Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRĖVĖS "SKIRGAILA" SCENOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazimieras Dagys   
Gegužės 21 Čikagoje buvo pastatyta Vinco Krėvės drama "Skirgaila". Pastatymą finansavo Neo-Lithuania korporacija. Veikalą suredagavo Stasys Pilka, o režisavo Marija Smilgai-tė. Spektaklyje buvo daug dalyvių: 17 vaidintojų ir net 25 "meno vadovai". Užsimojimas didelis: istorinės dramos nelengvai pastatomos, nes jos reikalauja ypatingo vaidintojų talento, be kurio sunku teisingai atskleisti autoriaus mintis bei istorinį laikotarpi. Uždavinys net pasunkėja, kai sutrumpintas tekstas sudaro tik pusę originalo: kyla pavojus, kad perredaguojant galima išmesti ir tokias dalis, kurios būtinos išryškinti charakterių elgesiui.

Taigi pirmiausia pažvelkime į St. Pilkos perredagavimą. Pats redaktorius (Draugas, 1972.V.27) yra šitaip pasisakęs: "Dabartinis dramos 'Skirgaila' tekstas sąmoningai paverstas romantine drama . . . Praleistos politinius dalykus liečiančios padėtys, žymiai sumažinti veikėjų skaičiai, apleistos masinės scenos . . . Romantinės krypties redakcija jauniems vaidintojams gal buvo tinkamesnė, negu Į tragediją veikalo nukrypimas". Bet neišvengiamai norisi klausti, ar Įmanoma suprasti aktorių elgesį, ypatingai Skirgailos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, jei politiniai duomenys išjungiami. Juk Krėvės dramoje Skirgaila vaizduojamas kaip didelis Lietuvos patriotas, tikintis į senovės dievus ir norintis kiek galint išlaikyti Lietuvos valstybės žemes. Taigi Onos Duonutės pagrobimas yra pagristas ne meile, bet politiniu tikslu, kad Lydos kunigaikštytė neatsidurtų Mozūruos kunigaikščio rankose. Skirgaila įsimyli tik dramos gale. Tad ir sunku suprasti, kodėl ir kaip Pilka stengėsi dramą paversti Į romantini kūrinį, ypatingai kai pats pasako, kad "gerokai sumenkintas kryžiuočio Kellerio vaidmuo". Kaip Skirgaila iš pradžių domisi Ona Duonute tik dėl jos politinės Įtakos, taip pat daro ir lenkai ir kryžiuočiai.

Neatsižvelgiant į politinę padėtį, sunku suprasti Skirgailą, kuri matome tik piktą, rūstų, kupiną keršto ir nepasitikėjimo. Tik prisimenant tuolaikinę Lietuvos krizę (kad jinai buvo puolama ir lenkų, ir kryžiuočių, kad daug Skirgailos bajorų bėgo į kryžiuočių ir Vytauto gretas, kad Lydos kunigaikštija buvo viena didžiausių Lietuvoje), galima suprasti ir Skirgailos rūstumą, ir jo domėjimąsi Lydos kunigaikštyte. Kitaip sakant, atmetus dramos istorinį pavidalą, atmetama ir Skirgailos elgesio versmė. Lieka tik tuščias pikčiurnos skeletas, o ne susirūpinusio valdovo vaizdas.

Perredagavimas iš dalies kaltas ir dėl dviejų svarbesnių charakterių, Stardo ir Henriko Mazoviečio, sukarikatūrinimo. Alfo Brinkos Stardas — tai senas, žilas, beveik iš protėvių laikų atsiradęs vaidila, kuris tebegarbina Perkūną ir kursto Skirgailą pulti visus Lietuvos priešus. Šis senas vaidila pasirodo kaip piktas anachronizmas, stebuklingai tebegyvenąs Lietuvos giriose. Bet Krėvės dramoje Stardas nėra nei toks senas, nei taip nuo laikų atsilikęs. Jis daugiau atstovauja konservatyvesniems Lietuvos bajorams, kurie nesupranta dabartinės Skirgailos politikos ir jo draugavimo su Lietuvos priešais. Tai prisimenant, galima suprasti kitaip nesuprantamą Skirgailos pasibiaurė-jimą Stardo tariamu persikrikštijimu. Jeigu ir konservatyvūs bajorai pasiduoda priešams, tai Skirgailai aišku, kad jis nebegali nuo priešų atsiginti. Tuo būdu ir galima suprasti Skirgailos nepasitikėjimą savo palydovais ir jo Onos Duonutės įsimylėjimą.
Romas Cinką taip pat neįtikinamai pavaizdavo Henriką Mazovietį. Matome tik tuščią pamaivą, be pagrindo išdidų ponaitį, o ne Lenkijos vyskupą, kuris buvo didelis Jogailos patarėjas ir tuojau nujautė, ką Lenkija gali laimėti iš Duonutės pagrobimo.

Sunku įvertinti Kellerio vaidmenį, nes jis gan sutrumpintas. Aldas Na-ris bravūriškai suvaidina pirmutines scenas, kai Kclleris didžiuojasi savo suviliojimo gabumais. Gal net ir perdaug bravūriškai, nes jo atsivertimas, ivimylėjimas ir pasiaukojimas Onai Duonutei lieka neįtikinantys.

Iš vyrų geriausiai vaidino Juozas Raudonis. Jo Skirgaila — rūstus, eriežta- valdovas, kuris tvirtai stengiasi savo rankose laikyti visas apie jį besimezgančias intrigas. Savo scenose jis dominuoja, ir jo sukurtas personažas lieka šio pastatymo aukščiausias momentas. Atrodo, kad Raudonis išstudijavo Krėvės tekstą ir suvaidino Skirgailą tokį, koks ir turėjo būti. Jei žiūrovams jo rūstumas atrodo nepagristas, kaltė slypi veikalo perredagavime.

Moterų vaidmenys lengviau atliekami, iš dalies dėl to, kad jų elgesys nesusijęs su iš dramos iškirptu istoriniu turiniu, iš dalies dėl to, kad pats Krėvė nesigilina į jų charakterį. Jų elgesio motyvacijų seklumas tiksliai atspindi Krėvės charakterizacįją. Eglės Juodvalkytės vaidinta Oligė — tai jauna bajoraitė, lengvai įsimylinti ir lengvai pavydinti. Dalia Juknevičiūtė gerai suvaidino Onos Duonutės rolę, nors rolė nedėkingai reikalauja, kad Duonutė nuolatos skelbtų, kokia ji nelaiminga ir nepatenkinta savo likimu.

Iki šiol neminėjau Marijos Smilgaitės režisūros. Betgi režisierė atsakinga už visą vaidinimą, net ir už perredagavimą. Ir jei perredagavimas neigiamai paveikia dramos supratimą, tai jai, režisierei, reikėjo jį arba pakeisti, arba kaip nors pataisyti. Jei norėjo padaryti iš "Skirgailos" romantinę dramą, tai reikėjo sušvelninti Skirgailos charakterį, arba kokiu nors būdu perduoti "išredaguo-tas" istorines žinias, arba net sumažinti kitų personažų, kaip Stardo ar Henriko, svarbą. Šiaipjau, išskyrus problemas, kurios iškyla dėl perre-dagavimo, M. Smilgaitės režisūra nebloga, nors ir buvo problemų su sce-notvarka. Pvz., kai Oligė klausėsi Duonutės pokalbio su Kelleriu, ji turėjo tai daryti pasislėpusi, už durų. o ne scenos viduryje. Jos supyki-mas pasidarė nesuprantamas. Taip pat paskutinė scena buvo per daug melodramatiška ir buvo galima ją išmesti.

Reikia dar paminėti Daivos Matulionytės muziką, kuri atitiko dramos istorinį pobūdį. Tik gaila, kad per dažnas ir per garsus būgnų vartojimas buvo tragedijos leitmotyvas. Vis tiek galima originaliau!
Recenzija gal ir griežtoka, bet ji tokia, norint priminti, kokios problemos gali iškilti su istorinėmis dramomis, kaip lengva paskęsti techninėse detalėse ir užmiršti, kad pirmiausia reikia plačiau pažiūrėti veikalą, įsigilinti į autoriaus sukurtus personažus, ir tik tada trumpinti ar perredaguoti.
Kazimieras Dagys



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai