintą sąrašą savo 17-kos veikalų simfoniniam orkestrui. Penktą simfoniją (3-jų dalių) rašau šiuo metu. Be to, turiu 3 stygų kvartetus, 7 veikalus vargonams, keletą dainų solo, vieną operą (Vaidilutė) ir apie 100 kūrinių pianui, kurių kai kurie išleisti Paryžiuje, Heugel, Au Menestrel, Universal Edition Vienoj ir Paragon Publishers New Yorke. Piano kompozicijų tarpe turiu 4 sonatas, 2 suitas, Grand Fantaste Impromptu, Fantastą, 2 groteskas, 3 Momentus, Toccata, Capriccio, Evocations: Vision, Hu-moresąue et Meditation, op. 57 (dabar parašytas) ir daug kitų. Kas link koncertų, tai turiu dabar puikų 'managerį' iš Ohio valst. (William G. Bale), kuris parūpina man koncertus aukštesnėmis kainomis... Kovo 11 d. įvyks mano septintas Carnegie Hali rečitalis New Yorke".

Po optimistiškų laikotarpių mūsų kompozitorių ir vėl aplankydavo sunkesnės dienos. Jis jau 1958 m. rugsėjo 6 d. laiške atsidūsta: "Kreipiuos į Jus nepaprastu reikalu: gyvendamas New Yorke, nematau jokios ateities savo siekimuose, nes visas muzikos gyvenimas yra vienos tautinės grupės kontroliuojamas, o kaip žinoma, jie neduoda jokių progų artistams mano kalibro. Jie tik rūpinasi savo tauta. Per daugelį metų aš bandžiau vesti čia savarankišką gyvenimą, nuo lietuvių nepriklausomą, bet šiandien aš jaučiuos moraliai nepatenkintas, nes mano sunkus kūrybinis darbas neatnešė man jokių vaisių. Turiu daugybę simfoninių veikalų (šią vasarą parašiau didelį veikalą Spring suite orkestrui, naudodamas moderniškiausias šių dienų orkestracijos priemones), bet, būdamas nusivylęs, aš nedarau daugiau jokių kontaktų su niekuo ir vedu vienuolio gyvenimą jau daug metų . . . Norėčiau iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Ar Jūs negalėtumėte mane apgyvendinti Chi-cagoje, kur yra daug lietuvių? Aš jokių reikalavimų neturiu. Noriu tik komponuoti ir kiek galima koncertuoti, o pragyvenimą galėčiau padaryti ne tik retais koncertais, bet ir pamokomis . . .

Norėčiau atidaryti savo studiją Chicagoje ir, jeigu mokinių trūktų, aš mielai sutikčiau profesoriauti bet kurioj konservatorijoj ar universitete, bet turėčiau gyvenimą su viltimi (V.B. pabraukta). Gi dabar aš gyvenu (jau ilgą laiką) visai be vilties (V.B. pabraukta). Kas yra mano viltis? Yra tai noras matyti savo darbo rezultatus, būtent, kad simfoninių orkestrų dirigentai išpildytų kai kada mano veikalus ir kad aš gaučiau progos išleisti savo piano veikalus ir bent kelis piano koncertus į metus gaučiau. Kam reikalingas visas tas mano darbas, jeigu niekas manęs nekviečia koncertams ir jeigu niekas neatlieka mano simfoninių veikalų, kurių šiandien turiu apie 30. Be to, atvirai kalbant, aš čia, New Yorke, negaliu padaryt pragyvenimo iš tų kelių pamokų. Būdamas biednas, taip pat neturiu jokios progos apsivesti ir tokiu būdu Bacevičių generacija visai pasibaigs, nes mano sesutė Gražina Varšuvoj, kad ir turi dukterį, yra ne lietuvaitė, bet lenkaitė (garsiausia Lenkijos kompozitorė). Jeigu turite pakankamai entuziazmo man padėti, aš esu gatavas atiduoti savo likimą į Jūsų rankas, nes kaip šiandien matau, nėra įmanoma būti generolu be armijos . .

V. Bacevičiui didelė tragedija buvo jo sesers mirtis. Tą liūdną žinią pergyvenęs 1969 m. vasario 26 d. rašė: "Turbūt girdėjote apie mano sesers — kompozitorės Gražinos — staigią mirtį Varšuvoje. Gavo širdies priepuolį. Tai baisus man ir šeimai smūgis. Nemiegojau dvi savaites. Ji mirė sausio 17 d. Visus darbus turėjau atidėti ligi šiai dienai, nes turėjau atsakinėti į šimtus užuojautos laiškų, kurie vis dar plaukia iš viso pasaulio . . ."

Čia pat jis galėjo prijungti ir guo-džiančią žinią: "Labai man malonu pranešti savo geriems draugams, kad ilgo grojimo mano piano kompozicijų plokštelė yra pagaminta. Kaip rafinuotas muzikos mėgėjas, esu tikras, kad Jūs džiaugsitės šia nauja ekskursija į avangardinės muzikos lauką".

Tai buvo Vytauto Bacevičiaus paskutinis laiškas. Po jo teatėjo tik liūdnasis pranešimas — mirtis. Mirė 1970 m. sausio 15 d. New Yorke.
Juozas Prunskis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai