Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BENELLIO "APSIAUTALAS" PAGAL BALĮ SRUOGĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Stankus - Saulaitė   
Algimanto Mackus Knygų leidimo fondo naujoji knyga svarbi ir mėgėjui skaitytojui, ir profesionaliam kritikui. Balio Sruogos prieš keturiasdešimt-šešerius metus išverstas Sem Benelli veikalas "Apsiautalas: Keturių veiksmų poema" (Čikaga: Mackaus Fondas/ Dalia Sruogaitė, 1988; aplankas Albino Elskaus; kaina 8 dol.), išleista "Balio Sruogos keturiasdešimtom mirties metinėm paminėti", mums visiems didelė dovana. Pati Benellio drama gal nieko ypatingo, išskyrus, kad, kaip tragikomedija, tuo pačiu linksmina ir liūdina. Kas yra ypatinga, tai Sruogos eilės, kurios gan pastoviu penkiapėdžiu jambu sukuria žavų žodžių sąskambį bei žaismą ir atspindi pagrindinį Benellio dramos konfliktą — įtampą tarp geros ir prastos poezijos kūrėjų, tarp tikro ir netikro grožio, galop, tarp gėrio ir blogio.

Leidinys rūpestingai paruoštas. Pats Sruogos vertimas sklandus — nepažymėta, kad kas jį būtų redagavęs. Gal tik sunkokai skamba "negraužia širdperša tavęs?" (78), bet "širdgėla" pasirodo dukart 80 psl., tai gal tik reikėjo sinonimo; nemalonūs garsai eilutės "Daug pradžiapradžių švintančių gražybių" (79), bet tai gal būtų buvę ištaisyta, vaidinimą statant, žodžius scenoje tariant. Jeigu vertimas yra redaguotas, norėtųsi, kad tai būtų pilnai atlikta nesumoderninta rašyba, pvz., žodžio "per daug" ("perdaug", 65) ir keletos kitų; veiksmažodžio laikai nesuderinti, pvz., psl. 117.

Po Benellio dramos vertimo atspausdintas Sruogos rašinys " Ap-siautalo' Poezija" (131-60), kuriame apibūdinama Benellio kūryba, aptariami Benellio kūrybos ir jo kūrinių, ypač šio — verstojo — laikai, apibrėžiama italų istorija bei literatūra. Sruoga nespėjo užbaigti paaiškinimo ("Pastabos" 161), tai nežinomi jo šaltiniai, bet straipsnis gan enciklope-diškas, įdomūs du dalykai: lietuviškos analogijos ir straipsnio išvados. Randama panašumo tarp italų literatūros tautosakiškumo (141) ir lietuvių literatūros — būtent Strazdelio ir Binkio (142); veikalo herojus Neofitas turi "bruožų, kurie jį mums, lietuviams, daro dar artimesniu" negu kitiems (151) — jis, panašus į šv. Pranciškų Asyžietį (15-54); toliau, "mūsų knyginė literatūra žymioje dalyje taip pat neofitiška", ir čia minimi Strazdelis, Vienažindis, Baranauskas, Maironis, Krėvė bei Gira (155); taigi, "ir mūsų naujoji literatūra yra neofitiška, ir Sem Benellio Neofitas yra mūsų žmogus — mažiausia, mum artimas giminė, Strazdelio ir Vienažindio pusbrolis, gimęs mūsų Rūpintojėlio malonėje" (156). Skaitytojui brangus ir netikėtas žodelis, pvz., apie Petrarką gan sausai rašydamas, užbaigia "Laura jam pasiliko meilės simbolis per visą amželį" (137); tas mažybinis daiktavardis daug paragrafų vertas.

Rašinyje Sruoga pabrėžia, kad ši drama yra "poema" (157), ir tai jam itin rūpi: "Scenoje turi likti poezija!" (159). Tematika, istorinis fonas, konfliktai, veikėjai — visi svarbūs, bet kas svarbiausia, tai pats žodis — šiuo atveju, aktorių perteikiamas: "Aktoriai turi pasirūpinti, žargoniškai tariant, paduoti žodį, išlukštenti ritmą, išryškinti harmoniją, visiškai neatsižiūrėdami, ar natūralistinio teatro teorikai šiaušis, ar ne, — nesiklau-sinėdami, ar šiokiadienėje buityje kas nors taip kalba ar nekalba! (159 - 60). "Poetinė kalba" (160) Sruogai virš visko rūpi: Sem Benelli savo poemomis grąžina scenai jos gyvybės šaltinį — grąžina poeziją! (159).

Straipsnis viską pasako, ką skaitytojui reikėtų apie Benellio veikalą žinoti, — nors nė to nereikia; reikia tik skaityti, klausytis paties vertimo. Bet jis pasako, kas Sruogai buvo svarbu, kokiais dėsniais jis kūrė, ko kitų kūriniuose bent tuo metu ieškojo. Jo bendrybės, kaip ir dauguma bendrybių, ne visai logiškos, bet jos nurodo tik literatūrines tiesas, o Sruogos susidomėjimą tautosakišku literatūros elementu ir dramatišku žodžiu. Šekspyro dramų monologai truputį juokingai išaiškinami; be to, skirtumas tarp Šekspyro ir Benellio monologų nėra, kad Benelli "išėjęs realizmo mokyklą" (159); verčiau tai skirtumas tarp genijaus ir šiaip rašytojo, tarp sudėtingų ir trafaretinių veikėjų, tarp daugiareikšmės, turiningos, visai originalios kalbos ir — bet tam reikėtų originalo. (Beje, tokio dalyko, kaip "šekspyriškas jambas" [158] nėra).

Po puslapio "Pastabos I" (161) seka Vytauto A. Jonyno pastabos " Ap-siautalas' iš keturiasdešimties metų perspektyvos" (163 - 73), su išnašomis (174), kurios, nors pastovia forma sudėtos, vis dėlto primena, kad kada nors visi kritikai turėtų vienodai šaltinius dokumentuoti. Jonynas nuvertina Benelli, ir tai turbūt tikslu, bet nesvarbu, nes kas čia svarbu yra Sruoga, ne Benelli. Benelli pasitarnauja tuo, kad Sruogai proga versti ir tas vertimas proga pasisakyti įvairiais klausimais (pvz., Sruogos teigimai apie šv. Pranciškų nėra tikslūs, nes išleidžia patį centrą, ir todėl Neofitą su juo lyginti irgi netikslu, bet ne tai aktualu). Cituodamas Venclovos ir Kubiliaus pasisakymus apie vertimus, Jonynas išveda, kad "(ir pripažinus B. Sruogos vertimui aukštą meninį lygį), vargu ar norėtųsi įtikėti, kad "Apsiautalas" būtų rimtu paskatų mūsų tautinės ir estetinės savimonės gilėjimui bei platėjimui" (164). Ir kodėl ne? Sis vertimas ko gero pavyzdys veikalo — ir tai retas atvejis, — kurio vertimas svarbesnis už originalą, ir jis įneša į "tautinę savimone" naują tragikomediją, vaizdų kito krašto ir kitų laikų pajutimą.

Jonyno bendrybės, kaip dauguma bendrybių, irgi nelogiškos: "kaip pianistas miklina gamomis pirštus, taip rašytojas, dramaturgas, poetas privalo miklintis įvairiuose žanruose arba vertimų darbe" (167). Kodėl? Ir kodėl "privalo"? Taisyklių nedaug, o privalumų dar mažiau, nors ir cituojama Šostakovičiaus autobiografija (167). Su Šekspyru čia irgi yra bėdų: kad jis būtų "atgyvena" (163) diskutuotina, nes dabartinės psichologijos, kalbos ir literatūros teorijos įrodo, kad kiekvienas skaitytojas, klausytojas ir stebėtojas naujų, savų bėdų tekstą pergyvena. Kad Benellio "melodrama" būtų "šekspyrinės kronikos erzacas" (164) labai diskutuotina, nes tikrai tie du žanrai ir tie du rašytojai skiriasi kaip žemė ir dangus; tolimesnis "šekspyrinių kronikų" apibūdinimas irgi netikslus (165). (Beje, žodis "kaipo" [169, 173] rašytinei kalbai netinka, "nevisai" yra du žodžiai, ir "ita-liukai" [172], nebent apie vaikus kalbama, pažeminantis terminas).

Bet ne tai Jonyno pastabose svarbu. Tų puslapių pati vertė yra Jonyno atsiminimai apie Sruogą —jo paskaitas, jo posakius; "1943 m. vasario 2 dieną ... [tą vakarą], kada teko klausytis Sruogos skaitant 'Apsiautalo' tekstą" (164). Jonynas Sruogą gyvai pristato (166), ir viskas vyksta, lyg čia pat: skaitytojui įdomus tiek Sruoga, tiek jį stebįs, jo klausąs studentas. Po daugel metų tam studentui, jau pačiam "mokovui", "nelaukta, keista savijauta laikyti rankose tekstą veikalo, kurį girdėjai skaitomą kažkada daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Su kurio turiniu susipažinai ypatingomis aplinkybėmis — rinktinių svečių, vyresnių už tave, mokovų tarpe, kur patekai nežinodamas nei kaip, nei kodėl. Sunku susigaudyti, kas liko atmintyje; ateities veikalo ar to sambūvio — šilto, jaukaus, svaigaus — prisiminimai" (163). Turbūt skaitytojui iš tų pastabų atmintyje liks to vakaro, kurio kiekviena detalė brangi, aptarimas.

"Paginos žodis" (turėtų būti "pagynos") nurodo rankraščio istoriją (175 - 76). (Turinio nėra). Paaiškinamas ir pavadinimo vertimas, Skardžiaus pasiūlytas (175) — "(" Apsiautalas', kodėl ne Apsiaustėlis')", klausia Jonynas (165); kodėl ne "Apsiautalas", skaitytojas, žodyne pasitikrinęs, atsako. "Žodyje" teikiamos datos svarbios: "Sem Benellio 'Apsiautalą' Balys Sruoga vertė 1942 m. rudenį - 1943 m. žiemą, o straipsnį apie šią įtalų dramaturgo pjesę baigė vos kelios dienos prieš tragiškąją 1943 m. kovo 16 d., kai buvo gestapininkų suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko" (175). Graudu visa tai apmąstyti, ir vien dėl tų datų šis vertimas būtų monumenti-nis. "O. tačiau, kai pagalvoji", rašo Jonynas, "galbūt tas Sruogos susikaupimas, atjaunėjimas darbuojantis su Sem Benellio pjesės vertimu padėjo profesoriui pakelti kacetinio pragaro neviltį Štuthofe" (173).

Benellio drama visai netikėtai tragiškai užsibaigia: iš spalvingo, žaismingo karnavalo pereinama į tamsią blogio - gėrio kovą, kur blogis nugali gėrį, ir, nors minia "Gauja" — atpirkta ir nežinoma. Nesipriešindamas likimui, nevengdamas mirties, narsiai ir egzaltuotai herojus kovoja ir miršta: "Aš pasiruošęs" (125). Nespėjęs paguosti tos, kuri daugiausia kentės, jis lyg pakyla virš žemės, virš visko, ką ji neša: skurdą ir prabangą, vienišumą ir meilę, neapykantą ir gailestį... Jo drąsi mirtis įkvepia lig šiol lėkštą "Gaują"; "Nepriekaištingoji Akademija" nenori atpirkimo ir jo negaus. Tikroji poezija, Neofito likimas liudija, kad yra ne atitrauktos saldžios frazės, bet žodžiai, susiję su tikrove, už kuriuos verta mirti. Už mintį ir principą mirštama. Priešgavėniai karnavalai baigiasi pasninku ir rimtim; tikro gyvenimo karnavalas, nors pradėtas žaismingai, gali baigtis įvairiai — ir tas, kurio dienos žemėje su karnavalo naktimi užsiskleidžia, jei jis buvo ištikimas sau, kai kuriuos gyvenimus pakeis, kai kurių nepalies ir kai kuriuos paliks giliai skaudžius.

Iš literatūrinio Benellio karnavalo Sruoga buvo pervestas į neįsivaizduojamo žiaurumo vietą, į visai kitokį karnavalą.
Jonynas savo pastabas baigia padėka leidėjams: " 'Apsiautalą' Sruoga vertė su įniršimu, entuziastingai, tačiau tam tekstui teko bene trisdešimt metų dūlėti stalčiuose, nežiūrint, kad Lietuvoje buvo išleistas jo raštų šašiatomis ir lyriko papildoma knygelė 'Bangų vršūnės' ... Ir pats vertimas, ir įvadinis straipsnis yra kiekvienu atveju itin svarbūs dokumentai Sruogos kūrybinei asmenybei pažinti. Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas tai suprato, ir skaitytojai bei literatūros istorikai liks jam už tai dėkingi" (173). Tikrai, knyga gražiai, rūpestingai išleista; ją visą perskaičius — Benellio dramos vertimą, Sruogos paaiškinimą, Jonyno prisiminimus, leidėjų žodį — atsiranda daug, daug minčių.
Marija Stankus - Saulaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai