Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TĖVYNEI, DIEVUI, ŽMOGUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aleksandras Šidlauskas   

Bernardo Brazdžionio poezijos knygą "Po aukštaisiais skliautais" perskaičius

I. Lyrikos žemės paslaptys
Pranašystės galią žodis įgyja tiktai poezijoje. Tai minties blyksniai, širdies jauduliai, emocijų pliūpsniai, jausmo raiška. Sudėtingo pasaulio ir neramaus gyvenimo atspindžiai poezijoje sužimba ritmingomis asociacijomis, savaimingomis metaforomis, žodingomis sakinio struktūromis, netikėtomis žodžių frazuotėmis. Poetinio teksto paslaptys — tai jaudrus ir iškilmingas kalbėjimas, būties nekasdieniškumas, meilės apoteozinės kančios ir kita. /Nuo juoko lig ašarų/ Per žiedus, per sodus/. Žmogaus buvimą apsprendžia noosferos būklė, pasaulio visuotinumas ir likimo dėsniai, nepaveikus sąmonei, literatūriniai laikmečio žingsniai. Deja, poezija nedažnai sugeba įsiskverbti į žmogaus sielos gelmes, kuriose tiek daug paslapčių, alogikos, nuojautų. Cia sau peno vis randa ir randa dailiojo žodžio kūrėjai. Talento lygmuo neišmatuojamas, kartais pigokas eilėraštis pavirsta ažiotuojančiu fenomenu, o dažnokai šviežias kūrybos žodis lieka neišgirstas arba nesuprastas. Taip buvo praeityje, taip, matyt, yra ir šiandien. Žodžio gaivalingumo galia, jo vitališkumo saviraiška suvokiama įvairiais kontekstais: semiotiniu, socialiniu, tautiniu, religiniu. Bet svarbiausia poetinio žodžio kokybė — jo paveikumas, ilgaamžiškumas, emocinės gilmenos, racionalus patvarumas. Poezija — nėra gyvenimas, kaip ir kasdienos realijos labai retai pavirsta poetine esamybe. Tiktai didelio poeto žodis ir mintis suge-stijuoja kaip amžinumo būsena ir žmogiškumo siekinys. Toks poetas man buvo ir yra Bernardas Brazdžionis.

2. Atgimstanti tauta
Po daugelio metų poetas Bernardas Brazdžionis sugrįžo į tėvų žemę. Stebėjo ją godžiai, įdėmiai. Keliavo po kraštą, skaitė eilėraščius, susitiko su jaunimu ir su savo tėviškėnais, tapo Poezijos pavasario laureatu, susijaudinęs vartė storoką savo kūrybos rinktinę Poezijos pilnatis, dalino autografus. Tai buvo Poeto dienos, tai buvo mūsų poezijos Prisikėlimo metas. Kur matyta — knyga išėjo 10,000 egzempliorių tiražu. Tai unikaliausias Lietuvos kultūros dalykas. Tai beveik fenomenas. Tuojau pat dvyliktųjų klasių moksleiviams pakito mokymo programa — kelios valandos skirtos Brazdžionio kūrybai. Laiminga ta karta, kuri ateina į pilnatingą gyvenimą su šio poeto eilėraščiais, su tautos Atgimimu, su Vinco Kudirkos "Tautiška giesme". Lietuva įnirtingai vaduojasi iš sąstingio, Lietuva mąsto, kuria, projektuoja, dirba, nebesibijo sovietiškų nurodinėjimų, diktatų, prievartos. Po fizinio nuovargio, dvasinio nuopuolio, po represijų metų, po ideologinių draudimų pagaliau atsikvėpta, sugrįžta prie ištakų, prie senųjų dvasinių šaltinių. Bernardas Brazdžionis — viena iš tų gaiviųjų versmių, kurios gelmės dar neišžvalgytos. Mūsų poezija praturtėjo, prasiplėtė jos matymo laukas, sustiprėjo jos lyrinė atgaiva, dvasios pradmenys. Esu lituanistas. Mokiausi Vilniaus Universitete. Sunku patikėti, kad 1958 metais mums, studentams, buvo griežtai draudžiama minėti Brazdžionio vardą. Už jo poezijos skaitymą (buvo labai daug skundikų) galima buvo atsisveikinti su savo Alma Mater. O šiandien mano rankose nauja knyga Po aukštaisiais skliautais. Išleido Lietuvių dienų leidykla. Nežinau, koks knygos tiražas, bet jau žinau, kokia didelė vertybė atėjo į mano šeimą, į mano gyvenimą.

3. Iš kelio dulkių
Lietuvių poezija labai įvairi savo stilistinėmis ir teminėmis nuostatomis. Ji, labiau negu proza, geba susivokti dvasingumo sferose, mąstymo realijose, modernizmo vieškeliuose. Brazdžionis šiuo rinkiniu labai įvairus: realistiškas ir romantiškas, pakilus ir kontempliatyvus, sodriai kalbantis, giliai žvelgiantis būčiai į akis. Tai liudija atsklandinis Viljamo Šekspyro soneto vertimas / Nes kaip kas dieną saulė danguje, / Taip mano meilė ir sena, ir vėl nauja /. Tėvynės ilgesio motyvai, šaukiniai į Viešpatį, amžinatvės apoteozė, laiko atodangų įžvalgos, gimtosios žemės spalvų dermės, vidiniai sielos balsai — visa tai meniškai brandžiai įprasminta, vaizdžiai išsakyta, nuoširdžiai išpasakota. Geriausi rinkinio eilėraščiai (tai tiktai mano nuomonė) yra "Karalius ir poetas", "Penki posmai žemei", "Vakarinė", "Vakaras vagis", "Trys mirtys", "Tremendo". Tuose eilėraščiuose poeto žodis įgyja lengvumą, o mintis skaidri ir permatoma kaip sapnų miražai, kaip naujųjų tiltų arkados, kaip žmonių simfoninis gausmas pasaulio prekyvietėse. Širdies žaizdos, angelo akys, žalčio gelmuo, laukinės aguonos, dangūs aukštieji, dienų kibernetika, melsvas pergamentas, sapnų keteros, benamės varnos, žiemos pirštai, milžino ranka — tokie įvaizdžiai mane įtikina, brandina, neša asociacijų vingiais ir metaforų keliais. Paprastume slypi širdies išpažintys ir išsisakymai, Naujalio, Maironio, Dantės ir Homero žemės, kuriose yra vietos gerumui, nuoširdumui ir bendravimo džiaugsmui. Realistinės lyrikos spalvos ir romantiniai potėpiai liejasi į didelę ir gražią akvarelę, kurioje gyvenama, mylima-si, ilgimasi ir kankinamasi. Toks poetinis pasaulis atitinka meno sielos aidą.
 
Bernardas  Brazdžionis
Nuotrauka V. Maželio

4. Tradicijų pėdomis
Kiekvienas kūrėjas — savo amžiaus vaikas, savos tautos sūnus. Lietuvos skausmas — Bernardo Brazdžionio skausmas, pasaulio sielvartas — jo sielvartas. Šiandieninis mano krašto poezijos mylėtojas, neišpaikintas modernizmo ritmų parapsichologinių žodžio eksperimentų, su jauduliu ir gerumu ima į rankas išeivių kūrybą, gerai žinodamas, kad tai lietuvių literatūros dalis. Viena gražiausių jos dalių, kuri atgaivino tyrumu, tiesos galia ir vilties simboliais. Neieškodamas analogų ir prilyginimų, nesiekdamas giliai atkasti tradicijų ir novacijų ištakas, bandau saviškai pasamprotauti, padžiūgauti didelio poeto didele kūryba. Romuva ir ugniakuras, paguoda ir saulėlaida, žiedauja ir ašarų vė, dangus ir grabnyčia — taip pažįstama ir nepakartojama, lietuviška ir tautiška. Poetas be didžių įsipareigojimų kalba su mumis, skaitytojais taip įtaigiai, kad dažnai nebesusivoki, ar tai parašyta prie Mūšos, ar prie Mičigano. Yra bendrosios sielų jungtys, kurios žymiai svarbesnės už diplomatines iškalbas ar publicistinius įmantravimus. Stebina vis tas lietuviškos poezijos tęsinys: rimų .skambumas, ritmų pastovumas, klasikos alsavimas, vidinis toninis skambėjimas, sinkopinis kalbos būdas, sklandus eilių darnumas. Galėčiau lyginti su P. Širviu, J. Strielkūnu, V., Skripka, J. Juškaičiu, V. Jasukaityte, bet tai daryti nebūtina, nes meno lyginimai labiau skurdina kritiko žvilgį negu praplečia literatūros horizontus. Talentinga kūryba visur ir visados yra prasminga ir aiškiaregė, juo labiau, kai kalbama apie poeziją. Kai susipina patetika ir realijos, kai poetas nešamas savos tautos poezijos tradicijų, gimsta nauja, ilgalaikiška, brandu. /Naktį mirę, gims iš naujo / Ryto saulės aviliuos/.

5. Viltingos dainos
Bernardas Brazdžionis — tvirta asmenybė, su kurios kūryba tiktai dabar susipažįsta jaunoji Lietuvos karta. Principingas balsas suskamba giliamintiškai, poezijos semantiniai vaizdai ir užkuria, ir įtikina, ir paguodžia. Jo poezija Lietuvai ypatingai reikšminga šiandien, kai pas mus prasidėjo didieji persimainymai, dvasios atgaiva ir kultūrų sugrįžimai. Gilus religinis jausmingumas, kurio nepatyrė kelios mokyklas baigusios kartos, filosofinė poeto išpažintis vieniems skaitytojams sukelia euforija, kitiems — dramatiškus prisiminimus. Minties gelmės, įvilktos į realistišką formą, veda objektyviais istoriniais keliais. Ir vidudienio sodai, ir skaudžios žarijos, ir žemės vingiuoti takai, ir rudens vėjų rauda kalba lietuviškais įvaizdžiais, prisiminimų detalėmis. Poetas nuklysta prie Eufrato, jis pavaikšt-o Jeruzalėje, pasiklauso Lietuvos šaltinių dainos, laukų skambesio. Daugelyje eilėraščių daiktai įprasminami naujai, filosofiškai, žmogaus ir gamtos paralelės, gyvenimo ir mirties sankirtos išplaukia natūralia lyrine gaida, kurios nuoširdumu netenka suabejoti. /Sauja džiaugsmo, sauja skausmo, sauja saulės spindulių /— tai ne vizijos, ne dirbtinis pasaulis, bet lengvai suvokiamas poetinis piešinys, tiesa, ne toks paprastas, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Poetas savo talentingą plunksną vedžioja po mitų ir Biblijos vietas, jis, mąstytojas, nepiktnaudžiauja fraze, ištęstu sakiniu, jis sujungia abu Atlanto krantus lietuviška tematika, kuri jam brangi nuo vaikystės kaip viltinga širdies daina.

6. Amžiaus sūkuriuose
Poezijos žodis — tai magnetinis laukas, kuris yra nepaprastai paveikus savo įvairyste, hipnotizuojančiomis galiomis. Poeto prieštaros prieš skaitytojo akis stojasi įvaizdžiais ir metaforomis. Jos pilnatviškai įtaigios ir akustiškai prasmingos: graudus vyturys vyturiuos keturiuose šio pasaulio kampuose /, /Krinta mūsų dienos kaip drugiai į ugnį /. Brazdžionio žodynas taiklus, jo pastabumas kelia pasigėrėjimą, o kasdieniai žodžiai — širdis, pavasaris, vėjas, rauda, takas, aidai, kalnas, žvaigždė, kelias, ruduo, viltis, skausmas, žingsniai — su neįmantriomis niuansuotėmis rodo įvairią poetinę nuotaikų kaitą. Žiūrėdamas tiesiai istorijai į akis, poetas yra nuoširdus, taktiškas ir bendražmogiš-kas. Tai lyrikos alfa ir omega. Taip ir norisi ištarti skaitytojų žodžius, jau girdėtus susitikimuose, knygynuose, bibliotekose: tai meditacijos lyrikas, svajonių šauklys, ilgesio dainius, bažnyčios sargas, ironijos bičiulis, modernizmo pranašas, naujamiesčių kritikas. Posmų prasmės prasiplečia, išsiplėtoja, išsiskaido, darnios žodžių jungtys ir sąjungos pinasi ir įvairuoja. Amžiaus garsai ir Lietuvos pokario bruožai stojasi gyvaisiais paveikslais, apriorinėmis tiesomis ir dramatiškais prieštaravimais. Nesinori cituoti poeto eilėraščius, jie tokie daugiaprasmiai ir daugiaribiai, nesinori net eilutės iš posmo paimti, nes nelogiška griauti puikius statinius, kurių plytos tvirtos, ilgai karštyje degtos, gerų rankų dirbdintos. Meninis pažinimas yra įvairiarūšis, bet poeto įtemptas mąstymas įtikina, tiesos žodis užburia, lyrinė nuotaika skleidžia gyvenimo pilnatvę.

7. Su tikėjimo ženklu
Aukščiausioji tiesa, sklindanti iš Bernardo Brazdžionio poezijos, yra apmąstyta, išgyventa, įsisąmoninta. Amžinosios gyvenimo problemos visuomet tampriausiais saitais yra susijusios su tikėjimo šviesa, vilties simboliais, gėrio apraiškomis, grožio postulatais. Ypatinga tikėjimo šviesa sklinda iš pasaulėžiūros, iš širdies. "Tikim Viešpaties valia teisinga" — tarytum moto, tarytum kelrodis ženklas, tarytum tos gairės, kurios nurodo į tiesos karaliją, žmogiškumo palaimą. Tiktai poezija parodo sielos gelmes, būties trapumą. Potekstėse dažnai užkoduotos naujos prasmės, emocijų turiniai. Įvairūs gyvenimo motyvai užpildo lyrinį poeto pasaulį, kuris įvairuoja kaip kaleidoskopas, keičiasi ir didėja. Likimo apmąstymai įsiveržia į eilėraštį kaip integruoti grožio židiniai: / Tėviškės orą, mielą ir brangų/, Sieloj nešuosi, kur tik einu/. Atsiminimų brangakmeniai, gamtos vaizdų gyvybingumas, vakardienos ir rytdienos sąlyčiai bylote byloja poeto talentingumą, didelę gyvenimo ir kūrybos patirtį. Jis nesustoja pusiaukelėje ar kryžkelėje su hamle-tišku klausimu — kur toliau pasukti. Poetas vis naujai interpretuoja tuos pačius tautos, tėvynės, egzodo, Dievo, gamtos, tikėjimo, pasaulio motyvus, kurie visuomet sudarė ir sudarys užatlantės poetų lyrikos turinį.Tai, manau, labai natūralu ir šiuolaikiška. Lietuvių poezija prie Baltijos krantų dabar vėl naujose paieškose: ji ieško atsvaros istorijoj, ji maitinasi atgimimo idėjomis, ji vis dainuoja gamtą. Tai taip pat natūrali poetinio vyksmo būsena. Dvasinis nerimas ir lyriniais vaizdiniais sėda į poemą, į eilutę, į žodį. Lyrinis subjektas visuomet yra artimas poeto individumui, jo mentalitetui, pasaulio sampratai, dvasinei jausenai.

8. Posmai į ateitį
Poetas negali pasprukti nuo savo minčių.  Rinkinyje Po aukštaisiais skliautais mane sužavėjo poeto intelektas ir meninė kultūra, intensyvus mąstymas ir autoanalizės būvis, kūrybos esmės suvokimas ir dvasinė išmintis. Dideliuose postuose retai vyksta pasaulėžiūriniai lūžiai. Menu poeto rinktinę Per pasaulį keliauja žmogus. Joje tiek daug dramatinės įtampos, filosofinės refleksijos, eilėraščio erdvės, logiškų meninių jungčių. Humanistinis patosas tebelydi poetą, tokia nuostata man labai priimtina kaip didžiulio žmogiškumo dermė, kaip sudėtingo pasaulio tiesa. Neapleidžia ta nuotaika, kurią patiriu perskaitęs pačius geriausius šios knygos posmus: / Žodis kaip gėlė, kaip žaizda /, /Baltija, baltų baltoji taurė/; / Ten Sirvydo senas žodynas žodingas žaizdom ir žiedais /, /Grįžtam tėviškėn naktį, / Greit nutrukstančią, trumpą—/ Jos žaizdas pabučiuojam / Ir iš skausmo suklumpam /. Labai daug eilučių išsirinkau, prisiminiau, cituoju sau ir kitiems. Nepamirštu paminėti gražių, simbolinių, dailininko Pauliaus Jurkaus 16 piešinių, labai lietuviškų, nostalgiškų ir įvairių. Saulės, keleivio, gėlės, paukščių motyvai persipina su eilėraščių motyvais. Gal nepasirodysiu senamadiškas ar rafinuotas, jeigu palyginsiu Brazdžionį su kitais Lietuvių poetais, kurių kūryba mano dvasioje kaip skausminga gaida: putiniška būties valanda, salomėjiškos mūsų širdys, miškiniškas gimto grumsto atminimas, aistiškas gamtos vaizdų tikrumas. Poetai niekuomet negyvena beorėje erdvėje, jie vienas greta kito, jie stiprūs savo buvimu šalia, kaip medis prie medžio, iš ko susidaro girios, šilojai, miškai, šilainės. Brazdžionio sonetuose — daug amžinų tiesų, paprastų žodžių, nauja-prasmybių ir tikrenybės.

9. Sėkmės, Poete
Iš kur beatplauktų poezijos šviesa, ji skirta žmonėms. Jos spinduliavimas eina į sielą, į širdį, skaidrindamas, plėsdamas žmogaus būtį. Teisus poetas, kai sako "Ieškom mes poezijos versmių / kasdienybėje braidydami po prozą". Teisus ir įžvalgus skaitytojas, kai pastebi Brazdžionio autobiografines detales, metaforizuoto gyvenimo atspalvius. Kaip gerai, kad Poetas girdi Lietuvos balsą, jaučia jos kvapsnius, prisimena jos spalvas. Tikiu, į užjūres jis sugrįžo pilna s gerumo ir soties, o galbūt dar nostalgiške-snio buvimo. Atvertos krūtinės žaizdos, giesmių, kryžkelių ir pelenų įvaizdžiai, Baltijos žemės ilgesys, vasarvidžio skliautai aukštieji, vidurnakčio vilčių ir atminimų duonos vaizdiniai — tai pilnatvė, jaudinantis paveikslas, kuris labai prasmingai papildė mūsų poezijos galeriją. Joje dar labai daug vietos ir kitiems paveikslams, kurie rašomi širdimi ir ilgesiu, skausmu ir tikėjimu. Sugrįžai, Poete, į mano žemę kaip Tiesos šauklys, kaip Išminties bokštas, kaip Tikėjimo simbolis. Sugrįžai pačiu laiku, kai mano gimtinė pabudo ir keliasi, kai mano žemės dirvon beriamas brandus grūdas, kai saulės šiluma greitai apglobs tą naują daigelį, kurio vardas visam pasauliui suskamba viltingai — LIETUVA. Jūsų poezija, Poete, padės tam daigeliui augti, stieptis ir būti.
*
Man šis pokalbis buvo labai reikalingas. Tai ne kritiko žodis, tai eseistiniai pasamprotavimai geros knygos eilių motyvais. Žinau, kad kiekvienas ištartų savas mintis, parašytų savo žodį. Poetai, kaip ir jų kūrybos skaitytojai, dirba, laukia, kuria...
Aleksandras Šidlauskas

Vilnius, 1989 m. gruodžio 5 d.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai