Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZYS BIZAUSKAS: BRANDOS METAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS ZUNDĖ   
Tėv. Pranciškus Bizauskas, Lietuvos pranciškonų atgaivintojas. Labai tikslus Pauliaus Jurkaus piešinys iš fotografijos

1. Atsklandos vietoje

Kazys Bizauskas buvo vienas iš tų mūsų tautinio atgimimo pionierių, dabar jau kone legendomis tapusių, kurie Pirmojo pasaulinio karo audrose prikėlė Lietuvą laisvam gyvenimui ir dėjo jos valstybingumo pamatus. Įsijungęs į tautiniai-visuomeninę ir politinę veiklą, dar būdamas žemesnėse gimnazijos klasėse, jis buvo pirmose veikėjų gretose iki tragiško savo gyvenimo galo: Lietuvos Tarybos narys (jauniausias amžiumi), Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo seimo narys, švietimo ministras, diplomatas, ministro pirmininko pavaduotojas paskutinėse dviejose nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse.

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Kazys Bizauskas tų metų lapkričio 23 d. buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime. Kai prasidėjo Sovietų Sąjungos - Vokietijos karas, jis drauge su kitais lietuviais kaliniais evakuojamas į Sovietų Sąjungos gilumą. Pakelyje, už Minsko, prie Červenės, kaliniai sovietinių varovų - budelių išžudomi. Ten žūva ir Kazys Bizauskas. Jis tada turėjo 48 metus amžiaus ir buvo pirmas Vasario 16-osios akto signataras, tapęs sovietų teroro auka [19]. Kaip dabar paaiškėjo, tos žudynės buvo įvykdytos Valstybės Saugumo Liaudies Komisariato tardymo dalies viršininko — dabar "Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo (sic!)" — Eusiejaus Rozausko pasiūlymu, apie ką jis vėliau "dalykiškai" raportuoja savo ataskaitoje LKP pirmajam sekretoriui A. Sniečkui [41].

Paties Kazio Bizausko paliktų žinių apie savo veiklą nedaug teišliko. Jis vedė dienoraštį, bet jo ankstyvesnių laikų dienoraštis ir užrašai žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu, o vėlesnieji, atrodo, visi
-------------------------
Adresas: School of Information and Computer Science, Georgia Institute of Technology, Atlanta, GA 30332, USA Autorius yra nuoširdžiai dėkingas dr. Kaziui Pemkui už talką kaupiant medžiagą, o dr. Vandai Sruogienei, dr. Dovydui Fainhauzui ir dr. Juozui Girniui už patari-mus ir kritiškas pastabas jam ruošiant šį straipsnį.

yra žuvę sovietų okupacijos metu po Antrojo pasaulinio karo. Tad žinias apie jį ir jo veiklą tenka daugiausia semti iš netiesioginių šaltinių. Štai apie Kazį Bizauską kaip asmenį Povilas Dirkis, pažinojęs jį dar nuo gimnazijos laikų, rašo:[8]

Jo asmuo buvo sutapęs ne vien tik su valstybininko bei diplomato veikla, bet ir su plačiu bei giliu visuomeniniu, tautiniu ir kultūriniu gyvenimu. Jis buvo darbštumo simbolis. Jo veržlumas, ypač pačioje jaunystėje, planų platumas, įvairumas, mokėjimas prieiti prie žmonių masės ir įgyti pasitikėjimą — darė jį retų sugebėjimų žmogumi. Jis buvo ramaus būdo, šaltai galvojantis, santūrus ir visame kame saikingas. Ir dar svarbi ypatybė, gili meilė Lietuvai — tėvų kraštui, ir jos žmonėms, meilė visam kas lietuviška, katalikiška, buvo jo viso gyvenimo nuo pat jaunystės kelrodis ir jo turinys.

Panašiai K. Bizauską apibūdina ir Vladas Žilinskas, buvęs artimas jo bendradarbis nepriklausomos Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje [67]:
Kazys Bizauskas buvo garbingas, didingas lietuvis: tiesus, aštraus bei greito galvojimo, atviras, nevylingas, ir gerbiąs skirtingas nuomones.

Charakteringas toms Bizausko būdo savybėms ir pažiūroms buvojo nusistatymas lietuvio inteligento ryšio su tauta klausimu. Dar jaunas būdamas, jis nusprendė, kad lietuvis inteligentas turi dalintis su tauta ir džiaugsmais, ir vargais, kad jam nevalia jos apleisti, kai tautą užgula sunkūs laikai. To nusistatymo jis laikėsi Pirmojo pasaulinio karo metu, kuomet, vokiečiams okupuojant Lietuvą, jis liko krašte, tuo tarpu kai dauguma inteligentijos pasitraukė į Rusijos gilumą; liko tam savo principui ištikimas ir sovietams okupavus Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metu. Nors 1940 metais jo šeima ir bičiuliai labai jį įtikinėjo ir ragino bėgti iš Lietuvos, jis kiekvieną kartą griežtai atsisakydavo. Jis net supykdavo ir išeidavo iš kambario, kai jam kuris iš šeimos narių tokią mintį piršda-vo. [13]. Jis nebėgo, nors savo širdies gilumoje, atrodo, žinojo, kad apsisprendimas nebėgti iš Lietuvos kaštuos jam gyvybę.

Šis rašinys yra dalis ruošiamos platesnės Kazio Bizausko biografijos. Čia aprašoma jo jaunystė ir jo kaip visuomenininko brandos metai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jo pagrindinis įnašas tame laikotarpyje yra veikla organizuojant ateitininkus, dedant to sąjūdžio pamatus, sąjūdžio, kuris vėliau turėjo didelį poveikį jaunutės Lietuvos valstybės politinei ir kultūrinei raidai. Taip pat aprašoma ir jo šakota veikla Panevėžyje Pirmojo pasaulinio karo metu, kuri atvėrė jam duris į Lietuvos Tarybą.

2. Šeima ir mokslas

Apie Kazio Bizausko vaikystę nedaug turime žinių. Jis gimė 1893 m. vasario 2 d. (pagal tuometinį senąjį kalendorių; pagal naująjį — vasario 15 d.); gimimo vieta tikriausiai buvo Pavilosta (lietuviškai Povilo Uostas, rusiškai Pavlovsk), Kuldigos apskrityje, Latvijoje. Tačiau šaltiniai tuo klausimu nesutinka. Abi sovietinės lietuviškosios enciklopedijos [74, p. 183] [76], Bostone išleistoji Lietuvių Enciklopedija [73] ir kai kurie kiti šaltiniai [74, p. 302] nurodo jo gimimo vietą buvus Vildūnų kaimą, Joniškėlio valsč., Biržų apskr. (dabar Pasvalio raj.). Tuo tarpu nepriklausomybės metais Lietuvoje pradėtoje leisti Lietuviškoje Enciklopedijoje [72] ir kitur [46] jo gimimo vieta pažymėta Povilo Uostas. Pastarosios žinios, atrodo, patikimesnės, tuo labiau, kad ir jo šeima teigė jį gimus Povilo Uoste. Galimas dalykas, kad pirmuoju atveju sumaišomos jo ir jo tėvo, kurio vardas taip pat buvo Kazys, gimimo vietos.

Vildūnų kaimas, kuriame gimė Kazio Bizausko tėvas, tuo metu buvo Panevėžio apskrities Joniškėlio valsčiaus ribose (Lietuvai esant nepriklausomai, toji vietovė buvo Biržų apskrities ribose; dabar — Pasvalio rajone). Nors apie jo jaunystę praktiškai nieko nežinome, atrodo, kad jo būta apsišvietusio žmogaus, nes vėliau jis tapo vienas pirmųjų Lietuvos idėjinių kooperatininkų, steigęs ir vedęs kooperatyvus Kuršo Skaistkalnėj, Pašvitiny, Pumpėnuose, Kupišky ir Anykščiuose. Bet ir apie tą jo veiklą tiek ir težinome. Daug daugiau žinių išliko apie jo vyresnį brolį Antaną Bizauską, jaunojo Kazio Bizausko dėdę, prie kurio dar grįšime.

Kazio motina Karolina Jankauskaitė - Bizaus-kienė, pagal jos mirties metriką buvo "Panevėžio apskrities, Joniškio parapijos valstietė". Ji sirgo džiova ir mirė 1895m. liepos mėn. 8 d. Skaistkalnės miestelyje, teišgyvenusi vos 22 metus. Kazys, vienintelis jos vaikas, tuo metu buvo tik trejų metų amžiaus. Karolina Bizauskienė palaidota 1895 m. rugpjūčio 11 d. Vaičių kapuose; laidojimo apeigas atliko vėliau nešlovingai pagarsėjęs kun. B. Siamas.

Atrodo, kad, Kaziui gimus, Bizauskų šeima netrukus iš Povilo Uosto išsikėlė, ir 1895 metais, kuomet mirė jo mama, jie turbūt jau gyveno Skaist-kalnėje. Kur jis ėjo pradžios mokslą, neaišku. Kiekvienu atveju tai negalėjo būti Povilo Uoste, nes ten mokyklos tuo metu iš viso nebuvo. Pirmoji pradinė mokykla Povilo Uoste buvo įsteigta 1904 metais [64, p. 278]. Povilas Dirkis, Kazio Bizausko bičiulis nuo gimnazijos Kaune laikų, teigia, kad "ilgainiui jo tėvai (tėvas, nes jo motina jau buvo mirusi — P. Z.) su sūnumi Kaziu persikėlė gyventi į Anykščius" [8, p. 191]. Šiaip jau nėra daugiau žinių, kur tėvas ir sūnus Bizauskai iki tėvo mirties 1907 m. gyveno, tik labai galima, kad jaunasis Kazys gimė, augo ir pradžios mokyklą išėjo kaimyninėje Latvijoje [8].

Greičiausiai 1903 m. rudenį Kazys įstojo į Mintaujos gimnaziją. Yra tikra, kad 1904 m. jis jau toje gimnazijoje mokėsi. Kun. Povilas Dogelis, kuris 1903 - 1904 metais buvo caro valdžios už lietuvišką veiklą kalinamas vienuolyne Kretingoje, savo atsiminimuose rašo:
Gavus paskyrimą į Kurlandiją, be latviškos kalbos bus sunku tinkamai savo pareigas eiti. Užtat pradėjau mokytis latviškai. Kunigo A. Bizausko (tuomet klebonavusio Kretingoje — P.Z.) brolio sūnus Kaziukas Bizauskas, Mintaujos gimnazijos mokinys, atvykęs pas savo dėdę atostogauti, mokė mane latviškai. Jo dėka šiek tiek esu pramokęs 'pa latviški runat' — latviškai kalbėti [9, p. 108]).

Nuo tos pažinties prasidėjo artima Kazio Bizausko ir kunigo, vėliau kanauninko, Povilo Dogelio bičiulystė, turėjusi jaunajam Kazimierui didelio poveikio. Kitas asmuo, neabejotinai turėjęs jam didelę įtaką, buvo jo dėdė kun. Antanas Bizauskas.

Kunigas Bizauskas, vėliau tėvas Pranciškus, O.F.M., gimęs 1861 m. liepos 22 d., buvo kilęs, kaip ir jo jaunesnysis brolis, iš Panevėžio apskrities Joniškėlio valsčiaus Vildūnų kaimo. 1878 m., baigęs Joniškėlio dviklasę mokyklą, išvyko mokytis į Rygą. 1882 - 1886 išėjo kunigų seminarijos kursą Kaune. Pradžioje dirbo vikaru Gaurėj ir Obeliuose, vėliau, 1890 - 1900 m. — Kurše. Po to buvo paskirtas klebonu į Kretingą ir tose pareigose išbuvo daugiau kaip ketverius metus. 1905 - 1910 m. klebonavo Vabalninke. 1911 m. jis įstojo į pranciškonų vienuolyną [71].

Po 1863 metų sukilimo rusai uždarė beveik visus likusius Lietuvoje vienuolynus, palikdami tik kai kuriuos, iki vienuoliai išmirs. Naujų kandidatų priimti nebuvo galima. Ilgiausiai išliko domininkonai Žemaičių Kalvarijoje (iki 1893 m.), marijonai Marijampolėje (iki 1910 m.), bernardinai - pranciškonai Kretingoje ir benediktinai Kaune, kur trys dar sulaukė nepriklausomos Lietuvos laikų. Marijonų (baltųjų) paskutinis vienuolis kun. Vincentas Senkus mirė 1911 m.; vienuolynas slaptai atgaivintas arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus - Matulaičio 1909 m. Gi pranciškonus slaptai atgaivino kun. Antanas Bizauskas [54, p. 34).


Kretingoje klebonaudamas, kun. Antanas Bizauskas matė nykstantį vienuolyną, nes seni bernardinai vienas po kito mirdavo. Todėl jis ir nutarė stoti į vienuolyną ir gaivinti pranciškonų Šv. Kazimiero provinciją. 1912 m. balandžio 23 d. jis vyskupo Gasparo Cirtauto buvo apvilktas abitu ir gavo Pranciškaus vardą. Jo pavyzdžiu nuėjo ir kai kurie kiti kunigai pasauliečiai. Atsikuriančius Lietuvos pranciškonus Ordino generolas prijungė prie Silezijos provincijos. Bet Tėv. Pranciškaus pastangomis Lietuvos pranciškonai 1931 m. gruodžio 8 d. atsiskyrė nuo Šv. Jadvygos provincijos Silezijoje ir sudarė Šv. Kazimiero vardo komisariatą su provincijos

Kazio Bizausko tėvas Kazys Bizauskas (? - 1907)

Kazys Bizauskas Mintaujos gimnazijoje 1905 (?) m.

teisėmis. Jis ilgai viršininkavo Kretingos ir Kauno vienuolynuose, kelis terminus buvo provinciolu.
Kun. A. Bizauskas — Tėvas Pranciškus buvo didelis Lietuvos patriotas. Kunigų seminarijoje priklausė būreliui, kurio tikslas buvo savo tarpe kalbėti lietuviškai ir save ugdyti. Gyvendamas Latvijos pasienyje, Gaurėje, taip pat Obeliuose, platino lietuviškas knygas Aukštaičiuose. 1900 m., sugrįžęs į Lietuvą, aktyviai įsijungė į lietuvių tautinį judėjimą. Kretingoje sudarė spaudos platinimo organizaciją ir vienuolyno patalpose laikė lietuviškų knygų slėptuvę. Anot kun. P. Dogelio, [9, p. 92]:
Kun. Bizauskas buvo arterija, per kurią eidavo į Prūsus rankraščiai, Prūsuose organizuojama spaus-dinių korektūra, knygų gabenimas į Lietuvą bei knygų platinimas Lietuvoje. Jisai, turėdamas leidimą pereiti sieną, padarė sutartį su klebonu kun. Hizmanu, vokiečiu, gerai išmokusiu lietuvių kalbos gramatiką, kad šis galėtų taisyti lietuviškus spausdi-nius.

Slėpdamasis nuo rusų, kun. Antanas Bizauskas vartojo slapyvardį Herr Kamil. Rusų buvo tardomas ir atiduotas policijos priežiūrai. Atstatant Lietuvos nepriklausomybę, jis kartu su S. Riauka organizavo savanorius, keliavo po kaimus ir ragino jaunuolius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Susiorganizavusius savanorius jis globojo ir maitino Kretingos vienuolyne [71].

Nesvetimas buvo kun. Bizauskui — Tėv. Pranciškui ir spaudos darbas. Gyvendamas Latvijoje ir išmokęs latvių kalbos, rašinėjo straipsnius į latvių laikraščius. Grįžęs į Kretingą, 1902 -1905 m. drauge su rusų valdžios vienuolyne kalinamais kunigais Povilu Dogeliu, J. Jasinsku, J. Stakausku, P. Kavaliausku ir Skrinka, kun. Bizauskas leido ir redagavo mėnesinį religinį laikraštį Kryžių. Porą metų redagavo Trečiojo Ordino organą Sv. Pranciškaus Varpelį. Nuo 1914 ligi 1932, išskyrus kelis karo metus, leido Tretininkų kalendorių. Bendradarbiavo Vadove, Tiesos Kely ir kituose periodiniuose leidiniuose. Rašė daugiausia religinio turinio knygeles.

Nėra abejonės, kad kun. Antanas Bizauskas darė daug įtakos savo brolvaikio, jaunojo Kazio Bizausko, besiformuojančiai asmenybei, diegdamas jame giliu tikėjimu grįstą krikščionišką pasaulėžvalgą ir meilę savo tėvynei Lietuvai. O kai 1907 m. mirė Kazio tėvas, tai jis našlaitį Kazį taip pat ir globojo bei mokslino.

Steponas Kolupaila savo atsiminimuose taip rašo apie savo klasės draugą Mintaujos gimnazijoje Kazį Bizauską:
Atmintinais 1905 metais mokiaus Mintaujos gimnazijos trečioje klasėje. Bendrame suole sėdėjome su artimiausiu draugu Kaziuku Bizausku. Tai buvo geras, išauklėtas vaikas, ir aš jį labai mėgau. Atėjo kitų metų ruduo; nusiminiau, neberadęs Kazio gimnazijoje. Rusijoje tada buvo politinė suirutė; Kazio dėdė kunigas, nepatenkintas rusų mokyklų auklėjimu, nusiuntė jį tęsti mokslą į Schvvyzą, Šveicarijoje. Dar porą metų palaikiau ryšius su Kaziu laiškais [18, p. 19-20].

Kiti judviejų bendri klasės draugai trečioje Mintaujos gimnazijos klasėje buvo Antanas Vaitieka-vičius, Juozas Tumas, Leonidas Gimbutas ir Pranas Zunde [18, p. 20].

Kazys išvyko į Šveicariją 1906 ar 1907 metais. Atrodo, kad jo dėdės kun. Antano nepasitenkinimas "rusų mokyklų auklėjimu" nebus buvusi vienintelė priežastis jo išsiuntimo mokytis į Šveicariją. Galimas dalykas, kad kita priežastis buvo Kazio tėvo ir dėdės rūpestis jo sveikata. Kaip jau minėta, Kazio motina mirė džiova. Kazio tėvas 1906 m. dar buvo gyvas, bet neilgai trukus ir jis mirė. Mirties priežastis nežinoma, ko gero taip pat džiova. Kazys savo jaunystėje buvo liesas, smulkaus sudėjimo vaikinukas. Tais laikais jam buvo taip pat realus pavojus susirgti ta tuomet dar nepagydoma liga. Tad toji aplinkybė gal ir lėmė, kad Kazys buvo išsiųstas mokytis į Šveicariją.

Kazio tėvas mirė jam dar būnant Šveicarijoje, kur jis mokėsi privačioje katalikų gimnazijoje Schvvyzo mieste. Jo paties žodžiais, gavęs žinią apie tėvo mirtį, jis nubėgęs į krūmus ir ten graudžiai apsiverkęs [15].

Taigi, Kazys Bizauskas neteko savo motinos dar būdamas kūdikiu, o eidamas keturioliktuosius metus, neteko ir savo tėvo. Tad nuo to laiko Kazys augo našlaičiu. Nors tikriausiai juo rūpinosi dėdė ir tetos, bet tas rūpestis vis vien negalėjo atstoti našlaičiui Kaziui tėvų meilės ir namų židinio šilumos. Matomai, našlaičio dalios sužadintas liūdesys ne kartą maudė jam širdį, nuskambėdamas melancholiškomis gaidomis ir pirmuose jo literatūriniuose bandymuose. Štai kad ir jo eilės Vienas vienintelis, kurios buvo B. Kasaičio slapyvardžiu atspausdintos 1911 metų Ateityje [27].


VIENAS VIENINTELIS

Vienintelis vienas
Šiam margam svietely
Turiu, kaip paukštelis,
Vienas žūt vargely.

  Niekas nepriglaudžia,
  Man karštos galvelės,
  Man ausyse gaudžia
  Liūdnos vien dainelės.

Ir širdužė plakas,
Ašaroja, kenčia,
Siekių jos oi niekas,
Niekas nepašvenčia.

  Vien tik ašarėlės
  Man per skruostą rieda,
  Atminimai kraunas
  Į radastos žiedą.

Širdužėle mano,
Ei nustok sopėti,
Niekas juk nemano
Tau padėt kentėti.

B. Kasaitis
1911 m. gegužės 3 d.

1907 ar 1908 metais dėl nepalankių gyvenimo sąlygų Šveicarijoje, Kazys Bizauskas grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vinogradovo gimnaziją Vilniuje. Neaišku, ar jis gimnazijoje Vilniuje mokėsi vienerius ar dvejus metus, kai jis persikėlė iš ten į Kauno grafo Platovo vardo gimnaziją. Kiekvienu atveju, 1910 m. šeštąją gimnazijos klasę jis jau lankė Kaune [9, p. 125]. Gimnazijoje jau rado veikiančius vienminčius ir tapo jų vadu. Atrodo, kad tenykštis slaptas lietuvių moksleivių būrelis tuo metu dar nebuvo vienalytis savo pasaulėžiūra ir savo gretose jungė tiek katalikus, tiek ir kitų pažiūrų jaunuolius. Tik vėliau ta kuopelė suskilo į ateitininkus ir aušriniečius liberalus, susispietusius apie Aušrinės laikraštį, kurio ideologiją formavo S. Šilingas, P. Klimas ir R. Bytautas. Štai ką savo atsiminimuose apie tą laikotarpį rašo R. Skipitis [52, p. 351]:

K. Bizauską pirmą kartą sutikau 1911 m. Šiauliuose, moksleivių aušriniečių konferencijoje, kurią pats buvau sukvietęs. Mat, 1910 metais buvo pradėtas leisti moksleivių laikraštis Aušrinė. Prie to laikraščio redakcijos štabo teko dirbti ir man, tik ne redagavimo, o moksleivių organizavimo darbą. Taigi, kaip moksleivių aušriniečių organizatorius ir buvau sukvietęs slaptą konferenciją. K. Bizauskas buvo atyvkęs iš Kauno, kaip gimnazistų kuopelės atstovas. Jaunutis aštuoniolikmetis gimnazistas K. Bizauskas man tuomet padarė malonaus ir protingo berniuko įspūdį.

Vėliau jis nuėjo pas ateitininkus ir buvo vienas ak-tingiausių ateitininkų organizatorių.
Katalikai moksleiviai Kauno grafo Platovo vardo gimnazijoje pradėjo save tapatinti su Ateities laikraštėliu, kuris pasirodė 1910 m. rugsėjo mėnesį. Jis visas buvo paruoštas šeštos klasės gimnazisto Kazio Bizausko - Kasaičio (tai jo jaunystės laikų slapyvardis). Daugiau ar mažiau, nuo to laiko Ateitį skaičiusieji ir sudarė pirmąsias slaptas ateitininkų kuopeles. Tuo būdu Kazio Bizausko asmuo yra neatjungiamai susijęs su ateitininkų organizacijos veikla nuo pat jos užuomazgos. Ta jo ateitininkiška veikla yra smulkiau aprašyta sekančiuose skyriuose.

1913 m. Kazys Bizauskas baigė Platovo vardo berniukų gimnaziją Kaune. Drauge su juo tais metais tą gimnaziją baigė dar trys lietuviai jaunuoliai: Vytautas Leonas, Petras Kirlis ir Antanas Petraitis [78, p. 405].

Baigęs gimnaziją, Bizauskas išvažiavo į Maskvą ir tų pačių metų rudenį stojo į Maskvos universiteto teisių fakultetą. Studijuodamas Maskvoje, Bizauskas labai aktyviai reiškėsi Maskvos lietuvių studentų ateitininkų Rūtos draugijoje.

Bizausko mokslą ir veikimą Maskvoje nutraukė kilęs Pirmasis pasaulinis karas. Nors, karui prasidėjus, jis dar apie metus laiko mokėsi ir veikė Maskvoje, bet 1915 m. vasarą, grįžęs atostogų į Lietuvą, į Pumpėnus, jis ten ir liko, kai vokiečiai 1915 m. liepos mėnesį savo didžiosios rytų ofenzyvos eigoje užėmė tą Lietuvos dalį. Daug lietuvių inteligentų bėgo nuo vokiečių į Rusijos gilumą, bet Kazys Bizauskas nutarė likti Lietuvoje. Iš viso ko atrodo, kad jau tuomet jis buvo įsitikinęs, jog sunkiais tautai laikais lietuvio inteligento pareiga yra buti drauge su ja.

3. Kelyje į Ateitį

Devynioliktojo amžiaus viduryje, ir ypač jo antrojoje pusėje, įvyko svarbių poslinkių lietuvių tautinėje ir taip pat jaunimo sąjūdžių veikloje. (ex [35, p. 340-3]). Panaikinus baudžiavas, nyksta bajoriškosios jaunuomenės ir jos ideologijos pirmavimas. Jos vietoje vystosi bendra tautinė savimonė, nesiremianti viena kuria klase ar luomu. Marijampolės gimnazijoje mokslas su dėstoma lietuvių kalba teigiamai veikia iš kaimo kilusių lietuvių mokinių tautinį susipratimą. Ypač ryškėja lietuvių ir lenkų sky-rimasis. Tautinis susipratimas bręsta ir Seinų kunigų seminarjoje. Apie 1867 m. lietuviai klierikai renka dainas ir pasidalinę ruošia lietuvių kalbos žodyną. 1868 m. išeina iš Seinų kunigų seminarijos 18 jaunų kunigų laida, kuri ypač pasižymi lietuvybės darbais: aušrininkai broliai Norkai, Skinkis (kuris toliau tęsia lietuviško žodyno darbą), Lapinskas (rinkęs liaudies dainas ir pats rašęs eilėraščių), Leonavičius (įvedęs 1870 m. Veisėjų bažnyčion lietuvių kalbą ir pasižymėjęs Dzūkijos švietėjas), Zubrys, Kedis ir kiti. 1870 m. seminariją baigia kun. Ad. Grinevičius, knygnešių organizatorius Dzūkijoje, vėliau varpininkas. Tais pačiais metais į seminariją įstoja iš Marijampolės atvykę P. Kriaučiūnas ir Ant. Radusis, kurie toliau čia kursto lietuvybės ugnį. Organizuoti lietuvių klierikų būreliai Seinuose veikia 1884 -1888 m. Nuo 1888 susidaro viena draugija, kuriai priklauso visi lietuviai klierikai. Ji artimai bendradarbiauja su Varšuvos studentų draugija Lietuva ir varpininkais, jos nariai pradžioje buvo svarbiausi Varpo ir Ūkininko rėmėjai.

Kauno, arba Žemaičių, dvasinės seminarijos klierikų susipratimui didelės reikšmės turi Antano Baranausko lietuvių kalbos pamokos, įvestos 1871 m. Iš čia 1875 m. išeina susipratęs kun. Kazimieras Jaunius. Kauno klierikai jau turi tiek tautinės savimonės, kad jaučia pareigą per atostogas platinti lietuviškas knygas. 1884 m. A. Dambrauskas, J. Zie-brys ir M. Jurgaitis leidžia rankraštinį laikraštį Lietuvą, kuriame klierikai mėgina savo literatūrinius sugebėjimus. 1888 m. didelis slaptas būrelis, kuriam priklauso Juozas Tumas, varo jau sistemingą tautinį darbą. 1888 - 1890 m. nuo 12 iki 20 klierikų konspiravo, platino draudžiamas knygas, palaiko ryšius su knygnešiais, bendradarbiauja lietuviškuose laikraščiuose, ypač Apžvalgoje ir Tėvynės sarge.

Kazys Bizauskas Maskvos universiteto studentas (1913 - 1914 m.)

Didelės reikšmės atgimstančiai lietuvybei turi Petrapilio dvasinė akademija, į kurią suvažiuodavo iš visų Lietuvos sričių jaunimas. Bene pirmą lietuvišką būrelį čia sudaro 1877 -1888 m. užnemunietis Petras Kriaučiūnas, kaunietis K. Jaunius ir vilnietis S. Gimžauskas. Apie 1883 m. akademijos klierikai yra aiškiai pasiskirstę į lenkuojančius ir lietuviuoja-nčius. Pradžioje pirmieji pajuokdavę antruosius, bet šiems sustiprėjus, nebedrįsta. Lietuviai profesoriai užstoja lietuvius klierikus (kun. Gasparas Cirtautas). Petrapilis buvo seniausia ir gausiausia lietuvių kolonija. Čia jau 1874 m. studentas Petras Vileišis leidžia savo rankraštinį Kalvį melagį. Jonui Šliūpui atvykus (1882 m.), čia buvo jau 3 skirtingi lietuvių studentų būreliai, kurie tarpusavyje varžosi: kalbininkų, istorikų ir ekonomistų. Vėliau jie susijungia.

Maskvos universitete, kur taip pat nuo seno studijavo lietuviai, tautinis susipratimas ima reikštis nuo 1870 m., kai čia pradėjo gausiau plaukti iš kaimo kilęs jaunimas. 1873 m. atvykęs Jonas Basanavičius randa 4-5 buvusio ten lietuvių būrelio narius. 1880 - 82 m. Maskvos studentai leidžia hektografuotą Auš-rą ir Dainų Nešėją (kaimui). Jau tada ten būta ir atskiro lietuvių socialistų būrelio. Pasirodžius Aušrai, Maskvos lietuviai studentai ją veikliai remia savo raštais, o po jos taip pat Šviesą.

1880 - 1882m. Varšuvoje susikuria Lietuvos draugija, kurios branduolį sudaro ten studijavę lietuviai studentai (pirmininkas J. Gaidamavičius, sekretorius V. Kudirka). Pradžioje jai priklausė apie 20 narių. Draugijos programa yra labai plati ir konkreti. Palaiko glaudžius ryšius su Seinų klierikais ir Maskvos studentais. Jų rūpesčiu per Petrines Marijampolėje įvyksta pirmasis atgimusios Lietuvos akademinio jaunimo suvažiavimas, kuriame buvo svarstomas varšuviečių pasiūlymas išleisti naują laikraštį. Pradžioje tiek maskviškiai, tiek seiniškiai laikosi nuošaly, paskui ir jie įsijungia į Varpo leidimą. Sekantis studentiškojo jaunimo suvažiavimas, kuriame atstovaujamos visos trys mokyklos, gauna varpininkų vardą (1890). III suvažiavime 1891 m. dalyvauja jau ir Petrapilio dvasinės akademijos atstovas. Tai yra pirmas bendras tautiškojo jaunimo žygis. Aušros dešimtmetį varpininkiškasis jaunimas mini organizuotai. Pažymėtina čia Vilkaviškio varpininkų kuopa su dr. Petru Matulaičiu priešakyje. Jaunimas ir toliau buriasi apie savo mokyklas ir universitetus, bet jo veikla 1880 - 1890 duoda naują pradžią galingam lietuvių šviesuomenės judėjimui, kuris savo apimtimi ir pobūdžiu pralenkia grynai jaunimo sąjūdį ir sukuria tautiškai susipratusią visuomenę. Tuo pačiu metu išnyko sritiškumas, jaunimas nebesigrupavo pagal kilimo vietą ar mokyklą, bet pagal priklausymą vienai ar kitai idėjinei krypčiai [35, p. 340-3].

Spaudą atgavus, aktyviausi kovotojai dėl savo spaudos tuojau sujunda leisti lietuviškus laikraščius. Pirmiausia Petras Vileišis Vilniuje įsteigia Vilniaus Žinias, kurios po 4 metų virsta Lietuvos Žiniomis. Kun. Jurgis Narjauskas Seinuose pradeda leisti savaitraštį Šaltini su priedu Šaltinėliu, kun. Pranciškus Zadeikis Kaune — Nedėldienio skaitymą, kuris vėliau virsta Vienybe; Felicija Bortkevičienė Vilniuje — Lietuvos Ūkininką su priedu Jaunimu; kun. Ambraziejus Vilniuje — Bitininką, vėliau tapusį Šviesa; Smilga Peterburge — Lietuvių laikraštį. 1907 m. rudenį kun. Juozas Tumas su Antanu Smetona pradeda Vilniuje leisti Viltį. Lietuviški laikraščiai moksleiviams, jaunimui pasirodo kiek vėliau.

Panaikinus spaudos draudimą, labai suaktyvėjo ir mokyklinis jaunimas. Povilas Dirkis, tos kartos atstovas ir aktyvus to meto tautinio jaunimo veiklos dalyvis, taip aprašo jaunimo veiklos sąlygas [7, p. 82-3]:

Nors mokyklose ir gimnazijose, kurių tuo laiku Lietuvoje buvo priskaitoma iki 40, drausmė nebuvo sumažėjus, vis dėlto mokyklinis jaunimas pasijautė daug laisvesnis ir rizikingesnis. Jis irgi ryžosi steigti gimnazijose ir kitose to lygio mokyklose slaptas kultūrines kuopeles. Tat moksleivių kuopelių atsirado beveik kiekviename didesniame Lietuvos mieste. Ypač stiprios ir atkakliai veikė kuopelės Kaune. Vienai iš jų ir man buvo garbė vadovauti, ir ji ir buvo ateitininkijos pradininkė. Kurdami tokias kuopeles, arba ratelius, jaunimas smarkiai rizikavo. Reikėjo saugotis žandarų, zem-skių, policininkų ir kitų rusų caro pareigūnų, kuriems buvo patikėtas saugumas. Niekas nenorėjo pakliūti saugumiečiui į rankas. Moksleivius būtų išmetę iš mokyklų, tėvus ir globėjus skaudžiai nubaudę. Patys rateliai skirtų bei rinktų vadovų neturėjo. Jokių užrašų bei protokolų, kaip dabar, nerašėme. Net jokių kuopelių sąrašų neturėjome, nes tai buvo pavojinga. Kiekvienas pažinojome savo draugus ir jais pasitikėjome. Neturėjome jokių išdavimų. Turėjome vieną kitą ryšininką, per kuriuos su kitais susižinodavome. Susirinkimus darydavome kiek įmanoma saugesnėse vietose: patikimų sargų butuose, Kauno Ąžuolyne arba Mickevičiaus slėnyje. Taip pat savaitgaliui grupelėmis susirinkdavome pas kun. J. Dambrauską - Jakštą lite-ratūrinėmns studijoms ir pas kun. Mačiulį - Maironį istorinėms studijoms.1 Mat, moksleivių kuopelių bei ratelių tikslas buvo organizuotis ir lavintis. Mokyklos nepajėgė ir negalėjo visko duoti, kas lietuvio moksleivio gyvenimui buvo reikalinga. Didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į lietuvio moksleivio tautinę sąmonę ir jos ugdymą. Kuopelių sueigose buvo skaitomi įvairaus turinio referatai, eilėraščiai, novelės, diskutuojami reikšmingesni klausimai, ar tai literatūriniai, ar tai istoriniai; skaitomi iš bet kur pasimaišę laikraščiai ir nagrinėjamas jų turinys. Atsirasdavo net smarkių kritikų, pasireiškus skirtingoms nuomonėms, ypač ateistinėms arba marksistinėms. Tokias kuopeles, ypač Kaune, aplankydavo kapelionai, pasimaišę studentai ir vienas kitas patikimas mokytojas. Mano vadovaujamoje kuopelėje nuolatiniais svečiais buvo studentas Pranas Dovydaitis ir kunigų seminarijos auklėtiniai, prieš tai buvę kuopelių nariai.

Be to, kuopelės nariui, ištiktam nelaimės, skurdo ar vargo, visi gelbėdavome ir medžiaginiai remda-vome.
Kaimo jaunimą prieš Pirmąjį pasaulinį karą visų pirma telkia du jaunimo laikraščiai: liberalinis Jaunimas (nuo 1910 m.) ir katalikiškas Pavasaris (nuo 1912 m. [35, p. 342-3]. Studentas Stasys Šilingas, atvykęs iš Maskvos 1910 metų pradžioje — velykme-tyje — į Vilnių, susitaria su Ūkininko redakcija leisti jaunimui laikraštėlį Aušrinę. Gimnazistiškas jaunimas apsidžiaugė ir pasirodžiusią Aušrinę pradėjo visokeriopai remti. Žurnalo tikslas buvo ugdyti tautiškumo dvasią, neliečiant ideologijų. Jos pirmieji numeriai tokie ir buvo [7, p. 80]. Tačiau ilgai netrukus pradeda reikštis apie ją susibūrusių moksleivių ideologinė diferenciacija, palaipsniui įgavusi ir savitas organizacines formas.

Į tautinės - katalikiškos pakraipos jaunimo veiklą jaunuolis Kazys Bizauskas įsijungė vos tik pradėjęs lankyti gimanziją. Mykolo Krupavičiaus teigimu, viena iš pirmųjų katalikų moksleivių kuopelių buvo Kazio Bizausko įsteigta Mintaujos gimnazijoje 1908 metais [29, p. 103-5]. Kad tokia kuopelė ten buvo ir kad Kazys Bizauskas buvo jos narys, tai patvirtina ir kiti šaltiniai [20, p. 18-9], bet šiaip jau apie tą kuopelę ir jos istoriją mažai kas žinoma. Tais pačiais 1908 metais Leonas Bistras įsteigė katalikiško lietuvių jaunimo būrelį Liepojos gimnazijoje, kur tuo metu mokėsi daug lietuvių. Šiaulių gimnazijoje tokia kuopelė pradėjo veikti 1909 m. Tais pačiais metais būta noro steigt kuopelę ir Telšiuose, bet ji buvo įsteigta tik 1910 metų rudenį. Ją įsteigė gimnazijos kapelionas kun. Mykolas Vaitkus. Anot Vaitkaus, jo talkininkai buvo tuomet "dar visai mažas berniukas", buvęs antros klasės mokinys Eduardas Turauskas ir iš aušrininkų kuopelės perėjęs pas ateitininkus Jurgis Talmantas. Toj kuopelėj dirbo nepriklausomybės laikais žinomi vyrai Jonas Valatka, Klemensas Ruginis, Antanas Kniukšta. Pradžioj jai priklausė ir Butkų Juzė, vėliau bolševikuojantis poetas ir rašytojas [29, pp. 103-5). 1909 metais pradėjo telktis Šiaulių katalikai moksleiviai, vadovaujami kapeliono kun. J. Didžiulio; pirmąjį būrelį sudarė aštuoni nariai. Savo ruožtu moksleivių sąjūdį skatino ir rėmė Saulės mokytojų seminarijos ir mokyklos mokytojai Kaune, kaip tai Jadvyga S tanely tė ir Saliamonas Antanaitis. Panašiai darė Žiburio mokyklų mokytojai Marijampolėje, Vilkaviškyje [20, p. 18-9]. Kaip jau aukščiau minėta, Kaune katalikai moksleiviai, Povilo Dirkio iniciatyva, pradėjo organizuotis 1908 - 1909 m. Galimas dalykas, kad kalbamu metu susikūrė ir veikė ne viena, bet kelios tokios kuopelės. Kiekvienu atveju Povilas Dirkis vadovavo vienai tokiai kuopelei iki savo išvykimo studijoms į Kijevą 1910 m. [29, p. 103-5].

Grįžęs iš Šveicarijos ir iš pradžių apsigyvenęs Vilniuje, kur jis lankė Vinogradovo vardo gimnaziją, Bizauskas, ilgai netrukęs, suorganizavo bene pirmąją lietuvių katalikų moksleivių kuopą toje senoje Lietuvos sostinėje. Kalvaitytė - Karvelienė savo atsiminimuose iš to laikotarpio rašo [26, p. 213]:
Prasidėjus mokslo metams (1908 m. — P. Z.), ėmiau lankyti tuos bendrojo lavinimo kursus (Vilniuje — P. Z.). Iš lietuvių, atsimenu, dar lankė juos kiek laiko K. Bizauskas, kuris įsteigė čia ateitininkų kuopelę iš gal kokios dešimties narių. Buvau ir aš įsirašiusi į tą moksleivių būrelį ir kokią porą metų jam priklausiau. Rodos, kuopelė vėliau iširo, nes nieko apie ją neteko girdėti. Be Bizausko, kursuose dar sutikau Marytę Viskantaitę.

Kun. P. Dogelio teigimu, Šveicarijoje ir Vilniuje Bizauskas įsigijęs katalikiško susipratimo ir organizacinės dvasios [9, p. 125]. Atrodo, kad tuo laiku Bizauskas jau buvo užmezgęs ar mezgė ryšius su bendraminčiais kitose Lietuvos vietose. Persikėlęs 1910 m. į Kauno Platovo vardo gimnaziją, "jis čia jau rado veikiančius vienminčius ir pasidarė jų vadu" [20, p. 18]. Galima prileisti, kad viena jo persikėlimo iš Vilniaus į Kauną priežasčių buvo ta, kad tuo metu Kaune gyveno jo dar iš Kretingos laikų (t. y. nuo 1902 - 1904 metų) pažįstamas katalikų moksleivių globėjas kun. P. Dogelis, kurio "butas prie bazilikos buvo nuolatinė su Bizausku pasitarimo vieta apie tai, nuo ko ir kaip pradėti veikti" [9, p. 125-6].

Kaip ir visos kuopelės, taip ir kauniškės tuo metu dar neturėjo savo spausdinto organo. 1910 m. sausio mėnesį pasirodžius Maskvos lietuvų studentų P. Klimo, J. Papečkio, J. Abraičio, A. Ambraziejūtės ir V. Bukavecko redaguojamai Aušrinei, visa sąmoningoji lietuviška moksleivija pradėjo spiestis aplink Aušrinę, ją prenumeruoti ir skaityti, o kas valdė plunksną, ir rašinėti jai rašinius. Pastarųjų tarpe buvo ir Kazys Bizauskas. Bet kai Aušrinė parodė religijai nepalankų nusistatymą, moksleivijoje prasidėjo fermentacija: nepritariantieji tokiai Aušrinės krypčiai moksleiviai pradėjo bruzdėti, rašyti protestus ir 1.1. Iš Aušrinės bendradarbių pasitraukė Pr. Dovydaitis, K. Bizauskas, A. Karosas, V. Gutauskas, P. Dirkis ir kiti. Kauno moksleivija suskilo į dvi puses: kairiuosius ir dešiniuosius. "Mano vadovaujama kuopelė", — rašo savo atsiminimuose P. Dirkis [7, p. 80], — "kuri buvo mišrios sudėties, būtent gimnazijos, progimnazijos, komercijos mokyklos, Saulės mokytojų kursų ir vadinamų 'švedų', t.y. privačiai beismokančių, beveik visi atsisakė nuo Aušrinės. Atsidūrėme nei šiokioje, nei tokioje padėtyje".

Tuo būdu, būsimiems kauniškiams ateitininkams nutraukus visus ryšius su Aušrine, suaktualėjo savo spausdinto organo klausimas [29, p. 103-5]. Dirkis savo atsiminimuose toliau rašo [7]:

Ir taip bebūnant mums be savos spaudos išseko kantrybė. Pradėjome ieškoti būdų, kaip išbristi iš susidariusios padėties. Lankydamiesi kun Dambrausko - Jakšto literatūrinėje studijoje kiek kartų buvome užsiminę, kad mums Aušrinė nepatinka, ir mes nuo jos atsisakėme. Bet mums tuo klausimu, kaip tyčia, nieko konkretaus nepatardavo, o tik nu-murgzdavo ir tiek. Štai vieną gražią dieną ir laimingą valandą atėjo geniali mintis, kad reikia mums patiems savo jėgomis pradėti ranka rašytą laikraštėlį leisti. Tą mintį, susitikęs Bizauską ir kitus, papasakojau. Tada Bizauskas, pasitaręs su kuopelių ir literatų vadovais ir šiaip pažangesniais draugais, ryžosi išleisti laikraštėlį, kuris tikrai atitiktų tai daliai mokyklinio jaunimo, norintiems pasilikti katalikiškoje dvasioje. Kaip pamanėm, taip ir padarėm.
Laikraštėlis, pavadintas Ateitim, buvo K. Bizausko kūrinys tikra to žodžio prasme. Jis buvo ir leidėjas, ir redaktorius, ir "spaustuvininkas" — visą medžiagą jis pats savo ranka gražiai ir kruopščiai perrašinėdavo ir net paįvairindavo jį iliustracijomis [9, p. 125]. Rašydavo per kalkinį popierių, kad tuo būdu pagaminus daugiau egzempliorių. Nors jis turėjo talkininkų, bet šiaip jau pirmosios lietuviškosios Ateities bendradarbių buvo nedaug. Tad laikraštėlio paruošimas ir išleidimas reikalavo daug darbo. Be to, turint galvoje ano meto aplinkybes, darbas buvo ne tik sunkus, bet ir pavojingas.

Gi laikraštėlio vardo kilmė yra štai kokia. Kai Bizauskas gyveno ir mokėsi Šveicarijoje, jis, matyt, turėjo progos susipažinti su prancūzų rašytojo - filosofo Lamennais raštais, kuriais šis skatino sukatali-kinti demokratiją, kovojant dėl visų laisvės, siekiant socialinio teisingumo ir atpalaiduojant Bažnyčią nuo to meto monarchinės ir luominės santvarkos. Tuo tikslu Lamennais su savo bendraminčiais pradėjo leisti ir laikraštį L'Avenir su šūkiu Dievas ir Laisvė. Lamennais įdėjos ypač didelį poveikį turėjo vakarų pasaulio jaunimui, ir visoje eilėje kraštų kilo sąjūdžiai ir pasirodė periodiniai leidiniai prancūziško 'Tavenir — ateitis" atitikmenimis. Šveicarijoje tos pakraipos jaunimui buvo leidžiamas vokiečių kalba laikraštis Die Zukunft (Ateitis), Anglijos katalikų jaunimas leido savo laikraštį The Future ir pan. Kun. Stasys Yla rašo Ateitininkų vadove, kad Ateities vardu žymimi jaunimo laikraščiai "buvo lyg bendra gairė katalikų jaunimo sąjūdžiams kituose kraštuose" [20, p. 22]. Tad Bizauskas, tuo metu šeštos klasės gimnazistas, pasitaręs su kun. Dogeliu, ir davė savo laikraštėliui pavadinimą Ateitis. Jo redaguojamame laikraštėlyje ir vėliau toji šveicariškoji Ateitis (Die Zukunft) buvo dažnai minima, smulkiai atpasakojant jos straipsnių mintis.

Laikraštėlis ėjo iki spausdintos Ateities pasirodymo, iš viso buvo jo išleisti 4 numeriai. Pirmas numeris pasirodė 1910 metų rugsėjo mėn. Kaune [4, p. 35; 44, p. 32]. Yra siūlymų tą datą laikyti oficialia ateitininkijos pradžia [?].

4. Ateities angoje

Katalikiškos srovės jaunimo veiklos istorijoje Ateities organizacijos pradžia kun. Mykolo Krupavičiaus ir kai kurių kitų veikėjų atsiminimuose yra siejama su 1910 metais įvykusia vadinama Degučių konferencija, nors J. Girnius, kuris taip pat tuo klausimu yra rašęs, įrodinėja, kad vargu ar toji konferencija yra turėjusi tokią didelę reikšmę ir yra padariusi tokį didelį poveikį ateitininkijos raidai, kaip apie ją rašiusių yra teigiama, ir net ar iš viso tai buvusi konferencija, o ne koks mažas moksleivių ir studentų pasitarimas [19, p. 334-7]. Tokių pasitarimų, teigia Juozas Girnius, Degučiuose gal yra buvę ne tik vienas, bet ir daugiau. Tuo galima būtų paaiškinti skirtingas nuorodas į suvažiavimo datą ir jame dalyvavusius asmenis.2

Kaip ateitininkijos istorija tą Degučių konferenciją ar pasitarimą bevertintų, mums čia svarbu tai, kad gimnazisto Kazio Bizausko asmuo tų įvykių liudytojų atsiminimuose ryškėja kaip vieno iš bręstančio ateitininkų sąjūdžio pirmūnų ir vadų.

Degučiai yra Marijampolės priemiestis, kuriame kalbamuoju laikotarpiu gyveno tautiniai susipratusi ir aktyviai į tautinio atgimimo sąjūdį įsijungusi Draugelių šeima. Petras Draugelis (1849 - 1914) buvo mokytojas. Nepaisydamas draudimo, mokyklose, kuriose jis savo amžiuje dirbo, mokė vaikus ir lietuviškai. Paskutiniuosius trejus metus mokytojavo Marijampolės Žiburio mokykloje. Platino draudžiamąją lietuvių spaudą, nuo 1905 m. bendradarbiavo Vilniaus žiniose. Iš 12 vaikų užaugino 7, visus juos išleisdamas į mokslus, visus juos išauklėdamas susipratusiais lietuviais patriotais. Sūnus Eliziejus Draugelis (1888 -1981) — gydytojas, visuomenininkas, Maskvos lietuvių studentų draugijos steigėjas. Nepriklausomos Lietuvos formavimosi metais buvo seimo narys, vidaus reikalų ministras. Duktė Magdalena Draugelytė - Galdikienė (1891 -1979) buvo pedagogė, visuomenės veikėja, visą Lietuvos nepriklausomybės laiką Lietuvių Katalikių Moterų Draugijos pirmininkė, Steigiamojo seimo, o vėliau ir kitų seimų narė, gimnazijos direktorė [34, po. 172-4].
Pastaroji, t.y. Draugelytė - Galdikienė, savo laiške P. Maldeikiui rašo [43]:

1910 m. vasarą tikrai įvyko Draugelių namely, Marijampolės priemiestyje Degučiuose, mokslus einančio jaunimo susirinkimas; jį sušaukė Maskvos liet. kat. studentų Rūtos (tuomet ji dar taip nesiva-dino — P. Z.) draugijos pirmininkas E. Draugelis. Jame dalyvavo tos draugijos nariai ir vyresniųjų klasių gimnazistai. Aš jau buvau baigusi gimnaziją ir taip pat dalyvavau jame. Prisimenu, kad susirinkusių buvo nemaža, ir visi negalėjo sutilpti darbo kambaryje, reikėjo laikyti duris atdaras į prieškambarį, kad visi galėtų sekti pasitarimų eigą. Buvo svarstyta reikalas suburti lietuvius katalikus moksleivius ir studentus į vieną organizaciją. Tuo tikslu aptarta veikimo gairės ir pavesta išrinktiems asmenims vadovauti tam darbui.

Eliziejus Draugelis savo laiške ateitininkams, kurio ištraukos buvo paskelbtos Drauge, tarp kitko rašo, kad jų "mažoji kuopelė" (lietuvių katalikų moks leivių, studentų ir klierikų) dalyvavo "anoje garsioje Degučių konferencijoje — mano tėvų namelyje Marijampolės priemiestyje, kuomet dalyviai parinko Pr. Dovydaitį, mane ir K. Bizauską suredaguoti lietuvių katalikų moksleivių - studentų veikimo programą, kas vėliau ir buvo atlikta" [77].

Plačiausiai tą suvažiavimą savo atsiminimuose aprašo kun. Mykolas Krupavičius [29, p. 108-9]:

1910 m. atostogas leidau Plutiškiuose. Ten atostogų gale gavau paštu pakvietimą nurodytą dieną atvykti pas gyvenančius Degučiuose Draugelius. Laiškas buvo pasirašytas, jei neklystu, studento E. Draugelio, kurį buvau pažinęs kiek anksčiau. Kuriuo reikalu buvau kviečiamas, sužinojau tik pasiekęs Draugelių kelių nedidelių kambariukų medinį "dangoraižį". Atėjęs jau radau geroką būrelį vyriško ir moteriško studijuojančio jaunimo. Ne visus atvykusius pažinojau, bet su jų didžiuma teko vienur - kitur susitikti. Pažinau Marijampolės katalikų gimnazistų kelis, jų tarpe Vytautą Endziulaitį. Dar esant mokytoju atostogų metu tekdavo dalyvauti ar tik katalikų studijozų, ar mišriuose slaptuose susirinkimuose, kur buvo tie ar kiti klausimai sprendžiami. Suvažiavo 20 - 30 žmonių. Iš dalyvių prisimenu šiuos: El. Draugelį, Pijų Grajauską, Juodižių, Avižienių, Magdaleną ir Apoloniją Draugelytes, K. Bizauską, V. Endziulaitį, R. Dulskį, P. Radzevičių, seną dar iš Veiverių pažįstamą Praną Dovydaitį, Z. Starkų ir kitus. Kunigų nei vieno nebuvo, jei neskaityti manęs. Bet ir aš buvau tik potencialinis kunigas, kandidatas į kunigus. Eliziejus Draugelis, kaip namų šeimininkas, susirinkimą atidarė trumpu žodžiu ir pakvietė pirmininkauti Dovydaitį.3 Darbų tvarkos nieks nebuvo paskelbęs. Ji dirbant brendo ir aiškėjo. Dovydaitis pasakė ilgą kalbą. Savo kalboj jis gvildeno ir aiškino šias mintis: su Aušrine nepavyko susitarti ir nustatyti bendradarbiavimo gairių. Aušrinė ir jos vadai aiškiai katalikams priešiški. Jie išvystė gana gyvą veiklą. Mes studentai ir moksleiviai jau turime nemaža susibūrusių į kuopeles ir palaidų katalikų studentų ir moksleivių. Atėjo laikas ir mums susiorganizuoti ir leisti savo organą. Su aušrininkais turėsime sunkių kovų. Kovą galėsim laimėti tik gerai susiorganizavę. Dovydaičio kalba buvo sutikta labai gyvai ir pritariamai. Sis suvažiavimas nutarė (paduodu tik nutarimų mintis, ne suvažiavimo redakciją):

1.    Steigti lietuvių katalikų studentų ir moksleivių organizaciją. Sis nutarimas skiriasi nuo kauniškio suvažiavimo ir louvainiškio užsimojimo organizuoti tik studentus.
2.    Leisti savo organą vardu Ateitis (vardas paskolintas iš Bizausko ranka rašyto laikraštuko) ir organizaciją pavadinti jo vardu ateitininkais, kaip aušrininkai pasivadino savo organo Aušrinės vardu.
3.    Pavesti Dovydaičiui ir Draugeliui parašyti organizacijos ideologinę platformą.
4.    Dovydaitis išrinktas tos organizacijos pirmuoju pirmininku. Jam pavesta sudaryti valdybą.
5.    Naujai valdybai pavesta surasti Ateities leidėją.
6.    Suvažiavimas pasivadino steigiamuoju suvažiavimu ar konferencija. Sis pavadinimas labai tikslus ir teisingas, nes jis užbaigė ateitininkų poten-cialinį laikotarpį ir pradėjo aktualinį.

Degučių konferenciją mini savo atsiminimuose ir Dirkis. Jis rašo [7]:
Buvo girdėti, kad prieš įsteigimą Ateities Degučiuose įvyko akademikų konferencija. Koks jos tikslas ir kas joje buvo svarstyta, mes, Kauno būsimieji ateitininkai, nieko nežinojome. Iš mūsų joje dalyvavo K. Bizauskas, bet kokiu būdu jis ten papuolė jis mums nepasakojo.

Jau minėto P. Maldeikio teigimu, Degučių suvažiavimas turėjo didelį poveikį katalikiškojo jaunimo veiklai, ji labai pagyvėjo. Degučių suvažiavimo dalyviai, grįžę į savo gyvenamąsias vietas, smarkiai pradėjo verbuoti tinkamus kandidatus į naujai kuriamą organizaciją: V. Endziulaitis Marijampolėje, K. Bizauskas Kaune ir kiti [43].

Kauniškiai moksleiviai, gimnazisto Kazio Bizausko vadovaujami, leido ir slaptą ranka rašytą laikraštėlį vardu Ateitis, apie ką Bizauskas suvažiavime ir buvo pranešęs. Tas vardas suvažiavusiems patikęs, ir jie sutiko juo pakrikštyti ir savąjį organą. Teisybė, kun. Paulius Dogelis teigia tas "krikštynas" įvykusias 1911 m. vasario mėnesį Kaune. Esą, kai vardo klausimas buvęs ten susirinkime iškeltas, tai "vienas siūlo tokį, kitas anokį, trečias vėl kitokį. Ne vienas tačiau negauna visų pritarimo. Tuokart aš imu balsą ir kalbu apie slaptai einantį, Bizausko leidžiamą laikraštį rankraštyje, vardu Ateitis. Visiems be išimties tas vardas patiko. Taip ir atsirado Ateities laikraštis, o jo skaitytojai ateitininkai" [9, p. 126], [58, p. 96]. Reikėjo tik rasti leidėją. Juo sutiko būti kun. Aleksandras Jakštas - Dambrauskas, t.y. jo vadovaujama Šv. Kazimiero draugija, leidusi tuo metu Kaune žurnalą Draugiją. Pagal Dirkį, tai įvyko štai kokiomis aplinkybėmis [7, p. 80-1].

1910 m. gruodžio 20 d. prieš pat Kalėdas, grįždamas iš Kijevo, kur studijavau, užsukau į Kauną aplankyti likusių mokyklų suoluose draugų. Pirmiausia užėjau pas K. Bizauską, kurį užtikau lyg pesimistiškai nusiteikusį, bet vilties nepraradusį. Po trumpo mūsų pasikalbėjimo nubėgau aplankyti ir kitų, kurie dar nebuvo išvažinėje Kalėdoms. Pirmoje eilėje užėjau pas p-lę M. Jasinskaitę, Saulės kursų auklėtinę ir po manęs kuopelių vadovę. Radau jau besiruošiančią išvykti iš Kauno į Gelgaudiškį Kalėdoms. Persimetę keliais draugiškais žodžiais bei pasitarę mums rūpimu klausimu, būtent, kaip įsteigti mokykliniam jaunimui rimto turinio ir katalikiškos dvasios laikraštį, ryžomės ilgai nedelsiant sumedžioti dar kelius mūsų kuopelės narius ir kartu su Bizausku vykti pas kun. Dambrauską - Jakštą, prašyti, kad mūsų sumanymą paremtų ir suteiktų pagalbą. Kaip tik dar pavyko užtikti keletą patikimų vyrų, neišvyku-sių Kalėdoms ir prašant sutiko drauge vykti pas kun. Dambrauską - Jakštą. Tada K. Bizauskas, M. Jasinskaitė, P. Ramanauskas, A. Paulekonis, V. Švagždys, A. Budrys, A. Karosas, P. Lumbis, V. Gutauskas ir aš vakarop, kaip visuomet iš papratimo, įsibrovėm į kun. Dambrausko - Jakšto nuolatinį butą, esantį Rotušės aikštėje. Sakau "iš papratimo", nes savaitgaly su kuopelės nariais būreliais eidavome į kun. Dambrausko - Jakšto literatūrinę studiją.

Kun. Dambrauskas - Jakštas, kaip visuomet, su šypsena mus sutiko ir sako: "Na, o kas atsitiko, jug atostogų laikas, ar ir šiuo laiku užsimanėte mokytis?"

Tuo metu kun. Dambrausko - Jakšto bute radome kun. Alekną — Vienybės redaktorių ir dar vieną jauną, mums nepažįstamą, kunigą, bene kun. Kuraitį. Ilgai nedelsdami mes išdėstėme atvykimo priežastį ir, nupasakoję savo sumanymą, prašėme pritarimo ir paramos. Koks mūsų pasikalbėjimas buvo su kun. Dambrausku - Jakštu, yra tilpęs dienraščio Draugo 1960 m. spalio 15 d. laidoje. Pasikalbėjime susitarėme visais klausimais ir, gavę sutikimą priimti mūsų naują žurnalą Ateitį kaip priedą prie Draugijos, padėkojom ir atsisveikinę linksmi ir patenkinti išsiskirstėm.

Taip Ateities reikalai tuo metu atrodė iš Dirkio perspektyvos. Iš tikrųjų gi kun. Dambrauskui - Jakštui tokio leidinio katalikams moksleiviams klausimas, kaip rodo kiti šaltiniai, nebuvo naujas ar netikėtas. Sakysim, apie tos spausdintos Ateities leidimo užuomazgą būsimas jos redaktorius Pranas Dovydaitis rašė [10, p. 534-5]:
Kai Aušrinė buvo uždariusi savo duris bendradarbiams katalikams, tai mokslą einančiam jaunimui turėt katalikišką laikraštį valanda buvo išmušusi. Kurioj vietoj jis turėjo eiti, būta įvairių nuomonių. Vieni (Kijevo un-to stud. Tiškus ir Fribourgo Rūtos nariai) buvo linkę matyti tokį laikraštį einant Vilniuje prie Vilties, kiti (maskviečiai) norėjo, kad jis eitų Kaune prie A. Jakšto - Dambrausko leidžiamos Draugijos, kurioje jie jau pirmiau buvo pradėję savo straipsnius spausdinti (buvo taręsi jį pavadinti Draugijėlės vardu). Kad jis eitų Kaune norėjo, suprantama, ir K. Bizauskas su kun. P. Dogeliu. Kun. Dogelis šiuo reikalu padarė ir konkrečių žygių: jis pasiūlė tokį laikraštį leisti Sv. Kazimiero draugijai priedu prie Draugijos žurnalo. Pasiūlymas buvo priimtas, priimtas ir laikraščiui pasiūlytas vardas; Ateitis.

Kauno gimnazijos moksleivių kuopa džiaugėsi ir didžiavosi tuo, kad naujam lietuvių katalikų laikraščiui vardas bus paimtas iš jos kuopos rankraštinio laikraštėlio — pasakoja K. Bizauskas, tos kuopos įkūrėjas ir to laikraštėlio redaktorius. Apie spausdintos Ateities išėjimą Kauno kuopą žinia pasiekė 1910 m. spalio mėn. pabaigoj ar lapkričio mėn. pradžioj. Apie Ateities laukimą Kaune K. Bizauskas štai kaip pasakoja vienoje savo paskaitoje (nespausdinta):
"Ateities pasirodymo laukta su didžiausiu ir kažkokiu nervingu būkštavimu. Norėjosi, kad Ateitis kuo greičiausiai padarytų moksleivijai kodidžiau-sio įspūdžio. Nekantraudamas parašiau į Maskvą man asmeniškai dar nepažįstamam Ateities redaktoriui. Ir štai ką jis man atrašo laiškelyje iš 1911.11.25: 'Tamsta rašai, kad Ateities turinys turi būti labai įvairus ir žingeidus, kad visus užinteresuotų. Čia tai jau keista, nes stengtis įtikti visiems absoliutiškai, tai dalykas visiškai negalimas, o antra, ne laikraštis turi sekti žmonių ūpą, o žmonės turi taikintis prie laikraščio' ".

"Iki to laiko — pasakoja toliau K. Bizauskas — Kauno kuopa neturėjo jokių ryšių su kitų vietų katalikais moksleiviais, kad ir su atskirais asmenimis. O juk čia pat Ateities pasirodymo laikas. Iš niekur jokios direktyvos, jokio paraginimo. Bet laukti nebuvo kada. Be jokių įgaliojimų šokom prie darbo su visu jaunystės įnirtimu. Pažinčių nebuvo, bet juk reikėjo užmegzti ryšiai. Nutarėm susirašyti su visų mokyklų moksleiviais. Nepažinodami jų, kreipėmės į kapelionus -— prefektus, kad sužinotume adresus. Adresus gavę, rašėme ilgiausius laiškus, įrodinėdami Ateities reikšmę, katalikų moksleivių organizavimo reikalingumą ir svarbą, prašydami platinti Ateitį ir steigti ateitininkų kuopeles. Laiškų buvo parašyta į Marijampolę, Vilkaviškį, Šiaulius, Raseinius, Telšius, Palangą, Liepoją, Mintaują, Mažeikius, Biržus. Gauta daug entuziastingų atsakymų. Bet pasitaikė ir taip, kad mūsų siunčiamieji laiškai (kapelionų nurodytais adresais) patekdavo į priešingas katalikiškam moksleivių judėjimui rankas. Ir tie atsakai įdomūs..."

'Man buvo pavesta — toliau pasakoja Bizauskas — susižinoti su Maskva ir gauti šiokių tokių direktyvų. Šit kokį atsaką gavau: 'Prieš savaitę gavau tavo laiškelį; labai gerai, kad vedi susirašinėjimą su Lietuvos moksleivių jaunuomene, priruošimui vietos, kuriose šiek tiek galėtų apsistoti Ateitis. Su 50-tu Draugijos numeriu pirmas balsas tikrai pasirodys. Nežinau, ar visi sutiks su jame išdėstytomis mintimis, norais ir troškimais, — bet tai ne 'redakcijos' kaltė. Kaip kas tai pasitiks — pamatysime. Dabar gi jau galime pradėti tartis apie išplatinimą. Pranešk į kurią Lietuvos vietą ir po kiek maždaug egzempliorių manai reikės siųsti' (iš laiško, rašyto 1911,11.21). Arba vėl: 'Apie pirmojo numerio turinį ten sužinosite, kaip išeis, ir tada vis gi turės pasirodyti, kas prie jos links, kas ne; kas links ir turės norą, tai nereikės nei daug formališkumo visokiuose įstatuose, kas mano dėta turį būti visiškai prašalinta'."

"Na, tai tikrai geros direktyvos — stebėjosi moksleivis Bizauskas — formališkumai... Tokiomis tai sąlygomis prasidėjo ateitininkų organizacijos darbas. Jokių aiškių nurodymų nebuvo, išskyrus gal tik vieną, būtent: 'Tik noriu patėmyti, kad mums svarbu turėti ne daug šalininkų, bet gerų, pasišventusių, atsidavusių, nenuilstamai dirbančių' " (iš kito Ateities redakcijos nario laiško, rašyto 1911.III. 10, t. y. jau Ateities pirmajam sąsiuviniui išėjus).

Labai, ypač Kauno katalikiškos moksleivijos, laukiama Ateitis tikrai išėjo 1911 m. su Draugijos vasario mėn. (50-ju iš eilės) sąsiuviniu. Rodos buvo norėta, kad Ateitis turi pradėt eit nuo 1911 m. sausio mėn., bet, tur būt, pirmajam numeriui skirta medžiaga iš Maskvos atėjo į Kauną pavėluodama ar dėl kurių kitų priežasčių.

Dar iš tolimesnės istorinės perspektyvos apie šiuos įvykius liudija kun. Mykolas Vaitkus, pirmasis kun. Dambrausko - Jakšto kandidatas į Ateities redaktorius. Jis rašo [63, p. 212-5):
Jau 1908 metais jos (Šv. Kazimiero draugijos — P. Z.) garbingasis pirmininkas Aleksandras Dambrauskas ano peterburgiškio ketverto buvo palankiai nuteiktas projektuojamai katalikų studentų organizacijai ir gera širdimi sekė jos eigą. Tad anksčiau ar vėliau būtų priėmęs kauniškių gimnazistų Ateitį į savo oficialią globą. O dabar, kai besiorganizuojantieji studentai bei kiti moksleiviai kreipėsi į jį, kad imtųsi leisti Ateitį, jis mielai sutiko (žinoma, jei valdyba pritars). Gi valdyba irgi jau buvo palanki: joj juk buvo tokie jaunimo bičiuliai, kaip kunigai: Dogelis, Alekna, Dobužinskis. O netrukus iš Europos grįžo, baigęs studijas su doktoratu, kun. Antanas Maliauskis ir buvo išrinktas į Kaz. draugijos valdybą, o veikiai ten ir stipriai įsigalėjo tas louvai-nietis narsuolis atletas su savo nenugriaujamais argumentais, pasiryžęs be pasigailėjimo kovot su visokiais cicilikais bei parmazonais, nusistatęs iškrušt jiem po 10 dantų už sau iškruštą vieną. Bet juokai juokais, o Maliauskis veikiai pasidarė dideliu autoritetu ne vien Kazimiero draugijoj ir Kaune, o ir visoj Žemaičių vyskupijoj ir ėmė uoliai organizuot ir į kovą vest ateitininkus. Kiek vėliau į Kazimiero draugijos valdybą įstojau ir aš, peterburgiečio ketverto narys, o jau seniau Kazimiero amžinasis narys.

Vadinas, Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas A. Dambrauskas, valdybos palaikomas, sutiko leist Ateitį. Ką pastatyt redaktorium? Pirmininkas tuoj prisiminė kun. M. Vaitkų, ano peterburgiečio ketverto narį, kurs jį informavo apie kat. moksleivijos organizacijos sumanymą ir su kurio išvedžiojimais jis sutiko. Tad jis dabar parašė tam kunigiokui į Telšius raštą, kviesdamas būt sumanytojo moksleiviams laikraščio redaktorium. Aš mandagiai atsakiau, kadangi dar nebuvau pervargęs nei atsi-bodėjęs to švento lažo — Telšių mokyklų kapeliono bei Telšių plačios parapijos vikaro pareigų. Tuokart redaktorium buvo pakviestas Dovydaitis su Draugeliu. Vėliau kiek gailėjaus nesutikęs, nes Telšių našta pasirodė besanti toli per sunki mano silpniem fiziniam pečiam. Prisipažinsiu: atsisakiau redaguot Ateitį dar ir dėl to, kad dar nebuvau darbavęsis jokioj redakcijoj ir prisibijojau nesugebėsiąs tinkamai redaktoriaus uždavinio atlikt. Ir gerai išėjo: Dovydaitis su Draugeliu pasirodė turį gražių kvalifikacijų tam uždaviniui ir dirbo tą darbą, tur būt, žymiai geriau, nei aš būčiau įstengęs.

Buvo nustatyta Ateitį leist mėnesinio žurnalo Draugijos nemokamu priedu. Nemokamu todėl, kad rusai neprisikabintų. Mat nemokamam priedui nereikėję leidimo, gi leidimo jam, tikriausiai, nebūtų davę. Jos leista 1000 egzempliorių. Pradėjus Ateičiai eiti, Kauno ateitininkai pasiėmė visą Ateities administravimo bei ekspedijavimo darbą. Tam tikslui Kauno Lietuvių viešajame knygyne Maironio namuose, kur paprastai rinkdavosi Kaune pirmoji lietuvių katalikų moksleivių kuopelė, buvo įsigyta spinta, įsitaisytos knygos pajamoms ir išlaidoms registruoti. Visas administracijos ir ekspedicijos darbas buvo pasidalintas taip, kad vieni rašė adresus, kiti juos karpė, kiti lipdė adresus ir pašto ženklus, o moksleivės didesnius siuntinius apsiuvinėjo drobe. Žodžiu, visa tai darė patys moksleiviai, kad tik sumažintų Ateičiai išlaidas. Ir buvo linksma naują darbą bedirbant; todėl dirbom ir dainavom.... — pasakojo P. Dovydaičiui vėliau savo atsiminimus apie tą savo veiklą K. Bizauskas [11, p. 312].

Kaip minėta, pirmasis spausdintos Ateities numeris išėjo 1911 m. vasario mėnesį su E. Draugelio pieštu viršeliu. Leidinys greit pasklido Lietuvoje ir, matomai, netrukus pasiekė taipogi lietuvius išeivius Amerikoje, nes kun. Pranas Kuraitis savo laiške kun. A. Staniukynui tų pat metų balandžio 6 d. rašė [30]:
Be abejo, esate gavę jau katalikų moksleivijos organą Ateitį (Draugijos priedas). No. 1 rašytas ant greitųjų. Ilgasis ten straipsnis parašytas stud. P. Dovydaičio, kitas kas gimnazisto Bizausko. Kiti numeriai bus įvairesni. Ateitį galima gauti ir skyrium nuo Draugijos, su gražiais viršeliais; Ateities kaina metams 1 rublis. Ateities administracijos dalykus veda iš moksleivių susidariusi kuopa: 2 gimnazistu, 2 kur-sistu, 2 gimnazisti ir 2 kursisti; taigi, labai originališkai. Skyrium nuo Draugijos dabar Ateities ėmėjų yra viršaus keturių šimtų. Būtų gerai, kad Ateitis galėtų prasiplatinti ir tarp Amerikos lietuvių moksleivių. Ar negalėtum ką šitame dalyke padaryti?

Yra siūlymų oficialią ateitininkų organizacijos pradžią sieti su tos spausdintos Ateities, o ne ranka rašytos jos pirmtakės, pasirodymo data. [81]. (Bus daugiau)

Išnašos
1.    Vėliau dažniausiai buvo renkamasi kun. P. Dogelio bute [9, p. 124-7].
2.    Pavyzdžiui, E. Draugelis mini 1908 metų rudenį vykusį suvažiavimą, kuriame dalyvavo "keliolika žmonių" [19, p. 335].
3.    Kita proga kun. Krupavičius rašė, kad suvažiavimui Degučiuose pirmininkavęs jis pats [28]. Bet galimas dalykas, kad jo ten turėta galvoje ne tas pats suvažiavimas.
Nuorodos

[1] K. Ambrozaitis, Keturiasdešimties metų keliu. Ateitis, 1951 m. vasaris, Nr. 2, pp. 25-26.
[2] V. Baliūnas, Panevėžietis prie Lietuvos respublikos lopšio. Panevėžio tiesa, Nr. 36 (10773), 1989.2.16.
[3] S. Barzdukas, Ateitininkai Palangoje. Ateitis, Nr. 10, 1927 m. spalis, pp. 413 - 440.
[4] S. Barzdukas, Žmonės ir įvykiai ateitininkų istorinėj raidoj. S. Barzdukas (red.), Ateitininkų keliu 1911 - i927 - 1977. Ateitis, Chicago, IL., pp. 35-38.
[5] K. Bielinis, Gana to jungo. K. Bielinio ir Lietuvos Socialdemokratų sąjungos Literatūros fondas. New Yorkas, 1971 m., 492 p.
[6] P. Bliumas, Įvairios vidurinės mokyklos. (J. Masi-lionis, red.). Panevėžys. Geografinės ir istorinės žinios apie apylinkes ir miestą. Leidėjas Panevėžiečių klubas, Chicago, 111., 1963, p. 322-325.
[7] P. Dirkis, Ateities žurnalo atsiradimo ir išsivystymo istorija. Ateitis, 1961 (b), Nr. 2, p. 78-83.
[8] P. Dirkis, Prisimenant Kazį Bizauską - Kasaitį. Tėvynės Sargas, Nr. 1, 1968, pp. 191-193.
[9] P. Dogelis, Mano gyvenimo prisiminimai .Kaunas, 1936 m.
[10]   Pr. Dovydaitis, Aušrinė ir aušrininkai,Ateitis ir
ateitininkai. Ateitis, Nr. 12 (25), 1935, pp. 528-536. [11]   Pr. Dovydaitis, Ateities pasirodymo poveikis prieš
25-rius metus. Ateitis, Nr. 1, 1936, pp. 31-35. [12]   E. Draugelis, Ateitininkų sąjūdis. Ateitis, 1960 m.
kovas, Nr. 3, pp. 58-63. [13]   P. Dunn, Asmeninė informacija (laišku). Dover-
court, 1987.5.13 d.
[14]   P. Dunn, Asmeninė informacija (laišku). Dover-    [37]
court, 1987.7., 12 d. [15]   P. Dunn, Asmeninė informacija (laišku). Dover-    [38]
court, 1988.1.28 d. [16]   P. Dunn, Asmeninė informacija (laišku). Dover-    [39]
court, 19887.4.17 d.    [40]
[17]   P, Dunn, Asmeninė informacija (laišku). Dovercourt, 1988.6.8 d.    [41]
[18]   J. Gimbutas ir J. V. Danys, Steponas Kolupaila.
Akademinės Skautijos leidykla, Čikaga, 1974 m.,     [42]
464 p.
[19]   J. Girnius, Pranas Dovydaitis. Ateitis, Chicago,
IL., 1975, 776 p.    [43]
[20]   S. Yla, Ateitininkų vadovas. Immaculata Press, Putnam, Conn., 1960, 478 p.
[21]   A. Jakštas - Dambrauskas, Ateities praeitį atsimi-     [44] nus. Ateitis, 1931, Nr. 3-4, pp. 135-139.
[22]   A. Jakšto - Dambrausko fondas. Vilniaus universi-     [45] teto biblioteka, Rankraščių skyrius, F1-F609.
[23]   P. Jucaitis, Atsiminimų žiupsnelis apie Aleksandrą     [46] Stulginskį (1915 - 1919). Tėvynės Sargas, Nr. 1 (60), 1985, pp. 38-47.
[24]   A. Juška, Iš mokyklų gyvenimo. Vilnius. Lietuvių     [47] Moksleivių Ateitininkų Susišelpimo Fondas. Ateitis, Nr. 12 (82), 1918 m. gruodis, pp. 349-350.
[25]   Moksleivis Kalnėnas, Iš moksleivių gyvenimo. Pa-
nevėžys. Ateitis, Nr. 2(14), 1912 m., Priedas prie     [48]
Draugijos 62 Nr., pp. 81-86.    [49]
[26]   P. Kalvaitytė-Karvelienė, Gyvenimo vingiais, t. 1,
Lietuviškos knygos klubas, Chicago, IL., 1963 m., [50] 360 p.
[27]   B. Kasaitis (K. Bizauskas), Vienas vienintelis. Ateitis, Nr. 6-7, 1911 m., p. 248. [28]   Koresp. G. T. interviu su M. Krupavičiumi, Atei-     [51]
tis, Nr. 1, 1930, pp. 29-40. [29]   M. Krupavičius, Ateitininkų organizacijos pradžios
beieškant. Ateitis, 1961, Nr. 2, pp. 66-71, ir Nr.
3, pp. 100-114.    [52]
[30]   P. Kuraitis, Laiškas rašytas kun. A. Staniukynui
1911 m. balandžio 6 d., iš Louvain, Belgijos. Atei-     [53]
tis, Nr. 2, 1961 m. vasaris, p. 83. [31]   P. Kuraitis, Laiškas rašytas kun. A. Staniukynui
1911 m. rugsėjo   10 d., iš Choex, Šveicarijos.     [54]
Ateitis,  Nr. 2, 1961 m.vasaris, p. 71. (32]   J.  Laučka, Asmeninis laiškas.  Bethesda,  Md.,
1988.5.5.    [55]
[33]   Lietuvių enciklopedija, t. 1, So. Boston, Mass.,
1953.    [56]
[34]   Lietuvių enciklopedija, t. 5, So. Boston, Mass.,
1955.
[35]   Lietuvių enciklopedija, t. 9, So. Boston, Mass.,     [58] 1956.
[36]   Lietuvių enciklopedija, t. 17, So. Boston, Mass.,     [59] 1959.
Lietuvių enciklopedija, t. 19, So. Boston, Mass., 1959.
Lietuvių enciklopedija, t. 25, So. Boston, Mass., 1960.
Lietuvių tauta, knyga 4, sąs. 3, p. 347 & 383. Iš moksleivių gyvenimo. Panevėžys. Gegužinė. Ateitis, Nr. 10 (80), 1918 m. sausis, p. 287. J. M., Lietuva spaudos veidrodyje. Gimtasis kraštas, Nr. 33, 1989.8.17-23 d., p. 3. J. Makauskis, Maskvos lietuviai ir jų organizacijos. Lietuvių enciklopedija, t. 17, So. Boston, Mass., 1959, p. 453-458.
P. Maldeikis, Dėl ateitininkų Marijampolės - Degučių suvažiavimo. Tėvynės sargas, Nr. 2 (38), 1977 m., pp. 66-67.
P. M(aldeikis?), Ateitininkams 70 metų. Tėvynės
sargas, Nr. 2 (49), 1981, pp. 32-34.
A. Mažiulis, Rygos garsas. Lietuvių enciklopedija,
t. 25, So. Boston, Mass., 1961 m., p. 279.
A. Merkelis, Lietuvos nepriklausomybės skelbėjai.
Kazimieras Bizauskas ir prof. Pranas Dovydaitis.
Lietuvos aidas, Nr. 108, 1938.3.10 d.
A. Merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė,
kultūrinė ir politinė veikla. Amerikos Lietuvių
Tautinės Sąjungos leidinys, New York, NY, 1964,
740 p.
K. Pabedinskas, Asmeninis laiškas. 1987.
K. Pabedinskas, Asmeninė informacija (žodžiu).
1988.7.17.
A. Rukuiža, Panevėžio miesto istorija. (J. Masilio-nis, Red.), Panevėžys. Geografinės ir istorinės žinios apie apylinkes ir miestą.   Leidėjas Panevėžiečių klubas, Chicago, 111., 1963, p. 102-120. Rutietis, Iš moksleivių gyvenimo. Maskva. Lietuvių studentijos gyvavimas pirmuoju 1914/15 m.m. pusmečiu. Ateitis, t. II, Nr. 9-12, 1914 m. rugsėjis, spalis, lapkritis ir gruodis, pp. 401-406. R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. Terra, Chicago, IL, 1961, 449 p. J. Spilmann'as, Išpažinties paslaptis. Vertimas B. Kasaičio. Švento Kazimiero Draugijos leidinys Nr. 296, Kaunas, 1920 m., 230 p. A. Steponaitis, Tėvynėje ir pasauly. Prisiminimai ir apybraižos. Tėvų Pranciškonų spaustuvė, Brooklyn, NY, 1962, 319 p.
Stud., Iš moksleivių gyvenimo. Maskva. Ateitis, Nr. 12, 1913 m. gruodis.
S. Sužiedėlis, Moksleiviai ateitininkai. Lietuvių enciklopedija, t. 19, So. Boston, Mass., 1959, pp. 142-144.
E. Turauskas. Iš mūsų praeities. Ateitis, 1928, Nr. 2-3, 1928 m. vasaris - kovas, pp. 92-97. E. Turauskas, Iš mūsų praeities. Ateitis, 1929, Nr. 11, pp. 445-448.
[60] E. Turauskas, Tš pageltusių lapų. Ateitis, 1951 m. vasaris, Nr. 2, p. 44.
[61]   D, A. Urbelis, Draugas Juozas Lukošius, Ateitis,
Nr. 7, 1917 m. liepa, pp. 195-201. [62]   M.  Urbšienė, Lietuvos mokykla Didžiojo karo
metu. Židinys, Nr. 25, 1937 m. [63]   M. Vaitkus, Siaurės žvaigždė. Atsiminimai, t. 3.
Nida Press, London, 1965, 297 p.
(64) K. Vėtra, Aizpute un tas apkartni. Apcelosim Kur-zemil, Latvijas Valsts Izdevnieciba, Riga, 1960, pp. 236-279.
[65]   Visuomeninio darbo Valdybos biuletenis, Nr. 477,
Kaunas, 1939.3.28. [66]   A. Žalvarnis, 1911 - 1931 m., Panevėžio halsas,
Nr. 5(361). Atspausdintas Ateityje, Nr. 3-4, 1931,
p. 132.
[67] V. Žilinskas, Asmeninė informacija. St. Peters-burg, FL., 1988.1.16 d.
[68] P. Žilys, Lietuviškoji gimnazija 1915 - 1920 m. (J. Masilionis, red.), Panevėžys. Geografinės ir istorinės žinios apie apylinkes ir miestą. Leidėjas Panevėžiečių klubas, Chicago, 111., 1963, pp. 169-174.
[69] P. Žilys, Ateitininkai ir aušrininkai. (J. Masilionis, red.),. Panevėžys. Geografinės ir istorinės žinios apie apylinkes ir miestą. Leidėjas Panevėžiečių klubas, Chicago, 111., 1963, pp. 175-177.
[70] P. Žilys, Panevėžys Pirmojo pasaulinio karo (1914 -1918) metu. (J. Masilionis, red.), Panevėžys. Geografinės ir istorinės žinios apie apylinkes ir miestą. Leidėjas Panevėžiečių klubas, Chicago, 111., 1963, pp. 167-168.
[71]     , Bizauskas, Antanas (Pranciškus), Lietuvių enciklopedija, t. 3, Lietuvių enciklopedijos leidykla,
South Boston, Mass,. 1954, p. 59.
[72]     , Bizauskas, Kazimieras. Lietuviškoji enciklopedija, t. 3, Spaudos Fondas, Kaunas, 1935, 1354
- 1355 skiltys.
[73]       , Bizauskas, Kazimieras. Lietuvių encikopedija, t. 3, Lietuvių Enciklopedijos leidykla, South Boston, Mass., 1954, pp. 58-59.
[74]     , Bizauskas, Kazys. Lietuvos albumas, Kaunas, 1921, p. 435.
[75]     , Bizauskas, Kazys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3, Mokslas, Vilnius, 1977, p. 183.
[76]     , Bizauskas, Kazys. Tarybų Lietuvos Enciklopedija, t. 1, Vyriausioji enciklopedijos redakcija,
Vilnius, 1985, p. 672.
[77]       , Brazilijos ateitininkai rašo. Draugas, Nr. 20,
1970.1.24.
[78]       , Iš moksleivių gyvenimo: Baigusios mokslus
1912/13 lietuvių moksleivijos statistika. Ateitis, Nr. 8, 1913 m. rugpiūtis, pp. 405-407.
[79]     , Ateitininkės. Redakcinė komisija, Mūsų keliai, Lietuvių Katalikių Moterų Draugija, Roma,
1952 m., pp. 38 - 43.
[80]       , Ryžtingųjų darbai. Ateitis, Nr. 8-9, 1935,
pp. 354-7.
[81] P. Dirkis, Žymesnieji aiškinimai apie ateitininkų pradžią. Darbininkas,Nr. 8, 1961.1.31.
(Bus daugiau)

Vytauto Igno lino raižinys iš ciklo "Šventoji Lietuva"
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai