Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Istorija iš pirmųjų šaltinių PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS JANKUS   
Šios istorijos atsiradimo priežastis visiškai atsitiktinė. Niekas manęs nei prašė, nei ragino, net ir joks redaktorius, kaip šiais laikais pasitaiko, maldaute nemaldavo, kad rašyčiau. Bet taip jau atsitiko, kad kelioliktus metus gyvenu tame mieste, kur Stasys Burba gyveno, dirbo ir į aukštumas pakilo, o laikraščiuose pasirodė žinios, kad pora didžiųjų miestų rengiasi paminėti dvidešimt penkerių metų sukaktį nuo jo mirties. Iš tų laikraščių dar sužinojau, kad jis buvo šio miesto kažin kokio departamento galva, bet išsilaikė neužmiršęs ir savo tautiečių, pasilikusių toli ant apatinės pakopos. O tokių buvo dauguma. Ką čia dauguma — beveik visi. Jie siuvyklose akis pra-sitrindami rūpestingai skaitė dygsnius, smulkiuose metalo fabrikėliuose kaišiojo pirštus į visada alkanas presų gerkles, per dienas kniūbsojo susilenkę ties optinių stiklų dailinimo staklėmis, kiti laikėsi įsikibę daugybės kitų smulkių ir ne taip jau dosniai pinigą parūpinančių darbų darbelių. Ir Stasys ne tik kad jų neužmiršo, ne tik kad užėjęs Stonkaus ar Degučio saliūnuosna kaip su sau lygiais išgerdavo po stiklą alaus ar net ir ko stipresnio, bet turėdavo laiko kiekvienam patarti naujų šaligatvių tiesimo, namų pirkimo ar pardavimo ir daugybe kitų reikalų, kurie šiaip nors ir nedideli ir ne tokie jau svarbūs, bet nepratusiam galvą per laikus kvaršina, o ne nuo to galo pradėti, ir kišenę gražiai prapūkšto. Ypač šiame, anuo metu taip smarkiai į augimą pasinešusiame mieste. Bet visų svarbiausia— Stasys nesitraukė nuo bendrųjų reikalų, dėl kuriųjo vardas tebėra gyvas ir tolokai už savos parapijos ribų. Jeigu tikėtumėme laikraščiais, tai kituose miestuose jis net geriau žinomas, negu čia. Pagal juos, Stasys ne tik išrūpindavęs leidimus lietuviu šventi ms, automobilių ir net raitųjų paradams svarbiausiomis miesto gatvėmis, kuriomis reikėdavo sustabdyti bet kokį kitą judėjimą, bet sugebėdavęs atsikviesti kongresmanus ir senatorius į tautii si s šventos ar net ir į eilinius piknikus, Lietuvos nepriklausomybės ir pripažinimo reikalais važinėjęs į Vašingtoną, ten vardais vadindavęsis su senatoriais ir kitais aukštais pareigūnais. Kartą pasiekęs net Prezidentą. Tiesa, su pačiu prezidentu šnekėtis netekę, tik rankom tepasikratęs, bet su vienu artimiausiu jo patarėjų ilgiau negu valandą šnekėjęs ir viską išsiaiškinęs.

Lindo galvon mintis, jog kai kurie jo darbai ir žygiai, spaudoj vis kartojami, jau tapo padidintais ir pagražintais mitais, o kiti, gal net reikšmingesni, liko visiškai užmiršti. Tai va dėl to, artėjant jo dvidešimt penktosioms metinėms, ir sumečiau patikrinti senąją medžiagą ir paieškot naujos pirmuose šaltiniuose, dar likusių gyvų jo bend-ralaikių atsiminimuose. Nors tie jo bendralaikiai turėjo būti jau gerokai pernokę, bet galėjo atsiminti ir tokių žygių ar įvykių, apie kuriuos didžiųjų laikraščių žmonės gal net ir nesapnavo. Juk visi tvirtina, kad senstant jaunų dienų įvykiai prisimenami vis ryškiau ir vis tiksliau.

Sumečiau ir tuoj griebiausi ieškoti tų pirmųjų šaltinių. Rodos, kad dvidešimt penkeri metai yra ne toks jau didelis tarpas, bet visi panokę pensininkai beatsiminė Stasį jau aukštą miesto pareigūną, stovintį atokiai nuo jų, važinėjantį brangiu automobiliu, atsivedantį į parengimus miesto merą, senatorių ar kokius kitus valdžios žmones. O taip. Jis nebuvo išdidus. Ir merui išėjus, dar pasilikdavo pabūti su savaisiais, kartais net ligi galo išbūdavo, kartu su visais padainuodavo. O kaip vaikus? Atsivesdavo? Ne. To neatsimeną. Greičiausiai, kad ne. Pats tai dainuodavo. Ir gerą balsą turėjo. Kai paspausdavo, tai kaip griaustinis nudundėdavo. Atrodydavo, kad langai pradės iš-sivai- .ii. Viena senutė beveik prisiekdinėjo, kad tikrai operoj būtų dainavęs, jeigu pinigų būtų sutekęs mokytojams mokėti. Žinoma, jaunystėje, o ne tada, kai pinigai pluoštais per pirštus ėjo. Sykį parapijos salėje dainavo, dainavo, numetė penkiasdešimt dolerių ant baro ir sušuko: "Visiems, kurie dainavo", karininkas dar klausias: "Po kiek? Po vieną ar po dvi?" O Stasys: "Po kiek išeis, po tiek ir pilk, tik žiūrėk, kad išpiltum už visus". Ir šiaip saviems reikalams pinigo negailėdavęs. Bažmčioje vis penkinę įmesdavęs.

Toji pati senutė ir pasakė, kur galėčiau rasti žmones, kurie iš pat pradžios visur kartu su Stasiu maišydavosi. Vienas jų buvo Kazimieras Apeika, stambus vyras, dirbęs siuvykloje, bet po kelių metų nusprendęs, kad adata ir smulkūs dygsniai ne jo pirštams, susikrapštęs kiek pinigų, pigiai nusipirkęs užmiesty apleistą ūkį ir dabar ten tebegyvenąs, o antrasis, tai Antanėlis. Visi Antanėliu jį ir tevadinę, bet tikrai tai Antanas Marelis, toje pačioje siuvykloje net ligi meisterio prisikrapštęs. Per italus nebuvo lengva pralįsti, bet jis savo padaręs, o vėliau prie ežero nusipirkęs tokį apleistą namą, sutvarkęs, viską blizginte nublizginęs, tiesiai tokį mažą palociuką pasidaręs, svečius tik į virtuvę teleidžiąs, kad kambariuos kilimų nemintų ir baldų nesusėdėtų, bet šiaip pagal savo amžių dar visiškai žvalus senis tebesąs. Apskritai esąs užsispyręs ir sunkokai sukalbamas, vargu ar galėsiąs aš ką iš jo išpešti. Jau verčiau esą Apeika. Tas tai padėsiąs viską kaip ant delno.
Ėmė pagunda pradėti nuo Antanėlio, bet kartą, beieškodamas žmonai vyšnių, netyčia atsiradau Kazimiero kaimynystėje. Visas keturiasdešimties akrų plotas buvo užleistas krūmais, tik apie kryps-tančias trobas buvo palikta kiek erdvės daržui ir ganyklos karvei. Jį patį radau kieme besikrapštantį apie naują automobilį.

— Per tiek metų, rodos, galėjo išmokti geriau padaryti. Seniau net geriau mokėjo. Būdavo užkuri, tai ir eina, o dabar reikia kokius tris kartus pradėti, kol įsismagina, — užuot atsakęs į pasisveikinimą, barėsi, žiūrėdamas į vamzdžiais vamzdeliais apraizgytą motorą.
— Bet paskum tai jau eina, — nusišypsojau.
— Ar tai ir tamstos tas pats?
— Tas pats. Visada užkūrus reikia porą minučių palaukti, kad įsibėgėtų, tada tai nebegęsta.
— O seniau nereikėjo.
— Bet dabar, sako, orą mažiau teršia.
— Koks čia teršimas, — numojo ranka. — Kai visi namus anglimis šildė, tai buvo teršimas. Būdavo palangę vieną dieną nušluostei, kitą vėl suodina. Bet tada niekas nešaukė. Nebuvo mados. Čia anam name, — parodė tolokai stovinčią sodybą, — irgi tokį šauklį turim. Kiekvieną dieną važiuoja į miestuką matuoti oro taršos, o kai pats lekia, tai laukai mėlynuoja. Aną dieną susitikęs ir sakau: "Tu vienas labiau orą priterši, negu viso miesto automobiliai". "Kodėl?" — nustebo vyrukas. "Ogi kai tu pravažiuoji, tai per dūmus gerą pusvalandį beržyno nematau". "A, dėl to. Motoras alyvą truputį degina. Bet tas nieko niekam nekenkia. Alyvos dūmai sunkūs, nusėda ant žemės ir nebepakyla. Dar geriau, žemę patręšia. Bet va iš tokiųj kaip paties, kyla į viršų ir laikosi pakilę". Čia jis prisakė visokių vardų, nuo kurių žmonės sergą ir vėžiu, ir širdim, ir gyslų sukietėjimu. Dabar viskas tinka politikai. Juk bene penkeris metus išbuvo universitete, nesugebėjo baigti, tėvą beveik iš namų išvarė, o dabar metasi į politiką. Kitą rudenį žada kandidatuoti į miestelio seimą, tai neriasi iš kailio, žada išvalyti orą ir vandenį, padauginti dirbančius ir sumažinti mokesčius, o mano supratimu, tenori tik ko greičiausiai naują automobilį kitų uždarbiu nusipirkti. Ir ne amerikietiško darbo, bet kažin kokį švedišką ar japonišką. Kaip tu padidinsi savam krašte darbą, jeigu viską iš užsienio pirksi, galvoju sau, bet ką tu jam išaiškinsi, kad jis nenori klausyti, tik pats aiškina ir aiškina ir vargu ar supranta, ką aiškina.

Jam taip lengvai traukiantis į kalbą, apsidžiaugiau. Sakiau, kai jis taip atvers burną apie Stasį, tai tokių dalykų išgirsiu, kokių nė sapne nesapnavau, nors pats ir neatrodė į šnekutį panašus. Tokie paprastai būna mažiukai, vos dvišaki per kupstą peržengti, o tas, kaip anoji senutė sakė. tikrai stambus. Ir stambus ne tiek į storį, kiek i aukštį ir plotį. Į aukštį išsinešęs bent per pusseptintos pėdos, o į plotį per kokios pustrečios, tik amžiaus kiek palenktas, nebeatrodė toks išbėginis, koks turėjo būti jaunystėje, bet plotis, ypač per priekin palinkusius pečius, atrodė pro eilines duris neįtalpinamas. Ir veidas, saule įrudęs, raukšlėmis kaip stambiomis virvėmis susivijęs, lengvai dėstėsi į šypseną, parodančią baltus, visiškai kus dantis.
Per daug sveikus, jog galėtum pagalvoti, kad jie nedirbtiniai.

— Reikės nuvežti, tegu mechanikai pasižiūri, — užspaudė dangtį ir ėmė šluostyti rankas į skudurą.
O j rankas pažiūrėjęs, ir mušamas netikėtum, kad tokios kultuvės būtų kada galėjusios adata dygsniuoti.
— Matytas, nors kur negalėčiau pasakyti. — ištiesė apsiuostytą ranką.
— Abu tos pačios parapijos. Kada nors bažnyčioj, bazare, piknike ar šiaip kokiam susibėgime, — paaiškinau, pasisakiau pavardę ir pasikratė™ rankom.
— Va, dabar tai atsimenu. Kartais laikraščiuose parašai. Nors akys nebe tokios žvitrios, bet dar paskaitau. Atsimenu. Gerai parašai.
O žinai ką, aš kaip tik tuo reikalu ir čia užsukau. Sakau, reikėtų parašyti.
— Na, na, tik jau ne apie mane. Anais metais nusipirkau pusvelčiui penkiasdešimt akru-dirbau kaip jautis. Ir žmona, duok Dieve jai geią vietą danguje, lengvos dienelės nematė. Viską sudėjom į vaikus. Vienas dabar Čikagoj advokatas, kitas inžinierius, Detroite Fordui automobilius padeda dirbti. Prastus! Matai, nenori užsikurti. Žmona išėjo namo pailsėti. Laikas būtų ir man, bet nešaukia. Jau penkioliktus metus vienas traukiu. Pats matai, į ką laukus paverčiau, o būdavo . E, ką čia . . . Kiek man reikia. Pavalgau, pamiegu. apie trobas pasikapstau, pas vaikus pavažiuoju.

Pavažiuodavau pas draugus, jie irgi užsukdavo, bet ir tie jau išsivaikščiojo. Vaikai sako, parduok ir kelkis į miestą, kur nors arčiau jų. Netikėsi — jau aštuntą baigiu. Žinau, kad jie teisybę kalba. Ir pats vienas dar pagalvoju: nugriūsiu kada, ir niekas net nažinos, kad nugriuvau. Nebent, kai kvepėti pradėsiu. Bet parduoti vis delsiu. Miestas auga, o visokie dykaduoniai taip ir laksto, kad pigiai padorų žemės gabalą pagautų. Užpernai siūlė po penkis šimtus už akrą, pernai po tūkstanti, dabar jau siūlo po pusantro. Bet aš palauksiu.

Pinigo man nereikia. Aš net savo kainos nesakau, bet kai laikas ateis, pasakysiu. Ko juokies? Manai, kad nespėsiu? Nespėsiu, irgi niekam blogo nepadarysiu. Pinigus ir vaikai mokės paimti. Gal užeikim j vidų, čia gerklė pradeda džiūti.
Rasim gal kuo atgaivinti.

Viduje buvo kaip ir lauke: erdvu, bet sena ir padrykę.
— Tuoj matyti, kad moteriškos rankos reikia,
— pasakė akimis parodęs į pasienius. Sėsk, kad va ir čia, prie stalo, o aš pasidairysiu.
— Su moteriška ir smagiau būtų, — pasakiau.
— Buvo kada smagu, — atsisuko nuo spintos su stiklais rankose. — Scotch?
— Bus gerai. Su soda. Bet dabar irgi galėtų. Vienam juk turi pabosti.

— Visaip. Kartais pabosta, o kartais geriau, kad vienas. Laisviau.
— Bet viską vienam sužiūrėti.
— Papratęs. Buvo blogiau. Žmona trejis metus patale išgulėjo.
— O! To nežinojau, — kiek susigėdijau.
— Ką čia žmogus gali viską apie visus žinoti, nors, žinai, kai užgula nelaimė, tai ima rodytis, kad visi žino, tik niekas nenori padėti. Nenori net piršto ištiesti.
— O iš tikrųjų, jeigu žinotų, daug kas padėtų.
— Kartais taip, kartais ir ne. Juk ir aš pats kartais žinojau, bet piršto nepajudinau. Laukiau, kad paprašytų.
— Kad, tur būt, visi mes tokie.
— Daugumas, — pataisė.
Jis pastatė ant stalo degtinę, sodą, stikliukus, ledų atnešė, paskum paklausė:
— O gal užkąsi?
— Ne, dėkui. Neseniai valgiau.

— Aš turiu namie rūkyto kumpio. Ir dešrų. Krautuvėj tokių nėra, nors jie ir sako, kad iš užjūrio atvežta.
— Gerai. Naminių, gerai.
Po valandėlės valgom namie keptą grynų ruginių miltų juodą duoną, dūmuose išdžiovintą kumpį. Kai piauni, piauta vieta blizga kaip stiklinė. Taip pat ir dešra.
— Pamėgink dešrą su rūgščia grietine.
Jis tepa sviesto, deda dešros, ant viršaus dar užkrauna šaukštą rūgščios grietinės. Mėginu ir aš
— skanu.
— Kai jauni buvot, tur būt, gerai pasižinot su Stasiu Burba, — lyg netyčia pasuku į tą pusę, dėl kurios ir užėjau.
Jis susimąsto.
— Laikrašty mačiau, kad jau dvidešimtpenk-metinės artėja. Nematai, kaip laikas nuteka.
— Kad būtų vanduo, matytum, — noriu įsijungti į jo nuotaiką.
— Taigi, ranką galėtum įmerkti ir justum, į kurią pusę traukia, bet laiko nejunti. Vis galvoji, kad jis nueina vienas, o tu pasilieki vietoj.
Pažįstami buvom. Galima sakyti ir geri, bet kai tik jis išėjo mokslus, išsiskyrėm. Ne tai, kad išsiskyrėm, bet gyvenimas nuėjo kitais keliais. Susitikdavom. Atvažiuodavo ir čia į ūkį. Žmona vieną kitą kumpį parūkydavo, dešrų sukimšdavo, lietuviškų sūrių suspausdavo. Paskutinį kartą buvo sustojęs tris savaites prieš mirtį. Žmona buvo kelis puodus visokių uogienių privirusi, bet jis, lyg nujausdamas, pasiėmė tik vieną juodųjų serbentų. Sakėsi kraujas kiek aukštokas, daktaras liepęs sumažinti kavą, tai dabar gersiąs arbatą su serbentais. Ar mėginai kada arbatą su juodaisiais serbentais?
— Rodos, kad neteko.
— Paskum pažiūrėsiu. Manau, kad dar yra likę. Per tiek metų gal bus susicukravusi, bet skonio nebus pametusi. Žmona kai jau virdavo, tai šimtui metų. Aną rytą kai išgirdom per radiją, akis pastatėm. Rengėmės valgyti pusrytį, užsukau radiją, ir iš karto . . . Žmonai net šaukštas iš ranku iškrito. Toks buvo sveikas, stambus, raudonas, ir iš sykio nebėr.
— Tai nė kiek ir nesirgo?
— Nė kiek. Vakare atsigulė, o rytą ir rado išėjusį. Onutė dar aprėkusi, kad nesikelia. Iš vakaro sakęs, kad mieste turįs svarbių reikalų, tai neprišaukdama įėjusi supurtyti. "Stasei, ar ne gėda, į tinginėlius išeini", dar pasakiusi. Juodu visada gražiai vadinosi. Vis Stasei, Stasiuk, vis Onut, One-liuk. Pasiklausęs, ne sykį pagalvodavau, kodėl mudu taip negalim vadintis. Sugyvenom gražiai juk ir mudu, gal net gražiau, negu juodu, bet gražia-vardžiuotis neįpratom. Vis Kazy, vis Morta, vis tėvai, vis močia . . . Bet kur aš dabar nuklydau . . . Taigi sako: "priėjau, papurčiau už peties, ir kaip žaibas nudiegė". Taip ir palaidojom. Gražiai, kas be ko. Suvažiavo daug ponų, daug kunigų, seminarijos klierikų choras mišias atgiedojo, bet kas jam iš to. Mano galva, tas jau nebe jam, bet mums. Tik patiem sau nosį aukštyn pariesti, kad va, pažiūrėkit, ir mes turėjom žmogų. O kai turėjom, tai visko būdavo. Beje, kaip sakei apie ligą, tai jis pats gal ką ir žinojo. Kai prisiminei . . . Aha . . . Mano tėvas, atsimenu dar sakydavo: "Į trečią dieną po mirties ir žydas pragudrėja". Kodėl jis pragudrėja, tai ir šiandien nesumetu, bet kai dėl Stasio ligos, tai gal pats ką ir numanė, tik mes nesugriebėm. Kitus kartus atvažiavęs, būdavo, prisikrauna visko, nes, tarp mūsų kalbant, mėgo pats skaniai pavalgyti, nešykštėjo ir kitų pavaišinti. Draugų irgi turėjo. Nekalbu apie tokius, kaip aš ar čia kiti. Mes tai jau buvom saviškiai. Bet draugų ne mūsų nosiai: iš New Yorko, iš Vašingtono ir iš visokių kitų galų. Bet tą sykį: "Mortut, duok puodą juodųjų serbentų. Kur didesnį. Aš, mat, kaip dedu, tai po šaukštą, po du, kad skonis būtų. Tirštai. Kai tokios arbatos išgeri, tai net ir paširdžiai džiaugiasi".
— Gal skubėjo kur?
— Ne. Kaip dabar atsimenu, kad niekur neskubėjo. Tikrai niekur. Zinai juk, kokios moterys. Tai ir mano Morta, negi ims ir išleis tokį žmogų nepavaišinusi. Man tik akim mirktelėjo — suprask: aš tuoj, tik tu kiek pagaišink. Išėjom su Stasiu į kiemą, paskum į laukus. Tada nė užsimušęs nebūtum radęs jokio krūmelio. O kukurūzai tais metais buvo kaip miškas. Visi, kaip vienas, ir lapai! Kambary pastatytum, sakytų, kad koks nors tropikinis. Viską apžiūrėjom: ir daržus, ir pašarines žoles, ir bandą. Kaip dabar matau — atsirėmė į tvoros kuolą ir sako: "Laimingas tu, Kazimierai". Ir ne Kazy, kaip paprastai, ar Kaziuk, kaip juokais mėgdavo mano gremėzdišką didumą pašiepti, bet Kazimierai. "Tiek tos čia laimės", sakau. "Mušuos, plukuos. Abu mušamės, kaip žuvys į ledą. Žiūrim, kad tik vaikus galėtumėm į žmones išleisti". O jis šneka, lyg mano žodžių būtų negirdėjęs. "Kodėl anais metais nenupirkau, kai Edvards pardavinėjo. Būtumėm kaimynai buvę. Pats daug ką būtum pataręs. Pradėti be paties būtų buvę sunku. Ir pačiam pradžioje juk nebuvo lengva. Ir patarti nebuvo kam, o dabar žiūrėk: atrodo, lyg aitvarą būtum pasigavęs". "O ir pats negali skųstis", sakau. "Pinigo tikrai daugiau negu mano kišenėj, ir dirbti nereikia iš peties. Vienur pašneki, kitur pašneki, pasakai ką kuriam daryti. Net rašyti pačiam nereikia: sekretorės viską surašo, tik pasakyti reikia". O jis tik šypso, linguoja galvą ir sako: "Tik iš tolo, Kazimierai, tik iš tolo. Iš tolo visos mergaitės gražesnės. Bet kad arčiau prieitum . . . Atsibodo. Juk žinai, kaip yra politikoj — piauna vienas kitą patylom, patamsiais, iš užkampių. Nežinai, kas iš kur taikstosi. Piaunuos atgal. Iš pradžių pagal nujautimą, paskum išmokau visokių triukų. Bet jaučiu, kad dantys pradeda atšipti. Oi, Kazimierai, kad tu galėtum viską pamatyti ir viską išgirsti. Kiek sukimo, kiek melo, kiek apgaudinėjimo, kad galėtų tave iš vietos išversti ir įsodinti kitą, kuris šoks pagal kiekvieną virvutės truktelėjimą.

— O jis, tur būt, nesileido tampomas, — įterpiau.
— Tai jau ne. Darbe žiūrėjo teisybės, kaip vargu ar kas žiūrės. Ir akį aštrią turėjo. Iš tolo pamatydavo, kur žmogus klysta ir kur tyčia klaidina. Užtat ir išsilaikė. Ne vienam politikieriui nagus apdaužė, bet pats išsilaikė.
— Ir lietuviams daug gero padarė.
— Aš irgi taip galvojau, — delnu per stalo viršų braukdamas, iš lėto tęsė Apeika. — Taip ir tada lauke pasakiau, bet jis tik nusijuokė: "O ką aš jau taip padariau. Mūsų žmonių galvojimu, pasiekiau aukštos vietos. Tai kas. Ar daug lietuvių pasekė mane? Lenkai, graikai, italai galėjo. Aš tik vienas čia, dar pora trejetą kituose miestuose, tai ir viskas. Kur visi kiti? O tai, ką padariau lietuvybei, būčiau neblogiau padaręs ir tavo kaimynystėj sėdėdamas. Į tavo kumpius ir dešras žiūrėdami, visi seilę varvina. Jeigu nori, atvešiu ir merą, ir senatorių, paskum atsiginti negalėsi. Ir pats galėsi juos nusivesti ir į piknikus, galėsi koki popierių susirašęs ar net ir be popieriaus nuvažiuoti į Vašingtoną. Priima, pašnekės". "Bet reikia žinoti, ką šnekėti", sakau. "O ką aš šnekėsiu. Pasakosiu, kaip šiemet kukurūzai auga, ar kiek karvės veršiukų atsivedė?" Bet jis tik juokiasi. Sako: "Vis tiek, tu pasidairyk aplinkui. Jeigu nugirsi. kad kuriam atsibodo laukuose sėdėti, pranešk, ateisiu į kaimynystę. Kad ir vėlai, vis tiek ateisiu. Noriu bėgti iš tos prakeiktos balos. Ne mano būdui".
— Bet nepabėgo, — pasakiau.
— Nebebuvo kada. Niekas nenujautėm. Nė Onutė nenujautė. Pats gal ir jautė. Gal daktaras ir tikrai žinojo, nes mirties pažymėjime visą puslapį ligų prirašė. Gal kokį dvidešimt, niekada nei girdėtų, nei matytų.
— Aš ne apie tai. Aš galvoju, kad iš darbc nepabėgo, bet taip ilgai ištvėrė ir taip aukštai pasiekė. Ar negalvojo eiti į merus, o gal net į gubernatorius? Juk, rodos, vardą gerą turėjo.
— Gal pusiau ir galvojo. Mes tai spaudėm. bet žinai, ką jis pasakė. Ne tada, ne tą paskutinį sykį, bet daug anksčiau. O . . . dabar negaleč pasakyti, net kiek anksčiau. Gal kokį dešimt, gal penkiolika metų. Mes jau čia buvo įsikūrę ir dirvonus išplėšę. Bus gal net daugiau, neg penkiolika. Atsimenu, buvo suvežta krūva mec naujai daržinei, o gal ir trobai . . . Ne, tur būt, daržinei, trobą daug vėliau statėm. Sėdėjom ant medžių, šnekėjom apie šį, apie tą, kai staiga jis atsisuko į mane ir pasakė: "Ar žinai, kad respublikonai man pasiūlė kandidatuoti į miesto tarybą*-"Puiku", kone sušukau. "Seniai reikėjo". Jis valandėlę tylėjo, žiūrėdamas į savo paties pirštus. "Prieš porą metų tą patį siūlė demokratai. Aš mat ne partijos žmogus ir visada stengiuos daryti taip, kaip miestui geriau. Žinoma, kai darbas išeina į naudą miestui, gera būna ir partijai, nors pradžioje dėl to pat reikalo partija skersai kelio stovėjo — ir dantis rodė, ir urzgė. Anie sakė, jog norėtų, kad būčiau meras, tą patį dabar sako tie". Tai ko lauki. Mes padarysim viską, ką galėsim. Aš nebegyvenu mieste, bet eisiu, visas duris klebinsiu Karščiavaus, o jis: "Man rodos, kad nerekės" visiškai ramiai atsakė į mano užsidegimą, — "aš ne politikas". "Tai tau. O kuo jie geresni už tave? Sakyk, ką geresnį jie ras į merus, ką geresnį į gubernatorius?" "Kaziuk, Kaziuk, sulaikyk kumeles", nusijuokė. Net už peties paėmęs papurtė. "Sulaikyk", sako, "nes, ko gera, dar ir prezidentu uždėsi ir liepsi su aštuonetu važinėti kaip Raudondvario Ruopas. Nežinau, ar jis važinėjo, bet taip mano senelė šnekėdavo. Ar tu manai, kadi aš to paties negalvojau?
Manai, kad ir pagundos nebuvo? Prisipažinsiu, dar ir yra, bet yra ir supratimas, kad aš ne taip nulipdytas. Gal apskritai lietuviai kiek kitaip nulipdyti. Mes, matai, norim patys viską padaryti, pamatyti savo darbą, pasidžiaugti, kad padarėm. Kaip menininkai ar gal kaip ūkininkai. Žiūrėk, kad ir tu: kaip gražiai susitvarkei ir pelno jau išspaudi, ar atėjo kada į galvą pirkti antrą, trečią ūkį kur nors ir spausti iš jų pinigą. Kad būtum žydas ar koks graikas, ar anglas, tikrai būtum žiūrėjęs susitvarkyti taip, kad kiti dirbtų, o tu pinigą imtum. Mes nemokam žaisti lėlių teatru: už siūlelių tampai, o visos lėlės šokinėja, jeigu nori — dirba, jeigu nori — viena kitą spardo. Mums taip neišeina. Gal kada ir eis, kaip sviestu patepta, bet dabar ne. To mūsų krau-juje dar nėra. Jeigu nueisiu į merus, dirbsiu, kaip dirbu dabar. Turės dirbti ir visi kiti, kaip dirba tie, kurie dabar yra mano žinioj. Tėvas sakydavo, kad net arklys arklio dykai nekaso. Taip ir čia: viena burnos pusė siūlo tave į kandidatus, o kita jau šneka apie žmones, tinkamus į gerus darbus. Tokius žmones, kurie nė velniam netinka, tokius, kuriuos tuoj turėsiu lauk išjoti, bet kartu ir žinau, kad ne aš juos išjosiu, bet jie mane. Tai kam ir pradėti". Dar ilgai pasiginčijom. Beveik ir susipykom. Žinojau, kad apie mane jis teisybę sakė. Aš niekada nemokėčiau kelių ūkių svetimom rankom dirbti, bet būti miesto meru juk tai ne penkis ar šešis ūkius valdyti. "Pagalvok tik, kiek lietuviams gero padarytum", šaukte šaukiau. "Lietuvis meras! Tik pagalvok, kaip mus visus pakeltų". "O tu pagalvok, kai tas lietuvis, numindžiojęs keliems politikieriams pirštus, bus su gėda į gatvę išmestas, kiek tada lietuvybė bus pakelta". Aš netikėjau, o jis pasakojo, kaip lengvai žmogus gali būti sukompromituotas, kaip gali tave padaryti ir kyšininku, ir gemblerių bendradarbiu, ir susimokėliu miesto pinigus nuleisti nešvariais kanalais ir kanaliukais. Manęs neįtikino. Man atrodė ir tebeatrodo, kad jis tik nenorėjo. Nors kartais vėl pagalvoju, gal nenorėjo tik todėl, kad neturėjo įgimto linkimo. Aš juk irgi nenoriu kelių ūkių svetimom rankom dirbti. Net to vieno nenoriu. Argi būčiau krūmais užleidęs, jeigu būčiau norėjęs. Nesunku būtų buvę sumesti kokią pašiūrę, susirinkti kelis negrus ar portorikiečius, ir tegu dirba. Kiti taip daro ir turi iš to pelno. Ar turi pelno darbininkai, neklausia, svarbu, kad jam lieka. Gal ir merai daro taip pat, gal ir gubernatoriai. Supratai, ką noriu pasakyti?

— Nesvarbu, ar miestui ar valstijai yra iš to pelno, kad tik jo klikai gerai, — pasakiau.
— Taigi, taigi. Ir Stasys tą, tur būt, sakė, tik kitokiais žodžiais. Jis vis mokėdavo tą patį kiek kitaip pasakyti, vis ne taip, kaip mes mažamoksliai.
Kazimieras nutilo ir žiūrėjo pro langą į krūmokšniais apsėtus laukus, lyg vienu žvilgsniu norėdamas apimti visas tas vietas, kuriose kartu yra buvę su Stasiu, ir atsiminti visus žodžius, kuriuos jis mokėjo pasakyti kitaip, negu mes. Tylėjau ir
Lietuvos atstovas Vašingtone Juozas Rajeckas šią vasarą birželio 17 sulaukė 75 metų amžiaus. Gimė JAV (Shenandoah, Pa.), bet dar vaiko amžiuj su tėvais grįžo Lietuvon. Baigęs studijas Prancū­zijoje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje pra­dėjo diplomatinę tarnybą 1929 m. Nuo 1940 m. rudens buvo Vašingtone Lietuvos pasiuntinybės patarėjas. Nuo 1957.V.11 Lietuvos atstovas Vašing­tone, šias pareigas einąs ir šiemet švenčiant JAV Lietuvos de jure pripažinimo 50 metų sukaktį

aš. Per visą kalbėjimą išgėrę buvom nedaug. Jo stiklinė buvo tuščia, manojoj dar padugnėj plūdu­riavo ledo gabalėlis. Į jį žiūrėdamas laukiau, ką dar mano šeimininkas iš anų laikų ištrauks, bet jis, lyg iš snaudulio pabudęs, staiga subruzdo.

— Baik, — pasakė, — Įsikalbėjau ir nebema­tau, ko svečiui trūksta. Ir nekandi. Pamėgink vie­nos dešros su grietine. Be duonos. Tai, amžiną atilsį, Mortos išmonė. Pati išmėgino, paskum Sta­siui parodė, tai kitaip juodu ir nevalgydavo. O tas pradėjęs ir užbaigti nebegalėdavo. Sakydavo: "Kam duoną gadinti, kad ir be jos skanu". Pa­valgus buvo ir liežuvį Dievo duotą turėjo. O kai dėl pavalgumo, tai to nė vienam Dievulis nebuvo pagailėjęs. Ir jam, ir Onutei, ir Mortai, ir man . . .

Ir vėl nutilo, pilkuma tokia užslinko veidą.

— Atleisk, — po poros minučių tylos pasakiau. — atrodo, kad varginu.

— O ne, ne, — greitai pakėlė galvą. — Kur čia varginsi. Kai vienas per dienas Įsibūvi, tai kitą sykį, rodos, pasisamdytum ką, ar kurį galą, kad tas vienumas nutrūktų. Nevargini, tik kai pradedi braidyti po praėjusias dienas, kartais pasijunti kaip pernykštis burokas darže po sniegu išlikęs: dar mėgini žaliuoti, bet šonai pašalę. Vis tiek jau atlaikas esi, o vis dar rodosi, kad visi sėdim apie stalą ir klausom, kaip Stasys renčia juokus apie senatorius, kongresmanus ir apie mū­sų pačių miesto didžiuosius. O turėjo ko pasa­koti ir mokėjo taip viską sudėlioti, kad ir klau­syti nereikėjo. Ir neklausydamas galėjai girdėti ir suprasti. Ir akį žvitrią žmones pažinti turėjo. Jei būtų leidęsis renkamas, kas žino . . . Kas žino . . . Ir kaip keista yra, kad taip aiškiai prieš akis stovi tos dienos, kurių jau seniai nebėra . . . Žmo­nės irgi . . .

Nutilo. Tylėjom abu. Toli už krūmų tarškė traktorius, bet jis tylos neblaškė, tik didino. Lau­kiau, kad dar prašneks, gal pravers kokią dieną iš Stasio lietuviškų žygių, kuriuos kartas nuo kar­to pakartoja mūsų spauda, tik jo pasakojimas bus kitoks, ne laikraštinis, pilnas gyvumo. Jis nusišyp­sojo, paėmė stiklinę, pabarškino baigiantį tirpti ledą.

— Tai gerai, kad atėjai, o dabar atsiprašysiu. Nors iš to mano ūkio tik ašaros paliko, bet vis šiokių tokių reikaliukų yra. Juk ir ašarą reikia nu­sibraukti. Užsuk kada nulikęs laiko vėl. Smagu su žmogum pasikalbėti.

Ir lyg susigriebęs pridėjo:

— Nors tiek to pasikalbėjimo ir tebuvo: aš vienas tešnekėjau.

— Kad man nieko kito ir nereikėjo. Atsimenu, tėvas sakydavo: vaike, išmok klausyti, daug iš­manysi.

— O burną aušindamas, durnas į grabą gulsi, — nusijuokė viso veido platumu, ir man pasidarė nesmagu, lyg būčiau norėjęs jam kalbumą prikišti.

— Tik to netaikyk sau, — greitai įterpiau. — Kas turi ką sakyti, to kalbos kiekvienas žodis auksas. Aš dar daug sykių ateisiu tamstos burnos aušinimu praturtėti. Sakyk, kada vėl galėsiu užeiti.

— Vis tiek. Kada laiko suteksi. Ryt. . . Poryt. . . Kitą savaitę . . . Kitą mėnesį. Visada, kol dar į aną pusę nešaukia.

— Žinai, kitą sykį norėčiau išgirsti apie Sta­sio lietuviškus darbus. Juk jis čia, sako, visur buvo pirštus prikišęs, ir be jo gal daug kas kitaip bū­tų atrodę.

Apeika, gal kokią minutę visiškai nemirksė­damas, žiūrėjo tiesiai į akis, paskum prašneko:

— Matei, mes buvom tik draugia. Jis moky­tas, aš paprastas ūkininkas, bet tas draugystei ne­maišė, o apie lietuviškus veikimus, atvirai prisi­pažinsiu, mažai ką teišmaniau. Sueidavom, padai­nuodavom, kartais ir išgerdavom. Jeigu kurį, per­daug iš vėžių išsimėtantį, reikėdavo apraminti, tam buvau geras. Nepasitaikė, kad kuris būtų kaip varlė prieš dalgį šokęs. Tos kultuvės, — pakil­nojo abi rankas ir apžvelgė iš visų pusių, — buvo jaunos, greitos. Sakydavo, kad man reikia eiti i boksininkus. Gal ir reikėjo. Gal būčiau toliau nu­ėjęs, negu Šarkis, bet, matai, muštis be reikalo nemėgau. Koks čia man reikalas muštis už pini­gus, kad to gero ir be muštynių užteko. O kai dėl veikimų, — staiga susigriebė, — tai reikėtų pašnekinti Antanėlį Marelį. Be jo tai tikrai nie­kas neatsitiko. Sakydavom, kad jis visur maišosi, kaip šapas po ekėtį.

— Aš jo nepažįstu. Gal kada sutiktum sn manim pas jį pavažiuoti?
Pas jį? Nežinau, ar pas jį ką išgirstum. Namie jis apie nieką kitą nešneka, kaip tik apie savo namą. Matai, nusipirko paežerėj tokį lauželi, paskum išdirbo, išdailino, ne tik takučius, bet ir sienas akmenėliais išdėliojo. Nieko nebus. Kad ir dešimt sykių užeitum, vis tiek prie kitokios kabos neprisikastum. Vis apie namą ir apie namą. Pirma turėsi viską pamatyti, paskum išklaus; " kurį akmenėlį iš kur parsinešė, kaip įdėjo, k vėliau sukeitė, kur kokią lentą įderino, kaip daže ar kaip varnišavo. Aš jau daug kartų buvau, bet kalbos galo nepriėjau. Dabar nebeinu. Verčiau kur kitur . . . Gal pas Degutį. Ten užėjęs Antanėlis visiškai kitoks. Nors ir kiek pasipūtęs, bet sukalbamas, ne toks, kaip namie. Pamatysi — mažiukas, bet kietas riešutas. Neperkandamas, — ilsu tuo žodžiu, šypsnys perėjo į duslų, toli greklė-je įstrigusį juoką.

Tur būt, koks nuotykis, susietas su tuo ne-perkandamumu, atėjo į galvą. Laukiau įsileisian: į pasakojimus apie kitą draugą, bet jis nutraukė juoką ir pasakė:
— Palik savo telefono numerį, aš pašauksiu. kada galėsi jį pamatyti.
Taip ir persiskyrėm, bet neilgam. Po poros dienų Apeika pasiskardeno.
— Pagavau, — sako. — Kas iš to pagavimi išeis — ar žuvis kaip reikiant, ar tik kilbukas pamatysim rytoj. Šeštą valandą atsivesiu jį pas Degutį. O pats užeik kiek po šešių. Jam nesakiaav koks reikalas. Mano, kad taip sau. Pasakyčiau galėtų užsispirti. Sakys: "O mano namai gal kiaulidė, kad toks ponas negali užeiti". Jis visada buvo toks širšinas, tai gal verčiau netyčia užklupti. Supranti, mudu susitiksim, kaip taip sau sena pažįstami, o apie Stasį pats jau rasi, kaip pridėti.
Taip ir sutarėm, kad Burbos reikalas išeis tik taip iš kalbos.
(Pabaiga kitame numery)




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai