Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GIMTOJI KALBA LITURGIJOJE PDF Spausdinti El. paštas


TEOLOGINĖ KALBINIŲ PAKAITŲ VERTĖ

1.
Manieji straipsniai (plg. "Draugas" 1982 m. nr. 37, 42 ir 48) ryšium su prel. L. Tulabos Naujojo Testamento vertimu (Roma 1979) ir keletas smulkesnių pastabų religijos bei kalbos reikalu (plg. "Aidai" 1982 m. nr. 2) yra pasiekę liturginę Lietuvos komisiją ir sudominę jos bendradarbius. Į juos atsiliepė kun. A. Aliulis, Lietuvos vyskupijų liturginės komisijos pirmininkas, painformuodamas mus apie šios komisijos darbus bei vargus ir prašydamas pastabų bei patarimų (plg. "Aidai" 1982 m. nr. 5, p. 364-65). Iš jo sužinome, kad "jau keliolika metų pasaulyje veikia trys lietuvių liturginės komisijos: Lietuvoje, JAV ir Romoje" (p. 364). Kodėl net trys ir koks tarp jų santykis ar darbo pasidalinimas, straipsnyje nerašoma. Rašoma tik, kad "pagrindinė atsakomybė už liturginių tekstų bet kuria kalba parengimą tenka metropolijos — tautos kamieno krašte veikiančiai komisijai" (t. p.), mūsų atveju taigi Lietuvos komisijai.

* Šis straipsnis buvo parašytas tuoj pat, pasirodžius kun. V. Aliulio straipsniui "Sveikintinas rūpinimasis liturgijos kalba" ("Aidai" 1982 m. nr. 5), tačiau dėl ilgai trukusių autoriaus negalių nebuvo įmanoma jo paruošti spaudai. Kaip jo tęsinys, jei aplinkybės leis, turėtų eiti aprašas lotyniškųjų maldų vertimo apskritai ir lietuviškojo (kun. A. Liesio) psalmių vertimo sklaida.

Be abejo, tai tik formali šių komisijų veiklos pusė. Tačiau kas kuria lietuviškuosius liturginius tekstus praktiškai? Atsakomybė prieš Vatikaną mums yra mažesnės svarbos dalykas, nes kalbos atžvilgiu Vatikanas — tai mes patys: mes gi liturginius tekstus gaminamės ir mes patys juos tvirtiname. Todėl čia ir klausiame: kas juos gamina ir kas už juos atsako — ne prieš Vatikaną, o prieš mūsų kalbos dvasią? Vatikanui juk vis tiek, jei mes savo naujajame mišiole "gėrimės Tavo malonės pradmenimis" (p. 78). Bet mums ne vis tiek, kadangi mes nesuprantame, kas yra tie "malonės pradmenys" ir todėl negalime jais nė gėrėtis. Vatikanui taip pat vis tiek, jei mes tame pačiame mišiole kalbame: "Tu mano Sūnus, pagimdęs esu Tave šiandie" (p. 74). Tačiau mums ne vis tiek, nes joks lietuvis šitaip nekalba: jis paprasčiausiai taria "pagimdžiau", nekeldamas žodžio "šiandien" į sakinio galą. Tokių pavyzdžių mūsų liturginiuose tekstuose pilna.

Kartu su jais kyla ir pagrindinis klausimas: kas taria galutinį žodį, liturginius tekstus oficialiai skelbiant ir mus įpareigojant viešai jais naudotis? Sakysime: spaudoje buvo pranešta, kad išeivijoje mišiolas jau atspausdintas ir kad jo tekstą "pateikė Lietuvos vyskupijų liturginė komisija", o "redagavo tėv. Vytautas Zakaras OFM" ("Aidai" 1982 m. nr. 5, p. 365). Tačiau ką gi reiškia pateikė: pasiūlė projektą ar galutinį tekstą? privalomą tekstą ar tik apmatus? Ir ką čia reiškia redagavo: taisė? kai ką vertė iš naujo? pertvarkė sakinius bei stilių? paruošė techniškai spaustuvei? Santykis tarp teksto autoriaus ir jo redaktoriaus turi būti aiškus, kad vėliau, aptariant tekstą, būtų žinoma, kas gi iš tikrųjų yra už jį atsakingas ir į ką kreipti savas pastabas.

Tai nėra kažkoks atsajus reikalavimas. Jis turi didžios praktinės reikšmės. Pavyzdžiui. Šv. Pauliaus laiško galatams eilutė "prosopon theos anthropou ou lambanei" (2,6; plg. Apd 10,34) į visas man prieinamas kalbas, taip pat senojoje ir naujojoje vulgatoje, yra išversta: "Dievas nežiūri žmogaus rango". Tuo tarpu kun. Č. Kavaliausko vertime, redaguotame kun. V. Aliulio, ši eilutė skamba: "Dievas nėra žmonėms šališkas". Katras tad čia nutolo nuo teksto minties bei prasmės: vertėjas ar redaktorius? Nes žodis 'šališkas' lietuviškai reiškia neobjektyvus, nenorįs ar nepajėgiąs teisingai spręsti (vok. befangen, pr. partial); pav. kai kurie teismo nariai esą šališki, tad gynėjas reikalauja pakeisti juos kitais. Gi šv. Povilas čia kalba apie Jeruzalės bažnyčios vyresniuosius (dokoūntes), kurie jam nepagelbėję, kurių rango betgi jis nenorįs minėti, kai gynęs graikų krikščionis nuo žydų reikalavimo apipjaustyti (plg. Gal 2,1-10): Paulius laimėjęs, nors ir būdamas Jeruzalėje be jokio rango, kadangi Dievas nežiūrus žmogaus rango (gr. prosopon — išvaizda, visuomenėje rangas).

Taip yra su visais tiek Šventraščio, tiek liturgijos tekstais. Kas nulemia tokias pakaitas? Ir kokia galia? Vėl gana būdingas pavyzdys. Ankstesniame tėvelių jėzuitų išleistame, tačiau JAV liturginės komisijos paruoštame lietuviškame mišiole (Boston 1967), konsekruojant vyną buvo sakoma: "bus pralietas" (p. 426) — visais atžvilgiais vykęs ir tikrai lietuviškas posakis. Gi dabartiniame išeivijos mišiole anas posakis jau pakeistas grynu dalyviu "išliejamas", neišlaikančiu kritikos nei gramatiškai (turėtų būti liejamas; plg. Gr. II, 337), nei semantiškai (turėtų būti praliejamas), nei teologiškai (turėtų būti bus pralietas,  nes Kristus savo kraują praliejo tik vieną vienintelį kartą; plg. Žyd 7, 27; 9, 25-28). Kas tokį nevykusį žodį į šv. Mišių tekstą įvedė ir kodėl? Argi sunku buvo dirstelėti į dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir palyginti žodžių išlieti ir pralieti semantiką (plg. p. 241 ir 593)? Ar jau taip greitai pamiršome mūsų gavėnios giesmes "O Dieve Tėve" ar "Alyvų darželyj", kuriose mirga posakių: "kraują dievišką praliejai", "krauju pralietu", "kraujo praliejimą"? Kas tad yra atsakingas už tą nevykėlį "išliejamas": mišiolo redaktorius ar Lietuvos liturginė komisija?

Taigi ne be pagindo esu ankščiau pageidavęs: Ar negalėtų bent tos dvi užsieninės liturginės komisijos (JAV ir Romos) pasistengti, "kad Dievo tauta kiek iš anksto patirtų, kokiais žodžiais bei posakiais jai siūloma melstis" ("Aidai" 1982 m., nr. 2, p. 132). Nes ligi šiol niekas tikinčiųjų neklausė, ar tas bei kitas lietuviškas liturginis tekstas būtų jiems priimtinas. Mes gauname į rankas jau gatavą tekstą be jokio pritarimo ar nepritarimo, be jokios skaitytos ar girdėtos kritikos, be jokio paaiškinimo ar pagrindimo. Juk kas gi, sakysime, gali susigaudyti, kas yra tas "įžangos priegiesmis" (liet. kalbos žodynas 'priegiesmiu' vadina refreną, tokį dažną mūsų dainose, pav. vai lylia, lylia; vai kūkų ir k.; plg. p. 606, 607), ta "atliepiamoji psalmė", tas "komunijos priegiesmis"? Gi kai vėliau kas nors taria to ar kito teksto atžvilgiu nepatenkintą žodį, tai šis žodis pravardžiuojamas arba kaip kategoriškas (kun. V. Aliulis), arba kaip dogmatiškas (prel. L. Tulaba), tarsi primesti tikintiesiems tekstus iš aukšto nėra nei kategoriška, nei dogmatiška.

Visa tai miniu todėl, kad esu atsidūręs keblioje padėtyje. Kun. V. Aliulis, pripažindamas, jog "liturginės kalbos kūrimas ir ugdymas — labai atsakingas uždavinys" (op. cit. p. 365), prašo "pasaulio lietuvių katalikiškąją visuomenę (t. p.) patarime bei pabarimų. Dar daugiau: jis viešai kreipiasi tiesiog į mane: "Būtume labai dėkingi ir gerbiamam prof. Maceinai, jeigu jis kokia nors proga bei forma pareikštų, kurioms mūsų išleistų knygų kalbos bei stiliaus ypatybėms pritaria, kad jomis neabejotume ir toliau remtumės"  (t. p.). Niekad nesu  atsakęs  savo  paramos keno nors raštams. Jau Lietuvoje esu peržiūrėjęs (kartu su Kaz. Baubą, puikiu stilistu) tris tomus vieno kunigo pamokslų; esu stilistiškai patalkinęs  savo buv. rektoriui prel. J. Naujokui, leidžiant jo knygas apie  šv.  Mišias; tremtyje esu taisęs ne vieną straipsnį jaunųjų  mūsų   spaudos  bendradarbių. Tačiau visi šie darbai buvo rankraščiai. Gi liturginių rankraščių nesu regėjęs nė iš tolo — nei Lietuvoje paruoštų, nei tremtyje ruošiamų. Kokiu tad atžvilgiu manoji parama būtų įmanoma? Ateičiai? Galimas daiktas. Bet ar mūsų sąlygomis — tiek Lietuvoje, tiek svetur — esama vilties, kad sulauksime antrosios liturginių tekstų laidos? Be to, juk pakeistuosius  tekstus, jei  neklystu, reiktų vėl tvirtinti. O tai nelengvas dalykas, kai veikia net trys liturginės komisijos.

Šv. Kazimiero paveikslas Bavarijos karaliaus Liudviko II pilyje Neuschwanstein, Bavarijoje

2.
Svarbiausia betgi sunkenybė liturginei kalbai augti yra pasauliškių abejingumas liturginiams tekstams, įmano trumpą pastabą, kad, kunigui sveikinant žmones žodžiais "Viešpats su jumis", atsakyti atkištiniu "ir su tavimi" yra stačiokiška, kun. V. Aliulis atsiliepia: "Tikintieji nieko nederamo jame nejunta" ("Aidai", op. cit. p. 365). Tuo  paliečiama  ir  net  iš  naujo  atveriama — visai nenoromis — labai sena ir labai skaudi rafsų liturgijos žaizda. Argi mūsų tautos istorijoje yra pasauliškiai kada nors jautę ką nors netinkamo religinėje mūsų kalboje? Kai dvasiškiai sakė 'pakūta, mes 'pakūtavojome'; kai jie sakė 'spaviedis', mes 'spaviedojomės'; kai jie sakė 'gavėnia, mes 'gavėjome'. Teisingai prel. J. Laukaitis (ne koks pasauliškis!) savo metu rašė: "Žymiausia dalis svetimybių yra lietuvių kalboje atsiradusi per Bažnyčią".1 Dar daugiau! Prel. J. Laukaitis įspėja dvasiškius, kad "kalbos darkymas" yra "nupelnytai pajuokiamas, o artimojoje ateityje bus ir visai nebepakenčiamas" (t.p.). Prel. J. Laukaitis kreipiasi tiesiog į kunigų sąžinę: "Kunigų tad šventa priedermė ir patiems gerai mokėti lietuvių kalbą, ir gražų to mokėjimo pavyzdį per bažnyčią rodyti visai lietuvių tautai . . . Kiekvienam kunigui labai pravartu, net būtina sekti mūsų bendrinės kalbos pažangą" (t.p.). Šie žodžiai yra parašyti 1938 metais, tačiau jie tinka — tiesiog raidiškai — ir mūsų tremties dvasiškiams, ir visų trijų liturginių komisijų nariams. Blogiausia yra tai, kad šiuo reikalu nei anais laikais, nei dabar nesisieloja mūsoji hierarchija. Pasak prel. J. Laukaičio "bažnytinės kalbos terminologija nerūpėjo nei vysk. M. Valančiui, nei vysk. A. Baranauskui", šiems didiesiems mūsų literatūros šulams (op. cit. p. 85). Pasauliškiai čia nieko negalėjo nei jausti, nei daryti. Kai dvasiškiai liepė mums melstis "Tėve mūsų, kurs esi danguose,", mes ir kartojome danguose'. Tas pat yra ir dabar. Kai dvasiškieji "Pelenų dieną" vadina 'pelene', mes ją irgi vadiname ar vadinsime, nors mūsų sąmonėje ir slypi Jus pelenės kaip pasakų didvyrės vaizdas. Gi vėliau, pradėjus liturginę lietuvių kalbą valyti pačių dvasiškių pastangomis (kun. K. Jaunius, prel. J. Laukaitis, vysk. P. Karevičius), įsigalėjo maišatis, trukusi dešimtmečius ir tebetrunkanti lig šiol — tiek Lietuvoje, tiek tremtyje, kaip tai rodo išleistos liturginės knygos (apeigynas, psalmynas, mišiolas). Štai paprastutis visiems žinomas pavyzdys.

Mes turime du tos pačios šaknies, bet ne tos pačios reikšmės veiksmažodžius: melsti ir melstis. "Melsti' reiškia nuoširdžiai bei įtaigiai ką nors ko nors prašyti arba maldauti, pav. melsk Dievą sveikatos. Šis veiksmažodis reikalauja dviejų papildinių: galininko (Dievą) ir kilmininko (sveikatos), be kurių pats vienas jis darosi beprasmis, kadangi tokiu atveju nežinia nei ką maldaujame, nei ko prašome. Mūsų liturginėje kalboje dažnai girdimas posakis "melski už mus" semantiškai iš tikro reiškia "prašyki mūsų vietoje" — taip lygiai, kaip posakiai "padirbėk už mane", "užmokėk už mane", "nuvažiuok už mane", vadinasi, atlik ką nors vietoje manęs.2 — 'Melstis' gi reiškia kalbėti maldą ar maldas arba poteriauti. Šis veiksmažodis nereikalauja jokio papildinio, todėl gali būti ir esti dažniausiai vartojamas pats vienas, pav. nuolatos liturgijoje girdimas imperatyvas 'melskimės' kaip paraginimas kalbėti tą ar kitą maldą. Tačiau kalbamas maldas galima siųsti Dievop ir kaip auką už kitą — mirusį ar gyvą, už asmenį ar bendruomenę; ne vietoje kito kaip subjekto, kuris pats privalo melstis, bet už kitą kaip dalyvį išganymo vyksme. Šiuo atveju posakis "melskis už mus" semantiškai yra tos pačios prasmės, kaip ir posakiai "kovok už laisvę", "mirk už tėvynę" (plg. Gr II, 647).

Ir štai, mūsų litanijose vyksta nuolatinė šių dviejų žodžių maišatis, atsiradusi todėl, kad mūsų liturgistai niekad nepasistengė išsiaiškinti ir suprasti prielinksnio už semantikos, kuris kartais reiškia pavadavimą, kartais gi auką. Ten, kur už reiškia pavaduoti kitą arba ką nors vykdyti kito vietoje, jis jungiasi savaime su 'melsti'. Gi ten, kur už reiškia auką, jis tegali jungtis su veiksmažodžiu 'melstis'. Štai ką mūsų liturginės komisijos yra pražiūrėjusios — ir seniau, ir dabar. Šių dviejų žodžių istorinę maišatį yra aprašęs kun. St. Yla savo jau cituotoje studijoje apie liturginę terminiją (plg- P- 18-21). Jos čia nekartosime. Čia mums tik svarbu, kaip yra dabar.

Šiuo metu turime du oficialius litanijų tekstus, paskelbtus "Apeigyne" (Vilnius - Kaunas 1966), išleistame Lietuvos liturginės komisijos, kuriai, kaip sakyta, tenka "pagrindinė atsakomybė" (kun. V. Aliulis) už liturginių tekstų kalbą; ir "Liturginiame giesmyne" (Roma 1981), paruoštame kun. Kaz. Senkaus, išleistame Vokietijos lietuvių katalikų sielovados ir aprobuotame vysk. A. Deksnio kaip hierarchinio vadovo Vakarų Europos lietuviams. Lietuvos "Apeigyne" visose litanijose (Šv. Mergelės, šv. Juozapo, visų šventųjų) vartojamas prašymas "melski už mus" (plg. II, 223 - 250). Tačiau nuoseklumo "Apeigyne" nėra. Šventuosius "Apeigynas" prašo "melskite už mus", bet, ragindamas tikinčiuosius, jau taria: "melskimės už Šventąjį Tėvą", "melskimės už geradarius", "melskimės už mirusiuosius" (plg. II, 251). Atrodo, kad šventieji danguje nesimeldžia, o tik meldžia; gi žmonės žemėje tik meldžiasi, bet ne meldžia. Tačiau argi negalime melsti Dievą popiežiui sveikatos, kai jis, pavyzdžiui, buvo sužeistas? Argi negalima mirusiems melsti amžinosios šviesos? Žodžių melsti ir melstis semantika "Apeigyne" yra apversta aukštyn kojomis: litanijose reiktų melstis, o maldavimuose — melsti, kadangi juose aiškiai nurodomas ir subjektas (ką melsti), ir objektas (ko melsti).

Dar nenuoseklesnis yra išeivijos "Liturginis giesmynas": Šv. Mergelės litanijoje jis teikia posakį "melskis už mus" (p. 264-266), o visų šventųjų litanijoje — jau "melskis už mus" skamba "melskite už mus" (p. 267 - 268). Gi šv. Mišių maldose "Giesmynas" vėl grįžta prie melstis: "Melskitės, broliai ir seserys" (p. 20). Tas pat ir maldose prieš šv. Komuniją: "Melskis už mane, šventųjų Karaliene", "melskis už mane šventasis Juozapai", "ir jūs, šventieji angelai, melskitės už mane" (p. 257). Kodėl tad tie patys šventieji negalėjo melstis ir visų šventųjų litanijoje? Kam čia ta skirtybė ir kuo ji pagrįsta? Ką visų šių nenuoseklumų bei nelygumų akivaizdoje gali jausti pasauliškis? Ne ką kitą, kaip tik nepasitenkinimą, kad liturginių komisijų dešinė nežino, ką daro kairė. Ši nuoroda į dešimtmečius tebetrunkančią maišatį liturginėje mūsų kalboje nėra nei kategoriška, nei dogmatiška, ir bet koks žurnalistinis "atkirtis" čia būtų tik tuščia pastanga pridengti mūsų liturgistų nerūpestingumą. Kas, sakysime, pasiims, eidamas bažnyčion sąsiuvinėliais JAV leidžiamą lietuviškąjį mišiolą, negalės kalbėti "Gloria" garsiai kartu su tuo, kuris atsineš "Liturginį giesmyną", nes jų tekstai antrojoje "Gloria" dalyje yra visiškai skirtingi. Tai pavyzdys, ką reiškia turėti tris liturgines komisijas, kurių vienai Kristus paprastai "sėdi Dievo Tėvo dešinėje" (mišiolas), o kitai tas pats Kristus yra iškilmingai "Sėdintysis Dievo Tėvo dešinėje" ("Liturginis giesmynas"). Ankstesnis mūsų klausimas, kas tokius tekstus gamina ir kas už juos atsako, šiuo atveju pasidaro ypač aktualus. Katalikų filosofas J.Pieperis yra gražiai pastebėjęs, kad liturginiai tekstai yra "tarsi didingi poezijos ar muzikos veikalai", kurie visados turi būti kartojami taip, kaip jie buvo sukurti.3 Bet kokie kaitaliojimai gadina veikalą, nes nutolina jį nuo pirmykščio pobūdžio ir tuo pačiu susina jo pergyvenimą tikinčiojo sieloje.

3.
J. Pieperio pastaba skatina mus dirstelėti į tokias liturginių tekstų pakaitas, kurios yra jau nebe kalbinės, o dogminės; vadinasi, kurios iš filologijos pereina į teologiją. Be abejo, teologinės reikšmės gali turėti ir kartais iš tikro turi net ir kalbinės pakaitos. Būdingas šiam reikalui pavyzdys yra mūsų mišiole pakeistas "Gloria" pabaigos vertimas: "Jesu Christe cum Sancto Spiritu in gloria Dei Patris". Anksčiau šiuos žodžius vertėme: "Jėzau Kristau su šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbėje".4 Nūnai liturginė komisija (kuri, nežinia!) žodį garbėje pakeitė žodžiu garbei; net ne patį žodį, o tik jo linksnį: padėties vietininką čia užėmė paskirties naudininkas. Bet kaip tik tuo pakito visa teologinė šio sakinio prasmė. "Jėzau Kristau su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei yra teologiškai anaiptol ne tas pat, kas ir "Jėzau Kristau su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbėje". Tarti Tėvo garbėje reiškia išpažinti Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios asmenų didybės (majestas) lygybę, kuri yra Bažnyčios dogma, mūsų reiškiama prefacijos žodžiais: "et in majestate adoretur aeąualitas". Gi tarti Tėvo garbei reiškia nepripažinti nei Sūnui, nei Šv. Dvasiai tos pačios didybės, nes didybės lygybė išskiria kito asmens garbinimą. Šv. Trejybės asmens negarbina vienas kito, o yra visi lygiai garbinami ir visi buvoja toje pačioje garbėje nuo amžių (plg. Jo 17,4-5). Todėl kalbėti, kad Kristus "sėdi Tėvo dešinėje" ir kartu tarti, kad jis "su Šventąja Dvasia" būna "Dievo Tėvo garbei" yra prieštaravimas. Tai Arijaus klaidos atoaidis, esą Kristus nėra lygus Tėvui (Deus de Deo), bet tik aukščiausiasis Tėvo kūrinys, todėl ir galįs bei turįs buvoti "Tėvo garbei", o ne Jo garbėje.5 Ar liturginės mūsų komisijos nejautė šio arijaniško atoaidžio?

Jei tad jau kartais net ir kalbinės pakaitos iškreipia teologinę Bažnyčios mintį, tai ką bekalbėti apie pakaitas ištisų liturginių išraiškos lyčių, kurias šimtmečiais Bažnyčia teikė ir kurios dabar vienu plunksnos mostu be jokio pagrindo esti braukomos, keičiant jas visiškai kitomis, turinčiomis savaime ir kitokią teologiją. Keisti, sakysime, "laąueos satanae" (velnio žabangos) į "gimtosios nuodėmės pančius" ("Apeigynas", I, 13, 30) reiškia velnią nuasmeninti, sutapatinant jį su gimtąja nuodėme, kas aiškiai prieštarauja Bažnyčios mokslui apie žmogaus puolimą bei gimtosios nuodėmės pasėkas. Velnias nėra kažkokie bendriniai nuodėmės pančiai, ir gimtoji nuodėmė neišsisemia velnio žabangomis, kurias jis spendžia ir po Krikšto. Dogma visados yra liturginių tekstų mastas bei prasmė. Todėl dogninis apdairumas yra visų liturgistų pareiga.

Tokio apdairumo kaip tik ir pasigendame, keičiant tikinčiųjų ankstesnį atsakymą "ir su tavo dvasia" į dabartinį banalų, nudėvėtą, kiekvieno ir kiekviena proga vartojamą atkištinį posakį "ir su tavimi". Kas jį sumanė ir į liturgiją įvedė, nežinia. Bet jį randame jau "Apeigyne" (1966), išleistame Lietuvos liturginės komisijos, ir senes-niajame mišiole (1967), paruoštame JAV liturginės komisijos. Anksčiau cituotame straipsnyje kun. V. Aliulis klausia, kodėl šitoks atsakymas yra nevykęs (plg. op. cit. p. 365). Visų pirma todėl, kad jis neturi pagrindo Šventraštyje, kaip kad jį turi atsakymas "ir su tavo dvasia". Šv. Paulius, baigdamas savo antrąjį laišką Timotiejui, atsisveikina su juo žodžiais: "Ho Kyrios meta toū pne1 matos sou", kuriuos ir senoji, ir naujoji vulgata verčia pažodžiui: "Dominus cum spiritu tuo" (2 Tim 4,22). Iš šio ir kitų šv. Pauliaus laiškų (plg. Gal 6, 18; Fil 4,23; Fm 25) posakis "ir su tavo (arba jūsų) dvasia" buvo perimtas į liturgiją ir yra bažnytinės tradicijos paliudytas nuo pat seniausių laikų.6 Tai pabrėžiu todėl, kad Šventraščio ir liturgijos santykį mes vis labiau darome atvirkščią, negu jis iš tikro yra ir privalo būti: ne liturginiai tekstai apsprendžia Šventraščio tekstus, bet Šventraštis įtaigauja visą liturgiją". Jis teikia tikinčiųjų bendruomenei atsakymų bei ženklų; liturgijoje esantieji ženklai yra visų pirma biblijiniai ženklai" (HL 1,129). Štai kodėl "laikai, pasak liturgijos žinovų, kurių metu buvo dingusi biblijinę prasmė, nėra sukūrę jokios ypatingesnės liturgijos; priešingai, jie pasiklydo dirbtinėse alegorijose bei pritaikymuose" (t.p.). Tokiu keliu dabar pradedame eiti ir mes. Apsisprendus Lietuvos ir JAV liturginėms komisijoms už atsakymą "ir su tavimi", Naujojo Testamento vertėjas kun. Č. Kavaliauskas ar jo redaktorius kun. V. Aliulis 'pataisė' ir šv. Povilo atsisveikinimą tiek su Timotiejumi, tiek su Filemonu, abiejose vietose išbraukdami "su dvasia", o dvasios vietoje brukdami "su tavimi" (2 Tim 4,22) arba "su jumis" (Fm, 25). Kokiu objektyviu pagrindu ir kokia subjektyvia galia tai daroma? Kaip pasitikėti Naujojo Testamento lietuviškuoju vertimu, jei jo autoriai savus posakius deda į apaštalo lūpas? R. Guardini yra gražiai pastebėjęs, kad liturgijoje "atskiras žmogus turi atsisakyti mąstyti savas mintis ir eiti savais keliais".7 Mes gi elgiamės priešingai ir savus dirbtinius posakius primetame tikintiesiems, sprausdami juos net į Šventraščio tekstą.

Antra. Kun. V. Aliulis klausia, kodėl tikinčiųjų atsakymas kunigui "ir su tavimi" esąs grubus (plg. op. cit. p. 365). Ogi todėl, kad jis neturi kreipinio. Juk jei kas nors prie vaišių stalo linki mums laimės ar džiaugsmo, tai mes atsakome jam visados "ir tau, tėveli, mamyte, kaimyne, Jonai, Petrai . . ."Joks mandagus lietuvis kreipinio čia nepraleis. Ir pats kun. V. Aliulis savo straipsnyje mini, jog "į vyskupo pasveikinimą Mišių pradžioje 'Pax vobis — ramybė Jums' atsakome 'ir Tau, ganytojau' " (t. p.), vadinasi, jau su kreipiniu. Nes grynas "ir tau" čia iš tikro būtų nebepakenčiamas. Tačiau kodėl kunigo — ne vyskupo — Mišiose atsakyti be kreipinio? Šv. Mišių metu kiekvienas kunigas yra ganytojas, o Mišios yra tokios pat ir kunigo, ir vyskupo. Jei tad liturginės mūsų komisijos užsispirs ir toliau laikytis atsakymo "ir su tavimi", tai tegu jos aprūpina šį atsakymą bent kokiu nors padoriu kreipiniu. Kitaip jis yra ir liks stačiokiškas, ne tik nekuriąs "bendrumo atmosferos Viešpatyje", kaip norėtų kun. V. Aliulis (t. p.), bet tiesiog atstumiąs žmones vieną nuo kito. Net ir mūsų liaudies dainose kreipinys yra artumo pagrindas: "Ar aš tau, sese, nesakiau". Kodėl liturgistai tai pamiršta?

Svarbiausias betgi klausimas: kam tokios pakaitos reikėjo? Kodėl mūsų liturginėms komisijoms atsakymas "ir su tavo dvasia" yra nepriimtinas, nepaisant, kad jį yra pasilaikiusios — bent Europoje, kiek žinau, — visos kitos tautos bei kalbos. Visiems dvasia yra priimtina, tik ne lietuviams! Kokiu betgi pagrindu? Pasak kun. V. Aliulio atsakymas "ir su tavo dvasia" "tarytum skaldo žmogų" (op. cit. p. 365). Tai visiška netiesa. Žmogų skaldo ne dvasia (pneūma, spiritus, Geist), bet siela (psychė, anima, Seele), nes siela pabrėžia, kad žmogus esąs sudėtas iš dviejų pradų. Gi dvasia visose indoeuropinėse kalbose reiškia visą žmogiškąją egzistenciją: jo nusistatymą, jo pažiūras, jo elgseną, jo būseną. Todėl ir kalbame apie Kristaus dvasią, apie pirmųjų krikščionių dvasią, apie gyvenamojo laiko dvasią, apie jaunimo dvasią ir 1.1, ir t.t., nė nemanydami čia ką nors skaldą. Atvirkščiai! Tuo kaip tik ir reiškiame ar gyvenimo, ar asmens, ar grupės visumą žmogiškojo būvio prasme. Todėl yra visiškai nesuprantama, kodėl liturginės mūsų komisijos guja dvasią ne tik iš liturgijos, bet net ir Šventraščio, kaip minėta. Argi šv. Paulius, visur savo laiškuose vartodamas arba "metatoū pneūmatos hymon — su Jūsų dvasia" (Gal 6,37) arba "meta toū pneūmatos sou — su tavo dvasia" (2 Tim 4,22) galvojo, esą tuo jis skaldo arba bendruomenę, arba asmenį? Mūsų į materializmą linkusiame amžiuje reiktų dvasią kaip tik pabrėžti, o ne vyti ją šalin, prisidengiant kažkokiais nudėvėtais profa-niniais posakiais.

4.
Įsibėgėjus sustoti nelengva. Drįsus išbraukti dvasią, kodėl nebraukyti ir kitų liturginių žodžių ar simbolių? Tik pavartykime Lietuvos liturginės komisijos išleistą "Apeigyną": kaip sistemingai, o tuo pačiu ir sąmoningai braukiami iš lietuviškojo teksto žodžiai Jeruzalė (I, 53, 162; II, 19 ir t.t), Izraelis (II, 68), Stonas (I, 43, 68, 148 ir t.t); kaip lengvai tarnas Mozė virsta vadu Moze (I, 189), o Petro uošvė — "Palestinos ligoniais" (I, 130)! Atrodo, kad lietuvis tikintysis, kalbėdamas liturgines maldas, privaląs girdėti ir kažkokias atsajas bendrybes ("a templo suo . . . in Jerusalem" — "iš savo aukštojo dangaus"; I, 58; "Rex Israel" — "Tu mūsų valdovas"; II, 68), o ne konkretų simbolinį ryšį (kiekvienas simbolis yra konkretus daiktas!) su Senojo Testamento daiktais ar įvykiais. Plačiau apie tai gal bus progos pakalbėti kitą kartą. Šį sykį minime tai tik kaip mūsų liturgistų polinkį niekur liturginių pakaitų nesibijoti, nepaisant jų nudogminimo, nutradicinimo ar prasmės iškreipimo (argi tarnas Mozė yra tas pat kas ir vadas Mozė?).

Ši drąsa yra palietusi ir mūsų kasdienines maldas arba poterius: "Sveika Marija" ir "Tėve mūsų". Iš pirmosios yra išbrauktas "fructus ventris" — įsčių vaisius", pakeičiant jį "tavo sūnus", o iš antrosios "et ne nos inducas in tentationem — ir nevesk mūsų į pagundą", pakeičiant jį "ir neleisk mūsų gundyti". Šios pakaitos yra giliai teologinio pobūdžio, tad verta jas skirtinai panagrinėti.

Būdamas vaikas, mokiausi kalbėti "ir pagirtas žyvato tavo vaisius Jėzus". Be abejo, lenkiškasis "žyvatas" turėjo būti ilgainiui pakeistas lietuvišku žodžiu. Tad jaunystėje teko persimokyti ir kalbėti: "ir palaimintas tavo įsčios (vienaskaita!) vaisius Jėzus". Senatvėje vėl tenka persimokyti ir Dievo Motinai tarti: "ir pagirtas tavo sūnus Jėzus". Iškrito ir įsčios, ir vaisius. O tai jau daugiau, nei svetimybių keitimas savais žodžiais. Tai pačios teologinės minties keitimas; minties, kurią Bažnyčia du tūkstančiu metų įtaigavo tikintiesiems. Nes posakis "et benedictus fructus ventris tui — ir palaimintas tavo įsčių vaisus" nėra keno nors išgalvotas prie rašomojo stalo. Tai Šventraščio žodžiai! Juos tarė Elzbieta, "kupina Šv. Dvasios" (Lk 1,41), Marijai, kai ši apsilankė Zacharijo namuose. Tuos pačius žodžius pakartojo Lukas lūpomis vienos moters iš minios, sušukusios Kristui: "Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias tu žindai" (Lk 11,27). Juos amžiais kartojo ir tebekartoja Bažnyčia savo viešosiose maldose. Kunigų brevijoriaus maldos seniau privalėjo baigtis kaip tik Marijos įsčių pagarbinimu: "Beata viscera Mariae Virginis, quae portaverunt aeterni Patris Filium" — "palaimintos Mergelės Marijos įsčios, kurios išnešiojo amžinojo Tėvo Sūnų". Šv. Ambrozijus savo himne "Te, Deum, laudamus" įrašė posmą: "Tu ad liberandum suscepturus hominem non horruisti Virginis uterum" — "pasiryžęs tapti žmogumi jam išvaduotų, Tu nepabūgai Mergelės įsčių". Taip, Dievo Sūnus jų nepabūgo. Tačiau jų pabūgo mūsų liturgistai ir todėl minėtą šv. Ambrozijaus posmą išvertė: "Tu, ateidamas žmonių išvaduoti, gimei iš Mergelės Marijos" ("Apeigynas" II, 44). Tai jau visai kita kryptis ir kita prasmė. Himnas "Te, Deum, laudamus", tardamas "Tu nepabūgai Mergelės įsčių", kreipia mūsų dėmesį į Logos kenozę: amžinasis Dievo Sūnus atėjo pasaulin tuo pačiu keliu, kaip ir mes visi; tai jo nusižeminimas, apie kurį kalba šv. Paulius (plg. Fil 2,7). Gi liturgistų vertimas "gimei iš Mergelės Marijos" šios prasmės nebeturi: jis tik pakartoja "Credo" žodžius — daugiau nieko. Tačiau "Credo" išpažinimas "gimė iš Mergelės Marijos" yra taikomas dogminei Marijos kaip Mergelės sampratai, o ne Logos kenozei, kurią turi galvoje Bažnyčia šv. Ambrozijaus himne. Tokiai pakaitai iš tikro tinka kun. St. Ylos žodžiai jo ginče su prel. K. Razminu liturginės kalbos reikalu:"Atsiradęs didesnis žodžio prasmės pakitimas keistų religinį turinį ir klaidintų tikinčiuosius".8 Be abejo, tikintieji nieko blogo nejaučia nei posakyje "tavo sūnus Jėzus", nei "gimei iš Mergelės Marijos". Jie tik nejaučia to, ką Bažnyčia Šventraščio lūpomis visą metą norėjo mums pasakyti ir ką mūsų liturgistai praskiedė ir net visiškai užtrynė.

Kodėl betgi "tavo įsčių vaisius" nėra tapatus "tavo sūnui"? Todėl, kad sūnus yra daugiaprasmis žodis. Priekaištaudama dvylikamečiui Jėzui, kam jis atsiskyręs nuo tėvų ir pasilikęs šventykloje, pati Marija vadina jį Juozapo sūnumi: "Štai tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškome tavęs" (Lk 2, 48). Bet argi būtų galima vadinti Jėzų Juozapo sėklos vaisiumi? Anaiptol! Kybodamas ant kryžiaus, Jėzus tarė savo motinai, nurodydamas į savo mokinį Joną: "Moterie, štai tavo sūnus" (Jo 19,26). Bet ar galima būtų Joną vadinti Marijos "įsčių vaisiumi"? Irgi anaiptol! Sūnus gali būti ir palikuonis, ir įsūnytasis, ir globotinis. Gi Bažnyčia, vadindama Jėzų "įsčių vaisiumi" bei nuolatos šį vardą savo maldose kartodama, nori pabrėžti tikrąją Kristaus žmogybę, kurią jis gavo iš Marijos kūno per Šv. Dvasią. Tuo Bažnyčia neigia bet kokį doketizmą, kuriam žmogiškoji Kristaus prigimtis esanti tik regimoji dievybės priedanga, o ne sudėtinis Kristaus būtybės pradas. Kokiu tad pagrindu mūsų liturgistai padarė šią pakaitą, kuri ne tik susina maldą "Sveika, Marija", bet ir temdo tiek Kristaus žmogybės, tiek jo kenozės tiesas?

Didžiausia betgi pakaita, tiesiog Kristaus mokslo 'pataisa', yra vertimas "Tėve mūsų" prašymo "et ne nos inducas in tentationem" posakiu "ir neleisk mūsų gundyti", užuot įprastai tarus "ir nevesk mūsų į pagundą" (seniau "į pagundymą"). Niekur oficialiai ar bent viešai ši pakaita nebuvo paaiškinta ar pagrįsta. Tik privačiai kalbama, esą tai padaryta todėl, kadangi Dievas juk negalįs žmogaus vesti į pagundą arba gundyti į piktą. Be abejo, tai nepaneigiama tiesa. Dievas niekur, ir niekad, ir niekam nėra ir negali būti blogio priežastis ar versmė. Tačiau ar šios tiesos Kristus nežinojo? O jei žinojo ir vis dėlto liepė mums melstis, prašant Tėvą nevesti mūsų į pagundą (orig.. "eis peirasmon" Mt 6,13), tai, matyt, jis turėjo galvoje kitą šio prašymo prasmę, negu jam priskiria ją mūsų liturgistai. Ar to nežinojo abu evangelistai, kurie šį prašymą nusakė visiškai tais pačiais žodžiais (plg. Mt. 6,13; Lk 11,4)? Ar to nežinojo ligšiolinė Bažnyčios tradicija, tūkstančių tūkstančius kartų maldaudama Tėvą nevesti mūsų į pagundą? Galop ar to nežino kitų tautų Šventraščio bei liturgijos vertėjai, palikę žodžius ir vesti, ir pagundą, pav. vok. "und fūhre uns nicht in Versuchung"? Ar čia mes jau iš tikro atradome kitų nepastebėtą klaidą ir sava pakaita ją pataisėme? O gal, priešingai, patys suklydome, teikdami Kristaus prašymui visai kitą prasmę ir tuo pridengdami tikrąją jo mintį?

Įprastinė "Tėve mūsų" prašymo "ir nevesk mūsų į pagundą" teologija yra tokia: Dievas žmogų gundo ne į blogą, bet jis siunčia žmogui mėginimą ar bandymą ne tik kokia nors jo leidžiama sunkenybe (pav. liga), bet ir jo siūloma gėrybe. Nes gėrybe galima žmogų net giliau išmėginti, negu sunkenybe. Pakelti plaučių uždegimą yra lengviau, nei atsisakyti siūlomos vyskupystės. Ir štai, siūlomos gėrybės akivaizdoje kaip tik ir paaiški Viešpaties mums siunčiamas bandymas. Jei mano pažįstamas XY, būdamas jau suaugęs ir pajutęs noro stoti kunigų seminarijon, būtų nuoširdžiai prašęs "ir nevesk manęs į pagundą", tai mirdamas jis nebūtų palikęs dviejų žmonų ir šešetos vaikų. Ir kiek gi Viešpaties tarnų — dvasiškių ir pasauliškių — nevertai eina įvairias tarnybas tik todėl, kad jie Dievo siūlomą gėrybę suprato ne kaip jų mėginimą, o kaip išrinkimą, išaukštinimą ir net savo nuopelną! Šitaip mes seniau mokėmės, aiškindami prašymą "ir nevesk mūsų į pagundą". Ar šis aiškinimas buvo klaidingas? Keisti jį žodžiais "ir neleisk mūsų gundyti" reiškia sudėti žmogaus mėginimą į vieno velnio rankas, aprėžiant Dievo galią bei valią, tarsi Dievas negalėtų ar nenorėtų mūsų išmėginti tiesiog, o ne tik per velnią, kuris visados vilioja į blogą. Dievas mėgina mus taip pat ir gėriu, ar esame jo verti ir ar įstengsime jį pakelti bei nešti.

Tačiau ir kalbiškai interpretacija žodžio gundyti, skirtinai vedant į blogį, kritikos neišlaiko. Juk ką gi lietuviškai reiškia gundyti? Ne ką kitą, kaip vilioti, masinti, siūlyti, prikalbėti (plg. Dabartinės liet. kalbos žodynas, p. 192). Savyje šis žodis elgesio ar objekto vertei yra abejingas: gundyti galima tiek į blogį, tiek į gėrį. Pavyzdžiui: "visi eina į bažnyčią, pasigundžiau arba susigundžiau ir aš"; "draugai pagundė, ir išėjau į mokytojus"; "paėmė pagunda, ir nusipirkau saldainių" ir t.t. Pagunda semantiškai reiškia karštą norą arba geismą, galintį krypti į visokiausius objektus — tiek gerus, tiek blogus. Tik liaudinė mūsų religijos sąmonė kažkodėl yra pagundą sujungusi su vilione į blogį, nors mūsų tautosakoje bernužėlis gundo mergelę į svetimą šalelę, vadinasi, stengiasi prikalbėti tekėti už jo, kas anaiptol nėra bloga. Greičiausiai pagundos sąsaja su blogiu skirtinai yra mūsų religinėje sąmonėje atėjusi iš lenkiško žodžio 'pakusa (poku-szenie)', kuris anksčiau buvo vartojamas mūsų maldose ir tik gana vėlai buvo pakeistas lietuviškuoju 'pagunda*. Savo šaknimi bei semantika 'pokuszenie' (rus. pakost, pakosti) iš tikro reiškia nevalyvumą. Lietuviška gi 'pagunda šio semantinio atžvilgio neturi. Lietuvis net sako "negundyk Dievo", anaiptol, nemanydamas vesti Dievo į blogį, o tik lengvabūdiškai (temere) šaukdamasis Apvaizdos ten, kur pats žmogus gali tą ar kitką padaryti. Jei tad lietuviškai prašome Tėvą nevesti mūsų į pagundą, tai tuo dar nė kiek neįtaigaujame, kad jis mus vestų į blogį. Jis gali vesti į pagundą, vadinasi, kelti mumyse karšto noro ar geismo ir geram dalykui. Tik mes patys privalome tada atsikreipti į save ir save patyrinėti, ar esame tinkami šiam gėriui tiek savo būdu, tiek savo pasiruošimu, tiek galop visa savo prigimties sąranga. "Ir nevesk mūsų į pagundą" reiškia iš tikro prašymą: "Viešpatie, nesiūlyk mums tokių gėrybių, kurioms nesame tinkami, kurios betgi savo šviesa bei kilnumu yra tokios patrauklios, jog mes Tavam siūlymui negalėtume atsispirti ir todėl nevertai jas priimtume". Tai prašymas, krypstąs ne tiek į Dievą, kiek į mus pačius: į mūsų savikritiką, kurios dažniausiai mums kaip tik ir stinga. Pakaita, kurią mūsų liturgistai yra dabar įvedę į "Tėve mūsų", užtriną šią Kristaus prašymo giliausią prasmę, ją subanalindama, o tuo pačiu banalindama ir tikinčiųjų sąmonę. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas pakeitimas yra jau tam tikra religinės tiesos interpretacija. Todėl ir reikia saugotis, kad ši interpretacija religinės sąmonės nesiaurintų, nesusintų, nekraipytų, užuot ją ugdžiusi bei aštrinusi. Kaip tik tokio apdairumo bei atsargumo liturginių mūsų tekstų pakaitoms ir stinga.

Išnašos
1.    1. Cit. Stasys Yla, Liturginės terminijos klausimu, Putnam 1953, p. 88.

2.    Plg. Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius 1971, t. II, p. 648: santrumpa tekste: Gr, nurodant tomą ir puslapį.

3.    Josef Pieper, Angemessenes und Unangemessenes, "Internationale kath. Zeitschrift,' 1973 m., nr. 3, p. 268.

4.    Plg. Stasys Yla, Sveika Marija. Mažasis maldynas, Putnam 1952, p. 134.

5.    Posakis "Tėvo garbėje" yra į "Gloria" paimtas iš šv. Pauliaus laiško filipiečiams: "Hoti Kyrios Jesoūs Christos eis doxan theoū patros" (Gal 2,11), kurį šv. Jeronimas išvertė: "Quia Dominus Jesus Christus in gloria est Dei Patris". Nes, pastebi vokiečių teologas G. Heuder OCD, graikiškasis prielinksnis lis tiek klasikinėje, tiek vėlesnėje šnekamojoje kalboje (koinė) dažnai atstoja prielinksnį tn   ir reiškia padėtį, o ne paskirtį (plg. "Internationale kath. Zeithschrift" 1982 m. nr. 3, p. 277). Tą pačią formą (in gloria) vartoja ir šv. Ambrozijus savo himne "Te, Deum, laudamus"; šią vietą Lietuvos liturginės komisijos "Apeigynas" išvertė teisingai: "Tėvo garbėje" (II, 45). Kaip liturginę keistybę reikia paminėti, jog ankstesnis lietuviškasis mišiolas (1967 m.) ir dabartinis kun. S. Senkaus paruoštasis "Liturginis giesmynas" (p. 17) posakį "in gloria - garbėje" visiškai išleidžia. Kodėl?

6.    Plg. Aimė-Georges Martimort, Handbuch der Liturgie-wissenschaft, Freiburg i. Br. 1969 m., t. I, p. 9; santrumpa tekste: HL.

7.    Romano Guardini, Vom Geist der Liturgie, Freiburg i. Br. 1961, p. 45.

8.    Stasys Yla, Liturginės terminijos klausimu, p. 6.


Procesija okupuotoje Lietuvoje
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai