|
|
RYTŲ VOKIETIJOS EKONOMINĖ KRIZĖ, |
|
|
|
Parašė RIMVYDAS ŠLIAŽAS
|
ARBA KAIP BOLŠEVIKAI NUVARĖ Į BANKROTĄ DARBŠČIĄ TAUTĄ
Turbūt Rytų Vokietijos (DDR) sugriuvimas buvo ne vienam staigmena, nes partijos kontrolė atrodė tvirta ir kraštas didžiavosi aukščiausiu pragyvenimo lygiu komunistiniam bloke. 1000 gyventojų turi 209 automobilius (Čekoslovakijoj 173, o Vengrijoje 145). Lankytojai iš Lietuvos grįždavo iš DDR lyg rojų pamatę: ten visi turi butus! Pasirodo, kad ta gerovė buvo Potemkino kaimas. Valdžia ir ekonomija — prie visiško bankroto. Aišku, kas kaltas: tai galios monopolį turėję ir Markso - Lenino mokslą sekę komunistai. DDR krizę ypatingai lengva sekti, kadangi ji labai nuodugniai nagrinėjama viename geriausių pasaulio žinių žurnalų — Der Spiegei. Gal keletą dalykų bus ir Lietuvai įdomu žinoti.
Kapitalistinė ekonomija siekia pelno, komunistinė siekia ideologinių, politinių tikslų. Pelnas skamba gal negražiai, tačiau jam padaryti kapitalistas turi būti apsukrus, pažinti rinkos pageidavimus, gaminti aukščiausios kokybės prekes ir parduoti jas žemesne kaina negu konkurentai. Laisva rinka ir pinigų vertė uždeda discipliną, kuri verčia daryti ekonomiškai racionalius sprendimus.
Ideologas tvarkosi kitaip. Jis jau žino pilną tiesą ir jam nereikia rinkos signalų. Pagal kokius principus tvarkosi komunistinė ekonomija? Komunizmas turi humanistiškų dogmų: gamyba neturi tarnauti kelių kapitalistų praturtėjimui, bet visų gerovei, todėl žemė ir gamybos priemonės turi priklausyti visiems, valstybei. Visi turi lygiai pasidžiaugti darbo vaisiais. Valstybė aprūpina visus darbu, pigiu maistu, butu, kuru, elektra ir sveikatos priežiūra. Valdžia tokius patarnavimus parūpina dirbtinai žemom kainom, mažesnėm negu savikaina, remdama jas aukštom subsidijom. Subsidijos siekia 25% viso biudžeto. Pinigus subsidijom reikia ištraukti iš įmonių duoklių forma ir iš visuomenės aukštais mokesčiais arba išpūstom kainom už kitas prekes: bulkutė kainuoja
---------------------
Šis straipsnis itin aktualus mums, nes tais pačiais metodais nuskurdinta ir Lietuva. — Red.
tik 5 fenigius, bet batai 300 markių (maždaug 20% mėnesinio atlyginimo), o geros kavos prie bulkutės iš vis nevalioji nusipirkti. Tokias išlaidas gali pakelti tik naši ekonomija, tik iš sveikos, gerai šeriamos karvės išmelši daug pieno, šiaip gresia pavojus, kad sumos, sukištos čia į konsumpcijos rėmimą, trūks investacijoms, t. y. mes suvalgome sėklas, kurios bus reikalingos kitų metų sėjai, mes nešeriame tinkamai karvės. Ateitis pristatys už tokį apsileidimą sąskaitą, kurios kaina bus atsilikimas technologijoje, produktyvumo ir kokybės žlugimas.
Kita lygybės principo taikymo ekonomijai pasekmė yra atlyginimo srity: uždarbiai nepriklauso nuo išsilavinimo ar darbštumo, jie valdžios dirbtinai niveliuojami. Per mėnesį darbininkas gauna 1300 markių, gydytojas 1600, profesorius 2000, o didžiausios įmonės vyriausias direktorius 3500 markių. Santykis tarp aukščiausio ir žemiausio uždarbio yra maždaug 3:1 (Vakarų Vokietijoje jis 30:1). Ne pinigas turi motyvuoti darbui, bet idealizmas, išdidumas, kad esi viso krašto turtų savininkas ir dirbi sau. Pagerbimo verti gauna medalius ar titulus, bet ne algos pakėlimą.
Kad visi turėtų darbą, įmonės ir įstaigos turi daugiau darbuotojų negu reikalinga. Net visiškai neproduktyvios įmonės neuždaromos, kad nereikėtų atleisti darbininkų ir tuo pripažinti, jog neklaidinga partija padarė klaidą. Vienoj neproduktyvioj vario kasykloj viena darbo vieta, kuri duodavo vienam darbininkui apie 16 000 markių pajamų per metus, buvo subsidijuojama 100 000 markėmis per metus.
Kaip DDR investuodavo, planuodavo savo ateitį? DDR ekonomijai ideologų primestas principas yra autarkija. Vakarai, kapitalistai, yra klasės priešai, nuo kurių negalima priklausyti. Už tai viską reikia pačiam pasigaminti. DDR su 16 milijonų gyventojų mėgino viso pasaulio prekių paletę pagaminti pati viena arba gauti iš draugiškų socialistinių valstybių. Taip Rytai apsisaugojo ne tik nuo Vakaruose siaučiančių konkurencijos vėjų, bet ir nuo jų pasekmių: racionalizacijos. Nafta importuojama iš Sovietų Sąjungos už žemesnę kainą negu pasaulio rinkoje, todėl energija buvo pigi. Kad turėtų dar savo energijos šaltinį, DDR kūrena savo rudąją anglį, kuri menkos kokybės ir pilna sieros. Ateity trečdalis energijos turėjo tekėti iš atominių jėgainių, gautų iš Sovietų Sąjungos. Ideologijai pavergta ekonomija nesiskaitė nei su energijos, nei su žaliavų tikrąja kaina, nei su gamybos kokybe. Juk su užsieniu nereikėjo konkuruoti, o svarbiausio pirkėjo — Sovietijos — reikalavimai kokybės atžvilgiu buvo žemi.
Kitas investacijas nulėmė komunistinės valstybės prestižo kėlimas. Berlynas turėjo būti įspūdinga sostine, už tai darbo jėgos ir statybos medžiagos buvo siunčiamos ten; aišku, kiti miestai dėl to nukentėjo. DDR norėjo didžiuotis savo chemijos ir mašinų statybos industrija. Reikėjo imponuoti pasauliui savo kompiuteriu, čipsais ir robotais. Fondų, investuotų į šias šakas, trūko kitur. Niekas neklausė, ar sugebėsime užtektinai pagaminti jų, ar tie gaminiai galės konkuruoti pasaulinėj rinkoj su japonais. DDR, kritikuojama dėl savo gaminių prastos kokybės, atsakydavo: Sovietų Sąjungai bus gerai.
DDR industrijos nugarkaulis yra vadinamieji kombinatai, milžiniški gamybos junginiai. Be konkurencijos, jie elgiasi lyg būtų vieni pasauly. Privataus sektoriaus beveik nėra. Stambieji privatūs fabrikai buvo nusavinti po karo. 1972 m. nusavino paskutines vidutinio dydžio privačias firmas. Liko tik privačios su dešimt ar mažiau darbininkų. Kadangi jos laikomos gėdinga, bet dėl spragų ekonomijoj toleruojama kapitalizmo atliekana, jų veikla apsunkinama: darbininkų atlyginimas turi būti žemesnis negu suvalstybintame sektoriuj, savininko žmona, dirbdama vyro firmoje, gali per metus uždirbti tik iki 4000 markių. Jeigu pelnas viršija 100 000 markių, mokės čiai konfiskuoja 95%. Be to, privati firma turi varžytis su valstybinėm firmom dėl retų žaliavų. Taip slopinamas vienas kapitalizme labiausiai vertinamų turtų: gabus menedžeris su naujom idėjom ir drąsa rizikuoti.
Koks menedžeris vadovauja kombinatams? Pirmiausia jis įrodo savo ištikimybę partijai. Jis neturi laisvės nustatyti savo gaminių kainų, nė panaudoti savo pelno, nei nuspręsti investacijų ar eksporto. Šie sprendimai daromi toli — centre. Eksportai eina per visiškai nereikalingą valstybinę eksporto įstaigą, kuri už savo patarnavimą lupa didelius pinigus. Direktoriui belieka vykdyti iš centro nurodytą planą, t.y. įsakymus nuo viršaus. Ar jis padarė pelno — visai nesvarbu, jis jo net nemokėtų apskaičiuoti, nes subsidijuotos žaliavos neatspindi savikainos, o valstybės nustatytos pardavimo kainos neatspindi prekės tikrosios vertės. Stai kaip visiškai nusivariusi vario kasykla rodydavo kasmet pelną: pagaminti vieną toną vario kainuodavo 105 600 markių. Vario tona buvo parduodama už 12 300 markių. Berlynas skirtumą padengdavo subsidija, taip kad ši nuostolinga produkcija po subsidijos duodavo nuo tonos net 8 448 markių pelno, kuris grįždavo atgal į Berlyną.
Centrinis planas atspindi visą komunistinės po-lit-ekonomijos galvoseną: jį sudaro biurokratai, parinkti dėl ideologinio tvirtumo ar dėl nusigyvenimo kitoj tarnyboj. Kapitalistinė rinka komunistui chaosas. Vietoj chaoso įvedė tvarką: centrinį planą. Berlyne suskaičiuoja, kiek ir ko reikia 16-kai milijonų žmonių, jų visai neatsiklausus, ir tada smulkiai nurodoma kiekvienai gamyklai, ką ir kiek ir kaip pagaminti. Taip pat nustatomos visų prekių ir patarnavimų kainos, nežinant savikainos. Tokio planavimo tikslas yra kontrolė, ne gerovė. Tokio planavimo rezultatai visiems žinomi: pagrindinių prekių yra, bet nėra kokybės, pasirinkimo ar madingumo. O kapitalas investuojamas į nuostuolingus projektus. Neįmanoma daryti racionalių sprendimų be laisvos rinkos reguliatorių: santykio tarp pasiūlymo, paklausos ir pinigo vertės. Vieną gražią dieną ideologija atsimuša į ekonomijos tikrovę.
1989 m. geležinė uždanga pakilo nuo komunizmo sosto ir visi matė, kad karalius plikas. Ir palyginti pasiturinti DDR įrodo seną tiesą, kad niekur pasaulyje ar istorijoje jokia nuo viršaus diriguojama ekonomija neatnešė gerovės visiems ar bent daugumai. Centrinis planavimas išeikvojo kapitalą ir privedė prie visiško bankroto. Taip, yra socializmo laimėjimų: pagrindinio maisto ir drabužių užtenka, sveikata prižiūrima. Žmonės gyvena tik truputį trumpiau negu Vakarų Vokietijoje; vaikų mirtingumas toks pat kaip Vakarų Vokietijoje. Yra daug lengvatų dirbančioms moterims su vaikais. Tačiau kartu DDR sukūrė tokią silpną ekonomiją, kad ji savo pažadų negalėjo išpildyti ir juos pildydama guli agonijoj su vienintele viltim, kad Vakarai išgydys.
Kaip viskas atsitiko? Tvarkant ekonomiją, valstybė niekad nebus tokiu geru šeimininku kaip privatus savininkas. Jokia biurokratija nesuvoks su reikiamu greičiu, ko milijonai piliečių su skirtingais interesais nori, kokius signalus siunčia rinka. Sprendimai turi būt daromi įmonės plotmėj, nes jie liečia produktus, bet įmonės valdytojas neturi laisvės, jis turi klausyti centro. Kadangi centras pats tų signalų nežino, o vykdo ideologinę programą, ir biurokratija visada lėta, centro sprendimai neišvengiamai bus blogi, pavėluoti ir nuostolingi: brangūs investacijų fondai bus išeikvoti nepelningiems projektams. Naujos mašinos nenukeliaudavo ten, kur jos būtų pakėlusios produkciją ir sutaupiusios žaliavų, bet ten, kur jos duodavo didžiausią prestižą. Dėl prestižo statybos plokščių fabrikas turėjo naudoti robotus. Vienas robotas pagamindavo tiek, kiek vienas darbininkas, bet reikėjo dviejų naujų darbininkų kiekvieno netikusio roboto priežiūrai ir taisymui. Užsieniečiams svečiams robotai buvo rodomi su dideliu pasididžiavimu. Iš neracionalios investavimų politikos seka prekių deficitas, technologijos atsilikimas, žema produktų kokybė, žaliavų ir darbo jėgos eikvojimas. Trūkumai gimdo korupciją ir juodą rinką.
Eikvojama darbo jėga. Kadangi mašinos pasenusios ar sugedusios, produktyvumas žemas ir darbininko jėga turi atstoti modernią mašiną. Dirba visi, net 90% moterų, ir dar vis neužtenka, reikia importuoti 100 000 svetimų darbininkų, net iš Vietnamo. Be laisvos rinkos disciplinos ši darbo jėga naudojama neracionaliai. Vakarų Vokietija pagamina vieną televizorių per 20 darbo valandų, o DDR per 800. Mažam automobiliui Vakaruose reikia 1000 darbo valandų, DDR — 3000. Geriausiu atveju darbininkas tik 50% tiek produktyvus, kiek Vakarų. Ir taip 20-25% darbininkų nieko naudingo nedaro, o biurokratija išpūsta 30-50% nereikalingais tarnautojais. Su tokiu produktyvumu pasaulinėj rinkoj nekonkuruosi, nei didelės gerovės nesukursi. Bedarbis Vakaruose gyvena geriau negu dirbantysis DDR.
Produktyvumą mažina uždarbių niveliacija. Nėra reikalo pasitempti, nes tau uždarbio nepakels, be to, už pinigus nėra ko pirkti. Tada svarbiau įsigyti "dačą" (vasarnamį) ar fabrike neoficialiai padirbti dalis, kurios tau reikalingos ar tinka juodai rinkai. Kadangi legaliai negali įsigyti ko nori, žydi ypatingų ryšių ir korupcijos sistema. Dačai cementą, kurio oficialiai nėra, įsigysi mainais, kyšiais ar vogimu. Taip sugriūva visų lygybės mitas. DDR faktiškai yra trys klasės pagal jų gyvenimo lygį, t. y. priėjimą prie retų gėrybių: aukščiausiai stovi nomenklatūra, ji viską gauna ir nieko nemoka. Antroj klasėj visi, kurie, nesvarbu, kokiu būdu, prieina prie valiutos, t. y. spekuliantai; jie gali pirkti ko tik širdis trokšta Intershope. Pačioj apačioj — piliečiai su DDR markėm, t. y. darbininkai.
Nevykusios investavimo politikos rezultatai matosi visur: DDR stato palyginti geras žemkases, bet trūksta kibirų, šluotų. Telefono reikia dešimt metų laukti, automobilio — 15 metų. DDR giriasi, kad statanti vis daugiau kompiuterių ir čipsų, bet krautuvėse nerasi nei kompiuterių, nei modernios pramoginės elektronikos. Neturėdami paisyti rinkos dėsnių, net trys kombinatai vysto kompiuterius, bet tik savo reikalams. Milijardai buvo sukišti į elektronikos kombinatą Robotron su viltimi, kad jo pažanga pakels visą pramonę, bet jo gaminiai negali konkuruoti, jie nėra pasaulinio lygio. Dabar DDR universitetai ir inžinerijos mokyklos prašo Vakarų: siųskite mums savo pasenusius, nebevartojamus kompiuterius, kad galėtume bent pradėti pasivyti.
Technologinis atsilikimas atsiliepė į produktų kokybę: anksčiau DDR mašinos turėdavo gerą vardą ir buvo eksportuojamos. 1989 m. ji pardavė Vakarams tik 25% to, kiek 1973 m., Taivanas parduoda dvidešimt kartų daugiau mašinų užsieniui. DDR nebegali konkuruoti. Kad iš viso uždirbtų valiutos, DDR parduoda savo mašinas žemiau savikainos ir konkuruoja su Azija pigiausių produktų gamyboje. Technologijoj DDR yra trečio pasaulio kraštas. 50% fabrikų yra pasenę ir prasiskolinę, vienu žodžiu, bankrote.
Dėl autarkijos DDR kūrena savo anglis, tačiau anglys tokios prastos ir jėgainės taip atsilikusios, kad tik 20% energijos anglyse paverčiamos į elektrą, o oras užteršiamas 6 milijonais tonų S02 kasmet (tris kartus tiek, kiek du su puse kartų didesnėj Vakarų Vokietijoj). Jėgainės ir kiti pasenę fabrikai padarė iš DDR ekologinę katastrofą: Dresdene astma sergančių vaikų skaičius per dvidešimt metų pakilo nuo 2% iki 12%. Trečdalis dėl ligos neatėjusių į darbą serga bronchitu. 75% miškų sužaloti taršos.
Norėta pereiti į atomines jėgaines. Greifswalde buvo pastatyta viena, sovietų WWER 440 tipo, charakteringu sovietiniu metodu: greitai, nesąžiningai, be apsaugos prieš katastrofas (reaktorius neapdengtas betoniniu kevalu). Vis buvo girtasi, kokia saugi ir moderni jėgainė, bet inžinieriai iš Vakarų pamatę patarė ją tuoj pat uždaryti. 1990 m. dalį uždarė. (Įdomu, kad Sovietijoje veikia keturios tokio tipo jėgainės)
Subsidijos galutiniame rezultate suvaidino pragaištingą vaidmenį: jeigu nemoki tikros kainos — nesiskaitai su preke, švaistais. Nei fabrikai, nei butų gyventojai tikros elektros kainos nemoka, už tai energija eikvojama, pvz., butuose nėra reguliatorių temperatūrai nustatyti, jei žiemą per karšta, atidarai langą, o karštą vandenį irgi nesiskubini užsukti.
DDR labiausiai didžiavosi, kad aprūpino visus pigiais butais. Statė daugiaaukščius namus skubotai ir nesąžiningai. Vos pabaigti namai jau atrodo apgriuvę. Tai ir charakterizuoja DDR miestus: apšepę, monotoniški, iš prifabrikuotų plokščių sulipdyti daugiaaukščiai namai, kurie dvelkia neviltimi. Juose nesmagu gyventi ir niekas jų neprižiūri, nes nuomininkai nesijaučia kaip savininkai. Istoriški gražūs centrai, namai centre buvo apleisti, neatstatyti, nes atrodė, kad didieji namai pigesni. Leipcigo centre 70 000 tokių butų nebeįmanoma išgelbėti. Už puošnų Berlyną provincija sumokėjo.
Propaganda graži: visi turi butą (nors jo reikia 5 metus laukti) už žemą nuomą. Nuoma tik ketvirtadalis tikros kainos. Todėl nėra pinigų priežiūrai: keltuvai neveikia, ištisas savaites nėra šilto vandens, sienos drėgnos, išvietės sugriuvusios, kartais nėra elektros. Skamba visai kaip Čikagos ubagyne.
Honecker didžiavosi, kad pas jį nėra vienos medicinos pagalbos vargšams, o kitos turtingiems. Kaip jis melavo! Viename Berlyno rajone yra trys ligoninės: viena su moderniausiais aparatais ir brangiausiais vaistais iš Vakarų, skirta tik nomenklatūrai, kita saugumiečiams (todėl apie jos kokybę nieko nežinom) ir trečia liaudžiai; ten pasenę aparatai ir visko trūksta, pvz., guminių pirštinių operacijoms.
Vaistai suskirstyti į penkias kategorijas, reiškia, jie nėra visiems lygiai prieinami. Pensininkai ir nedirbantieji visiškai neturi teisės gauti kai kuriuos vaistus. Nori ko nors geresnio, pvz., medžiagos dantų karūnoms, eik į valiutinę krautuvę Intershop. Socialistinė medicina prasčiokui reiškia ilgas eiles pas gydytoją ir antros klasės ligonines. Pilnas socializmas medicinoje tenka tik partijos viršūnei.
Kai tikrovė neatitinka ideologijos, lieka tik sukurti tuos laimėjimus vaizduotėje ir meluoti, kad, pvz., 1990 m. visi turės butus, kad nuolat daromi nauji išradimai ir gamyba kasmet didėja. Tie nauji išradimai yra seni produktai, tik truputį pakeisti. Su nauju vardu ir nauja kaina jie išpučia statistiką, bet viskas įvyksta tik ant popieriaus. Rinkimų rezultatai suklastojami, o pasamdyti profesionalai melagiai spaudoj ir televizijoj teršia Vakarus ir piešia gražų, sveiką pasaulį Rytuose, kur valstybė veikia gerai, kur visi lygūs ir teisingumas vyrauja, kur kiekvienas gyvena gerai, nes jis aprūpintas darbu, maistu, ir medicina.
O kas drįs pasakyti, kad karalius plikas, tam taikomos kitos priemonės: teroras. Atrodo, kad centrinis planavimas ir represija yra dvynukai: jo pirmas tikslas — kontroliuoti. Kontrolei reikalingos diktatūrinės struktūros, tarp jų saugumas. DDR saugumas turi 85 000 pilnų tarnautojų ir 109 000 neoficialių agentų, šnipų ir mušeikų. Saugumas kišdavosi į kiekvieną gyvenimo sritį. Šnipinėjimas prasidėjo namuose, nes kiekvienas blokas turi šnipą - sargą, kiekvienas namas — vadinamą "namo knygą", kurioje surašyta, kas turi teisę ten būti. Saugumo archyvuose 5 milijonai iš DDR 16 milijonų gyventojų turi bylas. Saugumas buvo vienas iš komunizmo pelningesnių užsiėmimų: jis apvogdavo savo piliečius: laiškai iš užsienio buvo tikrinami ir pinigai juose konfiskuojami. Siuntiniai buvo atidaromi ir saugumiečiai išvogdavo, kas tik patiko. Dar geresnis biznis parduoti savo vergus, piliečius.
DDR istorijoje buvo tūkstančiai politinių kalinių, nors buvo mažai mirties bausmių. Gyvi kaliniai buvo pelningi: juos Vakarai išpirkdavo už kietą valiutą. Gal tikrąjį santykį tarp komunistinių valdovų ir jų pavaldinių nušviečia faktas, kad DDR pardavė Vakarams 34 000 politinių kalinių už nustatytą kainą. Taip galėjo elgtis tik dvarininkas su savo vergais baudžiavos laikais. Nebuvo lygybės, laisvės kalbėti, informuotis, gyventi kur nori, kurti organizaciją. Į vaiką paverstas pilietis turėjo būti klusnus, nusilenkti autoritetui ir kitus įskųsti. Taip humanistinė komunizmo dogma virto žmogų paniekinančia praktika.
Gyvendami už sienos, DDR piliečiai liko apsaugoti nuo šaltų kapitalistinės kompeticijos vėjų. Jie nemėgsta svetimų, ypatingai lenkų. Jie išsilaikė tvirtesnę moralinių vertybių sistemą, tiki į autoritetą ir ieško sandaraus gyvenimo vienas su kitu. Jų gyvenimo turinį sudaro šeima, draugai, sportas ir koks niekis. Jie jaučia, kad pas juos yra daugiau laiko pasikalbėti, padraugauti, kai tuo tarpu Vakaruose reikia skubintis. Kai kurie didžiuojasi socializmo laimėjimais: visi esą lygūs, mokyklos laisvos, jie neprasiskolinę. Tačiau geriau pažinę Vakarus, jie pamatė savo atsilikimą ir neturtą. Jautėsi kaip ubagai. Kilo nusižeminimo ir net gėdos jausmas, bet ir pyktis bei noras pakeisti. Jie nori nesivaržydami kalbėti ir žmoniškai gyventi, dirbti tikrą prasmingą darbą su gerom mašinom, bet jie truputį bijo Vakarų: anie tik nori mūsų žemės, fabrikų, mūsų pigios darbo jėgos, o kai nereikės, mus atleis. Laisvė gal atneš nepakeliamai aukštas nuomas, brangų maistą, santaupų praradimą. Kiti neturi vilties, kad gyvenimas DDR pagerės: jie bėga į Vakarus. Reikia skubių reformų.
Svarbiau už ekonomines reformas yra politinės, kurios turėtų sukurti teisinį pagrindą naujai visuomenės tvarkai. Be laisvės, t. y. laisvės individui bei politinėm partijom, nebus geresnės ekonomijos. Pirmas žingsnis — atimti iš komunistų valdžios monopolį. Kokia santvarka eitų po to? Kapitalizmo modelių yra įvairių: kapitalizmas automatiškai neprilygsta turtingųjų valdžiai ar silpnųjų išnaudojimui. Yra Amerika, kur 35 milijonai neturi jokios sveikatos apdraudos ir sostinė, pilna elgetų ir benamių, primenanti Kalkutos skurdą. Bet yra Šveicarija, Švedija, Vakarų Vokietija, kapitalistai, bet su sąžine, kuri atsispindi įstatymais paremtose socialinio saugumo garantijose.
Nauja santvarka turi būti paremta konstitucija, garantuojančia pagrindines laisves, kurių jokia valdanti partija negalės atimti, pvz., žodžio, mokslo, meno, teismų, religijos, bendravimo, susirinkimo ir profesijos pasirinkimo laisvė. Privačios nuosavybės neliečiamumas turi būti garantuotas. Kad privačios iniciatyvos laisvė nevirstų socialiniu neteisingumu, bet įtaigautų privačią nuosavybę elgtis atsakingai, reikia nustatyti nuosavybės atsakomybę visuomenei, vadinasi, įstatymais sureguliuoti darbininkų ir darbdavių santykius įmonėse, socialinį teisingumą, gamtos apsaugą, turto paveldėjimą ir mokesčius. Tik atvira demokratija sugeba turto galią kontroliuoti.
Mokesčių sistema turi būti aiški, teisinga ir imama nuo pelno, kad valstybė galėtų finansuoti savo darbą, pvz., infrastruktūros priežiūrą, gamtos apsaugą ir socialinį teisingumą. Jeigu rytiečiai bijo didelio uždarbių skirtumo, jie mokesčiais galėtų jį sumažinti.
Valdžia turi atsiskaityti su piliečiais. Vyriausybė turi pateikti aiškų biudžetą. Biurokratija turi tarnauti, o ne valdyti. Vyriausybės galia turi būti apribota, be jėgos skaldyti, kištis į rinkimus, vaidinti vyresnio brolio rolę. Todėl federalinė sistema, kuri suskaldo centro galią ir deleguoja ją vietiniams organams, yra geriausia. Pati svarbiausia pilietinių teisių garantija prieš valdžios užmačias yra aukščiausias konstitucijos teismas, kuris interpretuoja pagrindines piliečio teises ir pareigas.
Vyriausybė turi būti gana stipri savo uždaviniams atlikti. Veimaro respublika išmokė Vakarų Vokietiją, kad susiskaldymas į begalybę mažų partijų yra pragaištingas. Todėl konstitucijoje apribojama mažų partijų įtaka: partija, negavusi per rinkimus bent 5% visų balsų, negali pakliūti į parlamentą. Vyriausybė privalo turėti parlamento daugumą, bet jos ir netekus, opozicija gali nuversti vyriausybę tik tada, jeigu ji sugeba sudaryti naują vyriausybę. Taip išvengiama Italijos politinio gyvenimo silpnybė, kai, nuvertus vyriausybę, opozicija nevalioja sudaryti naujos koalicinės vyriausybės.
Ekonominių reformų tikslas — turi sukurti laisvos rinkos mechanizmą, kuriame pasiūlymas, paklausa ir pinigų vertė turi racionalų ryšį. Jokių kompromisų principe tarp kapitalizmo ir komunizmo negali būti; visi eksperimentai su kokia socialistine laisva rinka, pusiau valdžios, pusiau privačios ekonomijos, tik atidės galutinę sprendimų valandą. Aišku, kad reikia priemonių sušvelninti perėjimo skausmą. Reikia moderninti gamybą, gelbėti griūvančius miestus, atstatyti infrastruktūrą, apleistus plentus, atsi-likusį telefonų tinklą, gelbėti gamtą ir žmonių sveikatą.
Reikia padidinti darbo našumą per racionalizaciją. Darbininkai turės išmokti dirbti kitaip ir daugiau, turės išmokti naujų specialybių, nusikelti į naują darbo vietą. Daug darbo jėgų bus nereikalingų: spėliojama, kad tarp 1 iki 1,5 miljonų žmonių praras darbus. 25 000 socializmo tyrinėtojų, marksizmo teoretikų ir polit-ekonomistų jau liko be darbo. Tik padidinus produktyvumą, darbų padaugės. Pagrinde darbdavys turi turėti teisę atleisti nereikalingus darbininkus. Racionaliai tvarkoma įmonė negali apsikrauti jais, bet valstybė gali perauklėti ir remti bedarbius. DDR, išlaikydama nusibankrutavusius fabrikus visuomenės pinigais, nepasitarnauja bendrai gerovei. Suvalstybinta industrija drastiškų atleidimų negali padaryti, nes visuomenės spaudimas prieš atleidimus būtų per didelis. Privatus savininkas lengviau atlitkų šią nemalonią reformą. Koks jautrus yra šis klausimas matome iš to, jog kai kuriuose DDR fabrikuose streikuoja darbininkai ir reikalauja iš valstybės garantijos, kad jų dabartinė darbo vieta bus užtikrinta. Jeigu jie laimės, investacijos iš Vakarų neateis.
Kiekviena gyva ekonomija turi prisitaikyti prie naujų sąlygų, tad nedarbas kartais neišvengiamas — tokia laisvės kaina. Bet jį galima laikyti kuo mažiausiu, pvz., Švedijoje 1,6%, Šveicarijoje tik 0,7% bedarbių. Nedarbo pasekmes galima sušvelninti bedarbių pašalpa, su perauklėjimo programom, pagalba ieškant naujo darbo, gal trumpesnėm darbo valandom dirbantiems. Sąžininga visuomenė konstitucijoj galėtų garantuoti darbą, bet ne specifinį darbą specifinėj vietoj.
Turės pasikeisti profsąjungų vaidmuo. Jos būdavo partijos akys ir kumštis. Dabar turės išmokti atstovauti darbininkams prieš savininką — ar tai būtų valstybė ar privatus asmuo. Šioj naujoj rolėj jos turės derėtis su savininku dėl atlyginimo. Įstatymai privalo sutvarkyti streiko teisę ir darbininkų ar jų atstovų rolę vadovaujant įmonei. Vakarų Vokietijoje kiekvienoj firmoje, kuri viršija tam tikrą skaičių darbininkų, jų atstovai sėdi direktorijoj. Dabartiniai profsąjungų vadai savo naujo vaidmens nežino ir dažnai keliauja į Vakarus parsivežti spaudos ir patarimų.
DDR neturi ateities, jeigu gamybos priemonių nuosavybė nepereis iš partijos biurokratijos rankų į privačias rankas. Pažiūrėjus į Vakarus, privačios nuosavybės pražangumas aiškus: aukštesnis gyvenimo lygis, produktyvumas, greitesnė pažanga, o visos sistemos su suvalstybinta pramone nusibankrutavusios. Jau pradėta parduoti butus privatiems savininkams. Reikėtų leisti veikti mažiems ir vidutinio dydžio verslams, leisti amatininkams ir ūkininkams šeimininkauti privačiai. Jau leidžiama samdyti daugiau negu dešimt darbininkų. Bet, gavę leidimus, nauji verslininkai neranda nei patalpų, nei darbininkų, nei mašinų. Sunkiau bus su kombinatais: kas juos nupirks? Būtų galima pagalvoti apie akcijų pardavimą darbininkams arba management buy-out. Spėliojama, kad 50% įmonių užsidarys. Jų neapsimoka atnaujinti.
Kad kainos atliktų savo uždavinį, reikia stebėti trūkumus ir paskirstyti ribotus išteklius optimaliai. Kainos turi laisvai vystytis pagal pasiūlymo ir paklausos dėsnius. Sekdamas šiais dėsniais, menedžeris privalo turėti galią nuspręsti, ką jis nori gaminti ir už kokią kainą parduoti. Todėl subsidijos kainoms turi būti panaikintos, jos remia neracionalias struktūras ekonomijoj. Pradžioje, kol prekių trūksta, kainos kils, bus sunkumų. Pereinamajame laikotarpy, taip kaip Vakaruose 1948 m. įvedus naują valiutą, kai kurias kainas bus galima kontroliuoti, pvz., pagrindinio maisto ir kuro, bet principe sprendimas turi būti už nekontroliuojamas kainas.
Reikės naujos pinigų ir bankų sistemos. Reikės taip pat panaikinti valstybės banko monopolį ir įteisinti privačius bankus bei kooperatyvines santaupų kasas. Vakaruose bankas yra vieta, kur padedamos santaupos saugiai ir pelningai, o bankai duoda paskolas ekonomijai. DDR bankai veikė kitaip: jie priimdavo santaupas ir pristatė jas centriniam bankui, kuris jas paskirdavo kombinatams pagal planą. DDR jau suka Vakarų kryptim: bus valstybinis centrinis bankas, kuris kontroliuos pinigų kiekį. Privatūs ir valstybiniai bankai priims santaupas ir duos paskolas. Kai kurie Vakarų bankai jau atsidarė savo raštines, bet dar ne pilnus bankus.
Pinigai turės būti laisvai keičiami į svetimą valiutą. DDR markė nėra normali valiuta, nes už krašto ribų ji beveik neturi vertės. Jos tikros vertės dėl dirbtinių kainų niekas nežino. Markių daug, 159 bilijonų taupomose kasose, bet už jas nėra ko pirkti.
Ar sukurti naują pinigą? Pinigas tiek stiprus, kiek stipri už jo stovinti ekonomija. Pinigas turi vertės tik tada, kai jo kiekis yra sandaroj su prekių gamyba. Pinigų reforma išgaruos, jeigu DDR tik atspausdins naujus banknotus, bet nepagerins ekonomijos produktyvumo. Gyvenimas gal jau išsprendė klausimą: Vakarų markė faktiškai yra antroji valiuta. DDR pilietis jau gali atsidaryti santaupų sąskaitą, denominuotą Vakarų markėmis. Jis gali išnuomoti kambarį vakariečiui turistui ir priimti kietą valiutą. DDR vaisių importuotojai turi teisę pirkti vaisius Vakaruose ir parduoti juos už Vakarų markę namie. Taigi nebetoli iki visiško Vakarų markės įvedimo.
Tuo tarpu skirtumas tarp kainų viduje ir DDR markės vertės užsieny graso iščiulpti DDR turtą. DDR markės pasiekia Vakarus su DDR piliečiais, kurie iškeičia savo pinigus labai žemu 10:1 santykiu į "kietą" valiutą, kad įsigytų Vakarų prekių. DDR markės, taip pigiai įsigytos, grįžta atgal į vienintelę vietą, kurioje jos turi vertės, į DDR, kad padėtų giminėms, kad nupirktų Vakarų kolekcionieriams pašto ženklų. Vakariečiai su pigiai įsigyta DDR marke perka ir išsiveža foto aparatus, žiūronus, papuošalus, ieško nupirkti žemės ir vasarviečių. DDR piliečiam apsimoka išsivežti į Vakarus subsidijuotą pigų maistą, drabužius arba Vakaruose branginamas senienas, meno turtus, porceliano servizus ir parduoti už valiutą. Taip krašto turtas nuteka į užsienį ir grįžta tik beverčiai popieriniai pinigai.
Šią nelygybę tarp prekės ir pinigo vertės ypatingai gudriai išnaudoja lenkai. Jie gali laisvai išvažiuoti iš Lenkijos. Įsigiję juodoj rinkoj DDR markių, nuperka susbidijuotų vaikų batukų, mėsos konservų, foto aparatų ir veža juos į Vakarus. Visoj Vakarų
Europoj yra lenkų turgai, kur šios prekės parduodamos už valiutą. Už valiutą perkamos vėl pigios DDR markės, su kuriom grįžtama į DDR nupirkti daugiau prekių. Pvz., lenkas, padaręs vieną kelionę į Vakarus su cigaretėm ir vaikų batukais, parduos juos už 65 Vakarų markes. Lenkijoje jis gaus už jas 200 000 zlotų, atėmus 60 000 zlotų išlaidų, lieka grynas 160 000 zlotų pelnas, tai pusė mokytojo mėnesinės algos. Vien 1989 m. spalio mėnesį 700 000 lenkų keliavo per DDR. Kraštas savo turto nutekėjimo ilgai negalės pakelti. DDR valdžia tuo tarpu uždraudė išvežti tam tikras prekes, pirkėjai krautuvėse turi įrodyti savo pilietybę, o pravažiuojantys lenkai turi pasilikti tranzitiniuose vieškeliuose. Žemę gali pirkti tik piliečiai, bet Vakariečiai jau ieško "iškamšų", t. y. DDR pilietis neva savo vardu perka žemę, kuri iš tikro priklausys Vakariečiui.
DDR ateina sunkūs laikai, nepopuliarūs bet reikalingi žingsniai atneš infliaciją, kainų kėlimą, nedarbą. Vadovybėje liko senieji, nes kitų nėra, ir jie taip greitai nepasikeis. Pastoriai, kurie pradėjo sukilimą, nemoka vadovauti įmonei. O po visų sunkumų stebuklų nebus: DDR geriausiu atveju pasieks vidutinį Europos bendruomenės pragyvenimo lygį. Bet vilties yra, kad, ir neturint pačios moderniausios technologijos, galima eksportuoti, pvz., DDR gamina spausdinimo mašinas, kurios ne pačios pažangiausios, bet pigios. Be to, Vakaruose niekas negamina mašinų mažoms reklaminėms brošiūrėlėms spausdinti. DDR gaminiai čia užpildo spragą, kurioje pačios moderniausios technologijos nereikia. Mašinos parduodamos gerai.
Reikės užsienio kapitalo, investacijų. Daug kas bijo, kad tai bus krašto išpardavimas kapitalistams. Iš pradžių DDR norėjo leisti užsieniečiui turėti tik 49% joint-venture versle. Aišku, kad tai nepatrauktų užsienio kapitalo. Reikia priimti užsienio investaci-jas kaip gerą dalyką: DDR gaus valiutos ir Vakarų patyrimo gamyboje ir technologijoje. Užsieniečio nupirktas pastatas ar fabrikas "neišemigruos". Reikia sukurti palankią atmosferą investoriui: garantuoti in-vestacijos saugumą ir pelno išvežimą. Deja, dabar Vakarus daugau domina pigi DDR darbo jėga ir negriežti gamtos apsaugos įstatymai. Bet yra ir pavyzdžių, kur joint-ventures abiems partneriams atnešė naudos, pvz., Vakarų firma AEG ir DDR kombinatas statė drauge lokomotyvus Graikijai.
DDR stovi prie pradžios. Ji turi gerą progą išvengti to, kas Vakaruose buvo padaryta blogai. Iš Vakarų neateis tik gėris, bet ir pornografija, narkotikai, patvirkimas, aids liga. Ir Vakarai statė daugiaaukščius butus, nes atrodė, kad taip pigiausia. Dabar atsirado naujų išlaidų, nes nuomininkai nesijaučia, kad jie savo namuose. Seka apsileidimas, vandalizmas ir socialinės problemos. Būtų geriau apsimokėję statyti mažus, privačius namus.
Vakarų didmiesčių centrai užimti didelių firmų raštinėm. Nuomos tokios aukštos, kad neapsimoka nuomoti būtų. Už tai miestas vakare tuščias, nėra to smagaus krautuvių, restoranų ir būtų mišinio. Rytai galėtų išvengti panašaus likimo apsunkindami butų pavertimą į raštines.
Vakarai norėjo paskleisti fabrikus iš miestų į apylinkes. Rezultate padidėjo automobilių skaičius, nes darbininkai turėjo iš miesto važiuoti į darbą, reikėjo statyti naujų plentų, padidėjo oro tarša. Būtų buvę geriau padaryta įvedus pigią, patogią viešą transportaciją.
Vakariečiai yra pripratę prie stiprių, greitų, benziną ryjančių automobilių. Gamtos ir žmonių sveikatai būtų buvę daug geriau turėti mažas, taupias mašinas. Rytai su mokesčiais galėtų padrąsinti mažesnių automobilių naudojimą.
Rytuose dar yra idiliškų, turistų neliestų vietų. Masinis turizmas Vakaruose sunaikino grožį tų vietų, kurios turistus labiausiai pritraukė. Ispanijoje tarp jūros ir milžiniškų betoninių viešbučių yra tik siauras smėlio ruožas. Rytuose turistai iš Vakarų išstumia vietinius iš restoranų ir vasarviečių. Prasideda vietinių neapykanta turistams. Rytai turėtų apsaugoti savo gamtos grožį ir užtikrinti, kad jis pirmiausia būtų prieinamas saviems ir tik tada ribotam skaičiui turistų.
Lankiusiems Lietuvą lieka neužmirštamas įspūdis, kokie ten gyvi žmonės, kaip jie domisi viskuo, kaip jie myli knygą, dainą ir poeziją. Vakarų jaunimas persotintas televizija, yra pasidaręs pasyvus, nesidomintis niekuo už jo labai siauro patyrimo akiračio. Amerikiečių studentų prastas išsilavinimas ir nesidomėjimas pasauliu kelia susirūpinimą ir turės skaudžių pasekmių ateičiai. Yra daug dalykų, kurių Rytai turėtų vengti.
1990. IV. 28
|
|
|
|